fbpx

Kas nemutina vandens, tas negeria šampano

Šį antradienį kviečiame į paskaitą apie darbuotojų situaciją maitinimo sektoriuje ir naujo GPB laikraščio numerio pristatymą. Taip pat bus galimybė išgirsti apie solidarumo tinklo veiklą ir naujienas, susijusias su Casa Della Pasta darbuotojais. Renginys vyks socialiniame centre „Emma“, mickevičiaus g. 35, antras aukštas (įėjimas iš kiemo pusės). Pradžia 19 val.

5-asis laikraščio numeris neatsitiktinai skirtas maitinimo sektoriui. Prieš kelias savaites išviešinta „Nemutink vandens“ istorija susilaukė nemažai dėmesio žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Didžiausias dėmesys buvo sukoncentruotas į „banditėlio“ istoriją. Nepaisant to, mes manom, kad žymiai svarbiau yra kalbėti apie bendrą situaciją maitinimo sektoriuje ir nepamiršti, pirmiausia, dėl ko darbuotojai susilaukė tokių bauginimų. Išviešintos kelios istorijos nėra tokios išskirtinės. Tai liudija nemažai sulauktų laiškų iš mūsų skaitytojų apie jų patirtis dirbant maitinimo įstaigose.

Kaip rašoma pirmąjame laikraščio straipsnyje: „Viešasis maitinimo sektorius dažnai pasižymi gana sunkiais „nukrypimais“ nuo darbo kodekso arba, kaip sako Mokesčių inspekcijos komunikacijos vadovas: „Viešojo maitinimo sektorius buvo ir kol kas vis dar išlieka vienas iš rizikingiausių sektorių, nes ten tikrai yra nemažai galimybių sukčiauti“. Kitaip tariant, tikrai ne viskas, kas taupoma darbdavių ir užrašoma į „juodąsias“ knygas, atitenka darbuotojams. Netgi atvirkščiai – kartais net padavėjų uždirbti arbatpinigiai taip pat nukeliauja į darbdavio vedamą šešėlinę sąskaitą.“

Kitas faktorius dėl kurio darbdavys dažnai gali „laisviau“ jaustis šiame sektoriuje yra labai jauni darbuotojai. Viešajame maitinimo sektoriuje dažnai dirba darbuotojos nuo 20 iki 30 metų, studijų metu arba jau po studijų. Tai yra susiję su tuo, jog darbas yra menkai apmokamas. Darbdaviai linkę skųstis nepastoviu personalu, tačiau ne be priežasties yra įdarbinamas taip vadinamas jaunimas. Dažnai jauna studentė dar gyvena su tėvais arba bendrabutyje, arba dalinasi butu su kitais – taigi, pragyvenimo kaina yra greičiausiai padengiama ne tik atlyginimu iš darbo. Dalis jos turėtų kristi ant šeimos pečių. Tačiau jei šis „optimistiškas“ scenarijus negalimas, t.y., jei tėvai negali paremti finansiškai, tuomet jaunam žmogui tenka studijuoti ir dirbti vienu metu.

Skurdžios sąlygos, materialus nesaugumas, verčia žmogų priimti bet kokias darbo sąlygas. Viešajame maitinimo sektoriuje maži atlyginimai nėra vienintelė problema. Jame taip pat gausu kitų darbuotojų teisių pažeidimų.

Plačiau apie visa tai kalbėsime rytojaus paskaitoje. Kviečiame apsilankyti!