G14 protestas Kaune: Kainos per aukštos – algos per žemos!

Gegužės 14-ąją Kaune prie fontano susirinko apie 300 žmonių – kur kas mažesnė, nei tikėtasi, bet marga minia: studentai, pensininkai, darbuotojai, bedarbiai, tėvai su vaikais. Vėliau įvyko eisena iki Santakos parko ir protesto dalyvių asamblėja. Joje tartąsi dėl tolimesnio organizavimosi – konkrečius planus rasite straipsnio gale.

Protestas prasidėjo vieno iš organizatorių kalba: „Per paskutines dvi savaites tūkstančiai žmonių socialiniuose tinkluose įsijungė į boikotą, protestą ir bendrą organizavimąsi prieš per brangų gyvenimą. Tačiau mes protestuojam ne tik prieš aukštas kainas. 2008-aisiais prasidėjusi krizė baigėsi bankams ir valdžiai, bet ne mums. Ji tapo mūsų kasdienybe. Pasipriešinimas jai vyksta visoje Europoje ir už jos ribų. Kova prieš liberalizuojamą darbo kodeksą, už teisę į būstą, nemokamą ir visiems prieinamą mokslą, sveikatos apsaugą, už  viešų erdviųišsaugojimą ir kūrimą iškyla skirtingose vietose ir įvairiomis formomis. Pradedant Occupy judėjimu JAV, Gegužės 15-osios judėjimu Ispanijoje, Solidarios Ekonomikos Tinklu Graikijoje, universitetų okupacijomis Kroatijoje, 2014-ųjų Bosnijos sukilimu ir baigiant jau kelis mėnesius besitęsiančiu ir vis augančiu sukilimu Prancūzijoje. Galbūt pavasaris galiausiai atėjo ir į Lietuvą?”

 

Nors protestai vyko visoje Lietuvoje, atrodo, kad Kauno eisena buvo gyviausia (ačiū gatvės būgnininkų profsąjungai ir jų lietuviškos sambosritmams!). Plakatai „Diržas jau trina kaulą”, „Gyvenimas per brangus”, „Aukštasis Moxlas”, būgnijantys, švilpiantys, puodais skambinantys ir skanduojantys protestuotojai įrodė, kad išeiti į gatves nėra nei gėda, nei sunku – protestas yra šventė!

Džiugūs epizodai: trumpam uždaryta Birštono gatvė, prie eisenos netyčiom prisijungiantys labai guvūs ir garsūs piliečiai, vuvuzelomis triukšmaujantys vaikai ir iš darbo vietų trumpam išlindusios besišypsančios senamiesčio kavinių darbuotojos. Buvo išdalinti keli šimtai pirmojo Aukštojo Moxlo leidinio „#gyvenimasperbrangus” egzempliorių. Eisena nukeliavo iki Santakos parko, kur vyko protestavusiųjų pasisakymai per „atvirą mikrofoną” ir savotiška protesto dalyvių asamblėja.

Jau prieš protestą buvo griežtai nuspręsta – jokio neapykantos prieš žmones kurstymo (korporacijos ir institucijos – ne žmonės), t.y., jokio neonacistinio šūdo. Taip pat – jokių gelbėtojų ir partinių dievukų, kurie viską prikergs prie vieno kurpaliaus ir sutvarkys nieko neatsiklausę. „Atviras mikrofonas” ir buvo pagrindinė šios idėjos dalis – savo istorijas pasakojo ir siūlymus teikė proteste dalyvavę žmonės, o ne jų galią nusavinę atstovai. Po pasisakymų ir pasiūlymų dvi grupelės susibūrė spręsti tolimesnių veiksmų – kaip organizuotis prieš naująjį Darbo kodeksą ir kaip toliau tęsti prekybos centrų boikotą bei protestus. Kol kas planuojama kas antrą savaitę Kaune viešoje erdvėje rengti gyventojų asamblėją, kartais – ir pakartotines protesto eisenos (kita – gegužės 28d., šeštadienį).

Kam reikalingi tokie įvykiai? Pirma, protestai jau patys savaime yra proga šiek tiek atsiimti miestų gatves ir susitikti panašių problemų kamuojamus žmones. Pavyzdžiui, tikybos mokytoją, žurnalistams pareiškusį: „Mūsų šeima nepriklauso tai visuomenės grupei, kurios namuose galima rasti 106 tūkstančius eurų”. Kita vertus, prasiėjus gatvėmis ir peržiūrėjus nuotraukas delfyje, gali apimti gilios tuštumos jausmas – na, prasiėjom, patriukšmavom, ir ką? Todėl svarbiausia bus ne tai, kas vyko Gegužės 14-ąją – nors ir geras jausmas, kai Kaune vis kažkas vyksta – o tai, kas nutiks artimiausiomis savaitėmis.

Kuo šis protestas kitoks, nei iki šiol vykę Kaune ir gal net Lietuvoj? Protesto pabaigoje įvykęs „atviras mikrofonas” bei tolimesnių veiksmų grupėse planavimas yra nehierarchinės (be politikų ar iš anksto nustatytų lyderių) erdvės, kurioje gali prasidėti politinė saviorganizacija, pradžia. Žinoma, tai prasidėjo ne Gegužės 14-ąją, o jau pačiose protesto ištakose. Boikoto ir eisenos idėjos radosi socialiniuose tinkluose, vėliau žmonės organizavosi, rengė protestą, kabino plakatus, dalino skrajutes savo rajonuose, visai tai darė savo iniciatyva, daug kas iš viso pirmą kartą įsitraukė į atvirai politinę veiklą. Jei trys šimtai žmonių kas porą savaičių rinksis kalbėtis, kaip toliau siekti aiškių socialinių pokyčių – iš to gali kilti procesai, nenutrūksiantys po (ne)eilinio pašūkavimo. Jei dirbtinai – pagal amžių, mistinę „socialinę padėtį” (t.y., ne pajamas ar materialinius rūpesčius, o pagal „prestižą”), gyvenamąjį rajoną –  atskirti žmonės ims vienytis bendriems veiksmams, kaip sako filmų reklamose, „nutikti gali bet kas”.

Ar protestui trūko aiškių reikalavimų, taiklių pasiūlymų, kaip čia ir dabar spręsti aukštų kainų ar mažų pajamų problemą? Taip, be abejo. Kita vertus, nepasitenkinimas, net kai dar neaišku, kur link jį galima kreipti – pirmasis impulsas tiems reikalavimams formuluoti. Be to, aukštos kainos ir žemos algos neišdygo per naktį, būsto paskolomis apsikrovėme ne iš neturėjimo ką veikti, socialinė apsauga prastėjo ne per pastarąjį mėnesį, o – ypač – per pastaruosius 8 metus. Lygiai tokiais pačiais neįmanomais reikalavimais, kokiais mus apkrovė „su krize kovojantys” valdžia, bankai ir stambusis verslas – dirbk už minimumą, gyvenk už grašius, mokėk už mokslą, mokėk už vaistus ir medicinos paslaugas, atsisakyk pensijos jei dirbi, neverkšlenk dėl menkos arba neegzistuojančios pašalpos, dėl aukštesnio PVM mokėk daugiau už maistą ir drabužius, pagal naują DK dirbk daugiau ir būk atleistas lengviau, eik tarnauti į kariuomenę – galėtume atsakyti ir mes. Tai galėtų būti ir pragyventi leidžianti alga (vad. „living wage”), keturių valandų darbo diena, bazinės pajamos, nemokamas mokslas ir stipendijos visiems studentams, saugumą garantuojančios pensijos ir nedarbo pašalpos… Kokie jie bus iš tikrųjų – netrukus sužinosime.

 

Krizė  praėjo – mes pasilikom! Tad iki kito karto, gerbiami biurokratai, misteriai darbdaviai ir ponai valdantieji – mes pasilikom ne tam, kad duotumėm jums ramybę.

Protesto asamblėjoje žmonės pasiskirstė į dvi grupes – dėl protestų, boikoto tęsimo ir dėl planuojamo įvesti Naujo darbo kodekso. Nuspręsti tolimesni veiksmai:

- Gegužės 28d. rengti antrą protestą ir asamblėją. Planuojama, kad protestas prasidės 12val. eisena nuo Santako parko ir baigsis asamblėja Miesto sode, prie Muzikinio teatro.

- Tęsti parduotuvių boikotus, pasirenkant skirtingą parduotuvių tinklą kiekvieną mėnesį ar savaitę (dėl daugiau info žiūrėti fb „neisiu į prekybos centrą!”

- Organizuotis prieš darbuotojų teisių mažinimą naujam Darbo kodekse, kuris šiuo metu svarstomas seime. Nuspręsta pradėti nuo informacijos sklaidos apie įsigaliosiančius straipsnius.

Norėdami įsijungti į tolimesnį organizavimąsi, sekite fb renginį „Nesėdėsiu, nuburbėsiu, reikia kažką daryt – Kaunas” bei „Aukštąjį Moxlą”.