Apie akademinę kairę, arba Derrida vs. „Дарида“

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Šis tekstas, be abejo, turėtų būti priskirtas kairiųjų saviplakos ir tarpusavio kapotynių žanrui. Drauge jis ir kiti tokio pobūdžio tekstai, kaip yra sakęs vienas autoriaus pažįstamas, – įrodymas, kad kairė niekada nenusuks autoritarizmo keliu, nes joje per daug analizės, per daug „stūmimo” vienas ant kito ir per mažai vienybės. Oh, well! Taip pat regiu kairįjį skaitytoją, kuris jau veriasi tarti, kad kalbėti apie kairę apibendrintai kaip apie vieną homogenišką grupę yra nekonstruktyvu ir kad, esant priekaištų ir nusiskundimų, reikėtų įvardinti konkrečius atvejus ar pavardes. Tam, be abejo, toks skaitytojas turi teisę. 

Daugelis čia viešai apmąstomų ir aptariamų dalykų yra minimi ne tik kaip tai, ką esu pastebėjęs kituose, bet ir kaip tai, ką laikau bent iš dalies būdinga ir sau. Juolab, kad didelę dalį savo gyvenimo praleidau akademijoje, tyrinėdamas dalykus, kurių tyrinėti manęs niekas neprašė. Todėl tekstas kažkiek yra ir savikritika. Tačiau drauge manau, kad geriau apie save ir savo socialinę aplinką kalbėti pačiam, nei būti apakalbėtam kitų, todėl tekstas gimė ir iš šiokios tokios zlasties, ir iš gerų norų.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – 

Vienas svarbiausių klausimų, į kurį sunkiai atsakymą randa šiandienos (lietuviškoji) kairė, – kaip perteikti progresyvias savo idėjas liaudžiai. Rodos, nieko nauja – dar Platono Olos alegorijoje sutinkama problema. Tačiau tai vis tiek stebina, nes, jei analizuoti, dekonstruoti ir suprasti skirtingų visuomenės grupių sopulius ir jų priežastis jiems/mums sekasi neblogai. Tą liudija pastaruoju metu padidėjęs kairiųjų medijų skaičius, pvz. „GPB“, „Lūžis”, „Šiaurės Atėnai“, „Prologai“. Tačiau pasakoti apie šias problemas ir taip kelti žmonių klasinį sąmoningumą vis dar atrodo sunkiai įveikiama užduotis.

Šaltinis: iStock

Problema

Mano supratimu, viena to priežasčių – kairės akademiškumas. Jeigu anksčiau kairieji ateidavo iš masių ir kalbėdavo jiems suprantama kalba, tai šiandien kairieji visuomenės akyse dažnai primena kiek arogantiškus naujuosius aristokratus arba, geriausiu atveju, kokių nors įdomių čiūdų pasakorius. Pirmųjų, įtariu, nemėgsta tie, kas yra kairiųjų tikslinė auditorija – iš algos gyvenantys asmenys, dar žinomi darbuotojų vardu. Na o antruosius per pusryčius ar kavos pertraukėles veikiausiai visai mielai pasiskaito miestų ir miestelių smulkioji buržuazija bei vidurinioji klasė. 

Žinomiausi Lietuvos kairieji veidai yra ne profsąjungų vadovai, darbo judėjimų lyderiai, bendruomenių telkėjai, organizatoriai ar, galiausiai, politikai, o įvairūs akademikai, „visuomenininkai“ ir viešieji intelektualai. Vis dėlto problema yra ne pati akademinė šių dienų kairės kilmė, ne tai, kad kairieji dažnai yra statistiškai labiau apsiskaitę ir išsilavinę. Problema glūdi ten, kur prasideda pasirinkimai, ką su tuo išsilavinimu veikti ir kaip įgytas įžvalgas ir žinias perteikti tiems, kam tų įžvalgų reikia. Padėtį dar labiau komplikuoja tarp (miestų) intelektualų ir (provincijos arba miegamųjų rajonų) masių žiojėjanti atskirtis, pailiustruotina skirtingais šių pusių skoniais: vieni labiau mėgsta Derrida, o antrieji mieliau renkasi „Дарида“.

Progresyvūs pusgaminiai, bendros kalbos (ne)radimas ir socialumo paieškos

Pakalbėkime apie praktinius dalykus. Dalis kairiųjų ir progresyvių aktyvistų veiklos nukreipta kovai su stereotipais, nacionalizmu, homofobija, seksizmu ir t. t. Su tuo viskas yra gerai, tačiau, dekonstravus šias problemas, toliau nepasiūlomi nauji progresyvūs elgsenos modeliai. Eiliniam žmogui tarsi pasiūloma toje dekonstruotoje tikrovėje toliau orientuotis pačiam. Dažnai kokie nors NVO aktyvistai tepasiūlo miglotas gaires (socialinių kampanijų ar į pdf failą surašytų patarimų forma), koks gi turėtų būti tas rasizmo, autoritarizmo, homofobijos nebuvimu ir solidarumu su visais dirbančiaisiais grįstas gyvenimas. Taigi, ir taip n rūpesčių ant savo galvos turintis žmogus tik dar kartą gauna neprašytą geriau žinančio žmogaus pakaučinimą, koks maždaug elgesys yra (nėra) bôn tôn, bei papildomą problemą, kurią išspręsti privalo pats. 

Ir taip, Žižekas buvo teisus, pajuokdamas tą smulkiaburžuazinį intelektualų trolinimą savo pasakojimu apie kartą darbininkams gamykloje kalbėjusį britų marksistą istoriką Ericą Hobsbawmą. Į darbininkus Hobsbawmas kreipėsi: „Klausykit, neatėjau čia jūsų mokyti. Noriu apsikeisti patirtimis. Tikriausiai iš jūsų išmoksiu daugiau, nei jūs iš manęs.“ Čia jį pertraukė darbininkas: „Eik šikt! Turi privilegiją studijuoti, žinoti dalykus. Esi čia tam, kad mus mokytum! Taip, turime mokytis iš tavęs, nemalk mums šito „visi esame vienodi“ šūdo.“ Vis dėlto gamyklų darbuotojai dar turi mums tai pasakyti. Truputis kuklumo ir nuolankumo kalbant kitų žmonių vardu tikriausiai dar niekam nepakenkė. 

katinukas ir jo Ericas Hobsbawmas/ šaltinis: https:ageofrevolutionsdotcom.files.wordpress.com

Grįžtant prie progresyvių pusgaminių gamybos, ji, be abejo, turi daug priežasčių. Fondų įsisavinimas (neatmeskime ir jo), populiarus tarp kairiųjų „pagal profesiją“. Nuoširdi veikla, skatinama noro padėti taip, kaip sugebi, pagal resursus, kuriuos turi. Galiausiai – „tikrai labai leftistinė“ socialliberali ideologija, leidžianti manyti, kad stereotipų galima išvengti socialinės reklamos ir švietimo priemonėmis, visiškai neliečiant ir nekvestionuojant dominuojančių materialinių sąlygų ir gamybos būdų (kitaip tariant, pamirštant, kad individus, tapatybes, kultūrines praktikas ir elgesio kodus formuoja ekonominiai santykiai, o ne diskursas).

Progresyvių pusgaminių problema susijusi ne tik su nemokėjimu kalbėti, bet ir su polinkiu užsidaryti teisuoliškuose ir vienatve dvelkiančiuose dramblio kaulo bokštuose (suprask, „mes tik parodėme, ko nedaryti, o ką daryti – kiekvienas turi susiprasti pats, nes tai – ne mūsų darbas“). Tiesa, geroji naujiena čia yra nebent tai, kad tą patį galima pasakyti ir apie Lietuvos kraštutinę dešinę, kurioje taip pat daug primadonų su akademiniais nuopelnais. 

Grįžtant prie kairiųjų, spėčiau, kad teisingumui atsidavusios širdys ir akademijoje praleisti metai gimdo norą galiausiai kaip nors panaudoti savo žinias. Tik tam trukdo per gausybę vienišiškų, daugiausia prie knygų ir pokalbių apie tas pačias knygas su tokiais pačiais vienišiais praleistų gyvenimo metų prarasti bendravimo įgūdžiai. Taip iš noro kalbėti, bet negalėjimo rasti bendros kalbos atsiranda įtampa, kuria nusikratoma, patiems žmonėms permetant atsakomybę už kairiųjų raštų supratimą ir jose užkoduotos teorijos bei išminties įgyvendinimą praktikoje. Iš negalėjimo susitarti veikiausiai randasi ir problemos organizuojantis (ping daugiausia iš akademikų ilgai austo „Kairiųjų aljanso“ audinys).

stop kadras iš „The Onion” satyros „Trumpo rinkėjas, perskaitęs 800 puslapių kreivos feministinės teorijos, jaučiasi prezidento išduotas„

Išmankštinti analizės raumenys ir sintezės trūkumas

Viena bėda, vėlgi, viena nevaikšto. Dažnai sakoma, kad universitetas mus paruošia mąstyti plačiai. Tačiau yra šis tas, kuo universitetinis išsilavinimas panašus į profesinį – mes išmokstame atlikti tam tikros temos analizę konkrečios disciplinos ribose. Tačiau, išmokus analizės, neužpildyti lieka sintezės ar sintetinio mąstymo įgūdžiai.

Ką turiu omenyje? Analizė – sudėtingų dalykų skaidymas į dalis ir struktūros, kurią tos dalys sudaro, tyrinėjimas. Sintezė būtų priešingas procesas, orientuotas į panoraminį vaizdą, skirtingų duomenų, kontekstų, procesų siejimą. Išzoominimą, o ne prizoominimą. Galbūt didesni sintetinimo įgūdžiai leistų išvengti paradoksų, kai puikiai atlikta analizė labiau apakina, nei nušviečia problemos esmę (vėl dėl visko kaltas kapitalizmas kaip sistema, o kaip sistemą palaikantys veikėjai – kapitalistai, dažnai turintys konkrečius vardus ir pavardes). 

Tai, žinoma, yra bendresnė akademijai gyvenimą pašventusių žmonių, o ne vien kairiųjų intelektualų problema. Tačiau kairiesiems, kurie dažnai šneka apie sistemines mus kamuojančių problemų priežastis, ši problema yra opesnė. Mums puikiai sekasi dekonstruoti vieną ar kitą problemą, bet daug sunkiau sekasi suprasti, kaip skirtingos problemos jungiasi tarpusavyje, ir nebūtinai tiesioginiais, o greičiau atsitiktiniais, neracionaliais ar iš kelių grandinės žiedų sudarytais ryšiais.

Na o kai visas tavo dėmesys sutelktas tik į vienos kokios nors problemos šaknų paieškas, natūralu, kad pokalbyje apie galimus tos problemos sprendimo būdus arba, neduokdie, pokalbyje kokia nors kita tema būsi prastas pašnekovas. Kurios nors siauros srities ekspertai nėra mėgstamiausi vakarėlių dalyviai.

Akademija socialiniam mobilumui į ↑ ar ↔  

Be socialumo ir kalbos problemų su akademizmu ir sąmoningu savęs kaip kurios nors siauresnės srities eksperto konstravimu susijusi ir dar viena problema. Kartais susidaro įspūdis, kad po išvardintais dalykais slypi noras spėriai kopti socialinio mobilumo laiptais ir kaip įmanoma toliau už savęs palikti savo mizerišką darbininkišką kilmę. 

Mūsų tėvai dirbo su kastuvais, prie staklių, statybose – rankomis, o mes tarsi norime pasiekti daugiau už juos, dirbdami ne rankomis, o galvomis. Tam, kad atskleistume įvairių neteisybių priežastis ir parodytume jas visuomenei, o ne tik tam, kad dirbtume, kartais nuvyktume prie jūros ir galiausiai mirtume. Nors dažnas iš mūsų ir ateiname iš skurdžių darbininkiškų šeimų, kartais susidaro įspūdis, kad apie socialines problemas sužinome ne iš tiesioginės savo arba artimųjų patirties, o iš knygų, mokslinių straipsnių, statistikos ir spaudos. Arba – ar daug kairėje yra besididžiuojančių savo tėvų ir senelių kartos indėliu statant tai, ką šiandien gero turime? Jau nekalbant apie pagarbą istorinėms asmenybėms ir judėjimams, (nuo LDK jakobinų iki Lietuvos socialistų revoliucionierių maksimalistų sąjungos, nuo, sakykim, Prano Ancevičiaus iki Eugenijaus Meškausko) kurių nežino anglakalbės auditorijos. Arba, sakykime, kiek respekto šiandienos kairiųjų tarpe aplamai susilaukia darbas ir žmogaus prakaitas? Žinau, kad klausiant kokio komradės privačiai, ar ji/jis didžiuojasi savo tėvukais darbininkais, ši(s) veikiausiai atsakytų, „žinoma“. Tačiau ar didžiuojamės tuo viešai?

Jei pavyktų labiau vertinti šiuos dalykus, galbūt galėtume atrasti glaudesnį ryšį su žmonėmis, kurių labui ir siekiame žinių, bei sakomės aukoją savo jėgas ir nervus grumdamiesi su pasaulio negerovėmis. Galiausiai, galbūt didesnė parodyta pagarba padėtų spręsti dar vieną visuomenę kamuojančią atskirtį, dažnai pastebimą tarp progresyvaus jaunimo ir konservatyvesnės jų tėvų kartos? Visuomenei vis sparčiau modernėjant, tie, kurie greitai nubėga į priekį, turi pareigą už savęs nepalikti tų, kurie nespėja. Nespėja išmokti naujų dalykų, universitetuose nelankė kritinės teorijos kursų ir gyvena pasikliaudami nepažangiomis, bet savotišku ramsčiu esančiomis tradicijomis. Tuo ramsčiu galime būti mes, jei tik pavyktų savyje atrasti bent šiokį tokį narodniką. Pridėkime dar ir tai, kad dažno iš mūsų tėvukų šaknys – kaime, o jaunoji visuomenės dalis jau ne tik kad nežino, kas yra kaimiško šūdo kvapas, bet ir kartais nuoširdžiai tiki, kad kaime – vien tradicionalistai marozai, kuriuos būtina laikyti kuo toliau nuo savojo safe-space’o slenksčio. Ir net į provincijoje gyvenančius kairiuosius, į pasaulį žvelgiančius iš savo gyvenamosios aplinkos ir per sukauptos gyvenimiškos patirties akinius, kartais jau žiūrime įtariai. 

skirtingų kartų kairioji koalicija / JAV Atstovų Rūmų narė Alexandria Ocasio-Cortez ir senatorius Bernie Sander / šaltinis: Getty Images

Teoriniu požiūriu šis savo klasinės padėties nereflektavimas ir nepagerbimas prikišamai pirštu rodo į neturėjimą to, ką Antonio Gramsci vadino organiškaisiais intelektualais, omeny turėdamas tam tikrą profesinį parengimą turinčius asmenis (pvz., daktarus, gydytojus, inžinierius), kurie iki jo pakyla iš savosios socialinės klasės, paprastai „negaminančios“ intelektualų, ir vėliau išlieka susiję su savo klase. Organiškieji intelektualai nėra vertikaliai mobilūs ir pirmiausia rūpinasi savosios klasės, o ne savęs pačių padėtimi. 

Ir čia, žinoma, reikia paminėti malonias išimtis, stebint tokių profesinių sąjungų kaip G1PS (Gegužės 1-osios profesinės sąjungos) ar po jos vėliava veikiančios Kurjerių asociacijos veiklą.

Akademizmo problemos atspindžiai partinėje politikoje

Baigti šitą naujametę sieloiešką norėčiau trumpai aptardamas, kaip išvardintos būdo kairiųjų, leftistų beigi visokių radikalų charakteristikos atsispindi partinės politikos lauke. Kadangi Lietuvos kairieji dažnai ateina arba iš akademijos (tiesą sakant, titulas Dr. – bene viena lengviausiai į politinį kapitalą konvertuojamų socialinio kapitalo formų), arba iš labai siaurų ir specifinių visuomenės sluoksnių ar grupių, todėl nenuostabu, kad neturime stiprių kairiųjų vienmandatininkų – politikų, kurie galėtų laimėti kurią nors vienmandatę apygardą (net ir miestuose), užsitikrinę visų (ne tik kairiųjų) ten gyvenančių rinkėjų balsų daugumą. Politikų, kurie turėtų daugiau mažiau autentišką ryšį su vietos gyventojais ir jų problemomis bei turėtų pasakyti ką nors daugiau nei vien tik tai, kaip esame išnaudojami, kaip mums nuo to blogai, tik mes to patys nejaučiame. Tarkim, ir kaip šiame sumautame gyvenime gyventi savo gyvenimus. Kasdieną. 

Todėl visa laimė, jog Lietuvoje turime mišrią rinkimų sistemą, kurioje dalis Seimo narių gali būti renkami pagal sąrašą. Taip mažiau visuomenei žinomi, siauresnes rinkėjų grupes atstovaujantys asmenys gali būti išrinkti į Seimą. Tačiau net ir čia reikalingas didesnis žinomumas, kad galėtum patekti į aukštesnę rinkimų sąrašo vietą. Antraip progresyvūs kandidatai tik papuošia sąrašą ir pritraukia papildomus rinkėjų balsus, kuriais išrenkami nebūtinai tie, kurių mes norime ir kurių mums reikia.

Apibendrinant galima sakyti, jog esama šiokio tokio paradokso – apie kolektyvą ir jo reikšmę asmens laisvei ir gerovei dažnai kalbančiai kairei šiandien trūksta… individualiai stipresnių personų. Asmenų, kurie turėtų ką pasakyti, mokėtų reikšti mintis ir norėtų dalykus pasiimti prakaitu, o ne gudrumu. Gerų širdžių, rodos, turime tikrai pakankamai.