Vasario 10 d. Volgos apygardos teismas Penzoje nuteisė septynis anarchistus ir antifašistus prieštaringoje „Tinklo“ byloje. Prokurorų teigimu, vaikinai įkūrė teroristinę organizaciją „Tinklas“ (rus. „Setj“) ir planavo išpuolius prieš Rusijos valdžią.
Globalūs projektai vyksta ir kapitalo srautai juda nepaisydami valstybinių įstatymų ar sienų jau dešimtmečius, o visa tai pristatoma lyg Serbijoje susiderino Amerikos, Rusijos ir Kinijos įmonių interesai. Už kalbų apie investuotojų pritraukimą slepiasi Indijos piliečių darbuotojų likimas. Ar jų teisės ir interesai bus apsaugoti – belieka pamatyti ateityje. Ilga sisteminė institucijų tyla aiškiai nurodo, kad valstybės – tiek Serbija, tiek Indija – nėra suinteresuotos šios problemos sprendimu.
Naujieji 2020 m. prasidėjo neįprastai – spėlionėmis, jog galbūt atėjo metas Trečiajam Pasauliniam karui. Globalų šurmulį sukėlė sausio 3 d. JAV įvykdytas Irano Quds pajėgų vado Qassemo Soleimani nužudymas. Nors Donaldas Trumpas nužudymą vainikavo kaip kovos su teroru pergalę, daugelis Europos Sąjungos vadovų šią naujieną priėmė kritiškai, teigdami, jog tai tik dar labiau apsunkins regiono stabilizacijos procesą.
Mokytojų streikai metų pabaigoje, prieš/per biudžeto svarstymą, Lietuvoje po truputį tampa gražia tradicija. Iškalbinga ir tai, kad iš visų per pastaruosius penkerius metus mūsuose vykusių „oficialių“ streikų tik vienas vyko ne švietimo sektoriuje. Vis dėlto streikuoja mokytojai tikrai ne vien Lietuvoje – vien šiemet švietimo sektoriaus streikų banga nusirito per penkis žemynus, nuo JAV iki Dramblio Kaulo Kranto ir nuo Irano iki Lenkijos. Šioje publikacijoje pristatome prieš kiek daugiau nei mėnesį pasibaigusius masinius ir veiksmingus mokytojų streikus neseniai į Europos Sąjungą įstojusioje Kroatijoje.
Paskutinis aspektas, ant kurio dar laikėsi neoliberalizmo inercija, buvo viltis: nuolatinis pažadas, kad jei ne šiandien, tai rytoj bus geriau. Viltis mirė paskutinė, 2019-ųjų lapkritį, kai vienam televizijos interviu Bidzina Ivanišvilis, neoficialus valstybės vadovas ir „Kartvelų svajonės“ pirmininkas, ėmė kalbėti apie „apykaitinę migraciją“, žadėdamas darbus užsienyje vietoj darbų namuose: „Gerai koordinuojant, Sakartvele galėtų būti sukurta 50 tūkstančių darbo vietų… Prireiktų dešimtmečių įdarbinti visus mūsų tėvynėje. Taigi, kad įdarbintume du milijonus kartvelų, lauktume dešimtmečius. Galime derėtis su labiau išsivysčiusiomis Europos valstybėmis… kad užpildytume spragas, kurias turi europiečiai. Europiečiai turi darbų, tačiau jiems trūksta darbo jėgos, o mes neturime darbų.“
Man, kaip ir daugumai save priskiriančių politinei kairei, Jeremy Corbyno Leiboristų partija reprezentavo paskutinę didelę viltį dabartiniame Europos progresyviųjų jėgų išsidėstyme. Nors niekada nebuvau nei partijos, nei susijusios profsąjungos narys, palaikiau Corbyno kaip partijos lyderio kandidatūrą ir diena iš dienos buvau įkvėptas to, ką neabejotinai galima laikyti trumpai egzistavusia socialdemokratine vilties politika (politics of hope).
Šiame interviu pateikiama feministinė antikolonijinė perspektyva apie perversmą Bolivijoje. Į Argentinos rašytojos feministės Claudia’os Korol paruoštus klausimus atsako Bolivijos feministė Adriana Guzmán – aktyvistė, kilusi iš vietinės aimarų tautos. Šis interviu pirmiausiai pasirodė ispanų kalba puslapyje Pagina/12*. Matt Ginsberg-Jaeckle išvertė šį interviu į anglų kalbą portalui „Truthout“*.
Čilėje neoliberalizmas, pirmiausia pradėtas vystyti 1973 m. nuvertus prezidentą Salvadorą Allende, jaučiasi kaip namie. Jei įdėmiai klausomės šiandieninių masinių protestų, galime išgirsti Allendės paskutinius žodžius: „Liaudis turi gintis.“
Turkija matoma kaip kurdų mirtinas priešas, bet ji naudoja vokiškus tankus ir britų sraigtasparnius: tai yra tarptautinis skandalas!
2020-aisiais vyksiantys Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento rinkimai bus istoriniai – ne tik dėl būtinybės įveikti Donaldą Trumpą, bet ir dėl to, kokią ideologinę kryptį pasirinks demokratai.
