Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904–1907 metais

Vartydamas XX a. pradžios Vilniaus ir Kauno laikraščius, archyvinius dokumentus ir memuarus, tarsi patenki į rūsčią distopinę visatą, perskeltą į du pasaulius – žemutinį ir viršutinį. Didžiuliame žemutiniame sunkiai dirbama po 10–14 valandų per parą, gyvenama gausiomis šeimomis ankštuose butukuose, skurstama, daug geriama, kivirčijamasi ir nusikalstama. Laikraščiuose šis pasaulis vos įžiūrimas, atsispindi tik kriminalinėse ir teismo kronikose. Užtat negausus viršutinis pasaulėlis spindi puošnumu ir puikybe, jame politikuojama, perkama ir parduodama, šviečiamasi, kultūrinamasi, linksminamasi ir pramogaujama. Laikraščiai jo įvairenybėms aprašyti skiria beveik visus puslapius.

1905–1907 m. distopija įgauna utopijos bruožų, mat žemutiniame pasaulyje atsiranda keršto pritvinkusių atskalūnų, karingai nusiteikusių svieto lygintojų su pistoletais ir bombomis rankose, pasišovusių suvienodinti tuos du pasaulius, panaikinti juos skiriančią prarają. Dauguma kovotojų, kalbančių kitiems gyventojams mažai suprantama jidiš kalba, yra kilę iš pragarui artimų žemutinio pasaulio gelmių, todėl neturi ko prarasti. Beveik kasdien miestuose aidi šūviai ir sprogimai. Laikraščiuose atsiranda naujų riebių rubrikų apie viršutinio pasaulio gyventojų užpuolimus, o šie ima sukti galvas, dėl ko yra taip baisiai terorizuojami.

Panašiai metaforiškai galima aprašyti 1905–1907 m. įvykius, kuriems tinka ir socialinio karo terminas. Socialinis apačių karas prieš viršūnes buvo tautybių ir religijų nepaisęs pilietinis karas, kuriame silpnesnės apačios pasitelkė partizaninio, diversinio, teroristinio karo taktiką. Šiandien, praslinkus tuzinui dešimtmečių, jis atrodo kaip vienas rimčiausių, radikaliausių ir drastiškiausių bandymų sukurti egalitarinę visuomenę. 1968 m. studentų bruzdėjimai Paryžiuje ir 1999 m. antiglobalistų mūšiai su policija Sietle jo akivaizdoje sumenksta it vaikų žaidimai.

Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos. Tarp kovotojų išties itin mažai etninių lietuvių, tačiau reikia suprasti, kad kariaujama buvo miestuose su fabrikais ir gamyklomis, su pajuodusiais nuo nepakeliamo darbo proletarais, o etniniai lietuviai tada dar buvo menkai urbanizuoti provincijos gyventojai, dėl to mieliau suko tiesesniu ir paprastesniu tautinio, o ne socialinio pasipriešinimo keliu.

Du požiūriai – tautinis ir socialinis – šiandienos tyrimuose neturėtų konkuruoti ir stelbti vienas kito. Socialinių pjūvių tyrimai gerokai papildytų ir paįvairintų nūdien dominuojantį tautinį diskursą ir etninį 1905–1918 m. įvykių pjūvį. Dienos švieson iškiltų daugybė svarbių įvykių ir asmenybių, kurios šiandien pamirštos. Galiausiai šiedu diskursai turėtų susilieti į vieną, visapusiškai nušviečiantį itin margą ir kontrastingą XX a. pradžios istorinių įvykių paveikslą. Šis paveikslas itin svarbus norint suprasti, kokiais keliais buvo einama ir kokiais buvo galima eiti į dabartinę Lietuvą.

Tyrimas „Anarchistinių grupių veikla Vilniuje ir Kaune 1904-1907 metais“ atliktas daugiausia remiantis antriniais šaltiniais – dokumentų rinkiniais, istorikų darbais, monografijomis, amžininkų memuarais, laikraščiais. Jis būtų buvęs gilesnis ir išsamesnis detaliau ištyrus Lietuvoje išlikusią archyvinę medžiagą – Vilniaus ir Kauno gubernijų policijos ataskaitas, slaptosios policijos dokumentus, Lukiškių ir Kauno kalėjimuose kalintų revoliucionierių sąrašus. Taigi mūsų laukia didelis ir svarbus darbas.

---

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

---

Ikianarchistiniai sąjūdžiai

Vilnius, Kaunas ir aplinkiniai kraštai XIX a. antroje pusėje pagimdė nemažai žymių anarchizmo teoretikų ir praktikų. 1869 m. Kaune, apšiurusiame Vilijampolės priemiestyje, anuomet vadintame Slobodka (iki šiol pravardžiuojama Slabotke), gimė Emma Goldman – „Raudonaja Ema“ praminta JAV anarchokomunistė, šiandien laikoma anarchizmo ir feminizmo ikona. 1870 m. Vilniuje, senajame žydų kvartale, Stiklių gatvėje į pasaulį atėjo Aleksandras Berkmanas, JAV kalėjimuose daug laiko praleidęs žymus anarchistas, E. Goldman gyvenimo draugas. Pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno, nedideliame Vievio miestelyje, 1866 m. gimė Jakobas Abramas Marysonas – „žydų Kropotkinu“ vadintas publicistas ir vertėjas, aktyviausias anarchizmo populiarintojas JAV žydų terpėje.

Anarchizmo idėjos, suformuluotos Williamo Godwino, Maxo Stirnerio, Pierre‘o Josepho Proudhono, Michailo Bakunino, dar tik skynėsi kelią tuometėje Rusijos imperijoje ir reiškėsi įvairiomis ikianarchistinėmis narodnikų judėjimo formomis. Tarp jų išsiskyrė M. Bakunino idėjų paveikta anarchistinė narodnikų srovė, kurios atstovai save vadino bakunistais (rus. бакунисты). Iš čaikovskininkų (rus. чайковцы) – slapto narodnikų būrelio, kurį subūrė „Rusijos revoliucijos seneliu“ vadintas Nikolajus Čaikovskis, – iškilo Piotras Kropotkinas. Aktyviai agitavęs eiti į liaudį ir kurstyti sukilimo prieš carinę valdžią kibirkštis, 1874-ųjų kovą kunigaikštis P. Kropotkinas buvo pirmąkart suimtas kaip čaikovskininkas.

Narodnikų paskleistų idėjų katilas slapčiomis kunkuliavo ir XIX a. 8–9 dešimtmečių Vilniuje – nemažame mieste su sparčiai besivystančia pramone ir vis gausėjančiu proletarų sluoksniu. Atokus gubernijos centras tapo puikia vieta kairiesiems radikalams rinktis į slaptus būrelius, rengti nelegalius susitikimus ir suvažiavimus. Tą liudija penkiatomis „Rusijos revoliucinio judėjimo veikėjų“ biografinis žodynas, išleistas 1927–1934 metais. Jame minimi šimtai vilniečių, dalyvavusių įvairios pakraipos narodnikų būreliuose ir susilaukusių policijos ir ochrankos (slaptosios policijos) represijų.

1872–1875 m. Pylimo gatvėje įsikūrusioje Vilniaus žydų rabinų mokykloje, vėliau reorganizuotoje į žydų mokytojų institutą, užgimė narodnikų būrelis, palaikęs glaudžius ryšius su Sankt Peterburgo čaikovskininkais. Apie 15 jaunų vilniečių, šios mokyklos studentų ir absolventų, rinkdavosi vėliau pagarsėjusio revoliucionieriaus Arono Zundelevičiaus bute, kur studijuodavo ne Torą, o pogrindinę literatūrą. Aktyvumu tarp būrelio narių išsiskyrė Rytų Sibiro tautų antropologijos pionieriumi vėliau tapęs Valdemaras Jochelsonas ir būsimas „Žydų socialistų sąjungos“ įkūrėjas Aronas Libermanas[1].

1875-ųjų vasarą instituto vadovybei ir policijai sužinojus apie slaptą būrelį šis iškriko, jaunuoliai susilaukė įvairių bausmių. A. Zundelevičius atsidūrė Sankt Peterburge ir aktyviai įsijungė į vietinių narodnikų veiklą: iš karo ligoninės padėjo pabėgti P. Kropotkinui, daug prisidėjo, kad būtų įsteigtos narodnikų organizacijos „Žemė ir laisvė“ („Земля и воля”) ir „Liaudies laisvė“ („Народная воля”). Itin artima anarchizmui buvo „Žemė ir laisvė“, 1878 m. manifeste skelbusi: „Galutinis mūsų politinis ir ekonominis idealas yra anarchija ir kolektyvizmas“[2].

Tą patį 1875-ųjų pavasarį ochranka Vilniuje susekė dar du nelegalius būrelius. Bakunistų grupę iš 10-ies asmenų buvo subūrę pasiturinčių luomo atstovai: dvarininkas Josifas Okuška, garbės pilietis Nikolajus Menščikovas ir žemės matininku dirbęs Nikolajus Sokolovas, M. Bakunino sekėjai, susilaukė ilgų tremties metų[3]. Kur kas daugiau, net 39 valstybei pavojingus vaikinus ir merginas, pavyko išaiškinti ochrankai sužinojus apie socialistų savišvietos grupę, kuriai vadovavo jauni Vilniaus krašto dvarininkai Janas Witortas, Justynas Wnorowskis ir Alfonsas Żongołłowiczius[4]. Nemažai šiai grupei priklausiusių lenkų tautybės jaunuolių vėliau įsijungė į socialistų gretas.

Tų pačių metų rudenį areštuota narodnikų grupelė, suburta Vilniuje apsigyvenusio Tulos proletaro Dmitrijaus Sokolovo. Šeši nariai ištremti, o D. Sokolovas, ilgiau nei dešimtmetį prasėdėjęs tardymo kameroje, buvo teisiamas 1887–1888 m. Sankt Peterburge surengtame garsiame „193-jų narodnikų procese“[5].

Likvidavus Jochelsono, Libermano ir Zundelevičiaus grupę, pogrindinė žydų jaunimo veikla nenutrūko. Estafetę perėmė arešto išvengęs grupės narys Leiba Davidovičius, ir subūrė 1875–1876 m. veikusį beveik 30-ies jaunuolių, daugiausia žydų mokytojų instituto studentų, būrelį. Jį likvidavus 1876-ųjų kovą, tardyti net 55 asmenys, kaltinti ir tuo, kad teikė medžiagą žurnalui „Pirmyn!“ („Вперед!“)[6]. Vadinasi, L. Davidovičiaus grupė buvo artima šį žurnalą leidusiems Piotro Lavrovo sekėjams lavristams (rus. лавристы), kurie pasisakė už nuosaikesnį revoliucijos kelią ir oponavo bakunistams.

Šie pavyzdžiai rodo 1875–1876 m. Vilniuje veikusių pogrindžio grupių gausą ir įvairovę, atspindėjusią platų narodnikų idėjų spektrą nuo bakunistų iki čaikovskininkų ir lavristų. O štai vėliau, XIX a. 9 dešimtmetyje mieste ėmė labiau reikštis individualų politinį terorą propagavę vadinamieji narodovolcai – „Liaudies laisvės“ šalininkai, 1881-ųjų kovą surengę sėkmingą pasikėsinimą į imperatorių Aleksandrą II.

1881-ųjų rugpjūtį Vilniun atvykęs Rufas Appelbergas, narodovolcų emisaras iš Vladimiro, ėmėsi burti „Liaudies valios“ Šiaurės vakarų organizaciją, turėjusią vienyti Vilniaus, Kauno, Minsko, Mogiliovo, Vitebsko ir Gardino revoliucionierius. Rengtasi organizacijos suvažiavimui, tačiau kitų metų sausio pabaigoje R. Appelbergas buvo suimtas kartu su 22 (kitais duomenimis – 28) grupės nariais[7].

Šiai grupei priklausęs 19-metis dvarininko sūnus Antonas Gnatowskis už grotų praleido trejus metus ir, kartu su bendramečiu Izaaku Dembo, iš Panevėžio kilusiu vaistininko padėjėju, netrukus subūrė naują narodovolcų grupę, kuri Vilniuje veikė 1886–1887 metais. Grupė išėjo gausi, daugiau nei 20 lenkų ir žydų tautybės jaunuolių, įskaitant ir brolius Piłsudskius – Bronisławą ir Józefą, vėliau nuteistus atitinkamai 15 ir 5 metams tremties. Broliai, kaip ir kiti grupės nariai, susilaukė bausmių ne už pogrindinės literatūros skaitymą ar platinimą, o už ryšius su Sankt Peterburgo narodovolcų grupe, kuriai priklausė Lenino brolis Aleksandras Uljanovas ir kuri 1887-ųjų kovą rengė pasikėsinimą į imperatorių Aleksandrą III. Vilniškių narodovolcų vadovai iš tikrųjų tiekė A. Uljanovo grupei azoto rūgštį, strichniną ir kitas medžiagas sprogmenų gamybai. Į kontrabandą buvo įsipainioję dar du Sankt Peterburge studijavę vilniečiai, A. Uljanovo bičiuliai: Konstantinas Homoleckis ir Józefas Łukaszewiczius. Pastarasis, nusimanęs chemijoje, pagamino tris bombas, tačiau jų neprireikė – visa grupė buvo suimta. J. Łukaszewiczius 18 metų praleido kalėjime, vėliau tapo žymiu geologu ir S. Batoro universiteto profesoriumi[8].

1887-ųjų pradžioje, dar prieš A. Gnatowskio ir I. Dembo grupės likvidavimą, nuo jos atskilo keli nuosaikesni nariai, nepritarę individualaus teroro aktams. 20-mečiai vilniečiai Leo Jogichesas ir Wacławas Sielickis tais pačiais metais subūrė bendraminčių ratelį, kuris istoriografijoje dažnai vadinamas pirmuoju marksistiniu rateliu Rusijos imperijoje[9]. 1888–1889 m. dukart suimtas ir keletą mėnesių praleidęs tardymo kameroje, L. Jogichesas pasitraukė į Ciurichą, artimai susidraugavo su Rosa Luxemburg, tapo kairiojo, prieš nacionalizmą pasisakiusio socialdemokratijos sparno ideologu, Lenkijos karalystės ir Lietuvos socialdemokratų partijos kūrėju, Vokietijos kairiųjų socialdemokratų „Spartako sąjungos” organizatoriumi, Vokietijos komunistų partijos vadovu.

Beje, Vilnius tapo revoliucinės veiklos lopšiu ir socialistinėms partijoms, kurių platformos tada buvo itin margos, paveiktos anarchistinių, marksistinių, „Liaudies valios“, nacionalistinių idėjų. 1883-iųjų sausį steigiamąjį suvažiavimą čia surengė pirmoji Lenkijoje socialistinės pakraipos partija „Proletariatas“. 1893 m. Paneriuose surengtas konspiracinis Lenkijos socialistų partijos susirinkimas, vėliau pripažintas pirmuoju partijos suvažiavimu. 1896-ųjų gegužę Vilniuje įsteigta Lietuvos socialdemokratų partija, 1897-ųjų spalį – vilniečio Arkadijaus Kremerio suburtas Bundas, t. y. visuotinė Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos žydų darbininkų sąjunga[10].

Kaip tik Bundo nariai 1902-ųjų pavasarį surengė garsiausią Vilniuje individualaus teroro aktą, tada vadintą keršto akcija ir vėliau praktikuotą anarchistų. Per tų metų gegužės 1-osios demonstraciją gubernatorius Viktoras von Wahlis įsakė viešai išplakti 28 demonstrantus, kurių daugumą sudarė žydų tautybės vilniečiai. Bundo vadovybė išplatino atsišaukimą: „Esame įsitikinę, kad iš žydų proletariato iškils keršytojas, kuris atkeršys už paniekintus savo brolius“. Susibūrė šešių keršytojų komanda, net negavusi Bundo vadovybės pritarimo. Gegužės 5-ąją Hiršas Lekertas dukart šovė į gubernatorių, po cirko pasirodymo Lukiškių aikštėje išėjusį laukan iš palapinės, jį sužeidė ir po kelių savaičių buvo pakartas[11].

O Kaunas? Kur kas mažesniame, pramonės įmonių stokojusiame Kaune antroje XIX a. pusėje kairieji radikalai beveik nesireiškė. Penkiatomyje „Rusijos revoliucinio judėjimo veikėjų“ žodyne Kaunas paminėtas vos keletą kartų. Pavyzdžiui, jame nurodyta, kad 1875 m. Kaune suimtas knygų kontrabandininkas (knygnešys) Mošė Edelšteinas, iš Prūsijos gabenęs uždraustą narodnikų literatūrą, o 1885 m. – ryšius su Lenkijos „Proletariato“ partija palaikęs vaistininkas Michałas Wojniczius, vėliau pagarsėjęs kaip vadinamojo „Voiničiaus rankraščio“ falsifikatorius[12].

Pirmieji anarchistai Vilniuje ir Kaune

XIX a. pabaigoje Rusijos imperijoje jau išsikristalizavo pogrindinės kairiųjų partijų ir judėjimų struktūros: socialistai revoliucionieriai (eserai), kitokių pakraipų socialistai, pagal tautybes susiskirsčiusios socialdemokratų partijos ir pan. O štai anarchistai į atidundantį revoliucijos traukinį aiškiai vėlavo. Pirmosios anarchistinės organizacijos imtos kurtis tik XIX–XX a. sandūroje, ir ne pačioje Rusijos imperijoje, o užsienyje, tarp emigrantų – Anglijoje, Šveicarijoje, JAV. 1900 m. Vakarų Europoje veikė tik 4 anarchistinės emigrantų grupelės, nors jų skaičius sparčiai augo: 1903 m. – 5, 1904 m. – 10, 1905 m. – 18[13].

„Per 1905 m. revoliuciją Rusijos imperijoje iškilo trys „anarchizmo sostinės“: Odesa, Jekaterinoslavas (dabar Dniepras) ir Bialystokas. <…> Užuominos apie Bialystoke veikusius anarchistus siekia 1902 m. pabaigą“, – teigia Lenkijos istorikas Aleksandras Łaniewskis[14]. Jam antrina ankstyvas datas pateikiantis istorikas Valerijus Krivenkis – vienas solidžiausių anarchizmo Rusijos imperijoje tyrinėtojų, nurodantis, kad 1903 metais, bent jų pabaigoje, anarchistinės grupės jau veikė 11-oje Rusijos imperijoje miestų, tarp jų ir Vilniuje[15].

Duomenų, patvirtinančių anarchistų veiklą Vilniuje 1903 metais, aptikti nepavyko. Pirmąsias anarchizmo užuomazgas šiame mieste pulkininkas Jevgenijus Klimovičius aprašė tarnybinėje ataskaitoje, 1904 m. perkeltas dirbti į Vilnių ir nuo 1905-ųjų liepos ėjęs Vilniaus policijos viršininko pareigas: „Pirmosios anarchistinės grupės susikūrė 1904 metų viduryje, į Vilnių atvykus dviems anarchistams – Burakiškiui iš Londono ir Borkaganui iš Paryžiaus, pasišovusiems čia suformuoti anarchistų grupę. Tačiau šie asmenys nespėjo išplėtoti savo veiklos, nes praėjus 14-ai dienų buvo suimti su juos demaskuojančia medžiaga. Panašiu metu Lentvario stotyje buvo suimtas Ovsejus Taratuta, su savimi iš užsienio gabenęs nitroglicerino ir anarchistinės literatūros („Duona ir laisvė“, „Prie ginklo“ ir kt).“[16]

Daniilas Burakiškis ir Zalmanas Borkaganas. Apie šiuos anarchizmo pionierius Vilniuje žinių nedaug. Abu žydų tautybės vilniečiai, gimę Vilniuje. Abu – Bundo nariai, kartu su Hiršu Lekertu priklausę savanorių komandai, pasišovusiai atkeršyti demonstrantus paniekinusiam gubernatoriui von Wahliui. Pasikėsinimui nepavykus, 1902-ųjų vasarą abu atsidūrė Londone, užsikrėtė anarchizmo idėjomis ir tapo iš emigrantų suburtos anarchistų-komunistų grupės nariais. Pasikaustę teoriškai, 1904-ųjų kovą grįžo Vilniun ir ėmėsi organizuoti vietinius darbininkus. Rašė ir platino proklamacijas, buvo išvykę užmegzti ryšių su Bialystoko ir Varšuvos anarchistais. Balandžio 18-ąją abu pateko į policijos nagus ir atsidūrė Lukiškių kalėjime. Vėlesnis Z. Borkagano gyvenimas nežinomas. D. Burakiškiui 1905 m. pavyko išeiti į laisvę. Yra žinių, kad 1907 m. jis gyveno emigracijoje ir kūrė planus grįžti Vilniun[17].

J. Klimovičiaus ataskaitoje paminėtas O. Taratuta Vilniuje pasirodė geru pusmečiu vėliau – 1905-ųjų sausį. Jo pėdsakai Vilniuje irgi neryškūs. Iš Chersono apylinkių kilęs jaunuolis priklausė Rusijos socialdemokratų partijai, žengė profesionalaus revoliucionieriaus keliu. Užsienyje pamatęs parlamentinės demokratijos puvėsius, atsivertė į anarchizmą. 1904-ųjų rudenį per Bialystoką ir Kauną pasiekė Ženevą ir Londoną, kur susitiko su P. Kropotkinu, dalyvavo anarchistų konferencijoje kaip pietinių Rusijos regionų atstovas. Grįžęs į Ženevą O. Taratuta apsirūpino sprogstamosiomis medžiagomis – piroksilinu ir melinitu. 1905-ųjų sausį gabeno jas per Eitkūnų pasienio postą, bet Lentvaryje buvo suimtas ir pateko į Lukiškių kalėjimą. Petropavlovsko tvirtovėje prakalėjęs pusantrų metų, vėl atsidūrė Lukiškėse: „Tai buvo vienas iš šlykščiausių provincialių kalėjimų, bet aš jo nepastebėjau. Pusantrų metų išstumtas iš viešojo gyvenimo, vėl susitikau su draugais, sužinojau, kaip plačiai po visą Rusiją išsikerojo anarchistinis judėjimas. Nebeliko nė vieno miesto, kuriame nebūtų anarchistų[18].

1906-ųjų gegužę Vilniaus teismo rūmuose O. Taratuta išrėžė uždegančią prakalbą, panašią į pasisakymą mitinge: „Mūsų priešai anarchizmą tapatina su betvarke. Ne. Anarchizmas – tai aukščiausia tvarka, aukščiausia harmonija; tai gyvenimas be valdžios. Susitvarkę su savo priešais sukursime komuną – bendrą, brolišką ir teisingą gyvenimą.“[19] Jo paskutinis žodis teisėjo nepaveikė. O. Taratuta buvo nuteistas tremčiai iki gyvos galvos, bet po mėnesio pabėgo iš Sibiro ir toliau kūrė komuną, kokią matė savo vaizduotėje.

J. Klimovičiaus ataskaitą papildo 1934 m. parengtas storas, beveik 900 puslapių politinių kalinių ir katorgininkų biografijų žinynas. Jame minimas dar vienas ankstyvas anarchistas – Vitebsko gubernijoje gimęs ir Vilniuje „teroristu dirbęs“ Isaakas Gurevičius: „1904–1907 m. slapyvardžiu Ženklas dirbo teroristu Vilniaus, Gardino, Kauno, Minsko anarchistų-komunistų grupėse. Areštuotas 1907 m. sausio 4 d. Vilniuje, nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista 10 metų katorgos[20].

Žinyne taip pat paminėti: Tauragėje gimęs Grigorijus Kriučkovas, 1904–1906 m. Kauno, Minsko ir Bialystoko anarchokomunistų grupių narys; Raseiniuose gimęs, 1905–1907 m. anarchistinę veiklą Daugpilyje, Kaune, Minske ir Vilniuje vykdęs Chaimas Mankovskis slapyvardžiu Berenšteinas; Panevėžyje gimęs Ilja Geicmanas, emigracijoje tapęs anarchistu, pasivadinęs Chaimu Londoniečiu ir 1905–1907 m. nemažai prisidėjęs prie anarchistinių grupių kūrimo Vilniuje ir Kaune; bombas Bialystoko ir Vilniaus anarchistams 1905 m. gaminęs ir ekspropriacijose dalyvavęs Nachimas Rabinovičius (Ivanas Solovjovas), kitų metų vasarį Vilniuje nuteistas mirties bausme, vėliau pakeista 10 metų katorgos; pirmosios revoliucijos metus Kaune praleidęs ir 1906 m. anarchistu tapęs Bundo narys Abramas Glikas slapyvardžiu Kaunietis; 1904–1905 m. Vilniuje gyvenusi ir 1905-ųjų pabaigoje į anarchokomunistų grupę įstojusi Ida Zilberblat; 1906 m. teroro aktus rengę Vilniaus anarchokomunistų grupės nariai broliai Zalmanas ir Zelikas Magidinai; 1906–1909 m. ginklus saugojusi ir literatūrą platinusi mokytoja, Vilniaus anarchistų grupės narė Ema Chigrin-Pupko; 1906 m. anarchistines idėjas Vilniuje propagavęs buvęs socialdemokratas Naumas Ravkinas; 1905–1907 m. keliais slapyvardžiais Kauno ir Vilniaus anarchokomunistų gretose veikęs Benjaminas Simanovičius; 1888 m. Kaune gimęs Pranas Stankevičius, Rusijos socialdemokratų partijos narys, 1906 m. vasarą persimetęs į anarchistų grupę, rengusią ekspropriacijas Vilniuje ir Kaune; 1906 m. iš Bundo pasitraukęs, prie Vilniaus, Rygos, Gardino ir Minsko anarchistų prisidėjęs Anatolijus Šavelzonas slapyvardžiu Berlynietis; sionistinių pažiūrų socialistas Daniilas Šlajenas, 1905 m. pakeitęs įsitikinimus, prisidėjęs prie Vilniaus anarchistų, įkliuvęs ir įkalintas 20-čiai metų nelaisvės; už veiklą Vilniaus anarchistų grupėje 1907 m. suimtas Arkadijus Malovas; 1906 m. anarchistu tapęs ir kitų metų vasarą ekspropriacijas Kaune rengęs Rafalas Barančiukas. Anot žinyno, vienas iš išvardytųjų buvo lietuvių, vienas – rusų, visi kiti – žydų tautybės[21].

Taigi tarp pirmųjų Vilniaus anarchistų reiktų paminėti D. Burakiškį, Z. Borkaganą ir I. Gurevičių, tarp Kauno – G. Kriučkovą ir Ch. Mankovskį.

Revoliucijos sūkuryje 1905-ųjų rudenį

Revoliucija prasidėjo 1905 m. sausio 9-ąją, vėliau pavadintą kruvinuoju sekmadieniu. Sankt Peterburge sušaudžius taikią demonstraciją, Rusijos imperijoje kilo neramumai ir streikai. Vilniaus ir Kauno gubernijose į kruvinus įvykius reaguota pavėluotai ir vangiai. Fabrikanto Petro Vileišio laikraštis „Vilniaus žinios“ neramumus stengėsi nutylėti, apie kruvinąjį sekmadienį pranešta sausio 11-osios numeryje kariuomenės veiksmus pateisinančia žinute[22]. Mieste pasklido kalbos, kad prasidės represijos. Vilniaus anarchokomunistai išplatino jidiš kalba atspausdintą atvirą kreipimąsi į fabrikų darbininkus, įspėdami šiuos saugotis šnipų ir provokatorių. Deklaracija baigėsi šūkiais: „Šalin provokatorius ir šnipus! Šalin buržuaziją ir tironiją! Tegyvuoja teroras prieš buržuazinę visuomenę! Tegyvuoja anarchistų komuna!“[23]

Solidarumo streikai truko vos savaitę. „Atėjus žinioms iš Petrapilės, atsiliepė Vilnius, po to pristojo Kaunas, ant galo Šiauliai. <…> Greitai viskas nutilo, nes darbininkų reikalavimai išpildyti“, – nelabai patenkintu tonu pranešė Lietuvos socialdemokratų laikraštis „Darbininkų balsas“[24].

Siekdami įveikti provincialų darbininkų vangumą, anarchistai ir kiti kairieji sustiprino agitaciją. Agitacijai geriausiai tiko vadinamosios darbo biržos – vietos, kur rinkdavosi bedarbiai, tikėdamiesi, kad juos kas nors pasamdys. Vilniuje tokia vieta tapo 1904-ųjų rudenį buvusiame pranciškonų vienuolyne Trakų g. ėmusi veikti darbo birža su didele sale ir kiek vėliau atidaryta pigia valgykla, kurioje pietūs kainuodavo tik 6 kapeikas[25]. Ne vienas čionai apsilankęs varguolis, atsidūręs socialiniame dugne, tikėdavosi iš jo išsikapstyti tapęs anarchistu su bomba rankoje. Tą supratusi valdžia 1906-ųjų rudenį darbo biržą perkėlė į kur kas ankštesnes, nepatogesnes susitikimams ir verbavimui patalpas miesto centre, Vilniaus g. 31[26].

Nemažai sumaišties ir judesio į vietinių anarchistų veiklą įnešė vėlų 1905-ųjų pavasarį Vilniuje pasirodęs I. Geicmanas, pramintas Chaimu Londoniečiu. Gimęs 1879 m. Panevėžyje, anksti išmokęs staliaus amato, dirbo Daugpilio gamyklose. Čia tapo ugningu agitatoriumi, aštuoniolikos metų įstojo į Bundą, buvo paimtas kariuomenėn, tačiau paspruko ir atsidūrė Londone. Perskaitęs P. Kropotkino „Revoliucionieriaus užrašus“, susidomėjo anarchizmu, prisidėjo prie žydų anarchistų grupės. 1904 m. persikraustė Paryžiun, kartu su šešiais narodovolcais ir anarchistais kūrė planus nužudyti Rusijos vidaus reikalų ministrą V. Plevę, tačiau juos aplenkė Sankt Peterburgo eserai, taikliai metę į ministrą bombą tų metų liepą[27].

1905-ųjų sausį I. Geicmanas skubėjo į revoliucijos apimtą tėvynę, buvo sučiuptas pasienyje ir grąžintas kariuomenėn, tačiau vėl paspruko ir ėmė telkti vietinius anarchistus Berdičeve ir Žitomire, Vilniuje ir Kaune. Vilniuje nuveikė du darbus: suorganizavo anarchistų konferenciją ir pasikėsinimą į policijos viršininką J. Klimovičių.

Apie regioninę, Rusijos imperijos šiaurės vakaruose gyvenančių anarchistų konferenciją žinoma nedaug – nežinomas nei dalyvių skaičius, nei konkreti vieta. Greičiausiai ji įvyko 1905-ųjų spalio pradžioje, dalyvavo atstovai iš Bialystoko, Gardino, kitų aplinkinių miestų. Vilniaus konferencija sprendė iškilusią opią problemą: kokį kovos būdą pasirinkti? Daugelis Vilniaus anarchistų, kaip ir pats I. Geicmanas, buvo P. Kropotkino sekėjai, pasisakantys prieš privačių asmenų turto ekspropriaciją ir neskatinantys individualaus teroro aktų, atitraukiančių nuo kolektyvinės kovos. Bet iš pietvakarių, iš Bialystoko pusės plito kur kas radikalesnė praktika nusavinti turtą be jokių apribojimų ir vykdyti terorą be jokių kompromisų. Prieš tokią taktiką ir pasisakė rezoliuciją priėmę Vilniaus konferencijos dalyviai[28]. Žinoma, kylančios ekspropriacijų ir teroro bangos jie nesustabdė.

Kaip tik tada, 1905-ųjų spalį, Vilniuje ir Kaune prasidėjo svarbiausi revoliucijos įvykiai. Pagal jų gausą Vilnius tradiciškai smarkiai lenkė Kauną.

Spalio 15-ąją buvo paskelbtas visuotinis streikas, o rytojaus popietę didelė, apie 2 tūkst. demonstrantų minia lydėjo centriniu Vilniaus prospektu riedėjusią gubernatoriaus Konstantino von Pahleno karietą. Mat aukštas valdininkas buvo atvykęs į geležinkelininkų klubą derėtis su streikininkais. Procesijai priartėjus prie miesto centro, pro langą nuaidėjo šūvis, sužeidęs karietą lydėjusį policininką. Kažkas iššovė savadarbiu ginklu ir į gubernatorių, tačiau kulka sugebėjo pramušti tik storą paltą. Kareivių būrys atidengė ugnį, nuogais kardais minią puolė kazokai. Paleisti 24 šūviai, žuvo 5 vilniečiai, visi žydų tautybės: bedarbis A. Bojarskis, raštinės tarnautoja M. Goldberg, vaistinės tarnautojas M. Kisbergas, knygyne dirbęs Bundo narys A. Kisinas, prekybos mokyklos mokinys G. Slonimčikas. Po dviejų savaičių aukų sąrašą papildė nuo žaizdų mirusi medicinos kursų lankytoja T. Pomeranc[29].

Šis įvykis vėliau atvaizduotas dailės kūriniuose (1 pav.), iki šių dienų išliko prie gretimo namo 1958 m. prikabinta atminimo lenta su dvikalbiu užrašu „Šioje gatvės vietoje 1905 m. spalio 16 d. carinė kariuomenė apšaudė darbininkų demonstraciją. Žuvo 5 žmonės.“

Kitą dieną paskelbtas liberalus ir demokratus nudžiuginęs caro manifestas, suteikęs tam tikrų laisvių. Po kelių dienų streikas baigėsi, bet Vilniaus gatvėse ėmė lietis daugiau kraujo.

Spalio 21-osios incidentas parodė, kad įtampa mieste buvo tokia didžiulė, jog bet koks susistumdymas galėjo baigtis susišaudymu. Nenustatytas jaunuolis tos dienos popietę šovė į žandarą, stovėjusį poste Pylimo ir Lydos gatvių kampe. Į šaulio gaudynes įsitraukė pro šalį žygiavę dviejų pėstininkų pulko kuopų kariai. Sučiuptą bėglį užstojo aplinkinių gatvių gyventojai, susistumdę su kareiviais. Šie nieko nelaukę ėmė šaudyti į minią. Žmonės atsakė akmenimis. Malšinti neramumų ėmėsi iškviesti kazokai ir ugniagesiai. Apie 50 žmonių buvo sužeista, 7 nušauti. Žuvo rusų tautybės padienis darbininkas A. Tichonovas ir 6 žydų tautybės vilniečiai: cigarų fabriko darbininkė G. Dušenat, bedarbis G. Gurvičius, knygrišė R. Koltun, tekintojas J. Kremeris, siuvėja B. Ritler, laikrodininkas M. Rozenšteinas[30]. Šias žudynes irgi mena iki šiol kabanti atminimo lenta.

Anarchistų požiūriu, vilnietiško kruvinojo sekmadienio (1905-10-16) ir kruvinojo penktadienio (1905-10-21) kaltininkai neturėjo likti nenubausti. Minėtas anarchistų konferencijos organizatorius I. Geicmanas taikiniu pasirinko aukščiausią miesto policijos pareigūną – P. Kropotkino sekėjo etika tą daryti turbūt leido. Jam pavyko išsiaiškinti policijos viršininko J. Klimovičiaus maršrutą, apsirūpinti sprogmenimis ir įkalbėti teroro akto vykdytoją. Liaudies keršytojo vaidmeniui pasiryžo Nevelyje netoli Vitebsko užaugęs ir Vilniun atsikraustęs 18-metis anarchistas Jakobas Korotkis[31].

Spalio 27-osios vidudienį skvere prie Šv. Kotrynos bažnyčios J. Korotkis metė bombą į J. Klimovičių, kartu su keturiais miesto policijos apygardų komisarais ėjusį iš susitikimo pas gubernatorių, rezidavusį Gubernatorių (dabar Klaipėdos) gatvėje. Sprogimas buvo stiprus. Vienas komisaras žuvo, trys patyrė sunkias traumas. Skeveldros užmušė arkliu kinkytu vežimu pro šalį važiavusį pirklį, sužeidė praeivį ir vėliau nuo žaizdų mirusį vežiką. Policijos viršininkas atsipirko kojos ir galvos sužeidimais. Nedidelė skeveldra pataikė ir į bombą metusiojo galvą. Kruvinas J. Korotkis bandė sprukti, bet prie Karininkų klubo Totorių g. buvo sučiuptas ir uždarytas į Lukiškių kalėjimą[32].

Iškalėjęs pusantrų metų, anarchistas buvo pakartas, o išgijęs J. Klimovičius ėmė sparčiai kopti karjeros laiptais, pakilo iki generolo leitenanto laipsnio ir Rusijos imperijos policijos departamento direktoriaus posto.

Lapkričio 6-ąją Lietuvos socialdemokratų partija išplatino atsišaukimą „Vyrai, už ginklų!“, raginusį stoti į ginkluotą kovą. Kad ginkluotam sukilimui rimtai ruošėsi ir anarchistai, liudija faktas, kad tuomet Vilniuje kuriam laikui buvo apsistojęs pats radikaliausias Bialystoko anarchistas Juda Grosmanas slapyvardžiu Roščinas, propagavęs totalinį terorą ir nuolatinį kruviną maištą. Tokias idėjas jis suformulavo 1905-ųjų gruodį Ženevoje pasirodžiusiame žurnale „Juodoji vėliava“ („Черное знамя“), pagal kurio pavadinimą bekompromisiam terorui pasiryžę anarchistai pradėti vadinti „juodavėliavininkais“ (rus. чернознаменцы)[33].

Revoliucinės nuotaikos apėmė didelį ir mažą: „Lapkričio 8 d. Vilniaus miesto teatre per paskutinę permainą buvusieji ten moksleiviai pareikalavo, kad pagriežtų marseljetę, kas ir buvo išpildyta.“[34] Įvairiakalbiai Vilniaus laikraščiai – „Виленский вестник“, „Kuryer Litewski“, „Der Veker“, „Vilniaus žinios“ – vis dažniau pranešdavo apie pasikėsinimus į policininkus, fabrikantų ekspropriacijas, užpultas policijos nuovadas ir rastas bombas.

Tokiomis nuotaikomis nepatenkinta konservatyvi publika, skatinama fabrikantų ir valdžios, irgi nesnaudė. Visą 1905-ųjų lapkritį Vilniaus ir Kauno laikraščiai tiesiog rėkė apie pogromų pavojų. Pogromai turėjo būti nukreipti prieš revoliucionierius, kurių didžiąją dalį sudarė žydai, todėl kalbėta supaprastinta, liaudžiai suprantama kalba – apie pogromus prieš žydus.

1905 m. gruodžio pradžioje gubernatoriaus poste K. Pahleną pakeitė Sergejus Tatiščevas. Pasklido gandai, kad naujas gubernatorius tikrai ims kurstyti pogromus. „Vilniaus žinios“ pranešė: „Užvakar pasklido po miestą kalbos, būk tai gruodžio 6 d. bus patrijotiška manifestacija, o po jos – žydų mušimas ir sankrovų plėšimas.“[35] Reaguodama į šiuos gandus, Vilniaus anarchokomunistų grupė vėl išėjo į viešumą.

Užgrobę spaustuvę, anarchistai atspausdino kelis šimtus atsišaukimo kopijų ir išklijavo gatvėse. Atsišaukime, papuoštame M. Bakunino šūkiu „Griovimo aistra yra ir kūrimo aistra“, ugningai pasakota apie carinės valdžios nusikaltimus prieš darbo žmones. Daug dėmesio skirta S. Tatiščevui, vadintam „įniršusiu žvėrimi žmogaus kūne“. Raginta stoti į ginkluotą kovą prieš pogromų organizatorius:

„Naujasis gubernatorius – šitas tipiškas besmegenis juodašimtininkas – tikisi, kad jam pavyks Vilniuje surengti pogromą, todėl davė leidimą patriotinei manifestacijai. Bet esame tikri, kad Vilniaus darbininkai nenusmuks iki tokios niekšybės ir, kaip tikri revoliucionieriai, jau įsčiose sunaikins niekingas šitų išgamų užmačias. Prie ginklų, draugai, prie ginklų, Vilniaus gyventojai! Mes, anarchistai-komunistai, pareiškiame esantys pasiryžę duoti atkirtį visomis priemonėmis ir visais būdais! Skelbiame mirties nuosprendį visiems tiems policininkams, kurie išdrįs dalyvauti tokiame niekšiškame ir šlykščiame sumanyme. Visus kovotojus už laisvę raginame kilti į drąsią ir ryžtingą ataką po juodomis anarchistų-komunistų vėliavomis! Mirtis budeliams!“ [Vilniaus anarchistų-komunistų grupė, 1905 m.][36]

Sunku pasakyti, kas sustabdė valdžios veiksmus, bet Vilniaus gatvėse netrukus pasirodė skelbimai, kuriuose gubernatorius ramino gyventojus, esą jokios patriotinės demonstracijos nebus ir pogromų jis neleisiąs. O atsišaukimą išplatinusių anarchistų grupelė netrukus buvo suimta per eilinę ekspropriacijos akciją[37].

Gruodžio 9-ąją Maskvoje prasidėjo kruvinas ginkluotas sukilimas. Tinkamo palaikymo jis nesusilaukė, kaip nebuvo ginklu palaikytas ir 1905 m. liepos 21–25 d. sukilimas Lodzėje. Vilniaus ir Kauno gubernijų miestuose gruodžio 11-ąją paskelbtas eilinis streikas, tapęs finaliniu revoliucijos akordu.

Valdžia ėmėsi drastiškų priemonių. Vilniuje ir Kaune įvesta karinei padėčiai artima „karinės apsaugos“ padėtis, miestų teritorija lyg per karą padalyta į gynybos rajonus, juose išdėstyti kulkosvaidžiais ginkluotų kariškių postai. Vilniaus ir Kauno gubernijose suformuoti penki artilerijos pabūklais ginkluoti būriai, vadinti skrajojančiais arba baudžiamaisiais būriais[38]. Sutemus miestai išmirdavo, tamsoje retkarčiais pasigirsdavo šūviai. „Vakarais einančius gatvėmis žmones sulaiko patruliai ir miestsargiai ir ieško ginklų. Revoliucionieriai taip pat naktimis stengiasi nuginkluoti miestsargius“, – lakoniškai pasakojo „Vilniaus žinios“[39].

Gruodžiui peržengus į antrą pusę Maskvos sukilimas paskandintas kraujyje, savaitę trukę streikai Vilniuje ir Kaune baigėsi keliais nedideliais susišaudymais, t. y. beveik be kraujo.

Kartėlį dėl pralaimėjusios revoliucijos autobiografijoje išliejo gruodžio pabaigoje Naujojoje Vilnioje suimtas Osipas Aptekmanas – anarchistinių pažiūrų pirmosios narodnikų bangos revoliucionierius, „Žemės ir laisvės“ steigėjas, anarchistinės pakraipos narodnikų organizacijos „Juodasis perdalijimas“ („Черный передел“) organizatorius. 56 metų gydytojas revoliucijos metus praleido dirbdamas Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje:

„1905 metais įsiplieskė pirmoji Rusijos revoliucija. Tada gyvenau Vilniuje. Mūsų ligoninėje skubiai susibūrė kovinė darbuotojų grupė iš 50–60 žmonių, gerai sutelkta ir pakankamai ginkluota. Vedėme agitaciją ir propagandą Vilniuje ir Naujojoje Vilnioje, raginome boikotuoti pirmąją Dūmą ir kvietėme ginkluotam sukilimui. Atslinko juodašimčių banga. Naujojoje Vilniuje prasidėjo pogromas, bet mes energingais veiksmais jį nuslopinome. Iš Vilniaus laukėme signalo sukilti, tačiau nesulaukėme. Visus mus suėmė ir nuteisė.“[40]

Partizaninis 1906–1907 m. karas

Tradicinė istoriografija teigia, kad revoliucija, 1905-ųjų pabaigoje įžengusi į didžiausio pakilimo fazę, 1906–1907 m. susilpnėjo ir atslūgo. Didele dalimi toks teiginys teisingas, tačiau netikslus kalbant apie anarchistinį judėjimą – bene radikaliausią iš kairiųjų judėjimų, radikalumu besivaržiusį su eserais maksimalistais. Anarchistų organizacijų skaičius, nepaisydamas jokių pakilimų ir atoslūgių, 1905–1907 m. Rusijos imperijoje nuolat didėjo, jų veikla intensyvėjo ir plėtėsi. 1905 m. veikė 125-ios anarchistų grupės 110-yje miestų, 1906 m. – 221 organizacija 155-iuose miestuose, 1907 m. – 255-ios grupuotės 180-yje miestų. 1905–1907 m. anarchistais save vadino daugiau nei 5 tūkst. Rusijos imperijoje gyvenusių asmenų[41].

Šį fenomeną gali paaiškinti revoliucijos kaip socialinio karo metafora. 1905–1907 m. revoliucija – tai socialinis karas, kurio metu socialinės apačios siekė nugalėti viršutinius socialinius sluoksnius ir įteisinti socialinę lygybę bei lygiateisiškumą. 1905 m. šis karas buvo atviras, vyko plačiu frontu, pasireiškė visuotiniais streikais, masinėmis demonstracijomis ir dideliais ginkluotais sukilimais. 1906 m. jis perėjo į kitą fazę, virto partizaniniu karu, į pirmą planą iškėlusiu partizaninės kovos būdus: pasalas, diversijas, sabotažo ir teroro aktus. Šie metodai buvo artimi anarchistinei taktikai, todėl anarchistų grupės ėmė gausėti, jų veikla plėtėsi.

Prasidėjo nuožmus partizaninis karas be taisyklių ir be didelių vilčių jį laimėti, dėl to dar nuožmesnis. Pagrindiniais ginklais tame kare tapo neaiškiais būdais gauti revolveriai, namudinėmis sąlygomis iš įvairių sprogstamųjų medžiagų sumeistrautos bombos, vėliau ir vadinamieji „mandatai“ – grasinantys laiškai, reikalaujantys revoliucijos reikmėms perduoti kokį nors turtą. O svarbiausiais kariais, karo eiliniais tapo 18–20 metų jaunuoliai: vieni – užaugę baisiame skurde ir neturėję jokių vilčių prasimušti, kiti – iš gerų šeimų, gerokai prasilavinę ir užsidegę revoliuciniu ryžtu atnešti gerovę visai žmonijai.

Šis karas ryškiai atsispindėjo Vilniaus ir Kauno laikraščiuose. „Darbininkų balsas“ išvardijo svarbesnius 1906-ųjų sausio ir vasario pradžios įvykius Vilniuje, tarsi skelbtų žinutes iš fronto: sausio 8 d. – rastos dvi bombos, sausio 22 d. – vienas policininkas sužeistas, kitas nuginkluotas, sausio 23 d. – vienas policininkas užmuštas, keli nuginkluoti, sausio 30 d. – rastos bombos, vasario 9 d. – gatvėje sprogo bomba, vasario 10 d. – susprogdinta bomba[42]. Didieji Vilniaus laikraščiai, norėdami sugrupuoti panašios tematikos pranešimus iš Rusijos imperijos miestų, nuo 1906-ųjų rudens išskyrė rubrikas „Streikai“, „Bombos“, „Užmušimai“, „Monopolių plėšimai“, „Mirties bausmės“ ir pan. Vis dažniau tarp jų atsirasdavo ir skyrelis „Anarchistai“.

Kokie asmenys patekdavo į tokias rubrikas? Visų pirma, socialiniame dugne atsidūrę religinės ir etninės mažumos atstovai – žydų jaunuoliai. Apie 1905–1907 m. revoliucijos laikus Vilniuje memuarų knygoje sionistas Aleksandras Goldšteinas pasakojo:

„Pasikeitė ir žydų masės. Visa, kas jose jauna, gyva ir aktyvu, išėjo į partijas, į organizacijas. Neapykanta santvarkai – beribė, negailestinga, apogėjų pasiekusi neapykanta, – žydų organizacijose kartais sukelia tokius pasiaukojimo ir didvyriškumo pliūpsnius, kad negalima nenusilenkti prieš jų atsidavimą ir ištikimybę juos įkvėpusiai idėjai. <…> Tarp jų sutiksite ir pačių nesimpatiškiausių atspalvių žydų iš Lenkijos socialistų partijos, ir žydų anarchistų, ir jaunų žydų eserų, savo veiksmais beveik identiškų anarchistams, ir netgi žydų, priklausančių Lietuvos socialdemokratams.“[43]

Tačiau tautybė ir religija anarchistų kovoje nebuvo svarbi. Jų veiksmai būdavo nukreipti prieš visų tautybių ir religinių konfesijų fabrikantus, valdžios ir policijos pareigūnus. 1906-ųjų rudenį Vilniaus anarchokomunistų grupė įteikė „mandatą“ kepyklos ir bandelių krautuvės savininkui Levinui. Šis kreipėsi į policiją. Po savaitės anarchistai atėjo pinigų ir pateko pasalon. Gatvėje pasilikęs Izraelis Maizelis nušovė vieną ir sužeidė kelis policininkus. Anarchistai paspruko, tačiau I. Maizelis buvo atpažintas Levino sūnaus, suimtas, nuteistas ir sušaudytas Lukiškėse. Nuteistojo bičiuliai savo ruožtu atkeršijo Levinui, nužudę jo sūnų skundiką ir ta proga išplatinę atsišaukimą, kuriame Levinus vadino „buržujais ir kraugeriais budeliais, susilaukusiais tinkamo atpildo“[44].

Rusijos imperijos policijos departamento specialiojo skyriaus aplinkraštyje, išsiųstame 1906-ųjų sausio pabaigoje, rekomenduota atkreipti dėmesį į penkis Vilniaus anarchistus: 20-metį R. Broidą, 23 metų Ch. Androną, 19-metį F. Bermaną, 17-metį gimnazistą L. Kroniką, gimnaziją ką tik baigusį 18-metį S. Magidėjų[45]. Šių jaunuolių pavardžių šiandien niekas neprisimena, jų likimai nežinomi.

Atrodo, policijos ir ochrankos smegenų centru vadintas specialusis policijos skyrius pavojingiausiais imperijos priešais laikė jaunus ekspropriacijų ir teroro akcijų vykdytojus, o ne jų organizatorius. Prie pastarųjų tiktų minėtas I. Geicmanas (2 pav.). 1906-ųjų pavasarį 27 metų anarchistą vėl suėmė ir įkalino Lukiškėse. Policijai jis pasisakė tikrą pavardę, bet netikrą vardą – apsimetė Iciku Geicmanu, emigravusiu savo broliu. Artimieji tą patvirtino. Už grotų praleidęs penkis mėnesius, Ilja išėjo laisvėn ir toliau būrė pogrindinius anarchistinės agitacijos ratelius Vilniuje. Sunku patikėti, bet memuaruose jis užsiminė, kad tokiuose rateliuose tada lankydavosi iki 300 jaunų žmonių[46].

1905-ųjų pabaigoje išsisklaidžius revoliucijos viltims, į partizaninio karo kelią stojo anaiptol ne vien anarchistai. Bombas mėtė jų idėjiniai pusbroliai eserai ir įbroliai eserai maksimalistai. Degtinės monopolius, bankus ir gamyklų inkasatorius užpuldinėjo Bundo ir Lietuvos socialdemokratų partijos kovos kuopos. Aršiausius valdžios tarnus – ochrankos agentus, policmeisterius ir žandarus – žudė Lenkijos socialistų partijos koviniai būriai, lietuviškoje spaudoje vadinti „žudomaisiais būreliais“[47]. Anot anarchizmo istoriko Paulo Avricho, „Rusijos socialistų partijos, priešingai nei Vakarų Europos, smarkiai susitepusios reformizmu, buvo pakankamai karingos, kad sutalpintų visus, išskyrus pačius aistringiausius ir idealistiškiausius jaunus studentus, darbininkus ir visas viltis praradusius miestų valkatas“[48].

Vis dėlto anarchistų grupės 1906 m. it magnetai traukė nusivylusius kitų kairiųjų srovių revoliucionierius, ypač socialdemokratus ir Bundo narius. Priežasčių nusivilti būta nemažai. Vienus piktindavo nuosaiki, prisitaikėliška partijų politika, orientuota į deputatystę Dūmoje, kuri anarchistams atrodė ne ką mažesnė blogybė už monarcho sostą. Kitus – partijų lyderiai, įsileidę į teorinius ginčus dėl ideologijos ir mažai dėmesio skyrę radikaliai ginkluotos kovos ir turto nusavinimo praktikai. Treti, kaip sakė P. Avrichas, neįstengė įsilieti į disciplinos reikalavusias partijas tiesiog dėl jaunatviškos maištingos natūros arba dėl beviltiškos socialinės padėties.

1906-ųjų sausio pabaigoje policija suėmė keturis Vilniaus anarchistus, norėjusius nusavinti pirklio Boruchsono turtą ir susišaudžiusius su policija. Visi keturi – 19–20 metų jaunuoliai, du perėję iš Bundo, du – iš „Siono darbininkų“) („Poale Zion“) organizacijos, vienijusios sionistinių pažiūrų socialistus. Vasario 23 d. Vilniuje surengtas jų teismas. Policininką sužeidęs bedarbis Š. Kravecas nuteistas mirties bausme, kartono fabriko darbininkas D. Šlajenas – 20-čiai metų, spaustuvės darbininkas Leiba Birbraueris – 10-čiai metų, privačiai vaikus mokęs N. Rabinovičius – 10-čiai metų nelaisvės. Katorgininkų trijulė kalėjo Tobolsko kalėjime, 1907-ųjų liepą dalyvavo kalinių sukilime, už ką buvo nuteista dar ilgesniems nelaisvės metams[49].

1906–1907 m. aktyviai reiškėsi iš socialdemokratų stovyklos perbėgęs P. Stankevičius, vienintelis etninis lietuvis tarp Vilniaus ir Kauno anarchistų, kuriuos pavyko identifikuoti. Darbavosi pogrindyje keistais slapyvardžiais: socialdemokratai jį vadino Štafeta, anarchistai – Styna. 1907-ųjų gegužę 19-metis buvo suimtas, nors ir pasipriešino ginklu, atsidūrė Lukiškėse, spalį nuteistas mirties bausme už pasikėsinimą į Kauno fabrikantų Tilmansų geležies dirbinių fabriko inkasatorių: „Spalių 23 d. kariškajame apskričio teisme buvo nagrinėta byla miestiečio Stankevičiaus, kaltinamojo tame, kad su keliais nežinomais draugais užpuolė netoli Kauno Tilmanso fabrikos valdininką ir grasindamas mirčia atėmė 3 000 rb. Kaltinamasis, kiek laiko praslinkus, liko suimtas ir rasta pas jį 350 rb.; kiti gi užpuolikai ligšiol nesužinoti. Stankevičius liko pasmerktas myriop – pakarti.“[50]

Mirties bausmė P. Stankevičiui vėliau pakeista įkalinimu 15-ai metų. 1908–1911 m. jis praleido Kauno kalėjime, kelis kartus bandė bėgti, bet nesėkmingai. Vėliau buvo perkeltas į Pskovą, dar vėliau – į Aleksandrovsko centralu vadintą didelį kalėjimų kompleksą Sibire, Irkutsko srityje. Laisvėn išėjo tik 1917 metais[51]. Tolesnis jo likimas nežinomas.

Nemaža plačiosios visuomenės dalis 1906-ųjų pradžioje užjautė pralaimėjimą patyrusius revoliucionierius, piktinosi drakoniškomis valdžios represijomis, pateisino desperatiškon kovon stojusius anarchistus. Šia prasme simptomiškas mokytojo Juozo Burbos straipsnis „Revoliucijos kaltininkai“, 1906-ųjų sausį publikuotas pirmajame „Vilniaus žinių“ puslapyje. J. Burba neramumų kaltininkais laikė aukščiausius valdžios atstovus, o anarchistai ir kiti revoliucionieriai, jo požiūriu, buvo valdžios represijų aukos, priverstos griebtis ginklų ir bombų. „Ne tiktai visuotino minių sukilimo ir visuotino subruzdimo, bet dargi atskirų anarchistiškų pasikėsinimų negali būti šalyje, kurioje politiškas ir visuomeniškas gyvenimas bėga paprastomis natūrališkomis vėžėmis. <…> Veltui valdžia stengiasi pridengti nuogą savo kaltę Vakarų Europos idėjų kaltinimais ir pramanymais ant revoliucionierių ir nenuoramų“, – aiškino mokytojas[52].

Visuomenę sutelkė žydų pogromas, 1906 m. liepos 1–3 d. surengtas Bialystoke. Vilniaus ir Kauno gyventojai solidarizavosi su gedinčiais vietiniais žydais, atsisakiusiais lankytis teatruose ir pramoginiuose renginiuose. „Kuryer Litewski“ redakcija paskelbė rinkliavą nukentėjusiems nuo pogromo. Vilniaus gimnazistai jiems atidavė pinigus, skirtus išleistuvių šventei. Vilniečiai priglaudė kelias dešimtis iš Bialystoko pabėgusių žydų šeimų. Tiesa, P. Vileišio „Vilniaus žinios“ liepos 3–4 d. platino valdžios sukeltus gandus, neva pogromo priežastimi tapo į religinę stačiatikių procesiją mesta bomba ir paleistos kulkos, bet po kelių dienų pasitaisė: „Kaip gi galėjo žydai mesti bombą ir šaudyti į procesiją, žinodami gerai, kad jau dvi savaites „juodašimčiai“ ir … (cenzūros išbraukta – aut. past.) veda agitaciją prieš juos ir rengia jiems skerdynes?“[53]

Prie 1906–1907 m. karo prisidėjo nemažai vilniečių ir kauniečių, tapusių ryšininkais, saugojusių sprogmenis, suteikdavusių savo butus konspiraciniams susitikimams. Valstybinių represijų mechanizmas dėl to buvo priverstas veikti vis greičiau ir smarkiau. Ypač išsiplėtė rusų kalba leisto laikraščio „Виленский вестник“ rubrika „Vietinė kronika“, kurioje redakcija buvo įpareigota skelbti teismų anonsus ir jų sprendimus. Štai 1906 m. rugsėjo 27-ąją anonsuoti 4 teismo procesai: vienas Vilniaus gyventojas nuteistas už agitaciją ir įstatymų nesilaikymą, trys – už narystę slaptose organizacijose. Pastarųjų kaltinamųjų – Chajos Čižik, Kalmano Talesniko ir Piotro Zubko – namuose rasti sprogmenys[54].

Partizanais įprastai tapdavo vyrai, tačiau į anarchistinę veiklą Vilniuje ir Kaune įsitraukė keliolika moterų. Šiuo požiūriu įdomi Vilniaus anarchistų grupės narės Emos Chigrin istorija. 1906-aisiais, būdama vos 17-metė gimnazistė, suartėjo su anarchistais, nuomojamame bute Didžiosios Poguliankos (dabar J. Basanavičiaus) gatvėje slapstė ginklus, sprogmenis, pogrindinę literatūrą. Vertėsi tame pačiame bute privačiai mokydama vaikus rašyti ir skaičiuoti. Susipažino su anarchizmui prijautusiu eseru maksimalistu Samuilu Pupko, ištekėjo[55].

1908-ųjų vasarą Emos vyras buvo trečią kartą nuteistas ir ketveriems metams atsidūrė Lukiškėse. 1909-ųjų sausio pradžioje pas Emą įsiveržė ochrankos pareigūnai ir ėmėsi kratos. Į konspiracinį butą anksčiau užėję du anarchistai pasislėpė, tačiau supratę, kad bus atrasti, ėmė šaudyti. Į pilvą sunkiai sužeidė ochrankos agentą, bet turėjo pasiduoti. Sausio pabaigoje trijulė nuteista kaip anarchokomunistų kuopelė. Abu šauliai pasmerkti myriop. 4 metus nelaisvės gavusi Ema atsidūrė greta savo vyro, Lukiškių kalėjimo moterų korpuse[56]. 1912-ųjų pradžioje šeima susijungė Irkutsko srities kolonijoje, kur turėjo praleisti likusį įkalinimo laiką.

„Sėdėti kalėjime – garbė!“

Ochrankos, 1902-ųjų vasarą įsteigusios skyrių ir Vilniuje, čiuptuvai revoliucijos metu apraizgė visą imperiją. Didele anarchistų problema tapo jų gretose užverbuoti slaptieji agentai, paprasčiau tariant, – išdavikai. Dėl vieno išdaviko veiklos žlugo 1907-ųjų vasarą užsimezgusi graži idėja suburti tarptautinę anarchistų federaciją.

„1907 m. birželio mėnesį (anot daugelio kitų šaltinių, liepos pradžioje – aut. past.) susirinko Lenkijos ir Lietuvos anarchokomunistų konferencija. Ji buvo užsibrėžusi užduotį iš visų grupių sukurti federaciją, kuri glaudžiau sulietų atskiras organizacijas, tada veikusias Varšuvoje, Lodzėje, Bialystoke, Gardine, Kaune ir Vilniuje. Be to, konferencija turėjo ir kitų planų… Deja, šį sumanymą dar įsčiose sužlugdė baisiausia Abramo Gavendos, žinomo ir kaip Abraša, provokacija. Štai ką 1909-ųjų gegužę rašė rusų kalba Paryžiuje leistas laikraštis „Anarchistas“:

„Šitas niekšas, pats ilgai dalyvavęs konferencijos organizavimo darbuose, buvo įsitikinęs, kad išduos visas Lenkijos ir Lietuvos grupes. Policija nespėjo susemti konferencijos dalyvių, bet jai vos pasibaigus visuose miestuose prasidėjo draugų areštai. Nukentėjo Varšuva, Lodzė, Gardinas ir Bialystokas. Visi suimtieji buvo nugabenti į Varšuvą, kur ištisus pusantrų metų laukė teismo proceso. Nebuvo rasta jokių demaskuojančių dokumentų, kariniam apygardos teismui jie perduoti remiantis vien provokatoriaus Abrašos parodymais.[57]

Vieni šaltiniai nurodo, kad konferencija vyko Kaune, kiti – kad Kaune ir Roslavlyje. Tačiau Roslavlis – nedidelis miestukas Smolensko srityje, už 600 km nuo Kauno. Greičiausiai omenyje turėti už 80 km nuo Kauno esantys Raseiniai, anarchistų dokumentuose turbūt nurodyti kaip atsarginė vieta.

Apie Kauno konferenciją žinoma daugiau nei apie minėtą vilniškę, surengtą 1905-ųjų spalį. Ji surengta Kaune 1907 m. liepos pradžioje, tęsėsi kelias dienas. Atvyko apie 40 anarchistų, daugiausia iš Varšuvos, Lodzės ir Bialystoko, atstovaujančių radikaliąją „juodavėliavininkų“ srovę. Taigi konferencija buvo išvažiuojamojo pobūdžio, joje dalyvavo vos keli Vilniuje ir Kaune pasireiškę anarchistai, pavyzdžiui, R. Barančiukas, tuo metu iš Kauno jau išvykęs į Odesą[58].

Lenkijos ir Lietuvos anarchokomunistų federacijos vardu priimta rezoliucija – kreipimasis į visus dirbančiuosius. Jame išreikštas lūkestis, kad anarchistinį pobūdį įgavusi Rusijos revoliucija atves į anarchiją – tobulą visuomenės sanklodą. Nubrėžtos 5 strateginės veiklos kryptys, kaip tos anarchijos siekti ir prieš ką kovoti. Priešininkų sąraše greta valdininkų ir fabrikantų įrašyti socialdemokratai, profesinių sąjungų organizatoriai, pigių valgyklų steigėjai:

1) Siekdama įveikti susiskaidymą, konferencija ragina anarchistines grupes vienytis į federaciją.

2) Atsisakyti smulkių, dažnų ir blogai parengtų ekspropriacijų; koncentruotis į stambaus valstybinio ir privataus turto nusavinimą, kurį efektyviai panaudoti gali tik tokia didelė organizacija kaip federacija.

3) Kadangi socialdemokratų partijos vengia garbingos idėjinės kovos ir leidžiasi į provokacijas – kovoti su jomis kaip su provokatorėmis.

4) Visais propagandos būdais kovoti prieš profesines sąjungas, kaip prieš pavojingą ir gudrią buržuazijos išmonę, temdančią revoliucinę darbininkų sąmonę, gundančią juos sukti kompromisų ir sandėrių keliu.

5) Atsisakyti išmaldos prašytojų psichologiją skatinančių filantropinės pagalbos būdų: pigių valgyklų, bedarbių kasų ir pan. Streikų ir lokautų metu masiškai ir organizuotai nusavinti maisto produktus.[59]

Ir šie sumanymai, ir pati anarchistų federacija liko tik popieriuje, nes, kaip minėta, ochranka netrukus suėmė beveik visus konferencijos dalyvius. Kai kurie iš jų nuteisti atskirai, o 1908 m. rugsėjo 17–19 d. Varšuvos citadelėje surengtas parodomasis „Lenkijos ir Lietuvos anarchokomunistų federacijos“ narių teismas. Išdavikas Abraša jame nepasirodė. Į kaltinamųjų suolą sėdo 24 anarchistai. Trys išteisinti, kiti nuteisti kalėti nuo 4-ių iki 10-ies metų. Didžiausia bausmė – 15 katorgos metų – skirta Belgijos piliečiui Augustui Waterloosui, Kauno konferencijos dalyviui, teisme vadintam „juodavėliavininkų“ grupuotės, Lenkijos ir Lietuvos anarchistų federacijos vadovu[60].

Kas toks A. Waterloosas, kuriam teisme skirta tiek daug dėmesio? Tai 1882 m. dabartinėje Šiaurės Lenkijoje gimęs Johannesas Holzmannas, pagarsėjęs literatūriniu Sennos Hoy pseudonimu (Senna Hoy – autoriaus vardas – Johannes, parašytas atbulai ir padalintas į du atskirus žodžius). Ryški, spalvinga ir itin kontroversiška Vakarų Europos kultūrinio ir politinio pogrindžio asmenybė. Poetas ir eseistas, avangardistinių ir anarchistinių žurnalų leidėjas, bohemos organizatorius, karštas homoseksualumo gynėjas, ekscentrikas, kraštutinis individualistas, Maxo Stirnerio filosofijos gerbėjas, draugų vadintas neramiausiu ir bohemiškiausiu anarchistinio judėjimo proletaru. Persona non grata Vokietijoje ir Šveicarijoje. Teroro veiksmus propagavusių anarchistinių grupuočių narys, gavęs galą Rusijos imperijos kalėjimuose, sulaukęs vos 31 metų.

XIX ir XX a. sandūroje J. Holzmannas gyveno Berlyne, rengdavo bohemiškus „Naujosios bendruomenės“ vakarėlius, kuriuose liejosi svaigalai, poezija ir politinės kalbos. 1903 m. įsteigė laiką smarkiai aplenkusią Žmogaus teisių sąjungą, debiutavo homoseksualumo problemą iškėlusiu pamfletu „Trečioji lytis“ („Das dritte Geschlecht“). 1904–1905 m. savilaidos būdu leido „sveikam žmonių protui“ skirtą kultūrinio andergraundo žurnalą „Kova“ („Kampf“), pasiekusį net 10 tūkst. egz. tiražą. 11 iš 25 žurnalo numerių buvo uždrausti arba konfiskuoti. Leidėjas gavo piniginę baudą už paties parašytą nepadorią prozos miniatiūrą, buvo apkaltintas anarchizmo propagavimu ir galiausiai nuteistas 4 mėnesiams už grasinamą laišką Berlyno policijos viršininkui[61].

Nelaukęs nuosprendžio J. Holzmannas paspruko į Ciurichą ir prisidėjo prie Šveicarijos anarchistų laikraščio „Žadintuvo skambutis“ („Der Weckruf“) leidėjų. Už kovingo anarchizmo propagandą vieni redkolegijos nariai netrukus susilaukė baudų, kiti buvo nuteisti. 1905-ųjų rugsėjį Šveicarijos valdžia paskelbė ištremianti iš šalies nenuoramą J. Holzmanną. Šis, norėdamas paslėpti pėdsakus, pranešė spaudai esąs žuvęs ir pats parašė savo nekrologą. Beprotiškos ir pavojingos anarchisto slėpynės, lydimos suėmimų, įkalinimų, bado streikų ir sumušimų kalėjimuose, truko beveik metus. 1906-ųjų vasarą už pasipriešinimą policijai jis nuteistas 6 mėnesiams kalėti, paskui turėjo palikti šalį be teisės sugrįžti 15 metų[62].

Tų pačių metų rudenį ištremtas Prancūzijon, atsidūrė Paryžiuje ir susižavėjo Rusijos anarchistų veikla. Be to, yra liudijimų, kad į anarchistų konferenciją jį pakvietė tas pats išdavikas A. Gavenda[63].

Briuselyje apsirūpinęs padirbtu pasu A. Waterlooso pavarde, 1907 m. kovą J. Holzmannas kirto Rusijos imperijos sieną. Iki konferencijos spėjo pasireikšti keliuose ginkluotuose apiplėšimuose Bialystoke ir Varšuvoje, suartėjo su „Internacionalo“ grupės nariais. Liepos pradžioje apsilankė Kaune, pasisakė minėtoje konferencijoje, o liepos 17-ąją, kartu su kitais trimis anarchistais, jau įsiveržė į turtingo pirklio namus Lodzės priemiestyje. Buvo areštuotas ir gruodį Varšuvoje nuteistas 12-ai metų katorgos už kėsinimąsi į svetimą turtą. Maža to, parodomasis teismo procesas už dalyvavimą Kauno konferencijoje pridėjo dar 15 nelaisvės metų[64]. Tardamas paskutinį žodį prisipažino: „Esu anarchistas teroristas ir būsiu tol, kol Dievas, Valstybė ir Kapitalas nebus visiškai sunaikinti“[65].

Trejus metus prakalėjęs Varšuvos citadelėje, buvo perkeltas į Maskvos Butyrkų kalėjimą, o paskutinius dvejus praleido psichinių sutrikimų turinčių asmenų prieglaudoje. Mirė nuo tuberkuliozės 1914-ųjų balandį. Daugelis Vakarų Europos kairiųjų leidinių ta proga paskelbė nekrologus ir išleido jo atminimui skirtus specialius numerius (3 pav.).

Žodžiai „anarchistas“ ir „kalinys“ tuomet iš tikrųjų buvo tapę vos ne sinonimais. Šiame kontekste graudžiai ironiškai skamba žinutė, „Vilniaus žiniose“ publikuota 1907-ųjų liepą:

„Šio mėnesio pabaigoje Londone rengiamas skaitlingas anarchistų susivažiavimas. Tame susivažiavime dalyvausią apie pusantro tūkstančio atstovų. Būsią kalbama apie naujos tarptautinės sąjungos įkūrimą ir apie savo raštų platinimą. Tame susivažiavime galėsią dalyvauti tiktai tie, kurie nors dvejus metus yra sėdėję kalėjime; kurie nesėdėjo kalėjime nė dviejų metų, nebūsią priimami suvažiaviman. Geras paliudijimas! Nėra ką sakyti!.. Mat vieni kalėjimo gėdisi, antriems sėdėti kalėjime – garbė!“[66]

Varšuva turėjo Citadelę, Maskva – Butyrkus, o Vilnius – Lukiškes. Kad Lukiškėse kalėjo nemažai anarchistų, paliudijo Vincas Mickevičius-Kapsukas, XX a. pr. buvęs vienas iš Lietuvos socialdemokratų partijos vadovų, vėliau perėjęs bolševikų pusėn. Už grotų jis atsidūrė 1907-ųjų gegužę ir Lukiškėse praleido beveik metus. 1929 m. Čikagoje išleistoje memuarų knygoje „Caro kalėjimuos“ jis mini keturis anarchistus, tada kalėjusius gretimose tardymo korpuso kamerose: vienas buvo rekvizavęs daugiau nei 2 000 rublių iš mokesčių rinkėjo, kitas apkaltintas fabrikanto nužudymu, dar dviejų įkalinimo priežastys neįvardytos[67].

Memuaruose aprašyti ir trys anarchistai, kuriems 1907-ųjų vasarą kalėjime įvykdyta mirties bausmė. Anot autoriaus, birželio 12 d. mirties susilaukė J. Korotkis, 1905-ųjų spalį metęs bombą į Vilniaus policijos viršininką, ir I. Maizelis (knygoje vadinamas Sroliu Mozeliu), nušovęs vieną ir sužeidęs kelis policininkus. Rugpjūčio 20 d. mirties bausmė įvykdyta Janui Žmuidikui (knygoje vadinamam Feliksu Žmuidiku) – anarchistu tapusiam eserui maksimalistui iš Slanimo, atsišaudžiusiam per suėmimą 1907 m. kovą Minske. Mirties nuosprendį paskelbęs teisėjas buvo gavęs Vilniaus anarchistų-komunistų grupės laišką su grasinimu, kad už bendražygio mirtį jam būsią atmokėta mirtimi, tačiau laiškas negelbėjo:

„Šiandien auštant kalėjimo kieme sušaudė Feliksą Žmuidiką. Sušaudė po kalinių langais, įkišo į maišą ir išvežė. Didelė ponybės krūva nulydėjo jį; priešaky ėjo kunigas, bet jo nepriėmė Feliksas. Vyresnieji sargai, Kažemiakinas ir Beliajevas, užėmė budelių vietą. Du kartus šovė – ir jau nebėr draugo, kuris taip drąsiai mokėjo mirčiai į akis žiūrėti. Dėl to atsitikimo šiandien pas mus paskelbtas badavimas – kaip gedėjimas ir protestas prieš mirties bausmę. Badauja didesnė pusė visų kalinių.“[68]

V. Mickevičius-Kapsukas nepaminėjo, kad 1908 m. vasarį Lukiškių kalėjimo kartuvėse mirties bausme nubaustas vienas žymesnių anarchistinės spaudos leidėjų Berkas (Borisas) Engelsonas – laikraščio „Duona ir laisvė“ („Хлеб и воля“) redkolegijos narys, 1904–1907 m. įsteigęs rusakalbes leidyklas „Anarchija“ Paryžiuje ir Bialystoke, suorganizavęs anarchistines spaustuvėles Minske ir Rygoje[69].

Purvas po juoda vėliava

Pralaimimo socialinio karo akivaizdoje P. Kropotkino puoselėtos vargingųjų solidarumo ir kolektyvinio pasipriešinimo idėjos nusileido M. Bakunino propaguotoms kompromisų nepaisančio maišto idėjoms, kurias iki kraštutinumo, iki individualaus teroro išplėtojo „juodavėliavininkas“ J. Grosmanas-Roščinas, 1905 m. rudenį Bialystoke surengtoje anarchistų konferencijoje deklaravęs programą, apėmusią nuolatinius partizaninius išpuolius, valstybinio ir privataus turto nusavinimą, masinį antiburžuazinį terorą[70]. Santūrus vilnietiškas anarchizmas ėmė užleisti vietą radikaliam, importuotam iš Bialystoko.

Pirmieji spaudos paleisti akmenys į anarchistų daržą ėmė lėkti 1906-ųjų pavasarį. Vilniaus ir Kauno laikraščiai ėmė akcentuoti anarchistų ir paprastų plėšikų panašumus. Rudenį neišlaikė Lietuvos socialdemokratai, ilgą laiką chuliganais ir cicilikais vadinę tik juodašimčius, pogromų rengėjus. Spalį „Naujoji gadynė“ paskelbė programinį straipsnį „Apie chuliganus“, kuriame anarchistus ėmė vadinti revoliucinėmis idėjomis prisidengusiais chuliganais:

„Bet yra ir iš nechuliganų tokie žmonės, kurie pripažįsta valdžios ir dargi pašalinių žmonių turtų plėšimą, manydami tokiu būdu greičiau sugriausią ne tik dabartinę valdžią, bet ir visą dabartinį surėdymą ir veikiau įvykdysią socializmo tvarką. Tokie svajotojai anarchistais vadinasi. <…> Bet klaidingas tai kelias: socialdemokratai nepripažįsta anarchistų kovos. <…> Visos socialdemokratų partijos nutarė kovoti su tokiais apsireiškimais, kur, revoliucionierių vardu prisidengę, įvairūs chuliganai varo tamsų savo darbą.“[71]

Netrukus buvo paskelbti ir 1906-ųjų rugsėjį vykusios socdemų konferencijos nutarimai: rinkimams į Dūmą – taip, ginkluotam sukilimui – taip, terorui – ne, privataus turto nusavinimui – ne, valstybinio turto nusavinimui – ir taip, ir ne[72].

Anarchistų poslinkis į radikalumą ir susižavėjimas terorizmu iš tikrųjų padarė meškos paslaugą. Jų gretos 1907-ųjų vasarą buvo smarkiai išretėjusios. Nukraujavęs judėjimas, pasipildęs mažai išsilavinusiais karšto kraujo jaunuoliais, degradavo ir prarado politinį užtaisą. Naujoji anarchistų karta būdavo dažnai smerkiama visuomenės dėl niekuo nemotyvuoto plėšikavimo ir niekaip nepateisinamų civilių aukų. Degradaciją pripažino ir seni anarchizmo vilkai.

1907-ųjų sausį vėl suimtas I. Geicmanas buvo ištremtas dviems metams į Surgutą Sibire. Rudeniop pasprukęs su devynių katorgininkų grupe ir grįžęs Vilniun, turėjo pripažinti, kad vietinės anarchistų grupės visiškai sutriuškintos, o naujų kurti nematąs iš ko[73].

Žinomas Bialystoko ir Jekaterinoslavo anarchistas Samuilas Beilinas, pagarsėjęs Sašos Šliumperio slapyvardžiu, 1907-ųjų rugsėjį rašė bičiuliui į Ženevą (laišką perėmė ochranka):

„Nėra revoliucijos, vien plėšikavimas <…>. Siaubas, kas pasidarė mūsų istoriniam Bialystokui, prarijusiam tiek daug geriausių jaunų jėgų. Siaubas, kai geriau įsižiūri ir pamatai, kas ten dedasi… Kaune – visa grupė prižiūrima ochrankos skyriaus, tad apie ją nėra ko kalbėti. Vilniuje – kombinatorių grupė, eina per krautuves ir reikalauja po 10 rublių, o atsisakius ima mėtyti petardas kairėn ir dešinėn. <…> Daugelis už tai, kad atsiribotume nuo to purvo, kuris dangstosi mūsų vėliava. Manau, galim drąsiai pareikšti, kad nieko nebeturime, kad tai ne anarchizmas…“[74]

Dėl to, kad judėjimas sunyko, kalti anaiptol ne vien anarchistai, pasirinkę savižudišką partizaninio karo taktiką. Kur kas svaresne priežastimi tapo didžiulių mastų represijos. Jos ne tik siuntė revoliucionierius į kalėjimus, kartuves, Sibirą, bet ir paskatino masinę anarchistų emigraciją į Vakarus. 1907–1908 m. vien Paryžiuje gyveno apie 550 anarchistų, atvykusių iš Rusijos imperijos[75].

Nemažą dalį revoliucinės energijos nukanalizavo XX a. pradžioje suvešėję įvairaus plauko nacionalizmai – lietuviškas, lenkiškas, baltarusiškas, rusiškas, žydiškas. Ne vieną jauną galvą susuko Jono Basanavičiaus išmonės apie „lietuvių tautą – seniausią ariškąją tautą, išlaikiusią iki šių dienų seniausioje formoje savo ariškąją kalbą“, skelbtos per patį revoliucijos įkarštį 1905-ųjų rudenį[76]. Gal todėl tarp anarchistų ir apskritai tarp revoliucionierių atsirado tiek mažai etninių lietuvių.

Galiausiai, revoliucija jau pusiaukelėje pasiekė nemažų laimėjimų. Rusijos caro Nikolajaus II ir premjero S. Vitės vyriausybės padarytos nuolaidos atvėrė plačius legalios kovos kelius. Rusijos imperija virto parlamentine monarchija. Tapo galima steigti politines organizacijas, profesines sąjungas, leisti laikraščius ir žurnalus. Šiuos teigiamus pokyčius smarkiai paspartino anarchistai su bombomis rankose.

---

1 Бухбиндер Н. А. История еврейского рабочего движения в России. Ленинград, 1925, с. 16–20.
2 Революционный радикализм в России: век девятнадцатый. М.: Археографический центр, 1997, с. 395.
3 Из истории арестов и преследований. In: Вперед!, № 13, 1875, c. 409.
4 Jan Witort o syberyjskim zesłaniu i rusyfikacji Żmudzi. Warszawa, 2017, s. 19.
5 Деятели революционного движения в России, т. 2, вып. IV. Москва, 1932, 1554–1555.
6 Бухбиндер Н. А. История еврейского рабочего движения в России. Ленинград, 1925, с. 21–25.
7 Деятели революционного движения в России, т. 3, вып. I. Москва, 1933, с. 104–106.
8 Деятели революционного движения в России, т. 3, вып. II. Москва, 1934, с. 720, 829–830, 1113–1114.
9 Hermann Weber, Andreas Herbst. Deutsche Kommunisten: biographisches Handbuch 1918 bis 1945. Berlin: Karl Dietz Verlag, 2008, s. 256.
10 Кремер А. И. Основание Бунда. In: Пролетарская революция. Ноябрь 1922 г., № 11, c. 50–56.
11 Бухбиндер Н. А. История еврейского рабочего движения в России. Ленинград, 1925, с. 253–259.
12 Деятели революционного движения в России, т. 3, вып. I. Москва, 1933, с. 623–624.
13 Кривенький В. В. Анархистское движение в России в первой четверти XX века. Москва, 2018, с. 101.
14 Aleksander Łaniewski. „We address you as an order-less party…“ Chernoe Znamia and the Anarchist Movement in Białystok in the Early 20th Century. In: Na początku był czyn! Białystok: Galeria Arsenał w Białymstoku, 2021, s. 15.
15 Кривенький В. В. Анархистское движение в России в первой четверти XX века. Москва, 2018, с. 109.
16 Климович Е. К. Обзор революционного движения. СПб.: Особый отдел Департамента полиции, машинопис. текст, 1909, c. 258.
17 Daniilo Burakiškio ir Zalmano Borkagano biografijos. Iš asm. Ukrainos istoriko Anatolijaus Duboviko archyvo.
18 Таратута А. Г. В России и за границей, 1903–1907. In: Михаилу Бакунину. 1876–1926. Очерки истории анархического движения в России. Москва, 1926, c. 301–306.
19 Буревестник: орган русских анархистов-коммунистов. Париж-Женева, № 1, 20 июля 1906 г., c. 7–8.
20 Политическая каторга и ссылка: биографический справочник. Москва, 1934, с. 174.
21 Политическая каторга и ссылка: биографический справочник. Москва, 1934, с. 47, 135, 143–144, 238, 330, 377, 383, 385, 524, 526–527, 584, 602, 610, 716, 733.
22 „Vilniaus žinių“ telegramos: Sankt Peterburgas. Vilniaus žinios, 1905-01-11, Nr. 10, p. 3.
23 Paul Avrich. The Russian Anarchists. New Jersey, 1967, s. 43.
24 Sausio mėnesio revoliucija. Darbininkų balsas, 1905 m. vasaris, Nr. 2 (22), p. 59.
25 Atbalsiai Vilniuje. Vilniaus žinios, 1905-11-24, Nr. 276, p. 2.
26 Местная хроника. Виленский вестник, 1906-09-28, Nr. 994, с. 3.
27 Рублев Д. И. Российский анархизм в XX веке. Москва, 2019, с. 224.
28 Кривенький В. В. Анархистское движение в России в первой четверти XX века. Москва, 2018, с. 110–111, 130–131, 393.
29 Juozas Jurginis. 1905 m. revoliucijos įvykiai Lietuvoje. Vilnius, 1958, p. 66–68.
30 Dzień piątkowy. Kuryer Litewski, 1905-10-23, Nr. 39–45, s. 3.
31 Глушаков Ю. Э. Революция умерла! Да здравствует революция! Анархизм в Беларуси (1902–1927). Санкт Петербург, 2015, c. 46.
32 Kronika krajowa: Wilno. Kuryer Litewski, 1905-10-28, Nr. 49, s. 2.
33 Анархисты. Документы и материалы, т. 1, 1883–1916 гг. Москва, 1998, с. 115–117, 134–136, 168–172.
34 Atbalsiai Vilniuje. Vilniaus žinios, 1905-11-11, Nr. 265, p. 2.
35 Atbalsiai Vilniuje. Vilniaus žinios, 1905-12-07, Nr. 287, p. 1.
36 Анархисты. Документы и материалы, т. 1, 1883–1916 гг. Москва, 1998, с. 176–177.
37 Глушаков Ю. Э. Революция умерла! Да здравствует революция! Анархизм в Беларуси (1902–1927). Санкт Петербург, 2015, c. 46.
38 Инструкция летучим отрядам, командированным в Ковенскую губернию, 1905-12-13. Kauno apskrities viešoji biblioteka, Kr 1-66, l. 8–9, 15–23.
39 Atbalsiai Vilniuje. Vilniaus žinios, 1905-12-20, Nr. 290, p. 1.
40 Аптекман О. В. Автобиография. In: Энциклопедический словарь русского библиографического института Гранат, том 40, выпуск 4, приложение к ст. „Развитие социалистической мысли в России“. Москва, 1927, c. 11.
41 Кривенький В. В. Анархистское движение в России в первой четверти XX века. Москва, 2018, с. 117–118.
42 Darbininkų balsas, 1906 m. vasaris, Nr. 2 (34), p. 51; 1906 m. balandis, Nr. 4 (36), p. 118.
43 Гольдштейн А. М. Среди еврейства (1905–1917). Петроград, 1918, с. 22, 26.
44 Анархисты. Документы и материалы, т. 1, 1883–1916 гг. Москва, 1998, с. 339–343.
45 Глушаков Ю. Э. Революция умерла! Да здравствует революция! Анархизм в Беларуси (1902–1927). Санкт Петербург, 2015, c. 47.
46 Рублев Д. И. Российский анархизм в XX веке. Москва, 2019, с. 227–228.
47 Kas girdėti. Naujoji gadynė, 1906-07-13, Nr. 8, p. 123.
48 Paul Avrich. The Russian Anarchists. New Jersey, 1967, s. 34.
49 Каторга и ссылка: историко-революционный вестник. Москва, 1923, № 6, c. 200, 221–222.
50 Atbalsiai Vilniuje. Vilniaus žinios, 1907-10-27, Nr. 179 (788), p. 2.
51 Политическая каторга и ссылка: биографический справочник. Москва, 1934, с. 610.
52 Juozas Burba. Revoliucijos kaltininkai. Vilniaus žinios, 1906-01-10, Nr. 7 (325), p. 1.
53 Baltstogės skerdynių smulkmenos. Vilniaus žinios, 1906-06-06, Nr. 119 (437), p. 3.
54 Местная хроника. Виленский вестник, 1906-09-27, Nr. 993, с. 3; 1906-09-28, Nr. 994, с. 3.
55 Политическая каторга и ссылка: биографический справочник. Москва, 1934, с. 524.
56 Kas girdėti Lietuvoje. Vilniaus žinios, 1909-01-09, Nr. 6 (1137), p. 3; 1909-02-04, Nr. 27 (1158), p. 3.
57 Процесс 24 анархистов-коммунистов в Варшаве. Анархист, май 1909 г., № 3, c. 30–31.
58 Кривенький В. В. Анархистское движение в России в первой четверти XX века. Москва, 2018, с. 398–399.
59 Анархисты. Документы и материалы, т. 1, 1883–1916 гг. Москва, 1998, с. 343–346.
60 Процесс 24 анархистов-коммунистов в Варшаве. Анархист, май 1909 г., № 3, c. 30–31.
61 Stefan Otto. Ein „wilder Hund“. WOZ, Die Wochenzeitung, 2007-11-01, Nr. 44, s. 81.
62 Les anarchistes. La Suisse Libérale, 1906-06-10, Nr. 132, s. 3.
63 Генкин И. И. По тюрьмам и этапам. Санкт Петербург, 1922, c. 282.
64 Vive la révolution, à bas la démocratie! Anarchistes de Russie dans l’insurrection de 1905. Paris, 2016, s. 287–293.
65 Процесс 24 анархистов-коммунистов в Варшаве. Анархист, май 1909 г., № 3, c. 31.
66 Kitur: anarchistų suvažiavimas. Vilniaus žinios, 1907-07-14, Nr. 92 (701), p. 2.
67 Vincas Mickevičius-Kapsukas. Caro kalėjimuos. Vilnius, 1962, p. 84, 104, 173.
68 Vincas Mickevičius-Kapsukas. Caro kalėjimuos. Vilnius, 1962, p. 101, 139.
69 Paul Avrich. The Russian Anarchists. New Jersey, 1967, s. 65.
70 Кривенький В. В. Анархистское движение в России в первой четверти XX века. Москва, 2018, с. 138.
71 Apie chuliganus. Naujoji gadynė, 1906-10-26, Nr. 23, p. 353–354.
72 Nutarimai, priimti per LSDP konferenciją. Lietuvos socialdemokratų partijos žinios, 1906 m. gruodis, Nr. 1, p. 1–2.
73 Рублев Д. И. Российский анархизм в XX веке. Москва, 2019, с. 229.
74 Глушаков Ю. Э. Революция умерла! Да здравствует революция! Анархизм в Беларуси (1902–1927). Санкт Петербург, 2015, c. 87.
75 Савченко В. А. Діяльність анархістських організацій в Україні у 1903–1929 рр. Київ, 2017, c. 117.
76 Apie Lietuvos autonomiją. Vilniaus žinios, 1905-11-13, Nr. 267, p. 1.