Daugybė minčių sukosi galvoje stebint dalies kultūros darbuotojų protestus pernai metų antroje pusėje. Supratau pirminę žiežirbą – nekompetentingą ministrą su minimaliais ryšiais su šiuolaikine Lietuvos kultūros scena. Tačiau kuo toliau, tuo sunkiau darėsi tapatintis su judėjimo lyderių retorika ir vis labiau ryškėjančia demagogija. Mano nepatogumo zenitas buvo pasiektas lapkričio 13-ąją.
Pastarųjų savaičių viešasis triukšmas dėl LRT įstatymo pataisų atskleidė ne tiek realią grėsmę žiniasklaidos laisvei, kiek specifinį politinį mechanizmą – valdomą moralinę paniką, kuri mobilizuoja, konsoliduoja ir disciplinuoja, tuo pat metu siaurindama pačią demokratinės diskusijos erdvę. LRT šioje situacijoje tampa ne tiek institucija su konkrečia struktūra, kompetencijomis ir ribomis, kiek simboliniu objektu, per kurį artikuliuojami visai kiti – gilesni ir platesni – politiniai konfliktai.
Socialdemokratų ketinimai sudaryti gerokai lengvesnes visuomeninio transliuotojo generalinės direktorės atleidimo sąlygas sukėlė tikrą šitstormą – pirmą kartą Lietuvos istorijoje žurnalistai ne tik rašo apie protestus, bet ir didesnė dalis žurnalistų bendruomenės dalis aktyviai dalyvauja protestų organizavime. Panašu, jog įtampa dėl LRT greitu metu tik didės, todėl pats metas apžvelgti, ko siekia socialdemokratai ir dėl ko pyksta žurnalistai.
Tokį tekstą tikriausiai dera pradėti „tikėjimo išpažinimu“. Nesu didelis šio žanro, kad ir koks senas ir garbus jis bebūtų, gerbėjas, bet šįkart gal visai verta. Jei bent pora žmonių nenumos ranka ir paskaitys toliau nei antraštė, tai ir bus verta. O ištikimoms skaitytojoms ir skaitytojams bus truputį perteklinės informacijos.
Pastarosiomis savaitėmis, siekiant sukurti grėsmės tautos išlikimui iliuziją ir paruošti dirvą eiliniams buldozeriu stumiamiems įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” pakeitimams, viešojoje erdvėje vis dažniau keliamas klausimas dėl Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus augimo. Šįkart, pasitelkus primityvią aritmetiką ir operuojant apytiksliais statistiniais duomenimis, Lietuvos visuomenė yra gąsdinama, jog jau kitais metais „nekvalifikuoti darbininkai“ iš Vidurinės Azijos parsiveš į Lietuvą „savo žmonas ir vaikus“, kurių bus tūkstančiai ir kurie, be abejo, nesiintegruos ir gyvens iš pašalpų.
Prieš savaitę su trupučiu socialdemokratai po „raudonosios konklavos“ paskelbė, kad Inga Ruginienė – naujoji jų kandidatė į premjerės postą.
Dėl laisvos žiniasklaidos ir pilietinės visuomenės spaudimo atsikračius korumpuočiausio premjero per nepriklausomos Lietuvos istoriją, su nerimu laukiame, ką gi jo partija – tik neišmatuojamo masių tamsumo ir, greičiausiai, dar dėl Rusijos dezinformacijos išrinkta į valdžią – pasiūlys į jo vietą. Mūsų lūkesčiai maži, čekiukai ir auksiniai šaukštai žvanga visų galimų kandidatų stalčiuose, o Tapinas jau užvedęs aplankus apie kiekvieną iš jų savo kompiuteryje, taigi mažai vilties, kad ir jie ilgai ištemps.
Bet yra būdas ištrūkti iš šio liūno ir aš kreipiuosi į prezidentą, į LRT ir į visus feisbuko influencerius, kad paremtų idėją Lietuvai, kurią toliau išdėstysiu.
Dovilė Šakalienė tvirtina, kad jos darbas yra rūpintis ginklais, o ne užsienio politika – todėl ji lankosi Izraelyje. Tarkime, kad ginklų pirkimas iš tikrųjų yra apolitiškas veiksmas: tokiu atveju savo taktika ministrė paprasčiausiai demonstruoja mąstymo siaurumą. Jei prioritetas yra užtikrinti Lietuvos gynybą efektyviausiais kaštais, tai ginklų derėtų ieškoti už nepaaiškinamai į „Euroviziją“ papuolusių valstybių ribų – mums reikia pirkti ginkluotę iš Šiaurės Korėjos.
2024-ųjų metų rudens pradžioje grupelė Vilniaus dailės akademijos (VDA) studentų nusprendė išreikšti susirūpinimą dėl neaiškios akademijos pozicijos Izraelio vykdomos neteisėtos Palestinos teritorijų okupacijos klausimu. Po nesėkmingų diskusijų akademijos viduje, lapkričio pabaigoje bendruomenė išėjo į viešumą paskelbusi atvirą laišką, kviečiantį nutraukti bendradarbiavimo ryšius su Izraelio aukštosiomis mokyklomis. Atvirą laišką pasirašė 163 Akademijos studentai, darbuotojai ir alumnai. Po to praėjus keliems mėnesiams, bendruomenė vis dar laukia konstruktyvaus atsakymo iš VDA vadovybės. Šis tekstas – interviu su trimis VDA aktyvistais, atstovaujančiais šiai iniciatyvai. Dėl pokalbio dalyvių saugumo jų vardai buvo pakeisti.
Kaip nutinka, kad išaušta 2025-ieji vertybinės politikos metai, o kažkokiu būdu Seime vykstančioje oficialioje diskusijoje apie Lietuvos saugumo politiką tarp žurnalistų, politikų ir gynybos ekspertų, šiltutėliai priimama JAV organizacija, kaišiojusi pagalius į ratus dėl paramos Ukrainai tiekimo, atstovaujama žmogaus, kuris tris karo metus praleido gretindamasis prie Orbáno?
