Lietuviškai pagaliau išėjo antropologo Davido Graeberio (1961–2020) knyga Šūdmalos darbų teorija (Bullshit Jobs: A Theory). Ją išleido leidykla „Hubris“, vertė Aistis Žekevičius, redagavo Tomas Marcinkevičius, koregavo Žydrė Švobienė.
Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
„Būtent aplinkoje bei visuomenėje esančios kliūtys disfunkcijas turinčius žmones paverčia neįgaliais.” Pasitelkdamas Karlo Markso ir Judith Butler teorines įžvalgas, filosofas Žygimantas Menčenkovas analizuoja negalios ir kūno disfunkcijų sampratas istorinėje perspektyvoje ir svarsto, kaip neįgaliųjų balsas galėtų būti aktualizuotas plačiojoje visuomenėje bei politikoje šiais laikais.
„Vesper“ siūlomas problemos įveikos būdas yra dalis pačios problemos. Aišku, būtų neprotinga iš tokio nulaižyto kūrinio laukti „teisingos“ politinės žinutės ir kokios nors kvazirevoliucinės dinamikos (cha, tarsi vis dar būtų įmanoma tokia tikėti!), todėl ir liekame su į diskursą įvirintu Gėrio ir Blogio manichėjizmu, kuris ypač nūdien yra pagrindinė korta šiame nemąsliame „mes prieš juos“ pokeryje.
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
ES santvarka šiuolaikinėje konstitucinėje istorijoje unikali, nes „jos modelis – ne Atėnai, o Sparta, kur piliečių susirinkimas balsavimu priimdavo arba atmesdavo Seniūnų Tarybos pasiūlymus, bet pats įstatymų projektų siūlyti negalėjo“. Sąjungos elito politinė kultūra primena europietiškąją restauraciją ir jos įpėdinius prieš XIX a. įvykdytas balsavimo teisės reformas, „laikus, kai politika iš esmės buvo laikoma ministrų kabinetų, diplomatų ir aukščiausio rango biurokratų monopoliu“. Trumpai tariant, Sąjungos santvarka yra oligarchija.
Žiūrint, kaip žmonės renkasi mirtiną žaidimą, kad grąžintų skolas, kyla mintis – galbūt kai kurie tiesiog galėtų pabėgti į kitą šalį? Kam taip rizikuoti savo gyvybe, jei gali tiesiog nusikratyti skolos ir pradėti naują gyvenimą kažkur kitur? Nebūtina apie tai teorizuoti – nemažai žmonių išties tai bando, keliaudami į Europos Sąjungą. Deja, pasirodo, tikimybė mirti ar likti sužalotam ir šiuo atveju yra ne tokia maža.
Iš politinės pusės, atmetant visas rasistines, mačistines ir apskritai dešiniąsias nesąmones, neoreakcija pagrįstai identifikuoja liberaliąją demokratiją kaip problemą, tačiau jai spręsti pasiūlo visiškai distopinius manevrus. Neoreakcija yra nusivylusi politine ir sociokultūrine, o ne ekonomine kapitalizmo padėtimi, todėl jos projektas atitinka dar didesnį materialios kapitalo prievartos įtvirtinimą. Kapitalizmas neoreakcijai nėra kliūtis, visiškai priešingai – kapitalizmas čia yra sprendimas ir atsakymas. Metaforiškai tariant, neoreakcija siūlo apnuoginti feodalistinius kapitalizmo griaučius ir juos apvilkti nauja technologine mėsa.
Europos Parlamento, kuris nuo rinkėjų visiškai atsiriboja vos užsidarius rinkimų apylinkėms ir nei surenka jų pageidavimus į vieną vietą, nei jiems atstovauja, funkcija, kaip apibūdino italų mokslininkas Stefano Bartolini, yra „elitų konsolidacija“. Šio proceso metu partijos susivienija į neva demokratinę asamblėją, kurios užkulisiuose patogiai steigiasi ir įsitvirtina oligarchinės klikos. Pastarosios mielai įgautų ir daugiau galių, bet nėra suinteresuotos kurią nors iš jų perleisti tiems, kuriems formaliai atstovauja.
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
