Visi mes teroristai: kaip institucinė kalba kuria valstybės priešus

Nors Lietuvos žiniasklaida dažniausiai labai operatyviai reaguoja į bet kokias naujienas, susijusias su disidentais ar žmogaus teisių pažeidimais Rusijoje (Pussy Riot, Aleksėjaus Navalno ar Piotro Pavlenskio sulaikymai, LGBT+ bendruomenės persekiojimai ir t.t.), tačiau šis atvejis sulaukė vos dviejų trumpų identiškų straipsnių Delfyje ir 15min.lt (dar neaišku, kas nuo ko nusirašė). Bet tai visiškai nestebina, nes septyni nuteisti vaikinai atstovauja radikalias kairiąsias ideologijas, apie kurias nevalia užsiminti ir Lietuvoje, todėl visos kalbos apie solidarumą su šiais politiniais kaliniais baigiasi dar neprasidėjusios (tiek ir tariamos Lietuvos opozicijos Putino režimui). Verta išsamiau pasigilinti į šios bylos aplinkybes, teismo sprendimą ir tuo pačiu paanalizuoti strategijas, kuriomis ne tik teisėsaugos veiksmai, bet ir pati institucinė kalba tildo jai nepalankius balsus.

„Tinklo“ byla 

„Tinklo“ įtariamųjų sulaikymai vyko 2017-ųjų spalį ir 2018-ųjų sausį Penzoje ir Peterburge. Devyniems asmenims (Dmitrijui Pčelincevui, Iljai Šakurskiui, Maksimui Ivankinui, Andrėjui Černovui, Michailui Kulkovui, Vasilijui Kuksovui ir Armanui Saginbajevui Penzoje, Viktorui Filinkovui ir Julijui Bojarščikovui Peterburge) buvo pareikšti kaltinimai dėl teroristinės organizacijos kūrimo ir dalyvavimo teroristinėje veikloje, o keliems iš jų – dar ir dėl bandymo platinti narkotikus bei neteisėto ginklo laikymo. Visi sulaikytieji daugiau ar mažiau dalyvavo žmogaus teisių ir aplinkosaugos aktyvizme, buvo anarchistai ir antifašistai, tad politinė sulaikymų motyvacija buvo akivaizdi iš pat pradžių. Pagrindiniais įrodymais tapo per kratas aptikti du pistoletai ir granata. Tiek nuteistųjų atstovai teisme, tiek žmogaus teisių organizacijos pavadino šiuos įrodymus falsifikacijomis (o ir šiaip tokios amunicijos tikrai pilnai užtenka, jeigu iš tikrųjų planuoji nuversti Rusijos valdžią). Kitu įrodymu tapo tai, kad vaikinai laisvalaikiu žaidė šratasvydį, t.y. sportinį-karinį žaidimą su ginklų imitacijomis ir plastikinėmis kulkomis, o radikalių kairiųjų mąstytojų veikalai jų asmeninėse bibliotekose aplinkybių turbūt taip pat nepalengvino. Na, ir dar yra „slaptas liudininkas“ prieš įtariamuosius, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, atvirai propaguoja fašizmą. Ironiška, kad valstybėje, kurios tautinė tapatybė šitaip primygtinai siejama su istorine kova prieš fašizmą, už antivalstybinę veiklą teisiami būtent antifašistai, o prieš juos liudija pažiūrų neslepiantis fašistas. 

Tariamos teroristinės grupuotės pavadinimas „Tinklas“ kilo iš to, kad bylos tyrėjai aptiko šį žodį dažnai besikartojantį nuteistųjų susirašinėjimuose ir nusprendė, kad tai yra jų organizacijos pavadinimas. Bet juk „tinklas“ – tuščias žodis, jis nieko nepasako nei apie ideologinę poziciją, nei apie politinę metodiką. Jei planuotum nuversti vienos didžiausių pasaulio geopolitinių jėgų valdžią ar vykdyti prieš ją teroristinius išpuolius, tikrai pasivadintum kaip nors dramatiškiau. Tuo tarpu „tinklu“ gali būti bet kas. Nuvažiuoji į politinę diskusiją, mitingą ar festivalį kitame mieste, susipažįsti su bendraminčiais ir tu jau sukuri aktyvistinį, solidarumo ar dar kitokį tinklą, kurį taip ir vadini. Iki suėmimų nei nuteistieji, nei Rusijos kairieji aktyvistai apskritai niekada nenaudojo šio žodžio kokiai nors konkrečiai organizacijai pavadinti.

Byla įgavo šiokį tokį atgarsį Rusijos visuomenėje, kai penki iš įtariamųjų pareiškė kaltinimus FSB pareigūnams dėl kankinimų tardymo metu. Pasak nukentėjusiųjų, tardytojai juos mušė ir kankino elektrošoku norėdami išgauti prisipažinimus. Po šių žinių prasidėjo nors ir nedideli, bet reguliarūs protestai tiek Rusijoje, tiek už jos ribų. Byla sulaukė ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesio. Nepaisant to, kaltinimai dėl kankinimų buvo atmesti (į įrodymus ir liudininkų pasakojimus net nebuvo atsižvelgta), o sulaikytieji Penzoje, nors ir neigę savo kaltę, gavo aukščiausias prokurorų siūlytas bausmes – nuo 6 iki 18 metų kalėjimo. Penkiems iš jų skirta bausmes atlikti griežčiausio režimo kolonijose. Negana to, toks teismo nuosprendis numato panašią bylos baigtį ir Peterburge sulaikytiems V. Filinkovui bei J. Bojarščikovui.

Gali kilti klausimas, jei vaikinai buvo ne kalti, o tiesiog ideologiškai nepalankūs, kodėl jiems skirtos tokios neproporcingos bausmės, o tardant taikyti tokie žiaurūs metodai? Juk galima buvo apsieiti vien kaltinimais dėl narkotikų platinimo ar chuliganizmo. Vis dėlto narkotikų platinimas ar chuliganizmas – palyginti smulkūs nusižengimai, o štai apkaltinti kažką terorizmu – jau kas kita. Žiūrint iš kritinės kalbotyros perspektyvos, šis įvykis yra ne tik sufalsifikuotos bylos ir politinio susidorojimo pavyzdys, bet ir iliustruoja institucinės kalbos galią užgniaužti nepalankias ideologijas dėsningai sėjant baimę.

Kalba kaip veiksmas

Trumpam atsitraukime nuo bylos ir pakalbėkime apie ką nors politiškai neutralaus, pvz., kalbą. Kasdieniame kalbos vartojime mes ne tik išsakome informaciją, bet ir atliekame tam tikrą veiksmą: prašome, pažadame, grasiname ir t. t. Kiekvienas toks veiksmas tam tikru būdu keičia mūsų elgesį, mąstymą ir tokiu būdu keičia ir tikrovę. Kai kavinėje užsisakome kavos, atliekame veiksmą ir šiuo veiksmu įpareigojame padavėją ar baristą atlikti darbą – pagaminti mums kavos. Taigi, atsiranda ryšys tarp mūsų ištartų žodžių ir fizinės tikrovės, nes mūsų žodžiai galiausiai įgauna fizinį pavidalą, t.y. mums patiekiamas puodelis kavos. Johnas L. Austinas šį reiškinį, kuomet kalbėdami dar ir atliekame veiksmą, pavadino performatyvumu. Pasak performatyvumo teorijos, tokių performatyvių kalbinių veiksmų (dar vadinamų šnekos aktais) yra daug ir jų poveikis yra skirtingas. Pavyzdžiui, nepriklausomybės deklaracija sukuria valstybę, nustato jos sienas bei apibrėžia politinę ir ekonominę santvarką tą pačią akimirką, kai deklaracija pasirašoma, o tuo tarpu pažadas grąžinti draugui skolą įgyvendinamas tik po tam tikro laiko (arba išvis neįgyvendinamas, jei esi prastas draugas). Prancūzų filosofas ir sociologas Pierre‘as Bourdieu, plėtojęs performatyvumo teoriją anapus kalbotyros, teigė, kad viena iš pagrindinių ypatybių, lemiančių tokių šnekos aktų efektyvumą, yra kalbėtojo autoritetas arba galios pozicija (gerai, panašu, kad politika neišvengiama net kalboje). Nepriklausomybės deklaracija neturi jokio poveikio, jeigu kitos valstybės nepripažįsta deklaraciją pasirašiusiųjų autoriteto, t.y. kad jie užima tinkamą galios poziciją šiam veiksmui atlikti. Taigi, kalbos galia sukurti tikrovėje tai, kas ištariama tą pačią akimirką, kai tai ištariama, priklauso nuo kalbėtojo galios. Čia ir slypi pagrindinis skirtumas tarp kasdienės ir institucinės kalbos. Kasdienėje kalboje vartojami performatyvūs šnekos aktai, tokie kaip pažadas ar prašymas, nėra paremti institucine galia, todėl jie gali suveikti arba ne (pažado galima ir neištesėti), tuo tarpu institucinėje kalboje (civilinės metrikacijos skyriuje, teisme ir t.t.) šnekos aktas visada suveiks, nebent bus paneigtas aukštesnės institucijos. 

Turbūt svarstote, kuo visa tai susiję su nuteistais rusų anarchistais? Pažvelkime į konkretų institucinės kalbos veikimo pavyzdį – teismo nuosprendį. Teismo nuosprendis sukuria asmens kaltumą arba nekaltumą tą pačią akimirką, kai yra paskelbiamas. Bet, kad ir kaip prieštaringai tai skambėtų, nuosprendžio kuriamas kaltumas visiškai nepriklauso nuo „objektyvios“ tikrovės. Kitaip tariant, visiškai nesvarbu, ar asmuo iš tikrųjų įvykdė nusikaltimą, ar ne, svarbu tai, kad jo arba jos kaltumas arba nekaltumas būtų tinkamai įrodytas pagal visus teisinius protokolus. Taigi, teismo nuosprendis turi galią perkurti faktinę tikrovę, o tiksliau – tai, kaip mes suvokiame tą tikrovę. Savaime tame nieko blogo nėra, nes taip tiesiog veikia kalba mūsų visuomenėje. Juk, kai įvykdoma žmogžudystė ar apiplėšiamas bankas, egzistuoja apčiuopiamos nusikaltimo pasekmės, kurių kaltininkus galima atsekti tinkamai laikantis visų protokolų. Tuo tarpu nuteistieji anarchistai iš tikrųjų dar nebuvo įvykdę jokio nusikaltimo, o neva tik planavo jį. Jie iš tikrųjų net nepardavė jokių narkotikų, o neva tik mėgino. Taigi, kas pasikeičia, kai teisiama už dar neįvykdytą nusikaltimą, už nusikaltimo planavimą, už galvojimą apie jį? Kaip įmanoma objektyviai įrodyti, kad norėjai nuversti Rusijos valdžią? Ir ką konkrečiai sukuria toks teismo nuosprendis?

Kaip tampama teroristu

Penzos teismo nuosprendis yra performatyvus veiksmas, kuris tikrovėje sukuria tai, apie ką kalba – teroristinę organizaciją „Tinklas“. Jei teismas įrodė, kad vaikinai įkūrė šią organizaciją ir dalyvavo jos veikloje, vadinasi, jis įrodė, kad tokia organizacija egzistuoja, ir visai nesvarbu, ar ji egzistuoja „iš tikrųjų“. Negana to, visi, kas finansiškai ar morališkai palaikė įtariamuosius (juk už advokatus susimokėti iš kažko reikia), nuo šiol yra prisidėję prie tos organizacijos veiklos, tad visai neatsitiktinai kitą dieną po teismo sprendimo Penzoje buvo sulaikyti dar du asmenys, atvykę į teismą išreikšti palaikymą įtariamiesiems. Taip pat teismo nuosprendis dar kartą sukūrė ryšį tarp nusikalstamos veiklos ir nusikalstamo mąstymo. Jei propaguoji netinkamas ideologijas ir skaitai netinkamas knygas, vadinasi, jau mąstai apie perversmą. Ir už tai reikia bausti, kad net nemėgintum mąstyti.

Vis dėlto, Penzos teismo nuosprendis nebuvo vienintelis ar net pagrindinis performatyvus kalbinis veiksmas, prisidėjęs prie šio „teroristų“ rato kūrimo. Jau minėjau, kad žodis „tinklas“ iki sulaikymų nebuvo siejamas su kokia nors konkrečia organizacija. Tačiau po to, kai įtariamiesiems buvo pateikti konkretūs kaltinimai teroristine veikla, „Tinklas“ tapo sulaikytųjų rato sinonimu. Šitaip institucinė (FSB pareigūnų, prokurorų, teisėjų ir t.t.) kalba sukūrė kalbinių praktikų visumą – diskursą, kuris atbuline data kuria tai, apie ką kalba. Ilgainiui „Tinklas“ iš tikrųjų tapo tam tikra įtariamuosius palaikančių bendraminčių organizacija. Tačiau kraštutiniu institucinės galios kurti tai, kas kalbama, pavyzdžiu tapo 2018-ųjų spalio pabaigoje įvykdytas teroristinis išpuolis Archangelske. Vietinėje FSB būstinėje susisprogdino septyniolikmetis anarchistas. Paskutiniame savo įraše socialiniuose tinkluose jis pranešė, kad būtent FSB vykdyti bendraminčių sulaikymai ir kankinimai jį pastūmėjo šiam aktui. Taigi, institucinė kalba apie terorizmą sukūrė teroristinį išpuolį tikrovėje. Išpuolio metu žuvo tik pats sprogdintojas, buvo apgadintas pastatas ir sužeisti keli pareigūnai, tačiau ironiška tai, kad šis įvykis iš tikrųjų tik pasitarnavo FSB. Atsirado tikras, apčiuopiamas pagrindas vykdyti kairiųjų aktyvistų sulaikymus ir sankcionuoti jų kankinimus. Taip susikuria uždaras ratas: kalba kuria objektą ar įvykį, o šie savo ruožtu pagrindžia kalbą.

Yra ir dar vienas institucinės kalbos veikimo būdas. Kartą vienoje kalbotyros konferencijoje su kolega iš Rusijos diskutavome apie protestų kultūrą. Jis pasakojo, kad, kai vyksta net ir sankcionuotas mitingas, visada išlieka tikimybė, jog milicija tave supakuos ne tik jei nieko provokuojančio nepadarei, bet net jei iš tikrųjų tame mitinge nedalyvavai, o tik ėjai pro šalį. Iš pažiūros tokia reakcija atrodo gerokai perdėta, tačiau ji turi labai konkrečią funkciją – sėti baimę. Kartą supakuotas, kai pasipainiojai ne vietoje ir ne laiku, kitą kartą žinosi, kad protestų metu reikia likti namie ir tylėti. Lygiai toks pat principas buvo taikomas ir šioje byloje. Bausmės neproporcingai didelės, o metodai žiaurūs būtent dėl to, kad tai yra pranešimas, kuriuo siekiama įbauginti visus ir visas linkstančias į panašias ideologijas ar užsiimančius žmogaus teisių aktyvizmu. Ir tai veikia, nes iškart po pirmųjų „Tinklo“ bylos sulaikymų nemaža dalis kairiųjų aktyvistų emigravo: arba oficialiai ieškodami politinio prieglobsčio, arba sudarę fiktyvias santuokas, arba (kam labiau pasisekė) pasinaudoję galimybėmis studijuoti užsienyje. Ir tai neišvengiamai prisideda prie tos pačios institucinės kalbos poveikio – jei nieko nepadarei, kodėl tada bėgi?

Žinoma, teigti, kad Rusijos teisėsauga vienintelė naudoja institucinę kalbos galią tokiais tikslais, būtų naivu. Verta prisiminti neseniai kilusią diskusiją dėl prezidento Gitano Nausėdos siūlomų Žvalgybos įstatymo, Kriminalinės žvalgybos įstatymo ir Administracinių nusižengimų kodekso pataisų. Šių įstatymų pataisos Valstybės saugumo departamentui leistų taikyti tokias priemones, kaip prevencinis pokalbis, dokumentų tikrinimas ir administracinis sulaikymas. Iškart po spaudos pranešimų pasigirdo nemažai susirūpinusių politikų, visuomenininkų ir aktyvistų balsų, kad VSD įgaliojimų plėtimas prisidės prie represyvios valstybės piliečių kontrolės. Itin dėmesio vertas buvusio VSD vadovo Gedimino Grinos komentaras. Lrt.lt žurnalistams Grina teigė, kad visas įstatymo pataisų numatomas priemones VSD jau taikydavo iki šiol, jos tik nebuvo įrašytos įstatyme. Anot jo, problema slypi ne numatytų priemonių įteisinime, o tame, jog jų įteisinimas paverčia visą procesą viešu: „Žvalgybos pareigūnų galimybių, veiksmų įrašymas į įstatymą reiškia tai, kad tokius veiksmus bet koks pilietis gali skųsti, o skundimas taptų dar vienu argumentu traukti VSD veiklą į viešumą“. Kitaip tariant, buvęs VSD vadovas didžiausią problemą įžvelgia ne žvalgybos tarnybų įgaliojimų plėtime, o galimame tarnybų atsakomybės didinime. Panašu, kad kai kas netyčia garsiai ištarė tai, ką reikėjo nutylėti. Ir iš tikrųjų, dėl šių pataisų staiga kilęs ažiotažas glumina, nes galima pagalvot, kad iki tol VSD nebuvo nieko pasikvietusi prevenciniams pokalbiams. Nors įstatymų pataisos tik svarstomos, dar šių metų sausį Gegužės 1-osios profesinės sąjungos (G1PS) pirmininkas Jurgis Valiukevičius buvo kaip tik pakviestas tokiam pokalbiui po to, kai profesinės sąjungos atstovaujamų darbuotojų iš Turkijos protestai sulaukė Rusijos žiniasklaidos dėmesio. Žinoma, VSD taikomi prevenciniai pokalbiai toli gražu neprilygsta kaimynų metodams, tačiau tai taip pat yra institucinės kalbos pavyzdžiai. Galima numoti ranka ir sakyti, kad jei nieko blogo nepadarei, nėra ko bijoti, bet jau ankstesniame skyriuje matėme, kaip institucinė kalba geba kurti tikrovėje tai, apie ką ji kalba. Kvietimas prevenciniam pokalbiui kaip kalbinis veiksmas pats sau sukuria pretekstą. Tą pačią akimirką, kai tave pakviečia pokalbiui, sukuriama pakvietimo priežastis ir, tuo pačiu, įtarimas. Galbūt priežasties nebuvo, bet, jei jau tave pakvietė, vadinasi, ji atsirado. Taip visuomenėje skiepijama baimė, atgrasanti žmones nuo pilietinių veiksmų, protestų ir aktyvizmo. Juk, tam tikra prasme, bet kokia protesto forma jau yra antivalstybinė veikla, nes ji nukreipta prieš oficialią valstybės ideologiją ir vykdomą politiką. Vadinasi, jei labai nori, visada atrasi valstybės priešų ir pretekstų juos įtarti. Kaip tame posakyje – jei rankoje teturi plaktuką, visur pradeda vaidentis vinys.

Šalutiniai institucinės kalbos poveikiai kaip proga pasipriešinimui

Nepaisant liūdnos „Tinklo“ bylos baigties, norėtųsi įžvelgti kažkokią viltį. Nors dalis Rusijos kairiųjų aktyvistų pasitraukia į užsienį, o didelė likusiųjų dalis kuo toliau, tuo giliau grimzta į pogrindį, savo idėjų ir tarpusavio solidarumo jie ir jos neišsižada. Pasibaigus Penzos teismo posėdžiui kažkas iš įtariamuosius palaikančiųjų sušuko „Stiprybės, mes su jumis“, į ką D. Pčelincevas atsakė „Ne, tai mes su jumis“. Institucinė kalba visada turi šalutinių poveikių, kurių pati nesugeba numatyti. Norėdama nutildyti kairiuosius aktyvistus, pripaišydama jiems „Tinklo“ teroristinę organizaciją, ji iš tikrųjų subūrė dar vieną bendraminčių, komradžių ir aktyvistų tinklą. Protestai tebevyksta, buriasi naujos tarpusavio paramos bendruomenės, aktyvistinės iniciatyvos, o tai iš dalies yra būtent institucinės kalbos rezultatas. Būtent čia slypi proga šiai kalbai pasipriešinti, panaudoti jos galią prieš ją pačią ir taip įgalinti savą bendruomeninę, pilietinę kalbą. Valstybės institucijų akyse tie ir tos, kurios prieštarauja oficialioms ideologijoms ir tampame įtariamais valstybės priešais – galbūt tai gali tapti dar vienu akstinu veikti kartu?