1973 m. Čilėje įvyko karinis perversmas, kuriuo buvo sustabdytas tuometinio prezidento Salvadoro Allende demokratinio socializmo projektas, palaikytas milijonų čiliečių. Jį pakeitė Augusto Pinochet vadovaujamos militaristinės chuntos diktatūra, davusi politinį postūmį įgyvendinti tokių dešiniųjų ekonomistų kaip Miltonas Friedmanas ir kiti „Čikagos mokyklos“ atstovai (tarp kitko, turėję tiesioginės įtakos ir Lietuvos ekonominei politikai po nepriklausomybės atkūrimo – žr. Naomi Klein knygą „Šoko doktrina“) idėjas praktikoje. Kaip teigia daugybė autorių, Čilė tapo pirmuoju neoliberalios politikos įdiegimo eksperimentu. Nutylėdami arba nurašydami kaip laikinus nemalonumus Čilėje septyniolika metų Pinocheto režimo vykdytas represijas bei masines kairiųjų aktyvistų žudynes, neoliberalizmo gynėjai iškelia šią valstybę kaip kapitalizmo sėkmės pavyzdį: esą, nepaisant visko, ekonomika pradėjo augti, bendras gyvenimo lygis kilti. Tokiose pagyrose nutylima šiandien Čilę skaldanti viena didžiausių nelygybių Lotynų Amerikoje bei valstybinio sektoriaus neveiksmingumas, gerai iliustruojamas blogiausio ir brangiausio Lotynų Amerikoje švietimo, sveikatos apsaugos bei pensijų krizės.
Šiuo metu Čilėje vyksta didžiausias protestas prieš tokią ekonominę politiką, besitęsiančią nuo pat 1973 m. perversmo. Smurtingo valdžios atsako lydimuose protestuose pasigirsta šūkių, primenančių apie brutaliai nutrauktą Salvadoro Allende bandymą atsižvelgiant į visas parlamentinės demokratijos procedūras vykdyti marksizmo įkvėptą bandymą sumažinti prarają tarp skurstančiųjų ir turtingųjų bei jį lydėjusius masinius socialinius judėjimus. Panašiai kaip ir įvykiai Allende prezidentavimo metu, šiandieniniai protestai yra ekstremali klasinio konflikto eskalacija, kuri neabejotinai turės įtakos visai Čilės politinei sistemai. Kviečiame skaityti Felipe Lagos-Rojas ir Francisca Gómez-Baeza straipsnį, plačiau apžvelgiantį šiandieninius protestus, jų ekonomines priežastis bei istorinį kontekstą. Skaitant reikėtų turėti omenyje, kad teksto originalas išspausdintas šios savaitės antradienį, todėl „šiandien“ ir „rytoj“ reiškia antradienį ir trečiadienį, o įvykiai klostosi nebūtinai taip, kaip spėta.
Čilėje neoliberalizmas, pirmiausia pradėtas vystyti 1973 m. nuvertus prezidentą Salvadorą Allende, jaučiasi kaip namie. Jei įdėmiai klausomės šiandieninių masinių protestų, galime išgirsti Allendės paskutinius žodžius: „Liaudis turi gintis.“
Čilės pagrindiniuose miestuose ginkluotosios pajėgos ir tankai užpildė gatves. Bet civiliai laikosi, nesutikdami apleisti viešųjų erdvių. Oficialūs šaltiniai kol kas skelbia apie vienuolika mirčių, bet ženklai rodo, kad šis skaičius didesnis. Prezidentas per nacionalinę televiziją pareiškė, kad šalis „kariauja su galingu priešu, pasiryžusiu be jokių ribų naudoti smurtą“. Visoje šalyje dinginėja elektra. Tai 2019 m. spalis, bet kuo puikiausiai galėtų būti ir 1973-ieji, kai prieš socialistinių pažiūrų prezidentą Salvadorą Allende buvo surengtas perversmas, o jį pakeitė diktatorius Augusto Pinochetas.
Praeitą šeštadienį dešiniųjų pažiūrų prezidentas Sebastíanas Piñera įvedė komendanto valandą Santjage, kuri greitu metu bus išplėsta į kitus šalies regionus ir miestus. Po to jis suteikė išplėstines galias nacionalinių ginkluotųjų pajėgų vadui Javierui Iturriagai, kuriam paskirta sugrąžinti tvarką. Šioje specialiojoje padėtyje Piñera faktiškai panaikino susirinkimų teisę – tai priemonė, nematyta nuo Pinocheto laikų.
Nepaisant šių grubių priemonių, daugiatautis (atsižvelgiant į Čilės čiabuvių bendruomenes) streikas šiuo metu yra apėmęs šalį. Rytoj [spalio 23 d.] laukiama naujų masinių protestų.
Ugnį įskėlusi kibirkštis buvo bilietų kainų pakėlimas Santjago metro kaip atsakas į neįtikėtinai brangias, vienas brangiausių pasaulyje Čilės viešojo transporto sistemas. Studentų vedamas judėjimas atsakė organizuotu vengimu pirkti bilietus, tai greitai išplito į kitus populiacijos segmentus ir suniokojo vieną esminių strateginių kapitalo paslaugų.
Bilietų pabranginimas prisidėjo prie bendro pagrindinių paslaugų kainos kilimo, primesto Čilės žmonėms su jau įprasta arogancija. Čilės transporto ministras pasipūtėliškai pasiūlė keleiviams „paprasčiausiai anksčiau keltis“.
Neoliberali laboratorija
Čilės protesto judėjimas užėmė gatves vos kelios dienos po garsios, nors ir dalinės pergalės Ekvadore prieš Tarptautinio Valiutos Fondo primestą prisitaikymo programą. Nepaisant plačiai pasklidusios idėjos, kad Čilė yra stabili demokratija su sveika ekonomika – įvaizdžio, kuris buvo ciniškai sufabrikuotas kaip atkirtis kitoms Pietų Amerikos tautoms – tikrovė yra visai kitokia. Tai tauta, kentusi neoliberalaus kapitalizmo kirčius ne ką mažiau, o gal ir daugiau nei jos kaimynai Ekvadoras, Brazilija, Argentina ir Peru.
Čilė yra pirminė ir nuolatinė neoliberalizmo laboratorija, skaičiuojanti daugiau nei trisdešimt metų ekonominio šoko politikos ir stabilaus, žemo intensyvumo karo, vykdomo prieš šalies žemesniąsias klases. Liūdnai pagarsėję Čikagos Vyrukai – Čikagos Universitete mokęsi ekonomistai, turėję didelę įtaką neoliberalių priemonių plėtimui Pinocheto režime – vis dar dirba. Ir Miltonas Friedmanas, šį tą nutuokęs apie didžiulės krizės, kuri gali būti pretekstu suspenduoti demokratinius mechanizmus, sukūrimą, vis dar lieka esminiu atskaitos tašku.
Šioms jėgoms dabar prieinami nauji įrankiai. Kaip ir kitose Lotynų Amerikos šalyse, dešinė apsiginklavo socialine medija, kad paskelbtų karą prieš pačios Čilės populiacijos dalį, kurią jie vadina vandalais, nusikaltėliais ir net padugnėmis. Tokios atakos nutaikomos į jau ir taip pažeidžiamas bendruomenes. Piñera naudoja ciniškas taktikas siekdamas įteigti idėją, kad taika gali būti pasiekta tik per karą. Šiame kontekste policija per paskutines dienas suėmė pusantro tūkstančio žmonių, aštuoniasdešimt penki žmonės buvo sužeisti. Pilietinės visuomenės organizacijos teigia, kad apytiksliai penkiolika žmonių buvo nužudyti, nors šis skaičius nesunkiai gali būti didesnis.
Ši valdžia įvairiais būdais kriminalizavo čiliečius. Vienas pavyzdys: Piñeros vyriausybė neseniai patvirtino įstatymo projektą, kuriuo pradinėse ir vidurinėse mokyklose būtų įvedamas nuolatinis policijos patruliavimas. Nenuostabu, kad vidurinių mokyklų mokiniai vedė vengimo mokėti už bilietus judėjimą.
Šios savaitės sukilimas tam tikrais aspektais tęsia masinę 2011 m. mobilizaciją dėl viešo, sekuliaraus, nemokamo ugdymo. Nors tada atrodė, kad valdžia sėkmingai suvaldė judėjimą, dabar akivaizdu, kad šios jėgos ilsėjosi ir kaupėsi, kad susikautų su dar suintensyvėjusiomis nestabilumo, privatizacijos ir nusavinimo sąlygomis.
Šiandien Čilėje vykstantis konfliktas, kartu su komendanto valandos įvedimu, yra visuomenės, pasiekusios lūžio tašką, išraiška. Čiliečiai yra išsekę. Metų metus jie laukė teisingumo, demokratijos, taikos ir orių gyvenimo sąlygų. Neoliberalios administracijos jiems atsakė fragmentacija, kooptacija ir techniniu bendro visuomenės nepasitenkinimo apvaldymu. Ir vis tiek, kelios savaitės prieš paskutinę krizę, Piñera turėjo įžūlumo kalbėti apie Čilę kaip apie „demokratijos ir stabilumo oazę“, demonstruodamas savo pasitikėjimą akistatoje su opia šalies politine ir ekonomine krize.
Atgaivinta kova dėl Čilės
Priešingai nei siauresnis 2011 m. judėjimas, 2019 m. protestai negali būti taip lengvai suvaldyti. Įvairiuose šalies miestuose priešinamasi komendanto valandai. Net šį savaitgalį priimtas valdžios sprendimas atšaukti transporto kainų kėlimą neatbaidė protestuotojų; priešingai, šitai, atrodo, įpūtė liepsnas, paskatino protestą sklisti. Tarp pažįstamų skanduočių „El pueblo unido jamás será vencido“ („Vieninga liaudis niekuomet nebus įveikta“) galima išgirsti naujų šūkių: „Komendanto valanda gali likti Almedoje“ (nuoroda į prezidentūros rūmus Monedoje) ir „Venk, nemokėk, priešinkis naujais būdais.“
Čilės dešinė – blokas, susidedantis iš valdžios, verslo klasės, kariuomenės ir korporacinės žiniasklaidos – vienu ritmu žygiuoja link savo neoliberalių tikslų. Visgi, šios savaitės mobilizacijos susilaukė liaudies palaikymo ir paramos iš įvairių sąjungų ir socialinių judėjimų, tarp kurių metro (ir kitų viešojo transporto šakų) ir uosto darbuotojų profsąjungos.
Naujas socialinis blokas, susidedantis iš profesinių sąjungų, studentų, feministinių ir aplinkosaugos susibūrimų, pasiūlė „transversalinį“ (vienu sektoriumi neapsiribojantį) reikalavimų rinkinį, kuris liečia visą tautą. Be Piñeros atsistatydinimo, tarp protestuotojų reikalavimų yra algų kėlimas ir pigesnės pagrindinės paslaugos, keturiasdešimties valandų darbo savaitė, sąjungų teisių ir kolektyvinių derybų transporto sektoriuje atkūrimas, viešųjų paslaugų ir strateginių energijos sektorių nacionalizacija, studijų skolų nurašymas, privataus sektoriaus pensijų fondo panaikinimas, neapkenčiamų laisvos rinkos „vandens kodų“, kuriuos Pinochetas įteisino 1981 m., panaikinimas, progresinė mokesčių reforma ir nauja migracijos politika. Galbūt dramatiškiausias iš reikalavimų – nauja konstitucija, kurią sudarytų Konstitucinis Susirinkimas.
Scenarijus vis dar vystosi nenuspėjamai. Papildomos komendanto valandos skelbiamos kasdien, skrydžiai atšaukiami, paslaugos ir darbovietės uždaromos. Susidurdami su pagausėjusiomis karinėmis pajėgomis gatvėse, žmonės toliau priešinasi komendanto valandai, o darbininkų, prisijungusių prie visuotinio streiko, gretos tankėja. To pasekoje pagrindinės profesinės sąjungos ir pilietinės visuomenės organizacijos jungiasi prie kvietimo į rytdienos visuotinį streiką.
Jei šiandien atidžiai įsiklausome, gatvėje galime išgirsti paskutinių Salvadoro Allende žodžių aidą: „Liaudis turi gintis, bet ji neturi pasiaukoti. Liaudis neturi leistis sunaikinama ar suvarpoma kulkų, bet taip pat ji negali būti pažeminta.“
Iš Jacobin straipsnio, publikuoto spalio 22 d., vertė Tadas Zaronskis
(Pagrindinės nuotraukos šaltinis – Wall Street Journal)
Taip pat skaitykite
-
“In Slovakia the whole process is the same as in Hungary and Poland, but like on steroids, it’s much faster”. Interview with Tomáš Hučko
-
„Džiaugsmo žudikės“: grožio industrija
-
„Džiaugsmo žudikės“: Vargšelių anatomija
-
Ar kurjeriai bus įdarbinti? Austrijos atvejis
-
Už jūsų ir mūsų laisvę – laisvę Palestinai (III)