Islamo režimas į protestus reagavo kaip visada – smurtu. Beveik 300 žuvusių, šimtai sužeistųjų ir suimtųjų, bet protestuotojų dvasia atrodo nenugalima. Gatvėse ir socialiniuose tinkluose matome masinį solidarumą, psichologinį atsparumą susidūrus su mirtimi ir bendrą viltį. Tuo šiandienos protestai labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Ir taip smarkiai, kad kai kurie stebėtojai įvykius Irane įvardija kaip naująją revoliuciją.
Kodėl, negavę lytinio švietimo mokykloje, turime jo reikalauti universitete
Rubrikoje „GPB Pokalbiai“ kalbiname tris Kaunas Pride organizatorius – Viktoriją, Danielę ir Roką. Apie pirmųjų LGBTQ eitynių Kaune organizavimo užkulisius, apie visos žiniasklaidos lauktas ir neįvykusias riaušes, apie politinę potekstę, kuri išgąsdino liberalus bei apie šypsenas, pasislėpusias po kaukėmis.
Nors Rytų Europoje neturime panašių įstatymų, LGBTQ+ istorija yra tyrinėjama ir žinios yra kaupiamos, todėl šiame tekste pristatau keletą Rytų ir Centrinėje Europoje veikiančių queer archyvų. Jie visi skiriasi savo forma, bet iš esmės liudija tą patį: iškeliant LGBTQ+ žmonių istorijas, parodomas mūsų egzistavimas visur ir visada. Parodoma, kad problema ne mumyse, o tame, kas ir kaip kuria žinojimą apie mus.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
Teisiškai nesame baudžiami už tai, kad egzistuojame, bet visi teisiniai barjerai prisideda prie socialinių bausmių įtvirtinimo: stigmos ir smurto. LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata prastesnė už tiesių žmonių. Jaunimas labiau linkęs į savižalą ir savižudybę. Dabartinis politinis klimatas geresnių sąlygų greitu metu nežada. Mūsų politikai lenkia galvas Vengrijos ir Lenkijos autoritarams.
Liberalių pažiūrų politikams pavyko padaryti nuostabų dalyką – suskaldyti visuomenę dėl visai nekontroversiškos problemos. Ta problema yra smurtas prieš moteris. Būtų stebuklas, jei rastume Lietuvoje žmogų, kuris viešai pasakytų nenorįs, kad smurto prieš moteris mažėtų. Būtų sunku rasti net ir ką nors, kas privačiai pripažintų, kad neprieštarauja smurtui prieš moteris. Tačiau liberalai, tiksliau, Seimo pirmininkė, iškėlė klausimą ne dėl smurto prieš moteris, o dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Nors pati konvencija, kaip puikiai žino ją perskaitę, nėra radikali ir jau ratifikuota daugelyje šalių, dešiniosioms jėgoms prieš ją pavyko mobilizuoti didelę visuomenės dalį: net „Laisvės TV“ žiūrovų tarpe dauguma nepritarė konvencijos ratifikavimui.
Queer žmonės yra visur šalia mūsų, ne tik praiduose. Mano savivokai būtų žymiai labiau padėję LGBT+ žmonių pasakojimai literatūros pamokose, kovų už teisingumą (o ne tik tėvynės gynimo) aprašymai istorijos vadovėliuose. Tokie pasakojimai būtų padėję ir man, ir mano aplinkai formuotis be gėdos ir kaltės. Man reikalingos istorijos apie lesbiečių meilę ir biseksualių žmonių dvejones.
Apie LGBT+ žmonių artimuosius, jų reakcijas, išgyvenimus po artimojo atsiskleidimo ir galimus pagalbos sau bei kitiems būdus kalbasi Augustas Čičelis ir Grytė Ruzgė, iniciatyvos „išgir̃stì“ komandos nariai, vedantys psichologinio palaikymo grupes ir teikiantys pagalbą individualiai
Mes esame moterys, kurios atlieka esminį vaidmenį pasauliui atsigaunant nuo pandemijos. Nors mūsų darbas būtinas, mums tenka taikstytis su varganomis sąlygomis: mums moka per mažai ir mūsų darbą nuvertina; mes persidirbame arba liekame be darbo; esame priverstos gyventi perpildytose erdvėse ir vis atnaujinti leidimus gyventi. Kasdien patiriame vyrų smurtą namuose ir darbo vietose. Mums įgriso taikstytis su smurtu ir išnaudojimu – mes atsisakome tylėti! Susibūrėme į Vidurio, Rytų ir Vakarų Europos kovojančių moterų, migrantų ir darbuotojų tinklą – tarptautinį būtinųjų autonominių kovų susivienijimą (angl. Essential Autonomous Struggles Transnational). Kovo 8-ąją kviečiame visas ir visus kovojančius prieš kapitalistinį, patriarchalinį ir rasistinį smurtą prisijungti prie mūsų streiko!
