Dvi Švedijos: viena – mūsų galvose, kita – mokslininkų ataskaitose

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

 

Dažnai tenka girdėti apie tą „liūdną Švedijos pavyzdį“: kaip maža, graži ir taiki valstybė, vedina kilnių tikslų, priėmė daug imigrantų ir dabar patiria didelių nusikalstamumo iššūkių. Gatvėse siaučia gaujos, o vietos gyventojai jaučiasi bejėgiai. 

Tačiau kiek tame tiesos? Dažnai kuriant tokius naratyvus ir „liūdnus pavyzdžius“ nėra remiamasi konkrečia statistika, kuri ne tik atskleistų pablogėjusią situaciją, bet ir parodytų tiesioginį ryšį tarp imigracijos ir nusikalstamumo. Tad ką apie tai galėtų pasakyti naujausi kriminologiniai tyrimai?

Švedijos kriminologai nusprendė įvertinti, ar įmanoma rasti koreliaciją (t.y. sutapimą, tačiau nebūtinai priežastinį ryšį), kuri leistų įžvelgti sąsają tarp nusikalstamumo ir migracijos. Tyrimą atliko kriminologų komanda, kurioje dirbo ir prof. Jerzy Sarnecki – Švedijoje žinomas ir plačiai cituojamas kriminologas. Visą tyrimą galite rasti čia.

Ieškodami atsakymo į šį klausimą tyrėjai pasitelkė visų Švedijos savivaldybių oficialius duomenis. Pirmiausia jas suskirstė pagal nusikalstamumo lygio pokyčius į tas, kuriose nusikaltimų daugėjo, bei tas, kuriose jų mažėjo. Tuomet įtraukė šių savivaldybių migracijos statistiką: duomenis apie tai, kiek jose gyvena užsienyje gimusių žmonių.

 

Tyrimas užfiksavo, kad didžiausias nusikalstamumo augimas šiuo laikotarpiu buvo savivaldybėse, turėjusiose vidutinį, o ne didžiausią migrantų skaičių. Iš tiesų – tose savivaldybėse, kuriose migrantų buvo itin daug, smurtinių nusikaltimų lygis pasikeitė nežymiai.

Reikėtų pabrėžti, jog šis tyrimas koncentravosi į tiesioginį ryšį tarp užsienyje gimusių asmenų skaičiaus ir nusikalstamumo. Kiti tyrimai gali analizuoti Švedijoje gimusių imigrantų palikuonių situaciją, turinčią savų socialinių ir ekonominių ypatumų.

Taigi, remiantis turimais duomenimis, užsienyje gimusių gyventojų skaičius Švedijoje per paskutinius du dešimtmečius padvigubėjo (nuo ~10 % iki ~20 %). Jei didesnis imigrantų skaičius reikštų nusikalstamumo lygio augimą, turėtume matyti aiškų ryšį tarp savivaldybėse gyvenančių imigrantų ir smurtinių nusikaltimų skaičiaus.

Tačiau visose savivaldybėse daugėjo užsieniečių, bet nebūtinai – smurtinių nusikaltimų:

 

Atkreipkite dėmesį, kad aukščiau pateiktas grafikas rodo užfiksuotų smurtinių nusikaltimų skaičių nuo 600, o ne nulio vertės, tad, nors pokytis nuo 2000 iki 2010 metų yra ženklus, jis yra trečdaliu, o ne keliskart, didesnis nei prieš tai. Toks vaizdavimas yra įprastas tam tikrų duomenų analizei, tačiau vis tiek svarbu į tai atkreipti dėmesį.

Įdomu tai, kad padvigubėjus užsienyje gimusių gyventojų skaičiui, užfiksuotų smurtinių nusikaltimų skaičius, tenkantis šimtui tūkstančių gyventojų, mažėja, o ne didėja. Svarbu ir tai, kad paskutinis mažėjimo etapas prasidėjo būtent nuo 2015 metų pabėgėlių krizės, po kurios ir pradėta kalbėti apie „liūdną Švedijos pavyzdį“.

Savaime suprantama, koreliacijos nebuvimas nereiškia, kad nėra jokių su imigracija susijusių iššūkių, tačiau tyrimas parodo, kad tiesioginis ryšys „daugiau imigrantų = daugiau nusikaltimų“ nėra statistiškai pagrįstas.

Tyrėjai taip pat pabrėžia, kad jų išvados atitinka kitų panašių tyrimų rezultatus visame pasaulyje. Dauguma jų prieina prie to paties rezultato: ryšys tarp imigracijos ir nusikalstamumo yra labai silpnas.

 

Kodėl švedai tvirtai įsitikinę imigrantų polinkiu nusikalsti?

Nepaisant šių tyrimų, Švedijoje netyla kalbos apie tai, kad imigrantai yra atsakingi už šiek tiek išaugusį nusikalstamumą, tarytum tai būtų savaime suprantamas faktas. Dažnai minima, kad tarp suimtų ir nuteistų žmonių dauguma yra arba patys gimę užsienyje, arba bent vienas jų tėvų yra užsienietis.

Tačiau J. Sarnecki’io ir jo kolegų atliktas tyrimas pažymi, jog tai nebūtinai yra esminis kriterijus žvelgiant iš kriminologinės perspektyvos, nes:

• žmonės labiau linkę pranešti policijai apie nusikaltimą, jeigu įtariamasis yra laikomas imigrantu;
• policija dažniau linkusi įtarti kitataučius nusikalstama veikla;
• esama didesnės tikimybės, kad kitataučiai padarys „netyčinius“ nusikaltimus, pvz., pažeis migracijos įstatymus, o vietiniai tokių galimybių neturi;
• panašu, kad atvykus kitataučiams, jie iš žemiausio visuomenės sluoksnio išstumia vietinius – o būtent čia dažniausiai ir atsiranda postūmis nusikalstamai veiklai.

Esminis šių kriminologų argumentas yra toks: nors išties kitataučiai dažnai atsiduria tarp nubaustų už nusikaltimus, bendrame kontekste nusikaltėlių Švedijoje ne padaugėjo, o tiesiog pasikeitė jų kilmė. Tai greičiau atspindi socialinių sluoksnių, kuriuose nusikalstamumas dažnesnis, demografinius pokyčius, o ne bendrą nusikalstamumo augimą dėl imigracijos.

Verta prisiminti ir tai, kad nusikalsta itin maža dalis kitataučių ar vietinių švedų – tai yra elementari statistika. Visa tai nereiškia, kad imigracija nesukuria savų iššūkių – tiesiog parodo tai, kad bendras nusikalstamumo lygis nėra tiesiogiai proporcingas imigrantų skaičiui.

 

Prie GPB veiklos galite prisidėti

Ačiū!…

Ką apie tai mano Švedijos politikai?

Tyrimo rezultatams pasiekus viešąją erdvę, į jį iškart sureagavo Fredrikas Kärrholmas, vienos iš valdančiosios koalicijos pagrindinių partijų – Moderaterna (liet. Moderatoriai) – narys. Nors jis teigė tyrimą skaitęs, tačiau kritikos strėles leido į tai, kad tyrėjai nepaaiškino, kodėl tarp nusikaltėlių yra tiek daug užsieniečių. Prof. J. Sarneckis parašė atsakomąjį straipsnį, kuriame pabrėžė, kad tai nėra tyrimo tema – jie siekė išsiaiškinti, ar nusikalstamumas koreliuoja su imigrantų skaičiumi.

Tyrėjas neslepia, kad tokia kritika jam atrodo ideologiškai angažuota. Moderatoriai ir jų partneriai laimėjo praėjusius rinkimus Švedijoje siekdami sugriežtinti imigracijos politiką ir taip neva spręsti nusikalstamumo problemą. Tačiau politinėje diskusijoje retai kada atsižvelgiama į tyrimus, keliančius klausimus dėl koreliacijos tarp imigracijos ir nusikalstamumo lygio. Neatkreipiamas dėmesys ir į tai, kad dauguma nusikaltėlių yra antros ar net trečios kartos imigrantai, o atvykusių imigrantų gimstamumo sustabdyti neįmanoma, net jei tai ir turėtų kokį nors ryšį su nusikalstamumu.

Tuo tarpu daugelis kriminologinių studijų, tarp jų  ir prof. Sarneckio darbai, nuosekliai rodo, kad socialinė ir ekonominė padėtis yra vieni svarbiausių veiksnių, darančių įtaką nusikalstamumui nepriklausomai nuo asmens kilmės šalies.

Kitaip tariant, šiuo metu Švedijos socialinė stratifikacija yra susisluoksniavusi etniškai. Vietiniai švedai yra iš išstumiami iš žemesnio socialinio sluoksnio, o migrantai ir jų palikuonys, turintys prastesnes galimybes visuomenėje, ten ir lieka. Tačiau tai nereiškia, kad be migracijos neliktų skurdo – o būtent socialinė padėtis yra aiškiausias nusikalstamumo veiksnys. 

Be to, tai nereiškia, kad visi imigrantai gyvena skurde ar yra potencialūs nusikaltėliai. Kaip rašo tyrėjas, Švedijoje apie trečdalis gyventojų yra imigrantai arba turi imigrantus tėvus, o nusikaltėlių tarp jų – palyginti nedaug. 

Jis pastebi ir tai, kad užsienyje gimusių gyventojų skaičius neturi jokios koreliacijos su smurtinių nusikaltimų skaičiumi:

Nusikalstamumas visuomet yra rimta problema, tačiau esama paprasto dėsningumo – bet kurioje visuomenėje nusikalsta tik itin maža dalis jos žmonių. Per maža, kad pagal juos būtų galima apibūdinti visą grupę. Jei vengiama tvirtinti, kad visi be išimties skurdžiausi visuomenės nariai yra potencialūs nusikaltėliai – atitinkamai nesąžininga tai teigti migrantų atžvilgiu. 

Čia išryškėja esminė dabartinės Švedijos valdžios antiimigracinės politikos problema. Ribodami migraciją jie siekia spręsti palyginus nedidelę (nuo narkotikų perdozavimo miršta daugiau nei 10 kartų daugiau žmonių nei dėl smurto) ir kompleksišką gaujų problemą. Akivaizdu, kad sprendimai, kuriami remiantis klaidingai įvardytomis problemos priežastimis, nebus efektyvūs – tačiau tai netrukdo politikams versti kaltės ant migrantų.  Peršasi išvada, kad dėl vienų ar kitų priežasčių kaltinti užsieniečius yra labiau dabartinės Švedijos politinė tendencija nei realios situacijos suvokimas. 

Kam nors dalinantis informacija apie tai, jog „Švedijos ministras pirmininkas tvirtina: imigracijos projektas žlugo“, gali būti verta prisiminti, jog tai – įpykusių rinkėjų ieškančio politiko, o ne realią situaciją mėginančio suprasti mokslininko žodžiai.

Tikriausiai belieka atsakyti vieną klausimą: jei Švedijoje smurtinių nusikaltimų skaičius nuolat mažėja, ir yra aišku, kad ryšio su imigracija nėra – kodėl nuolat girdime problemos mastą ir priežastis iškreipiančias kalbas?

Todėl kad imigrantai yra lengvas taikinys. Jie nėra vientisa, savo interesus ginanti grupė, o vietiniams jų problemos nėra aktualios. Jie neturi organizacijų, kurios atsikirstų į skleidžiamą melą ir neapykantą. Jie yra puikus taikinys ieškantiems, kam suversti kaltę už savo nesėkmes.  Europoje šis reiškinys turi ilgą istoriją, tačiau tai – jau kito teksto tema. 

 

Post Scriptum

Beje, ar girdėjote, kad praėjusiais metais Švedijoje fiksuotas itin mažas – vienas mažiausių paskutiniais dešimtmečiais – žmogžudysčių skaičius? 2024 metais užfiksuotos 94 žmogžudystės – 29-iomis mažiau, nei 2023-iaisiais. Skaičiai nedideli, tačiau antraštės įspūdingos, o mažose valstybėse nedideli skirtumai gali būti lengvai įdarbinami kuriant didelių efektų iliuzijas.

 

---

Tekstas pirmą kartą publikuotas Dominyko Substack’e, kurį kviečiame prenumeruoti!

---

 

Viršelio nuotrauka: Metin Ozer / Unsplash