Dostojevskis mobilizuotos moralės laikais

Pats pavadinimas – aliuzija į Dostojevskio „Nusikaltimą ir bausmę“ – sustiprina šią struktūrą: yra nusikaltimas, turi būti kaltė, o moralinis aiškumas tampa būtina atsvara reliatyvizmui. Tai nėra  geopolitinis komentaras ar analitinė studija apie galios balansą; veikiau tai tekstas, kuris kalba moraliniu tonu, kviečia apsispręsti ir išlaikyti aiškias ribas tarp nusikaltimo ir jo normalizavimo. Jis mobilizuoja, jis sutelkia, jis primena, kad moralinis reliatyvizmas šioje situacijoje būtų prilygstantis kapituliacijai. Tačiau būtent šis aiškumas, ši sąmoningai užaštrinta moralinė linija ir reikalauja lėtesnio, refleksyvesnio žvilgsnio – ne tam, kad būtų paneigta vertybinė laikysena, bet tam, kad būtų suprasta, kaip ji veikia ir ką ji daro su mumis kaip skaitytojais ir politine bendruomene.

 

Mėgavimasis moraliniu aiškumu

Tekstas skaitytojui pasiūlo itin aiškią struktūrą, kuri šiandieniniame chaotiškame pasaulyje veikia beveik kaip intelektualinis ir emocinis prieglobstis: yra Nusikaltimas, yra Kaltininkas, yra Auka ir yra mes, kurie tai atpažįstame, suprantame ir įvardijame. Tokia sandara ne tik leidžia orientuotis, bet ir suteikia tam tikrą stabilumą, nes sudėtinga geopolitinė tikrovė, pilna interesų, kompromisų ir tyliai veikiančių ekonominių sandorių, staiga įgauna dramatiškai aiškią formą – su apibrėžtais vaidmenimis ir moraliniu centru.

Būtent šiame aiškume slypi tai, ką Slavojus Žižekas, sekdamas Lacanu, vadintų jouissance – ne paprastu pasitenkinimu ar savimeile, bet tam tikru pertekliniu prisirišimu prie savo moralinės pozicijos, kuris subjektui suteikia tapatybinį stabilumą. Tai nėra sąmoningas mėgavimasis būti teisiam; veikiau tai intensyvus įsitvirtinimas pozicijoje, kuri leidžia jausti, kad stovi ten, kur „reikia“, ir kad tavo laikysena yra ne tik racionali, bet ir egzistenciškai pagrįsta. Kai pasaulis atrodo dviprasmiškas, kai viešojoje erdvėje girdime kalbas apie derybas, kompromisus ar „realpolitik“ neišvengiamybes, staiga atsiranda tekstas, kuris be jokių išlygų pasako: čia nusikaltimas, čia kaltė, čia neturi būti jokio abejingumo. Ir tai veikia kaip simbolinis stabilizatorius, kaip būdas sutvirtinti subjekto santykį su tikrove.

Galbūt todėl tekstas ne tik kritikuoja moralinį ambivalentiškumą, bet ir pasiūlo alternatyvą – moralinį aiškumą kaip tapatybės pagrindą. Skaitytojas kviečiamas ne tiek svarstyti, kiek patvirtinti, kad jis priklauso tiems, kurie supranta. Ir tai iš tiesų labai stipru. Tačiau kartu kyla klausimas, ar moralinis aiškumas čia tampa mąstymo pradžia, ar jo pakaitalu.

 
Moralizavimas kaip energijos generatorius

Moralizavimas turi vieną labai stiprią, beveik nepastebimą savybę – jis sukuria aiškią emocinę kryptį, kurioje sudėtinga tikrovė staiga įgauna tvarką. Yra blogis, yra kaltė, yra atsakomybė ir yra mes, kurie tai atpažįstame. Toks struktūravimas smarkiai sumažina kognityvinį triukšmą, nes tai, kas iki tol atrodė išsklidę ir daugiaprasmiška, sutraukiama į aiškią liniją. Sudėtingumas pakeičiamas aiškumu, o abejonė – pozicija.

Žižekas sakytų, kad ideologija veikia ne tada, kai ji slopina realybę ar ją falsifikuoja, bet tada, kai ji suformuoja realybę taip, kad ši taptų veikiama – kad ją būtų galima patirti kaip prasmingą ir kryptingą. Moralizavimas šiuo požiūriu yra energijos generatorius: jis sukuria judėjimą, mobilizuoja, suvienija, leidžia veikti. Mobilizacija reikalauja aiškumo, nes tik aiškus gėrio ir blogio skyrimas gali sutelkti bendruomenę.

Tačiau mąstymas paprastai reikalauja ne aiškumo, o tam tikros dviprasmybės erdvės, kurioje leidžiama svarstyti, kvestionuoti, analizuoti struktūras. Ir čia atsiranda įtampa: kuo stipresnis moralinis aiškumas, tuo mažiau lieka vietos lėtam ir sudėtingam mąstymui.

 

Moralinis tonas kaip klausimų uždarymas

Kai tekstas kalba intensyviai moraliniu tonu, viešojoje erdvėje ima veikti tam tikra nerašyta taisyklė: jeigu abejoji ar klausi papildomų klausimų, tu silpnini poziciją. Tai nėra tiesioginis kaltinimas ar cenzūra, veikiau subtili dinamika, kuri pajuntama beveik instinktyviai. Moralinis maksimalizmas gali sukurti atmosferą, kurioje kritinis klausimas pradeda atrodyti kaip beveik išdavystė, kaip pavojingas niuansavimas ten, kur, atrodo, reikia vieningumo.

Tokiu atveju tekstas nustoja būti diskusijos erdve ir tampa laikysenos patvirtinimu. Jis ne tiek atveria mąstymą, kiek konsoliduoja jau esamą įsitikinimą. Tai gali būti politiškai veiksminga, bet kartu susiaurina galimų klausimų horizontą.

Kodėl tai veikia?

Tai veikia todėl, kad karo situacijoje visuomenė natūraliai ieško aiškaus vertybinio stuburo, emocinės konsolidacijos ir patvirtinimo, kad stovi teisingoje pusėje. Krizės akivaizdoje moralinis neapibrėžtumas gali būti suvokiamas kaip silpnumas, todėl aiškus tonas suteikia saugumo jausmą. Žižekiškai tariant, tai yra simbolinis stabilizavimas traumos akivaizdoje – bandymas sutelkti bendruomenę aplink aiškų naratyvą, kuris leidžia išgyventi sukrėtimą.

Tačiau kuo stipresnė mobilizacija, tuo mažiau lieka vietos refleksijai. Emocinė energija užpildo erdvę, kurioje galėtų atsirasti klausimai apie galios mechanizmus, ekonomines sąlygas ar ilgalaikes transformacijas.

 

Kas lieka už kadro?

Jeigu tekstas pirmiausia mobilizuoja, neišvengiamai lieka neatsakyti klausimai, kurie galbūt yra mažiau patogūs, bet politiškai ne mažiau svarbūs. Kaip iš tikrųjų veikia Rusijos politinė sistema ir kokia jos vidinė logika? Kaip organizuojasi karo ekonomika ir kokias naujas priklausomybes ji kuria? Kaip keičiasi Vakarų kapitalizmas karo sąlygomis ir kokią kainą už moralinę laikyseną moka socialinės struktūros? Kaip ilgainiui transformuosis pati Europa – ar ji taps labiau militarizuota, ar labiau užsidariusi, ar galbūt labiau vieninga?

Moralinis diskursas dažnai pakeičia struktūrinį ne todėl, kad autorius nenorėtų mąstyti, bet todėl, kad mobilizacija yra pagrindinis tikslas. Moralizavimas pasako: tai blogis, mes teisūs, reikia laikytis linijos. Tačiau politika prasideda ten, kur klausiama apie jėgos struktūras, apie galios logiką, apie sąlygas, kurios leidžia tokiems nusikaltimams įvykti, ir apie tai, kaip tas sąlygas būtų galima pertvarkyti.

 

Civilizacinis naratyvas kaip mūsų pačių fantazija

Kai tekste pasirodo priešprieša tarp „Europos“ ir „azijietiško vasaliteto“, vyksta ne tik Rusijos kritika – vyksta ir tam tikras Europos išaukštinimas, net jei jis nėra tiesiogiai deklaruojamas. Konfliktas perkeliamas į civilizacinį lygmenį, kuriame viena pusė įkūnija laisvę, vertybes, kultūrinį orumą, o kita – paklusnumą, imperinį brutalumą ir moralinę degradaciją. Toks naratyvas suteikia istorinio svorio, leidžia karą matyti kaip platesnės civilizacinės krypties išraišką, o ne vien kaip konkretų politinį sprendimą.

Tačiau čia ir slypi žižekiškas klausimas: ar Europa čia aprašoma tokia, kokia ji yra, ar tokia, kokią ji nori matyti save? Europa turi kolonializmo, karinių intervencijų, ekonominės prievartos istoriją, kuri vargu ar leidžia be likučių priimti moralinės nekaltybės pozą. Ir vis dėlto dabartinė situacija suteikia galimybę atkurti save kaip vertybių civilizaciją, kaip moralinį centrą, kuris priešpastatomas agresijai. Rusijos brutalumas tampa veidrodžiu, kuriame Europa gali išvysti save kaip priešingybę blogiui.

Tai nereiškia, kad agresorius ir auka turi būti suvienodinti ar kad visi istoriniai nusikaltimai panašūs. Tai reiškia, kad simbolinis pasitenkinimas savo moralumu gali veikti kaip tylus konflikto palydovas. Rusijos žiaurumas leidžia Europai pasijusti gera – ir tai ideologiškai labai patogu, nes sustiprina kolektyvinę tapatybę.

Ir vis dėlto, kai kalbame apie Europą kaip vertybių civilizaciją, verta paklausti, kaip šis vaizdas atrodo platesniame geopolitiniame kontekste. Nes tuo pačiu metu, kai Europa smerkia Rusijos veiksmus Ukrainoje, pasaulio akys nukreiptos ir į Gazą, kur vyksta humanitarinė katastrofa, kur žūsta civiliai, kur politiniai sprendimai taip pat grindžiami „saugumo“, „istorinės teisės“ ar „gynybos“ argumentais. Čia klausimas nėra tas, ar situacijos tapačios – jos nėra. Klausimas yra kitas: ar mūsų moralinis jautrumas veikia universaliai, ar selektyviai?

Jeigu vienoje vietoje mes labai aiškiai atpažįstame agresiją ir kolektyvinę atsakomybę, o kitoje linkę kalbėti apie „sudėtingą kontekstą“, „istorines traumas“ ir „neišvengiamą saugumo logiką“, tuomet neišvengiamai kyla įtarimas, kad moralinis aiškumas nėra vien principas – jis taip pat yra geopolitinė pozicija. Tai nereiškia, kad Rusijos agresija Ukrainoje ir Izraelio teroras Gazoje yra vienodi ar kad atsakomybės paskirstymas turi būti vienodas. Tačiau jei moralė tampa universali tik tada, kai sutampa su mūsų politiniais interesais ar tariamu kultūriniu artumu, tuomet ji ima veikti ne kaip principas, o kaip identiteto funkcija.

Šioje vietoje žizekiškas klausimas įgauna aštresnį pavidalą: ar mes giname universalią teisę, ar giname savąją civilizacinę erdvę? Ar mūsų pasipiktinimas kyla iš paties smurto fakto, ar iš to, kad šis smurtas peržengia mūsų identifikacijos ribas? Gaza čia tampa ne argumentu „prieš Ukrainą“, o lakmuso popierėliu mūsų pačių moraliniam universalumui.

Kolektyvinė kaltė ir „kreivas žvilgsnis“

Gritėno tekste bausmė aprašoma ne tik kaip teisinė ar politinė atsakomybė, bet kaip kultūrinė atmosfera – kaip nejaukūs žvilgsniai, simbolinė distancija, tarsi ore tvyranti kaltės aura. Tokia bausmės samprata turi pagrindo, nes ji rodo, kad nusikaltimas negali būti apribotas vien teismo sale ar diplomatinėmis formuluotėmis; jis palieka pėdsaką kasdienybėje.

Tačiau būtent čia slypi pavojus, kad nusikaltimas iš politinės kategorijos gali virsti ontologine. Kai kaltė ima sietis ne su veiksmu, o su tapatybe – kai ji tampa kažkuo, kas priklauso nuo to, kas esi, o ne ką padarei – tuomet bausmė nebėra atsakas į konkretų veiksmą, bet tampa egzistencine būsena. Ir tada mes rizikuojame peržengti ribą, kurioje teisingumo siekis nepastebimai virsta mėgavimusi pačia kaltės paskirstymo galia.

Žižekiškai kalbant, čia atsiranda pavojus, kad pradėsime mėgautis ne tik moraline pozicija, bet ir pačiu pasmerkimo aktu, kuris leidžia mums jaustis švaresniems, tarsi stovėtume už ribos, kurią kiti peržengė.

 

Ką tekstas nutyli apie mus?

Jeigu kalbame atvirai, moralinis nusikaltimo aprašymas užgožia struktūrinius klausimus, kurie taip pat yra šio karo dalis. Europa vis dar perka energijos išteklius, net jei tai daro per tarpininkus; globalūs verslai randa būdų apeiti sankcijas; karas tampa geopolitinės ekonomikos elementu, kuris įsirašo į pasaulinio kapitalo cirkuliaciją. Moralinis pasipiktinimas egzistuoja greta pragmatinių sprendimų.

Ideologija veikia ne tada, kai ji tiesiogiai meluoja, bet tada, kai ji leidžia nematyti tam tikrų struktūrų, nes mūsų dėmesys sutelktas kitur – šiuo atveju į moralinę dramą. Intensyvus susitelkimas į kaltę gali tapti būdu išvengti sudėtingesnių klausimų apie tai, kaip veikia mūsų pačių politinė ir ekonominė sistema.

Politinės ekonomijos požiūriu, moralinis diskursas nėra vien simbolinis reiškinys ar psichologinis stabilizatorius; jis yra sąlyga, per kurią organizuojama materialioji tvarka. Kai nusikaltimas įvardijamas absoliučiais terminais, kai konfliktas pateikiamas kaip civilizacinis lūžis, tuomet tampa įmanoma perbraižyti politinius ir ekonominius prioritetus taip, kad jie atrodytų ne kaip pasirinkimai, o kaip būtinybės.

Moralinis aiškumas, kuris mobilizuoja visuomenę, tuo pačiu metu atveria erdvę tam tikroms materialinėms transformacijoms: gynybos biudžetų augimui, karinės pramonės plėtrai, energetinių srautų perorientavimui, saugumo aparato stiprinimui. Visa tai gali būti pagrįsta kaip neišvengiama atsakomybė prieš agresiją. Ir iš tiesų – dalis šių žingsnių gali būti racionalūs ar net būtini. Tačiau struktūrinė galios analizė klausia ne tik apie jų moralinį pateisinimą, bet ir apie tai, kokias galios struktūras jie konsoliduoja.

Karo situacija dažnai tampa akceleratoriumi procesų, kurie taikos metu būtų sulaukę didesnio pasipriešinimo. Militarizacija, viešųjų išlaidų perskirstymas, darbo rinkos reorganizacija, strateginių sektorių koncentracija – visa tai gali vykti po moralinio konsensuso skraiste. Šiuo požiūriu moralizavimas nėra tik laikysena; jis tampa infrastruktūra, per kurią įgyvendinamos materialios pertvarkos.

Čia klasikinė marksistinė politinės ekonomijos kritika persidengia su geopolitine galios analize. Karo ekonomika nėra vien abstrakti sąvoka; ji reiškia konkrečius interesus, kapitalo judėjimą, valstybės ir verslo santykių perkonfigūravimą. Gynybos sektoriai stiprėja, tam tikros pramonės šakos gauna prioritetą, o socialinės programos gali būti nustumiamos į antrą planą saugumo vardu. Moralinis diskursas apie egzistencinę grėsmę padeda šiuos sprendimus pateikti kaip natūralią reakciją, o ne kaip politinį pasirinkimą.

Tuo pačiu metu geopolitinis lygmuo rodo, kad valstybės veikia ne tik vertybių, bet ir interesų lauke. Energetiniai koridoriai, sankcijų režimai, ginklų tiekimo grandinės, naujos sąjungos – visa tai yra materialūs procesai, kurie keičia pasaulio struktūrą. Moralinis aiškumas suteikia jiems legitimumą, bet pats savaime jų nepaaiškina.

Jei šį sluoksnį įtraukiame į analizę, tampa aišku, kad mobilizacija ir materialinė transformacija nėra atskiros. Mobilizacija kuria politinį konsensusą, kuris leidžia pertvarkyti materialų pasaulį. O materialūs pokyčiai savo ruožtu stiprina tam tikras ideologines laikysenas, nes jie sukuria naujas priklausomybes ir interesų tinklus.

Tai nereiškia, kad moralinė laikysena yra netikra ar ciniška. Tai reiškia, kad ji funkcionuoja struktūroje, kurioje vertybės ir interesai persipina. Be šios sąsajos analizės rizikuojame likti diskurso lygmenyje ir nepastebėti, kaip moralinė kalba tampa galios ir kapitalo reorganizavimo sąlyga.

 

Tikrasis „Nusikaltimas ir bausmė“ klausimas

Dostojevskio romano esmė nėra pats nusikaltimas – ji slypi kaltės pripažinimo procese ir toje idėjinėje konstrukcijoje, kuri leidžia nusikaltimą pateisinti. Raskolnikovas žlunga ne tada, kai suvokia faktą, bet tada, kai sugriūva jo teorija apie „ypatingą žmogų“, kuriam leidžiama peržengti moralės ribas.

Todėl klausimas čia būtų toks: ar mes patys neturime savosios „ypatingos civilizacijos“ fantazijos? Jei Rusijos problema apibrėžiama kaip imperinė išimtis – „mums leidžiama, nes mes ypatingi“ – ar Vakarai neturi savo versijos – „mums leidžiama, nes mes giname vertybes“? Tai nereiškia, kad šios pozicijos yra moraliai lygiavertės, bet ideologinis mechanizmas, leidžiantis sau išimtį, gali būti struktūriškai panašus.

 

Paradoksas 

Gritėno tekstas taikliai kritikuoja nusikaltimo racionalizaciją, tačiau racionalizavimo galimybė nėra vienos pusės privilegija. Bet kuri politinė bendruomenė gali savo veiksmus pateisinti aukštesnio gėrio vardu, ir skirtumas slypi ne pačiame mechanizme, o jo turinyje bei pasekmėse. Tai nereiškia, kad viskas simetriška ar kad agresorius ir auka turi būti suvienodinti; tai reiškia, kad ideologinės struktūros gali veikti panašiai net tada, kai moralinė atsakomybė yra nevienoda.

Dostojevskio Raskolnikovas nusikaltimą padaro ne iš neapykantos, o iš teorijos – iš įsitikinimo, kad egzistuoja žmonės, kuriems leidžiama peržengti ribą, nes jie tarnauja aukštesniam tikslui. Jo griūtis prasideda ne tada, kai jis supranta, kad žudė, bet tada, kai ima byrėti pati išimties logika, leidusi jam save laikyti ypatingu. 

Tačiau ši išimties logika nėra tik individuali iliuzija. Ji yra įrašyta į modernios politikos ir ekonomikos audinį. Kiekviena krizė leidžia paskelbti išimtį – saugumo vardu, vertybių vardu, istorijos vardu. Kiekviena mobilizacija sukuria erdvę sprendimams, kurie vakar būtų atrodę neįmanomi. Ir dažnai būtent tie sprendimai perskirsto galias, sustiprina aparatą, reorganizuoja kapitalo srautus, perbraižo socialines ribas. Išimties momentas tampa ne tik moraliniu, bet ir materialiu faktu.

 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite 👇🏽

 

Todėl klausimas šiandien galbūt nėra vien apie agresoriaus kaltę. Klausimas yra apie išimties mechanizmą, kuris visada atsiranda ten, kur bendruomenė save suvokia kaip gėrio nešėją. Ar mes neturime savo „ypatingumo“ versijos – švelnesnės, racionalesnės, bet vis dėlto leidžiančios sau manyti, kad mūsų sprendimai yra ne interesų, o principų išraiška? Ar mūsų moralinis aiškumas kartais netampa teorija, kuri leidžia mums nematyti ribos, už kurios prasideda galios savivalė?

Tad pavojingiausia politikoje nėra abejonė, o momentas, kai išnyksta klausimas. Kai tikrumas tampa tokia stipria struktūra, kad ji nebeleidžia savęs kvestionuoti. Dostojevskis rodo, jog tikroji bausmė prasideda tada, kai sugriūva saviapgaulė apie išimtį. Tačiau ar politinė bendruomenė apskritai pajėgi išgyventi tokį lūžį? Ar ji gali pripažinti savo ribą neprarasdama savęs? Ar ši politinė bendruomenė kada nors nori suvokti, kad ir ji nėra ypatinga? Kad jos sprendimai taip pat įrašyti į interesų, klasinių pozicijų ir materialių struktūrų lauką?

Jei moralinis aiškumas yra būtinas mobilizacijai, tai abejonės šiuo aiškumu momentas yra būtinas politikai. Ne tam, kad susilpnintų poziciją, bet tam, kad neleistų jai virsti išimtimi. Klausimas lieka atviras: ar mes dar gebame sustoti prieš tą ribą, ar jau esame per daug įsitikinę savo teisumu, kad ją pamatytume?