fbpx

Neramumai Kazachstane: spalvotoji revoliucija ar darbo klasės sukilimas?

Kazachstanas iš tiesų sukūrė žaliavų gavyba pagrįsto kapitalizmo modelį. Valstybės gyventojai susiduria su daugybe socialinių problemų, egzistuoja didžiulė socialinė stratifikacija. „Vidurinioji klasė“ sugriauta, realios ekonomikos sektorius sunaikintas. Dėl didelių korupcijos mastų BVP pasiskirstęs itin netolygiai. Neoliberalios reformos visiškai panaikino socialinę apsaugą. Labiausiai tikėtina, kad transnacionalinių korporacijų atstovai paskaičiavo, jog naftos verslų išlaikymui reikia 5 milijonų žmonių, todėl visa daugiau nei 18 milijonų siekianti Kazachstano populiacija yra tiesiog per didelė. Dėl šių priežasčių dabar vykstantys protestai daugeliu atžvilgių yra antikolonijiniai.

Šio teksto taip pat galite ir klausyti:

Įžanga į vertimą: kodėl mums turėtų rūpėti neramumai Kazachstane

Kviečiame skaityti interviu su Kazachstano socialistinio judėjimo lyderiu Aynuru Kurmanovu apie dabar jau praėjusius protestus šioje Vidurio Azijos valstybėje.

Nuo protestų Kazachstane pradžios praėjo jau daugiau nei mėnuo. Protestams įsiplieskus dėl nepakeliamų pragyvenimo sąlygų, vėliau jie įgavo politinį ir geopolitinį atspalvį: protestuotojai ėmė reikalauti valdžios atsistatydinimo ir reformų, vėliau vyko valdžios Kazachstane persidalijimas ir Rusijos įsikišimas, siekiant suvaldyti padėtį „artimajame užsienyje“.

Mums įvykiai Kazachstane svarbūs keliais aspektais. Pirmiausia – negali nežavėti paprastų žmonių drąsa pastovėti už save. Antra – represijos prieš protestuotojus dar kartą primena mums apie prabangą protestuoti nepatiriant to, kas mūsų galėtų laukti autoritarinėje šalyje. Trečia – turime suprasti, kad tokios šalys kaip Kazachstanas mums svarbios ne vien tik kaip tremtinių kapų lankymo vieta per „Misiją Sibiras“. Tai, kas įvyko Kazachstane, išteklių turtingoje šalyje tarp trijų imperijų – Rusijos, Kinijos ir JAV, – tiesiogiai lemia ir mūsų padėtį.

Situacijai Kazachstane suvaldyti Rusija pirmą kartą panaudojo savo sukurtą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO) – savotišką NATO atitikmenį posovietinėje erdvėje. Taip iš popierinio darinio KSSO ima virsti realiu rusiškosios imperijos įtakos svertu, leidžiančiu jai (ir jos palaikomiems kaimyniniams autokratams) jaustis dar užtikrinčiau regione. Tačiau drauge protestai ir valdžios persistumdymai Kazachstane rodo, kad imperijos ir liaudies paramą botagu užsitikrinantys režimai negali jaustis visiškais savo padėties šeimininkais. Anksčiau ar vėliau iš kibirkšties įsiplieks liepsna, dūmais paleisianti imperijos rūmą.

GPB redkolegija

———————————————————————————————————————–

Sausio pradžioje visos posovietinės žiniasklaidos platformos ir televizijos kanalai buvo prikaustyti prie netikėtai Kazachstaną apėmusių protestų. Vieniems jie žadino viltį, kitiems – kėlė baimę. Apie tai, kas iš tiesų vyko Kazachstane, būta daug įvairių ir prieštaringų interpretacijų: galbūt tai teisuolių protestas, klanų ginčas, o gal provakarietiškų ir proturkiškų ar net islamistinių jėgų sąmokslas. Kas iš tiesų vyko Kazachstane? „Zanovo-media“ korespondentas šia tema kalbino Aynurą Kurmanovą – vieną iš Kazachstano socialistinio judėjimo lyderių.

Pavyzdinė respublika

Kazachstanas – viena didžiausių posovietinių šalių, kuri po Sovietų Sąjungos žlugimo sukurtoje politinių ir ekonominių santykių sistemoje nusileidžia tik Rusijos Federacijai. Ir tai ne tik todėl, kad Nursultanas Nazarbajevas buvo vienas iš NVS (Nepriklausomų valstybių sandraugos) architektų. Sklandi kazachų transformacija, kai iš sovietinės nomenklatūros šalis peraugo į kapitalistinę oligarchiją „azijietišku veidu“, daugelio buvo matoma kaip siektinas pavyzdys. Iš tiesų šis modelis turėjo iš pažiūros patrauklių bruožų ne tik kitų respublikų valdančiajam elitui, bet ir paprastam piliečiui: aukštas ekonominis išsivystymas, formalių demokratijos atributų egzistavimas, mažai Vakarų kultūros ribojimų. Didelės gamtinių išteklių atsargos ir iš socialistinio laikotarpio paveldėtas pramonės potencialas sudarė sąlygas geram naujai besikuriančios valstybės startui. O oficialioji Rusijos Federacijos propaganda ir NVS kanalai mėgo Kazachstaną vaizduoti kaip „Sąjungos tradicijas“ saugančios, Didžiojo Tėvynės karo atminimą gerbiančios, nacionalizmo nepuoselėjančios valstybės pavyzdį.

Masiniai protestai šalyje prasidėjo iš karto po Naujųjų, sausio 2-ąją. Protestus iššaukė automobilinių suskystintų dujų kainos padvigubėjimas. Dujų kainos pakilo nuo 60 iki 120 tengių (nuo 12 iki 24 euro centų) už litrą. Pirmos nesankcionuotos demonstracijos prasidėjo vakarinėje Kazachstano dalyje, Mangystau regione, pačiame didžiųjų naftos gavybos įmonių centre. Būtent čia yra garsusis Žanaozenas, kuriame prieš dešimt metų buvo žiauriai numalšintas darbininkų streikas: tada žuvo 15 demonstracijų dalyvių, šimtai buvo sužeisti.

Protestai Kazachstane / iliustr. šaltinis: Getty Images

Praėjus dienai nuo protestų pradžios, t. y. sausio 3 d., Mangystau srityje prie pirminių iškeltų sąlygų protestuotojai pridėjo naujų socialinių ir politinių reikalavimų – mažinti maisto kainas, imtis priemonių nedarbui mažinti ir spręsti geriamojo vandens trūkumo problemą. Protestuotojai taip pat reikalavo vyriausybės ir vietos valdžios atsistatydinimo. Tą dieną protestuotojai pradėjo rinktis ir Almatos, sostinės Nur Sultano bei kitų miestų aikštėse bei gatvėse. Daug kur buvo užblokuoti keliai, o protestuotojai savo pozicijų neapleido net naktį.

Sausio 4 d. protestuotojai susirėmė su policija. Almatoje protestuotojų išvaikymui saugumo pajėgos naudojo garsines granatas. Atsakydami į tai protestuotojai pradėjo apvertinėti policijos automobilius. Tą patį vakarą šalyje nustojo veikti belaidis internetas, pokalbių programėlės bei socialiniai tinklai.

Kazachstano valdžia dujų kainų kilimą bandė paaiškinti tuo, kad dabar dujų kaina nustatoma elektroniniais aukcionais. Kaip sakoma, „rinka taip nusprendė“. Mangystau srities administracija aršiai tvirtino, kad viskas yra šiuolaikinės rinkos ekonomikos rėmuose, o ankstesnės kainos nebegrįš.

Nepaisant tokių pareiškimų, sausio 4 d. vyriausybė buvo priversta Mangystau srityje sumažinti dujų kainas iki 50 tengių (10 euro centų) už litrą. Kazachstano prezidentas Kasymas-Žomartas Tokajevas pareiškė, kad kiti visuomenės reikalavimai bus sprendžiami atskirai. Praėjus vos dienai po šio pareiškimo, buvo paleistas ministrų kabinetas, o Žanaozene esančios dujų perdirbimo gamyklos direktorius sulaikytas.

Absoliutaus skurdo sritis

Kazachstano socialistinio judėjimo pirmininkas Aynuras Kurmanovas situaciją šalyje apibūdino taip:

Pirmieji sukilo Žanaozeno darbininkai. Padidėjusi dujų kaina buvo paskutinis lašas, iššaukęs masinius protestus. Iš tiesų socialinių problemų burbulas plėtėsi jau ne vienerius metus. Praėjusį rudenį Kazachstaną sudrebino didelės infliacijos banga. Reikia atsižvelgti į tai, kad į Mangystau sritį produktai yra importuojami, todėl būtent ten visada buvo 2-3 kartus brangesni nei kitur. Visgi, 2021 m. pabaigoje kylant kainoms, maisto kainos kilo dar sparčiau. Taip pat turime atsižvelgti į tai, kad šalies vakaruose vyrauja nežabotas nedarbas. Vykstant neoliberalioms reformoms ir privatizacijai, šioje srityje daugelis įmonių buvo uždarytos, išliko tik naftos sektoriaus įmonės. Be to, didžioji dalis jų priklauso užsienio valstybių kapitalui. Taigi, nors iki 70 proc. Kazachstano naftos eksportuojama į Vakarų rinkas, didžioji dalis pelno taip pat atitenka užsienio savininkams. 

Praktiškai niekas neužsiima investicijomis į srities plėtrą: tai skurdo ir absoliutaus skurdo zona. Be to, praėjusiais metais regione likusios įmonės pradėjo didelio masto optimizavimą. Buvo mažinamas darbo vietų skaičius, darbuotojai pradėjo netekti atlyginimų, jų priedų, daugelis įmonių virto tiesiog paslaugų tiekimo kompanijomis. Kai Atyrau srityje bendrovė „Tengiz Oil“ iš karto atleido 40 tūkstančių darbuotojų, tai sukrėtė visą vakarų Kazachstaną, o valstybė savo ruožtu nedarė nieko, kad užkirstų kelią tokiems masiniams atleidimams. Kad tinkamai suprastume situacijos rimtumą, svarbu paminėti, kad vienas naftininkas įprastai turi išmaitinti 5–10 šeimos narių. Darbuotojo atleidimas automatiškai pasmerkia badui visą šeimą. Vakarų regione nėra darbo, išskyrus naftos sektorių ir jo poreikius tenkinančius sektorius. 

Kazachstanas iš tiesų sukūrė žaliavų gavyba pagrįsto kapitalizmo modelį. Valstybės gyventojai susiduria su daugybe socialinių problemų, egzistuoja didžiulė socialinė stratifikacija. „Vidurinioji klasė“ sugriauta, realios ekonomikos sektorius sunaikintas. Dėl didelių korupcijos mastų BVP pasiskirstęs itin netolygiai. Neoliberalios reformos visiškai panaikino socialinę apsaugą. Labiausiai tikėtina, kad transnacionalinių korporacijų atstovai paskaičiavo, jog naftos verslų išlaikymui reikia 5 milijonų žmonių, todėl visa daugiau nei 18 milijonų siekianti Kazachstano populiacija yra tiesiog per didelė. Dėl šių priežasčių dabar vykstantys protestai daugeliu atžvilgių yra antikolonijiniai. Dabartinių protestų priežastys slypi kapitalizmo veikloje – suskystintų dujų kainos elektroninėje prekyboje išties išaugo. Buvo vykdomas monopolininkų sąmokslas, jiems buvo naudinga eksportuoti dujas į užsienį, todėl šalyje atsirado dujų trūkumas ir būtent vidaus rinkoje dujų kaina smarkiai išaugo. Taigi, jie patys išprovokavo riaušes. Tačiau reikia pažymėti, kad dabartinis socialinis sprogimas yra nukreiptas prieš visą per pastaruosius 30 met metų vykdytų kapitalistinių reformų politiką ir jų destruktyvius rezultatus.

Aynuras Kurmanovas / iliustr. šaltinis: LeftEast.org

Darbininkų kovos tradicijos. Spontaniškas streikas

Iš pradžių streikai prasidėjo klasikinio „proletarinio“ streiko forma. Naktį iš sausio 3 į 4 d. „Tengiz Oil“ įmonėse prasidėjo staigus neoficialus streikas. Netrukus streikai išplito į kaimynines sritis. Sausio pradžioje protestuotojų judėjimas aktyviausias buvo dviejuose centruose – Žanaozene ir Aktau. 

Kaip šiandien rašo sąmokslo teoretikai – Vakarai kruopščiai ruošėsi neramumams Kazachstane, tą liudija apdairus protestuotojų organizavimas ir koordinavimas. Kurmanovo žodžiais tariant:

Nors daugelis politikos analitikų bando Kazachstane kilusius protestus sulyginti su Maidanu, iš tiesų taip nėra. Šį nuostabi saviorganizacija yra darbuotojų patirties ir tradicijų rezultatas. Streikai Mangystau sritį drebina jau nuo 2008 m., o streikų judėjimas prasidėjo dar 1-ajame dešimtmetyje. Net ir be jokio Komunistų partijos ar kitų kairiųjų grupių indėlio žmonės nuolat reikalavo nacionalizuoti naftos įmones. Darbininkai savo akimis matė, prie ko veda privatizacija ir įmonių perėmimas į užsienio kapitalo rankas. Šiose ankstesnėse demonstracijose jie įgijo didžiulę kovos ir solidarumo patirtį. Gyvenimas dykumoje privertė žmones laikytis kartu. Tokios gyvenimo sąlygos lėmė, kad darbininkų klasė ir kiti gyventojai susibūrė draugėn. Darbininkų protestai Žanaozene ir Aktau tuomet buvo pavyzdys kitoms šalies sritims. Jurtos ir palapinės, kurias protestuotojai ėmė statyti pagrindinėse miestų aikštėse, buvo visai ne iš „Euromaidano“ patirties: pernai per vietinius streikus jos stovėjo Mangystau srityje. Gyventojai patys nešė vandenį ir maistą protestuotojams.

Šiandien Kazachstane nėra teisėtos opozicijos, visas politinis laukas buvo išvalytas. Paskutinė 2015 m. buvo likviduota Kazachstano komunistų partija. Liko tik 7 provyriausybinės partijos. Šalyje veikia daug nevyriausybinių organizacijų, kurios aktyviai bendradarbiauja su valdžia, skatindamos provakarietiškas idėjas. Mėgstamiausios šių NVO temos: 1930-ųjų badas, Basmačių judėjimo dalyvių ir Antrojo pasaulinio karo kolaborantų reabilitacija ir pan. NVO taip pat stengiasi plėtoti nacionalistinį judėjimą, kuris palaiko vyriausybę. Be to, valdžia palaiko nacionalistų rengiamus mitingus prieš Kiniją ir Rusiją.

Pašnekovo teigimu, už pastarųjų įvykių tariamai slypinčios islamistų grupuotės Kazachstane taip pat yra itin silpnos ir prastai organizuotos. Kaip pašnekovas patikino, iš tikrųjų šiuolaikinis Kazachstanas yra įsipareigojęs kurti vienatautę valstybę, o nacionalizmas yra oficiali šalies ideologija. Visi televizijos kanalo „Mir“ pranešimai apie „prosovietinį“ Kazachstaną yra mitas:

Dar 2017 metais Kyzylordoje buvo pastatytas paminklas Vermachto Turkestano legiono įkvėpėjui Mustafai Šokai. Šiandien valstybė kardinaliai peržiūri savo istoriją. Procesas ypač suaktyvėjo prieš keletą metų, kai Nursultanas Nazarbajevas apsilankė JAV. Panturkiškas judėjimas šalyje taip pat tampa vis aktyvesnis. 2021 m. lapkričio 12 d. Nursultano Nazarbajevo iniciatyva Stambule buvo įkurta Turkiškųjų valstybių sąjunga. Kazachstano elitas savo pagrindinius turtus laiko Vakaruose. Dėl šių priežasčių imperialistinės valstybės yra visiškai nesuinteresuotos dabartinio režimo žlugimu, nes jis jau dabar yra jų pusėje.  

Per protestus Almatos Respublikos aikštėje sudegęs pastatas / iliustr. šaltinis: Wikipedia

Bet galbūt ne visi Kazachstano geopolitiniai prioritetai yra tokie vienareikšmiški? Atrodo, kad Kazachstano vadovybė vis tik yra linkusi vykdyti liūdnai pagarsėjusią daugiavektorinę politiką, t. y. bando laviruoti tarp Rusijos, Vakarų, Kinijos ir Turkijos. Visgi, vienas privalumas Kazachstane taikomas visiems užsienio partneriams – vietiniai teisės aktai leidžia užsienio įmonėms išvežti pelną iš šalies. Tačiau, jei tik įmanoma, nė vienas iš pasaulinių žaidėjų nepraleis progos įsikišti keičiant valstybės valdžią į dar paklusnesnę. Ir, žinoma, liberalioji opozicija jau pradėjo užsitikrinti savo kontrolę prieš masinių protestų judėjimą.

Nazarbajevo atsistatydinimas iš prezidento pareigų ir perėjimas vadovauti Saugumo Tarybai buvo motyvuotas siekiu sukurti demokratijos įvaizdį ne tik savo šalies gyventojams, bet ir Vakarams. Iš tikrųjų jis išlaiko visišką visų valdžios sferų kontrolę ir tik padidino savo galią, taip pat visiškai išvengdamas atsakomybės. Prezidentas Tokajevas yra dekoratyvinė figūra, valdančiosios šeimos pėstininkas. Neabejotina, kad dabartiniai protestai gali paskatinti kai kurias frakcijas bandyti įvykdyti rūmų perversmą ar kitus panašius veiksmus. Negalima visko redukuoti iki sąmokslo teorijų lygmenio. Nereikėtų idealizuoti ir dabartinio protestų judėjimo. Taip, tai masinis socialinis judėjimas, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka darbuotojams, kuris yra remiamas bedarbių ir kitų socialinių grupių. Visgi, protestuose veikia labai įvairios jėgos, o juolab patys darbuotojai neturi nei savo partijos, nei klasinių profesinių sąjungų, nei aiškios programos, atitinkančios jų interesus. Kazachstane egzistuojančios kairiosios grupės labiau primena ne stiprius judėjimus, o nedidelius būrelius žmonių, kurie negali rimtai paveikti įvykių eigos. Oligarchinės ir išorinės jėgos bandys pasisavinti ir panaudoti šį judėjimą saviems tikslams. Jei judėjimas laimės , prasidės nuosavybės perskirstymas ir atvira konfrontacija tarp įvairių buržuazijos grupių, tariant paprasčiau, „visų karas prieš visus“. Tačiau bet kuriuo atveju darbuotojai galės išsikovoti tam tikras laisves ir gauti naujų galimybių, įskaitant geresnes galimybes savo partijų ir nepriklausomų profesinių sąjungų kūrimui, kurios ateityje palengvintų jų kovą už savo teises.

KSSO taikdariai Kazachstane / iliustr. šaltinis: Wikipedia

Protestų pasekmės

Kazachstano piliečių protestai baigėsi sausio 11 d., per juos žuvo 225 žmonės, 12 tūkstančių buvo sulaikyti. Sausio 11 d. naujoji Tokajevo administracija pažadėjo nutraukti liūdnai pagarsėjusį teisinį monopolį, susijusį su jauniausia Nazarbajevo dukra, kuri rinko didžiulius „ekologinius mokesčius“ už automobilių pardavimą. Jis taip pat paskelbė apie planus įkurti Kazachstano žmonių turto fondą, kuris rinktų „aukas“ iš didelių korporacijų, klestėjusių valdant Nazarbajevui, o gautus pinigus skirtų socialinių paslaugų finansavimui.

Tokajevas taip pat pažadėjo, kad esminiai politiniai pokyčiai bus paskelbti vėliau, tačiau daugiau detalių nepateikė. Visgi, tikėtina, kad esminiai politinės sistemos ar visuomenės sutarties pokyčiai neįvyks. Tokajevas sustiprino savo vidaus saugumo pajėgų kontrolę, tačiau iš tiesų mažai kas pasikeitė. Svarbiausi šalies ekonominiai resursai ir turtas lieka mažos grupės turtingųjų rankose, kurie kovos, kad išlaikytų savo įtaką. Paskubomis paskirtoje naujoje vyriausybėje taip pat nesimato daug pokyčių, tarp daugybės senų matomi vos keli nauji veidai.

Tuo tarpu Tokajevo populiarumui gali kilti grėsmė dėl skambių atsakomųjų reakcijų tiek į jo kvietimą Rusijos kariuomenei, tiek dėl skatinimo saugumo pajėgoms naudoti jėgą prieš Kazachstano piliečius. Norėdamas susigrąžinti visuomenės pasitikėjikmą ir užkirsti kelią kitam protestų ciklui, jis turi vykdyti pažadėtas reformas. Dėl šios priežasties Tokajevas atsidūrė nepavydėtinoje situacijoje: neįvesdamas žadėtų reformų jis rizikuotų iššaukti dar vieną protestų bangą, o įvesdamas – pykdys jį remiantį elitą. Kuo labiau naujos reformos kels grėsmę konkuruojančiam elitui, tuo didesnė tikimybė, kad pastarieji bandys jį pašalinti. Dėl šių priežasčių nėra aišku, kokiu keliu pasuks šalies prezidentas: ar toliau palaikys elitą, ar bandys susigrąžinti paprastų žmonių pasitikėjimą. 

 

Vertė: Justina Karaliūtė

 

Pagrindinė iliustracija iš: https://telegraf.com.ua/

Versta iš: https://lefteast.org

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *