Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
„Negalėjau pradėti nuo šalto nuasmenintų simptomų sąrašo. Privalėjau pasiimti jus už rankos ir lėtai vestis paskui save, rodydama šios būklės žmogiškumą, situacijos individualumą ir, galiausiai, savo pačios sveiką protą ir sąmoningumą. Juk jūs vis tiek gūglinsit, ir susigūglinsit nemažai mano sutrikimą stigmatizuojančios informacijos – manipuliacijos, psichologinis teroras, nepakeliamos dramos, nestabilumas, t. t.“
Po Nepriklausomybės atgavimo visi šitie netvarūs daugiabučiai buvo privatizuoti. Jų gyventojai, nebe valstybė, nuo šiol yra pastatų savininkai. Problema ta, kad privatizacijos metu teisinė sistema, kuri užtikrintų namų administravimą, techninę priežiūrą ir remonto darbus dar neegzistavo, todėl daugiabučių administravimas šiandien gana chaotiškas. Planinės ekonomikos akivaizdoje pastatyti nekokybiški daugiabučiai po Nepriklausomybės atgavimo gana greitai tapo privačių įmonių taikiniu, todėl gyvenimo kokybė juose auga lėtai ir netolygiai.
Mūsų asmeninis komfortas, santykis su kaimynais, mūsų labai privati galimybė nesirgti hipotermija dar yra susijusi su labai vieša klimato kaitos problema, kuri mus žudo iš lėto, be pasigailėjimo. Viskas susiję, viskas aktualu ir viskas išsprendžiama. Reikia renovuoti „chruščiovkes“, pristatyti saulės baterijų, išvalyti senus katilus ir draugiškai užsidaryti langus, kol nuosaikiai šildomės reguliuojamais radiatoriais. Viską finansuotų valstybė, sumažintume energijos švaistymą ir taip padidintume tikimybę nenumirti per klimato katastrofą. Tai kodėl taip sunku išspręsti šią problemą čia ir dabar?
ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
Europos Teisingumo Teismas tapo unikalia institucija, išsiskiriančia ne tik iš kitų Bendrijos institucijų, bet ir iš kitų aukščiausiųjų ar konstitucinių teismų, – institucija, apdovanota galiomis, iki tol neregėtomis nė vienoje demokratijoje. Visų kitų tokių teismų sprendimai gali būti pakeisti ar anuliuoti išrinktos įstatymų leidžiamosios valdžios. ETT verdiktams tas negalioja. Jų nebepakoreguosi.
Viena iš pastaraisiais metais stipriai išpopuliarėjusių seksualinio darbo formų – gyvos, interaktyvios transliacijos internetu (angl. sex cams arba camwork). Šio darbo ypatybė – tai, kad juo užsiimti gali iš principo bet kas iš savo namų (nors daug šalių, kaip ir Lietuvoje, tai gali būti nelegalu). Toks padidėjęs seksualinio darbo prieinamumas dar labiau skatina svarstyti jo asmeninę ir socialinę reikšmę. Apie tai ir daugiau kviečiame skaityti interviu su būtent iš gyvų transliacijų paskutinius trejus metus užsidirbančia Izabele (vardas pakeistas).
Tai išties aktualus ir vertingas veikalas, kuris jau nuo 2009 m. kelia bangas pasauliniu mastu ir vis dar yra gausiai aptarinėjamas, nes užduoda sunkiasvorį klausimą – nejau alternatyva kapitalizmui neegzistuoja? Žinant knygos pasisekimą ir neblėstantį populiarumą, lietuviškai ji būtų galėjusi pasirodyti ir gerokai anksčiau, bet tai nieko pernelyg nekeičia – prabėgus dvylikai metų leidinio pavadinime užduodamas klausimas vis dar meta ilgą šešėlį, o per šį laiką padėtis pakito toli gražu ne taip, kaip mums norėtųsi.
