Gegužės 1-oji: plačiau, nei darbuotojų teisės

Gegužės 1-osios ištakos siekia 1886 m. JAV darbininkų streikus ir protestus už 8 val. darbo dieną, kurių metu policija nušovė 6 ir sužeidė daugiau nei 200 žmonių. Tai sukėlė solidarumo bangą iš kitų šalių dirbančiųjų organizacijų ir greitai Gegužės 1-oji tapo pasauline dirbančiųjų solidarumo diena, vėliau daugelyje šalių paskelbta laisvadieniu.

Lietuvoje iki šiol Gegužės 1-oji nebuvo masinių protestų diena ir dažnai prisimenama tik kaip „sovietinė šventė“. Keletas konservatorių 2010 m. netgi norėjo atimti šį laisvadienį, nes, pasak jų, šią dieną mažai kas švenčia ir „paprastai didžioji dalis dirbančiųjų žmonių parduotuvėse, kavinėse, restoranuose, viešajame transporte, ligoninėse, policijoje ir kitur dirba”. Nors ir be masinių protestų, šis pasiūlymas nebuvo priimtas ir, net jei ši diena jums nėra laisvadienis, galite džiaugtis už šventinę dieną mokamu dvigubu atlyginimu. Žinoma, jeigu jūsų darbdavys turi bent šiokios tokios pagarbos darbuotojų teisėms. O jei neturi – tai puiki diena pasikalbėti apie savo teises su kolegomis!

Šiais metais Gegužės 1-oji pirmą kartą organizuojama ne Socialdemokratų partijos, o Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir Gegužės 1-osios profesinės sąjungos. Šių eitynių tema gan plati, apglėbianti platų teisių spektrą: teisę į orų atlyginimą, prieinamas ir kokybiškas viešąsias paslaugas, lygų moterų ir vyrų darbo įvertinimą darbe ir namie, lygias teises užsieniečiams, teisę į miesto viešąsias erdves, nemokamą transportą ir pan. Kaip šios iš pirmo žvilgsnio skirtingos teisės susijusios su dirbančiųjų teisėmis?

Į dirbančiųjų teises galima žvelgti siauriau ir plačiau. Jeigu kalbėsime tik apie formalias teises, darbo kodeksą ir kitus darbinius santykius apibrėžiančius įstatymus, dirbantysis bus tik atsitiktinis žmogus, pardavęs dalį savo laiko kitam žmogui už nustatytą sumą pinigų. Konfliktas tarp darbuotojo ir darbdavio tokiu atveju gali būti tik teisinis. Bet darbuotojų teises galima suprasti ir platesniu – socialiniu, istoriniu ir politiniu požiūriu. Šiuo atžvilgiu, dirbančiųjų teisės yra socialinės žmonių teisės – teisė į užtikrintą gerovę tiek dirbant, tiek dar nedirbant ar negalint dirbti. Šių teisių apibrėžimas nėra tik formalus – tai politinis klausimas, kam ir kaip turi būti skiriamas visų sukuriamas turtas. Čia susipriešinimas tarp dirbančiųjų ir kapitalo interesų yra neišvengiamas. Jei verslas siekia kuo didesnio pelno iš dirbančiųjų, tai darbuotojai siekia susigrąžinti kuo daugiau sukuriamos vertės, turėti daugiau laisvo laiko. Tokiu atveju dirbantieji – tai absoliuti dauguma žmonių, kurie turi parduoti savo darbą, kad išgyventų.

Žiūrint istoriškai, darbuotojų teisės mūsų laikais nei augo, nei progresavo, o atvirkščiai, smuko žemyn. Kaip teigiama Gegužės 1-osios renginio apraše, „nepaisant technologinių inovacijų, ekonominio pakilimo naudą jaučia tik kruopelė išrinktųjų. Lietuvoje net ketvirtadalis darbuotojų gauna minimalią algą. Ši alga – tai „skurdo atlyginimas“, patenkinantis tik minimaliausius išgyvenimo poreikius, bet kuriantis milijoninius pelnus darbdaviams.“ Šiam teiginiui antrina politinės filosofijos profesorius Andrius Bielskis: „Šiandien, neoliberalaus kapitalizmo sąlygomis, išaugo milžiniška nelygybė, padidėjo atskirtis, atlyginimai per penkiasdešimt paskutinių metų stagnavo.“ Kaip jis toliau įvardija, viena iš šio stagnavimo priežasčių yra ir valstybių siekis silpninti profesines sąjungas. Svarbiu XX a. antros pusės istoriniu įvykiu, nuo kurio, paprastai sakant, „viskas pradėjo eiti š*knon„, laikomi Reagano ir Thatcher vyriausybių susidorojimai su JAV oro kelių kontrolierių streiku bei Anglijos angliakasių streikais 8-ajame dešimtmetyje. Lietuva į neoliberalios politikos sferą įsijungė kiek vėliau, tik 1990 m. Bet, kaip pavėlavus į vakarėlį dažnai nutinka, spėta ne tik pavyti, bet kai kuriose sferose ir pralenkti Vakarų valstybes neoliberaliose varžybose „iki dugno“.

Atlyginimai nėra vienintelis dirbančiųjų teisių rodiklis. Tai ir socialinė apsauga bei paslaugos, kurios užtikrina, kad nepriklausomai nuo pajamų visiems būtų užtikrinta sveikatos apsauga, išsilavinimas, vaikų priežiūra ir ugdymas. Neoliberalios politikos laikais šias paslaugas norima privatizuoti, esą, taip jos taptų efektyvesnės ir kokybiškesnės. Tačiau šių paslaugų privatizavimas reiškia, kad jos bus teikiamos vadovaujantis ne visuomeninės gerovės, o privataus pelno principais. Tai didina ne tik socialinę nelygybę, nes šios paslaugos tampa prieinamoms tik pasiturintiems žmonėms, bet ir darbuotojų išnaudojimą šiuose sektoriuose. Pernai vykęs mokytojų streikas, gydytojų, kultūros ir mokslo darbuotojų protestai iškėlė šias problemas į pirmąjį valstybinės politikos planą.

Nors rimtų pergalių pasiekti kol kas nepavyko, bet šie įvykiai, rodos, pakėlė daugelio viešojo sektoriaus darbuotojų norą kovoti ir nebetylėti. Kaip teigė Literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų profesinės sąjungos atstovė dr. Lina Leparskienė: „Artimiausius porą metų privalo mokslininkų atlyginimai augti,…, nes kitu atveju mokslininkai rinksis kitus universitetus kitose šalyse,…, ir tuos atlyginimus privalu kelti ne iš vadinamų „vidinių resursų“, ne iš optimizavimo, ne iš mokslo institutų pastatų parcelizavimo, bet, pagaliau, ryžtantis priimti politinius sprendimus dėl progresinių mokesčių, dėl turto apmokestinimo ir, pagaliau, peržiūrėti mokesčių sistemą.“

Medikų sąjūdžio atstovė Živilė Gudlevičienė pažymi, kad viešojo sektoriaus darbuotojų teisės nėra tik jų pačių reikalas, o pasitarnauja visos visuomenės gerovei: „Medikų teisės yra iš tikrųjų glaudžiai susijusios su pacientų teisėmis. Mes visi bet kurią dieną galime tapti pacientais, ir pacientai turi teisę į saugų gydymą. Kas tai yra saugus gydymas? Tai yra saugus gydytojas, saugus medicinos personalas, kuris nusipelnė teisės į saugias užtikrintas darbo sąlygas, teisės į darbo ir poilsio rėžimą, ir, iš tiesų, į kokybišką poilsį su savo šeima ir savo artimaisiais. Tik tuomet sveikatos sistema bus saugi ir bus saugus pacientas.“

Prie Gegužės 1-osios eitynių jungiasi ir naujas ekologinis judėjimas „Earth Strike“ („Žemės streikas“). Galima klausti, kuo susijusi ekologija ir dirbančiųjų teisės? Iš esmės, problema slypi nepaliaujamame kapitalo siekyje didinti pelną išnaudojant tiek darbuotojus, tiek Žemės resursus, nuo kurių priklauso mūsų visų išgyvenimas. Kaip sako viena iš judėjimo iniciatorių Julija Baksevičiūtė: „Mes nelauksime, kol didelės įmonės įgys sąžinę. Turime savo veiksmais pasiekti, kad naikinti gamtą ir žmoniją taptų nebepelninga. Daug dabartinių darbuotojų teisių buvo iškovotos visuotiniais streikais ir teisė į ateitį neturėtų būti išimtis. Turime vos vienuolika metų tai pasiekti, todėl turime imtis veiksmo dabar.”

Dėl klimato kaitos dažniausiai kaltinamas per didelis žmonių „vartojimas“, tačiau didžiosios įmonės ir korporacijos lieka lyg nepastebėtos ir nekaltos. Taip našta dėl klimato kaitos yra perkeliama ant žmonių pečių. Tokios politikos pavyzdžiu galima laikyti Prancūzijos prezidento Emanuelio Macrono norėtą įvesti „ekologinį“ mokestį dyzeliniam kurui, kuris išaukė platų „Geltonųjų liemenių“ pasipriešinimą. Kaip pažymi istorikė Agnė Rimkutė: „E. Macronas, kaip ir būtų galima tikėtis iš buvusio investicijų bankininko, klimato kaitos poveikį mažinti ėmėsi buku finansiniu instrumentu. Instrumentu, nukreiptu ne tiesiogiai į tarptautines korporacijas, dešimtmečius generavusias privatų kapitalą iš bendruomeninių išteklių, besirėmusias pigiu darbu ir vyriausybių teikiamomis subsidijomis, o į kuklias pajamas gaunančius Prancūzijos visuomenės narius.” Neabejotinai, klimato kaita kels vis didesnius iššūkius, bet ekologiniai judėjimai negali būti atsieti nuo socialinių teisių, nes kitaip iššauks tik dar didesnę socialinę nelygybę.

Dirbančiųjų teisės nesibaigia uždarius darbovietės duris – jos yra esminės visur, kur kovojame už mūsų socialinių, ekonominių ir kitų poreikių užtikrinimą. Gegužės 1-oji yra viena iš tų dienų, kai visame pasaulyje žmonės vieningai pareiškia, kad mūsų gyvenimai negali būti aukojami vardan pelno. Ar Lietuvoje atsiras platus socialinis judėjimas, vienijantis privataus ir viešojo sektoriaus darbuotojus, moterų organizacijas ir ekologinius judėjimus? Gegužės 1-oji galėtų būti puiki tokio solidarumo pradžia. Susitikime trečiadienį, 11 val., prie Seimo.

Junkitės prie Gegužės 1-osios eitynių facebook renginyje