Suinteresuoti piliečiai net du kartus susirinko dešimt minučių patylėti piktindamiesi sudaryta naująja koalicija. Tik kyla klausimas, kur gi jie buvo paskutinius ketverius metus – kas juos taip sujaudino, kad jie nusprendė mesti klaviatūrą į šalį ir šaltoką naktį vilktis link Seimo?
Viena iš temų, šiandien susilaukiančių nemažai dėmesio iš kairiųjų aktyvistų – suaktyvėjęs Izraelio ir Palestinos konfliktas, kuriame Vakarų valstybių remiamas Izraelis turi daugeriopą karinės galios persvarą, o palestiniečių aukų skaičius šiuo metu nesustabdomai auga. Aktyvistai čia iškelia įvairių reikšmingų temų: atkreipiamas dėmesys į faktą, kad mūsų šalyje pagrindinių žiniasklaidos kanalų pateikiamas konflikto vaizdas net nepriartėja prie adekvataus situacijos nušvietimo, į veidmainišką Lietuvos užsienio politiką, kuri galų gale pripažįsta stipresniojo teisę tarptautinėje politikoje ir kt. Vis dėlto kai kurie šio aktyvizmo aspektai iliustruoja tarp kairiųjų šiandien gają mąstymo tendenciją.
Turbūt nuo pat aktyvesnio „Genčių“ projekto viešinimo pradžios aplink jį reguliariai įsižiebia aistringos diskusijos. Projektas vis apkaltinamas seksizmu, o gal net sąsajomis su prieštaringai vertinamais „vyrų terpės“ (manosphere) judėjimais. „Gentys“ vis atsikerta, kad pasisako už lyčių lygybę bei sugyvenimą, o taip pat ir laisvę kiekvienam tyrinėti savo lytinę savivoką. Viena ar kita kritišką reakciją iššaukusi ištara vis įvardijama arba kaip ne taip suprasta, arba kaip pavienė, projekto pozicijos anaiptol neatspindinti komunikacijos klaida.
Tada prasidėjo karas ir bet kokios abejonės dėl šauktinių kariuomenės bei visuotinio šaukimo visiškai dingo. Žmonės – politikai ir ekspertai, kurie jau nuo 2014 metų kalbėjo apie Rusijos grėsmę ir karo realybę, seniai reikalavę kuo greičiau įvesti visuotinį šaukimą, pasijautė buvę teisūs nuo pat pradžių, o bet kokias abejones, kritiką ar nepritarimą reiškiantieji dabar automatiškai tapo „vatnikais“. Tai buvo ne vien „top-down“ procesas, kai valdžia ar žiniasklaida „iš viršaus“ primeta griežtą partinę liniją, bet ir organiškas procesas, kai žmonės, pamatę Rusijos pradėto karo tikrovę visai šalia mūsų, pasuko į Dešinę ir tapo kur kas griežtesni saugumo ir gynybos temomis.
Visuomenes poliarizuojantis Vidurio Rytų konfliktas ir ne Izraelį palaikančių lietuvių patirtys – nuo kaltinimų remiant terorizmą iki grasinimų atleisti iš darbo.
Yra tokia žmogaus teisė, kuri priklauso kiekvienam Žemėje egzistuojančiam individui, ta teisė įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio pirmame punkte, o skamba ji taip: „Kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.“ Jei šią teisę galėčiau sužmoginti, jos likimą Lietuvoje įvardinčiau taip: 1) 2021 m. buvo suspardyta; 2) 2023 m. atsirado ir durtinių žaizdų; 3) šiemet ji jau guli (pasienio) patvoryje vos kvėpuodama.
Megzdama bendradarbiavimą su Izraeliu karinės pramonės srityje, Lietuva neišvengiamai užimtų poziciją. Tačiau pateikiant tai kaip paprastą verslo sandorį nėra aišku, kokia ji. Ar tarp eilučių sakoma, kad Lietuvai nerūpi tarptautinės institucijos ir susitarimai (kuriuos, beje, yra pasirašiusi), o kartu ir tarptautinė taisyklėmis grįsta tvarka? Ar tai reiškia, kad tyrimai tyrimais, kol nėra priimti šių teismų sprendimai, Lietuva elgsis taip, tarsi nieko nevyktų? O jei vis dėlto bus nuspręsta, kad Netanyahu strategija buvo nusikalstama, kaip nors suksimės?
„Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.“
„Dirbu kultūros srityje, į kurią po truputį prasismelkia visa, ką švelniai būtų galima įvardinti kaip turtingų rėksnių vertybės. Dirbu Kaune, kuriame kaip didžiausia valdymo vertybė viešpatauja naglumas, o mieste be jokios konkurencijos perrenkamas žymusis naglumo įsikūnijimas, tiek daug linksniuotas GPB portale. Ir tai, žinoma, nėra išskirtinis fenomenas. Uostamiestyje išrinktas buvęs Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius taip pat, rodos, seka Kauno pavyzdžiu. Vos įžengęs į savivaldybės ložę verslininkas ir inžinierius nusprendė, kad bus ir kultūros ekspertas. Būtent jis nustatė, kad geriausias Klaipėdos kultūrą atspindintis renginys yra „Jūros šventė“ ir tik ji verta tiesioginio finansavimo.“
„Žiūrint iš viltingos, į rimtą, o ne kosmetinį pokytį nukreiptos politikos perspektyvos, reiktų sakyti, kad politika vyksta arba gali vykti profesinėse sąjungose ir nevyriausybinėse ar pilietinėse organizacijose, kuriant kokybišką regioninę ir metropolinę žiniasklaidą, organizuojant streikus ir protestus, politines, socialines ir kultūrines diskusijas. Visai tai pamažu prisideda prie realios politinės galios atsiradimo, kuri reikalui esant įgaus ir parlamentinę formą. Karolio pasipiktinimas nukreiptas į pasipiktinusius kairiuosius, bet, mano žiniomis, didžioji dalis galimų adresatų yra įsitraukę į įvairias alternatyvias politines ir visuomenines praktikas, kurios šiuo metu atrodo oriau ir viltingiau nei parlamentinė politika.“
