Orbáno šešėlis jubiliejiniame Vilniaus saugumo forume

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Iš Seimo Užsienio reikalų ir Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetų sklinda susižavėjimas dešiniaisiais JAV analitikos centrais. Neseniai vizito į JAV vykę šių komitetų nariai negailėjo gerų žodžių apie šiuose think tankuose vykusias produktyvias diskusijas, savitarpio supratimą, žavėjosi jų „galia ir įtaka“ ir svarstė apie glaudesnio bendradarbiavimo su šiais trumpistiniais centrais naudą. Netrukus Žygimantas Pavilionis savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė, kad su dviem iš tokių centrų jau sutarta vasarą organizuoti renginį Lietuvoje.

Tiesa, su vienu šių analitikos (ar, kaip matysime, propagandos) centrų ryšiai jau kaip ir užmegzti. „Paveldo fondas“ („The Heritage Foundation“) Ž. Pavilioniui ne tik seniai pažįstamas, bet ir mielas širdžiai. Galbūt dėl to neseniai vykusiame jubiliejiniame Vilniaus saugumo forume dalyvavo ir „Paveldo fondas“, atstovaujamas tūlo dr. James Jay Carafano.

 To niekada neturėjo įvykti, ir štai kodėl.

—

Pirmiausia, kas gi tas „Paveldo fondas“? Tai seniau buvusi reaganistinė, paskutiniais metais tapusi trumpistine, idėjų kalvė. Vienas ryškiausių jų kalamas idėjas atspindinčių projektų yra Lietuvos spaudoje skurdžiai nušviestas, tačiau Užsienio reikalų komitetui, reikia tikėtis, žinomas „Projektas 2025“ – 900-uose puslapių įkūnyta konservatyviosios vizijos programa. 

Arba: trumpizmo institucionalizavimo programa, brėžianti prezidento vykdomosios galios išplėtimo trajektoriją, dėstanti planus išardyti neveiksnumu ir liberalumu kaltinamas valstybės institucijas. „Projektui 2025“ iškilus į viešumą rinkimų kampanijos metu, kritikai perspėjo apie jo keliamą pavojų tokiems esminiams liberalios demokratijos principams kaip įstatymo viršenybė, galių atskyrimo principas ar tos pačios pilietinės laisvės. 

Tikriausiai geriausias paminklas šio projekto radikalumui yra tai, kad Trumpas net ir savo MAGA rinkėjams kartojo absoliučiai ničnieko apie šį projektą nežinantis ir nieko bendra su juo neturintis. Po rinkiminės pergalės ryškėja kiek kitoks vaizdas: projekto architektu laikomas Russellas Voughtas paskirtas Baltųjų rūmų biudžeto direktoriumi. Projekto idėjos yra perkeliamos į Trumpo administracijos vykdomą politiką, kartais – vos ne pažodžiui.

Žinoma, dalis šios politikos nuosaikiam lietuvių konservatoriui patenka kažkur tarp „man vienodai“ ir „tuo geriau“ kategorijų. Tai – tikriausiai, ir lyties keitimo operaciją atlikusių pareigūnų išgujimas iš karinių pajėgų ar pasitraukimas iš Paryžiaus klimato susitarimo. Kiek daugiau diskomforto turėtų kelti dezinformacijos užkardymui skirtų iniciatyvų užgniaužimas. 

Tačiau net ir šiam įsivaizduojamam nuosaikiam konservatoriui raudona linija turėtų būti konstitucinės tvarkos palaikymas. Jis buvo akivaizdžiai pažeistas 2021 m. sausio 6 dienos atakos prieš Kapitolijų metu. Pažeidimas buvo užtvirtintas Trumpui iškart po inauguracijos paleidus visus joje smurtavusius asmenis. Kokia „Paveldo fondo“ pozicija šiuo klausimu?

Šito „The New York Times“ klausė nuo 2021 m. fondo prezidentu dirbančio istoriko ir politinio stratego Kevino Robertso: ar jis tiki Joe Bideno 2020 metų rinkimų pergale? K. Robertsas atsakė trumpu ir nedviprasmišku „ne“.

Iki pastarųjų rinkimų pabaigos nebuvo aišku ir ar „Paveldo fondas“ būtų pripažinęs Trumpo pralaimėjimą. MSNBC interviu praėjusių metų birželį fondo prezidentas tvirtino rinkimų rezultatus pripažinsiantis jei nebus „masinio rinkimų klastojimo kaip praėjusį kartą“. Interviu tėkmėje ši nuostata buvo įterpta kažkur tarp valstybės tarnautojų atleidimo legitimumo grindimo pastarųjų parama demokratams ir melagingo tvirtinimo, kad demokratai gina abortus iki trijų dienų po gimdymo. 

—

Bet čia, žinoma, viskas tėra neva užsienio šalies vidaus reikalai, kurių bendruose renginiuose su „Paveldo fondu“ ir panašiomis organizacijomis kažkokiu magišku būdu niekas nesiruošia aptarinėti. Gerai, tuomet pažvelkime į „Paveldo fondo“ laikyseną Lietuvai itin aktualiu – JAV paramos Ukrainai – klausimu.

Pradinį fondo entuziazmą paramos teikimui jau 2022 metų pavasarį pakeitė vyraujantis skepsis. Imtasi kraštutinei dešinei įprastų dirbtinio supriešinimo triukų priešpastatant amerikiečių ir ukrainiečių interesus. Organizacijos lobistinė atšaka aiškino, kad parama Ukrainai amerikiečius palieka paskutinėje vietoje. „Paveldo fondo“ biudžeto ekspertas Richardas Sternas paskaičiavo (žinoma, melagingai) ir paskelbė, kad parama Ukrainai kiekvienam amerikiečių namų ūkiui kainuoja 900$. Likus kelioms valandoms iki Atstovų rūmų balsavimo dėl pagalbos Ukrainai siuntimo patvirtinimo, „Paveldo fondo“ lobistai privačiai spaudė respublikonus balsuoti prieš. 

Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog J. Carafano laikėsi pozicijos, kad Ukrainos gynyba yra tarp JAV interesų. Tačiau, toji pozicija dažnai buvo lydima priešrinkiminio paburnojimo ant J. Bideno ir neatvedė prie realistiškos ar vienareikšmiškos fondo pozicijos dėl paramos Ukrainai ar Rusijos atgrasymo. Gal J. Carafano nepernelyg stengėsi. O gal tiesiog buvo perdėm užsiėmęs kelionėmis į Vengriją.

—

Orbáno kraštutinės dešinės, vadinamosios neliberalios demokratijos, režimas – tai nieko neturėtų stebinti – taip pat turi savus analitikos centrus. Vienas jų yra „Dunojaus institutas“ („Danube Institute“), valstybės finansuojamas per vieną tokį Lajos Batthyány fondą. 

„Paveldo fondo“ prezidentas Budapešte lankėsi jau 2022 m. rudenį. 2023 m. kovą, Rusijai  jau metus niokojant Ukrainą, „Paveldo fondas“ ir „Dunojaus institutas“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Ir jos laikėsi: toliau buvo organizuojami vizitai ir bendri renginiai, kuriuose su džiaugsmu dalyvavo ir J. Carafano, labai patenkintas sėkminga šių dviejų idėjų kalvių kooperacija. 2024 m. „Vengrijos konservatoriuje“ („Hungarian Conservative“; to paties Lajos Batthyány fondo remiamame leidinyje) publikuotame verstiniame interviu J. Carafano gyrė Vengrijos neva atliekamą globalaus konservatizmo jungties vaidmenį. J. Carafano deklaruojamas įsitikinimas, kad Ukrainos gynyba yra tarp JAV interesų, niekaip nesutrukdė „Paveldo fondo“ renginio Vašingtone metu Orbánui organizuoti uždarų durų susitikimus su respublikonais ir juos skatinti balsuoti prieš karinę paramą Ukrainai. 

Kitaip tariant: kol mes Lietuvoje siutom ir keikėmės dėl Orbáno pastangų blokuoti ES paramą Ukrainai, „Paveldo fondas“ su juo vystė šilčiausius santykius. Jei ant šio torto dar reikalinga vyšnia, tebus tai praėjusį rudenį Vengrijos spaudoje pasirodęs pranešimas, kad fondo prezidentas K. Robertsas iš Vengrijos gavo valstybinį apdovanojimą. Už vaidmenį stiprinant Vengrijos ir Amerikos santykius.

—

Ir štai, išaušta 2025-ieji vertybinės politikos metai, o kažkokiu būdu Seime vykstančioje oficialioje diskusijoje apie Lietuvos saugumo politiką tarp žurnalistų, politikų ir gynybos ekspertų, šiltutėliai priimama JAV organizacija, kaišiojusi pagalius į ratus dėl paramos Ukrainai tiekimo, atstovaujama žmogaus, kuris tris karo metus praleido gretindamasis prie Orbáno. 

Problemos čia akivaizdžios ir daugybinės. Pavyzdžiui, renginyje J. Carafano buvo paklausta apie Europos gynybinio nepriklausomumo didinimą, į ką jis atsakė – gana komiškai Trumpo kalbėjimo tempą primenančia maniera – kad tai yra „… siaubinga idėja … labai bloga idėja … siaubinga idėja … absoliuti katastrofa“. Kyla klausimas: ar tai jo ekspertinė nuomonė, ar „Paveldo fondo“ ideologinės pozicijos transliacija? Nes fondo prezidento teigimu, ES yra agresyviausias ir pavojingiausias vienintelio laisvės garanto – nacionalinės valstybės – priešas visame pasaulyje. Trumpo administracijai Europos Sąjunga iš esmės nepatinka, jam daug parankesnė yra silpna ir (kraštutinės dešinės) suskaldyta ir dominuojama Europa. 

Galbūt dėl to „Paveldo fondas“ 2025 m. kovo 11 d. organizuoja diskusiją, kurioje bus aptariami Europos ateities scenarijai. Nepriklausomo vengrų tiriamosios žurnalistikos portalo „VSquare“ duomenimis, į šį renginį kviečia pats James J. Carafano. Kviečia tuos, kurie siekia, „… kad Europa būtų vientisa, laisva, taiki ir klestinti“. Šiuo atveju tai reiškia Vengrijos ir Lenkijos kraštutinės dešinės organizacijų atstovus. Jie į renginį vyks nešini idėjomis, kaip pertvarkyti ES institucinę struktūrą, įskaitant tokius pasiūlymus kaip ES pervadinimas ir Europos Komisijos bei Europos Teisingumo teismo panaikinimas. Abi kviečiamos organizacijos — vengrų Mathias Corvinus Collegium (MCC) ir lenkų „Ordo Iuris“ — turi vienokių ar kitokių ryšių su Kremliumi. 

—

Pasisakantys ir pasisakysiantys už kooperaciją su panašiomis organizacijomis kaip „Paveldo fondas“ bandys įtikinti, kad tai yra gal ir ne visai maloni, bet būtina diplomatinė pastanga siekiant daryti įtaką per „galingus ir įtakingus“ trumpistinius analitikos centrus. Tačiau jau matyti, kad per tris karo metus toji galia ir įtaka nevirto vienareikšmiška parama Ukrainai, o prioritetas buvo teikiamas tarptautinių kraštutinės dešinės ryšių Europoje rezgimui. 

Tačiau labai svarbus ir kitas klausimas: ar bandantys įtakoti tyčiom ar netyčiom nebus įtakojami patys?… Kiek juos apskritai dar reikia įtakoti, turint omenyje nuoseklias Lauryno Kasčiūno simpatijas Trumpui; arba Ž. Pavilionio ir G. Jeglinsko taip ilgai, kiek tik buvo įmanoma, kone pažodinį Trumpo doktrinos kartojimą, destabilizuojančio ir skaldančio Trumpo elgesio kaip pozityvaus reiškinio pristatymą?… 

Europoje balsavimui už kraštutinę dešinę pasiekus praėjusio amžiaus nacistinio dešimtmečio lygį, itin svarbu nesusipainioti: kooperavimasis su trumpistiniais ir orbanistiniais analitikos centrais nėra gudrus manevras kovoje už vis dažniau kvestionuojamą demokratiją, teisės viršenybę, žodžio laisvę, ir visus kitus nuosaikiai centro dešinei brangius dalykus. Tai tėra pasiutligės apimto, autoritarines tendencijas demonstruojančio, radikalaus, galią turinčio kraštutinės dešinės režimo legitimavimas ir jo idėjų sklaida. 

Nuosaikaus konservatoriaus pasisakymas už vakarietišką demokratiją tikriausiai skambėtų panašiau į prancūzų centro dešinės partijai atstovaujančio senatoriaus Claude Malhuret apibrendrinimą: „Vašingtonas tapo Nerono dvaru, kuriame yra besikarščiuojantis imperatorius, paklusnūs dvariškiai ir už valstybės tarnybos valymą atsakingas nuo ketamino apsvaigęs juokdarys. Mes kariavome su diktatoriumi – dabar kariaujame su išdaviko remiamu diktatoriumi.“

Viršelio nuotrauka:  Carson Daniel / Unsplash