4 politikos principai kovoje su autokratija ir fašizmu

Brangūs draugai ir bičiuliai,

dėkoju už galimybę kalbėti šia aktualia tema.

Rusijos plataus masto karas Ukrainoje, Donaldo Trumpo perrinkimas ir kraštutinių dešiniųjų iškilimas visame pasaulyje atnešė didelių pokyčių į tarptautinę politiką, pasaulio galių santykius ir globalaus saugumo situaciją. Tai yra pokyčiai, į kuriuos mes, kairieji, esame priversti reaguoti ir atsižvelgti formuodami savo užsienio ir saugumo politiką.

Tai nėra lengva užduotis. Kairiųjų DNR užkoduotas pasipriešinimas militarizacijai, noras diskutuoti apie taiką, o ne karą ir suvokimas, kad ilgalaikis ir tvarus saugumas turi atliepti ekologinės krizės keliamus pavojus ir būti grįstas stipria socialine politika.

Tačiau dabartinė padėtis mus verčia peržengti šias ribas. Kartodami, kad nepritariame karui ir priešinamės visuomenės militarizavimui, mes užmerkiame akis prieš tai, kas šiandien vyksta pasaulyje: aiškų ideologinį posūkį link autoritarinių supervalstybių iškilimo. Į šį poslinkį privalome reaguoti ir atsakyti suformuluodami alternatyvią viziją.

Karas turi ideologiją. Karą pradeda žmonės, kurie turi vardą, gyvena tam tikroje vietoje, o svarbiausia – vykdo konkrečią politiką. Autoritariniai dešiniųjų lyderiai, tokie kaip Vladimiras Putinas ir Benjaminas Netanyahu, yra pasirengę naudoti konvencinį karą, priespaudą ir net genocidą, idant pasiektų savo politinių tikslų.

Autoritarinių supervalstybių iškilimas kelia didžiausią grėsmę taikai ir stabilumui pasaulyje, o kartu silpnėja pagarba tarptautinei teisei ir jos institucijoms. Autoritarinė dešinė kėsinasi į žmonių laisvę ir pagrindines teises savo šalyse, taip pat į kitų valstybių laisvę ir nepriklausomybę. 

Kai užpuola fašizmas, reikia ginti savo ir kitų laisvę. Kartais tai daroma imantis ginklo.

Štai kodėl kairiesiems labai svarbu vartoti tinkamus žodžius, apibūdinančius tai, kas vyksta, ir tai, prieš ką mes kovojame. Užuot pasisakę prieš „ginklus“, turime ginti laisvę, demokratiją, pliuralizmą ir žmogaus teises. Mes priešinamės imperialistinei autoritarinei dešinei, todėl turime vystyti užsienio politiką, grįstą pasipriešinimu neofašizmui ir autoritarizmui. Turime kurti antifašistinę užsienio politiką.

Dešinieji liberalai suklydo užmerkdami akis prieš autoritarizmą, kol šis buvo nukreiptas prieš pažeidžiamas grupes. Putino autokratija dešiniesiems nekėlė problemų tol, kol ji pasireikšdavo tik šalies mažumų engimu ir opozicijos laisvės varžymu.

Putino ir Rusijos atveju matėme totalitarinėms sistemoms būdingą raidą: pirmiausia represinės priemonės nukreipiamos prieš pažeidžiamas grupes. Žingsnis po žingsnio ribojama politinė laisvė visiems, kurie nesutinka su valdžios politika. Šiandien Rusijoje nėra politinės laisvės. 2022 m. ši ideologija lėmė imperialistinę užsienio politiką – plataus masto agresyvų karą Ukrainoje.

Jungtinės Valstijos turi daug stipresnes demokratines struktūras ir tradicijas nei Rusija ir Kinija, tačiau tai nekeičia fakto, kad Donaldas Trumpas taip pat atstovauja autoritarinei ideologijai ir kad Jungtinėse Valstijose kyla grėsmė teisinei valstybei. Tai akivaizdu iš to, kaip D. Trumpo administracija užsipuolė mažumų grupes, pavyzdžiui, transseksualus ir imigrantus.

 

Tai taip pat matyti iš pastangų apriboti žodžio laisvę universitetuose ir Trumpo bandymo atimti iš federalinių darbuotojų teisę į kolektyvines derybas, bei iš daugybės pareiškimų dėl Grenlandijos, Panamos kanalo ir Ukrainos. Trumpo administracijoje dirbantys asmenys, tokie kaip Elonas Muskas ir J. D. Vance’as, ne kartą išreiškė aiškią paramą Europos kraštutiniams dešiniesiems, pavyzdžiui, Vox Ispanijoje, RN Prancūzijoje ir AfD Vokietijoje.

Trumpo atveju matome, kad dešiniųjų lyderiai nesugeba reaguoti į autoritarizmą. Iki šiol jų strategija D. Trumpo atžvilgiu buvo grįsta prisitaikymu kaip vienintele veiksminga priemone. Kartu sakoma, kad Putinas supranta tik jėgą. Kalbant apie Jungtines Valstijas, daugelis yra pasirengę prisitaikyti prie prezidento, kuris atvirai remia kraštutinius dešiniuosius ir demonstruoja panieką demokratijai bei žmogaus teisėms.

Ši raida taip pat stiprina lyderius, kurie atstovauja panašioms ideologijoms kitose pasaulio šalyse. Vakarų akivaizdoje Netanyahu vykdo genocidą Gazoje. Turkijoje Erdoganas suintensyvino išpuolius prieš opoziciją ir žurnalistus. Vengrijoje Orbanas ką tik pateikė parlamentui naujus teisės aktus, kurie dar labiau slopins nepriklausomos žiniasklaidos, opozicijos ir pilietinės visuomenės likučius.

Mes turime sukurti patikimą gynybos politiką. Tyla ir pasidavimas negali būti atsakymas. Tai nesustabdys įvykių, kuriuos matome Rusijoje. Pasirengimas karui nėra atsakymas tiek pat kaip ir visuotinis ginklų atsisakymas.

Reikia suprasti, kaip tarptautinė politika ir gynybos strategijos gali sustiprinti politinį bendradarbiavimą, kuris skatintų stabilumą, demokratiją ir tarptautinę teisę, nenusigręžtų nuo autoritarinių lyderių keliamos grėsmės ir fašizmo sugrįžimo. 

Be kitų pozicijų, šie keturi principai turėtų tapti antifašistinės užsienio ir saugumo politikos atspirties tašku.

 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite čia:

Ačiū!…

 

Siekti adekvačių gynybos pajėgumų

Esant šiandieninei padėčiai, kai autoritariniai lyderiai, tokie kaip Putinas, yra pasirengę naudoti jėgą ir įprastinį karą, negalime tiesiog kartoti, kad esame prieš militarizaciją. Kai fašizmas griebiasi ginklų, būtina sugebėti apsiginti. Stiprinant Europą reikia kurti tinkamus gynybinius pajėgumus.

Čia nėra nieko antikairuoliško. Priešingai, tinkama nacionalinė gynyba ilgą laiką buvo Suomijos kairiųjų alternatyva kariniams aljansams ir narystei NATO. Šis principas tebegalioja – pakankamai stipri gynyba apsunkina agresoriaus veiksmus. Tačiau tai nereiškia, kad ši karinė jėga turėtų būti naudojama užpulti kitoms šalims ar vykdyti karines operacijas užsienyje.

Tuo pat metu akivaizdu, kad dešinieji siekia pasinaudoti dabartine tarptautine padėtimi, kad apsiginkluotų gerokai daugiau nei situacija to reikalauja. Reikalavimai gynybai skirti daugiau nei 3 proc. nuo BVP arba Europos sąjungai investuoti 800 mlrd. eurų į karinę pramonę stipriai peržengia tą ribą, kai kyla pavojus lėšų karpymui tokiose srityse kaip aplinkos ir socialinė apsauga. 

Nors svarbu priešintis tokiems biudžeto karpymams, taip pat svarbu kategoriškai neprieštarauti išlaidų gynybai stiprinimui. Tačiau investicijos į gynybą turi būti naudojamos kaip svertas Europos pramonės politikos stiprinimui.

Suomijos kairysis sparnas atmetė tam tikro BVP procento gynybai tikslo iškėlimą. Mes sakėme, kad esame pasirengę nuolat diskutuoti ir pritarti konkrečioms investicijoms – jei tokios investicijos būtinos gynybos pajėgumams užtikrinti. Tai reiškia, kad išlaidų lygis gali keistis priklausomai nuo situacijos. Geriausiu atveju, sutelkus išteklius ir sustiprinus Europos bendradarbiavimą gynybos srityje būtų galima atlaisvinti lėšas kitiems tikslams, nes ne visoms valstybėms narėms reikia tos pačios įrangos.

 

 

Stiprinti tarptautinę teisę

Vienas iš didžiausią nerimą keliančių šių laikų reiškinių – autoritarizmo akivaizdoje silpnėjanti pagarba tarptautinei teisei. ES valstybėms narėms ir apskritai Vakarams tenka didelė atsakomybė už šį pokytį, nes mums trūksta gebėjimų ir noro ginti tarptautinę teisę, kai kalbame apie genocidą Gazoje.

Nepaisant Tarptautinio baudžiamojo teismo išduoto arešto orderio, Izraelio ministras pirmininkas galėjo vykti į ES šalis. Suomija priėmė įstatymą dėl rytinės sienos uždarymo, kuris prieštarauja tarptautinėms žmogaus teisių sutartims ir ES teisei, o dabar pasitraukėme iš Otavos konvencijos sutarties, draudžiančios priešpėstines minas. Danijos vyriausybė neseniai kritikavo Europos žmogaus teisių konvenciją. Visi šie pareiškimai ir veiksmai prisideda prie daugiašalės ir taisyklėmis grindžiamos tvarkos silpnėjimo.

Norint pasipriešinti šiai tendencijai, reikia naujos tarptautinės koalicijos, kurią sudarytų šalys, sąmoningai siekiančios stiprinti tarptautinės teisės struktūrą. Turime siekti Jungtinių Tautų sistemos reformos, pabrėžti pagarbą galiojantiems teisės aktams, naudotis esamomis institucijomis ir aktyviai jose dalyvauti. Ir svarbiausia, mums reikia principinio nuoseklumo, o ne dvigubų standartų.

 

Kurti naujus aljansus su globaliaisiais Pietumis

Tuo metu, kai privalome vienytis prieš kraštutinių dešiniųjų politiką, dvigubi Vakarų standartai kuria pleištą tarp globalios Šiaurės ir Pietų. Šią tendenciją dar labiau sustiprino kelių Vakarų šalių sprendimai vienu metu drastiškai sumažinti lėšas vystomajam bendradarbiavimui. Jei norime prisitaikyti prie aplinkosaugos krizių ir į jas gebėti tinkamai reaguoti, mums labiau nei bet kada anksčiau reikia visapusiško bendradarbiavimo.

Turime palaikyti aljansus, iniciatyvas ir bendrus projektus tokiais globaliais klausimais kaip migracijos ir prekybos politika, aplinkos krizių sprendimai ir naujos technologijos, galinčios padėti sumažinti atotrūkį tarp regionų. Priešingu atveju rizikuojame prarasti globalių Pietų šalių simpatijas autoritarinių veikėjų naudai, kurie bus pasirengę investuoti ir ginti šių šalių teises, kurias mes būsime apleidę.

 

Stiprinti autonomiją

Globaliame pasaulyje negalime ir neturėtume nutraukti visų ryšių ir prekybos su didžiosiomis valstybėmis. Tačiau turime vengti priklausyti nuo šalių, kurių vadovai atvirai remia kraštutinius dešiniuosius arba negerbia žodžio laisvės.

Europa turi formuoti savo saugumo architektūrą, kuri nepriklausytų nuo JAV. ES taip pat turi sukurti energijos tiekimo sistemą, kuri nepriklausytų nuo Rusijos ir JAV. Tačiau nepriklausomybė neįmanoma be ekonominės politikos pokyčių.

Jei nesugebėsime išlaikyti investicijų į energetikos pertvarką ir infrastruktūrą, alternatyvias šildymo sistemas ir nulinės taršos transportą, mums nebus įmanoma įveikti priklausomybės nuo autoritarinių šalių resursų.

 

---

Iš anglų kalbos vertė Jurgis Valiukevičius