Keturių darbo dienų savaitė – utopija ar postūmis lyčių lygybės link?

Techniniame tarptautinių organizacijų žargone tai – maisto pirkimas ir gaminimas, namų valymas ir remontas, vaikų ir pagyvenusių žmonių priežiūra, finansų valdymas ir rūpestis naminiais gyvūnais. Kiek mažiau techniškai, Simone de Beauvoir šiuos darbus yra apibūdinusi kaip tobulą sizifišką veiklą: dulkių valymą ir drabužių taisymą vien tam, kad viskas vėl apdulkėtų ir susiteptų.

Suabejojus šių darbų svarba verta žengtelėti (beveik tiksliai) 50 metų atgal, į Islandiją, kur 1975 m. spalio 24 dieną beveik visos šalies moterys paskelbė streiką ir atsisakė dirbti. Atsisakė dirbti ne tik savo neretai menkai apmokamuose vaikų priežiūros, administravimo, paslaugų sferos darbuose – atsisakė dirbti ir neapmokamus darbus namuose. Kilęs sąmyšis ir jo siųsta žinutė paliko ryškią žymę šalies istorijoje: be nuvertinto moterų indėlio daug įstaigų turėjo užsidaryti, o „Ilguoju penktadieniu“ pramintą dieną vyrams teko tuštinti dešrainių lentynas parduotuvėse, vestis vaikus į savo darbovietes ir ten verstis per galvą ieškant būdų kaip nors mažuosius užimti.

Neapmokamų darbų ekonominį indėlį itin sunku apskaičiuoti – tačiau pamėginus jam suteikti kad ir apytikrę ekonominę vertę prieinama ašaroti verčiančių skaičių. Tarptautinė darbo organizacija praneša, kad pasaulyje kasdien nemokamam namų ruošos ir priežiūros darbui skiriama apie 16,4 milijardo valandų. Skurdo mažinimui skirtos tarptautinės organizacijos „Oxfam“ vertinimu, moterų ir mergaičių atliekamų neapmokamų rūpesčio ir ruošos darbų vertė gali siekti 10,8–11 trilijonų JAV dolerių indėlį į pasaulinę ekonomiką per metus.

Žinoma, šie skaičiai įtraukia viso pasaulio moteris, įskaitant ir gyvenančias sudėtingesnėmis ir atšiauresnėmis materialinėmis ar kultūrinėmis sąlygomis. Savaime suprantama ir tai, kad nuo Simone de Beauvoir eilučių užrašymo ir Islandijos moterų streiko praėjo nemažai laiko, per kurį padarytas nemažas progresas. Nepaisant manosphere reakcijos ir dalies vyrų gręžimosi į skaldančius ir radikalius interneto užkampius, nemaža dalis vyrų ir visuomenės lygiavertę partnerystę mato kaip siekiamybę. Ir vis dėlto: pernelyg didelė šių „meilės darbų“ dalis vis dar atitenka moterims, net ir lyčių lygybės srityje pažengusiose Vakarų šalyse. 

Tuo tarpu Lietuvoje namų ruošos darbams kasdien laiko skiria 65 proc. moterų ir 29 proc. vyrų, o vaikais, seneliais ir artimaisiais kasdien rūpinasi 35 proc. moterų ir 21 proc. vyrų. Šios disproporcijos reiškia, kad moterys neapmokamiems darbams namuose skiria daugiau laiko: pavyzdžiui, prieš pandemiją Europos moterys maisto gaminimui ir namų ruošos darbams skirdavo 16, o vyrai – 7 valandas per savaitę. Spalvingi žurnalai ragina moteris būtinai „rasti laiko sau“, tačiau laikas yra būtent tai, ko joms stinga. Ir stinga jo ne tik „sau“: jo stinga ir savišvietai, ir savanorystei, ir pilietiniam ar politiniam įsitraukimui. 

Didesnė moterims priskiriama atsakomybė už visus iš darbo rinkos išbrauktus privačios sferos darbus turi labai realiais pasekmes moterų įsitraukimui į darbo rinką ar atlyginimų atskirčiai. Jau kliše tapusi karjeros-šeimos dilema turi eilę jau visiems žinomų ir efektyvių sprendimų: reikia prieinamų vaikų priežiūros paslaugų visoms moterims, nepriklausomai nuo jų gaunamų pajamų, reikia vaikų darželių ir ilgesnės popamokinės veiklos, reikia vaikų priežiūros paslaugų darbovietėse. Reikia naikinti diskriminaciją darbe ir persvarstyti nuo industrializacijos laikų užsilikusias lyčių normas, vyrams priskiriančias uždarbiautojo, o moterims – namų ir vaikų globotojos vaidmenis. 

Sprendimai svarbūs ir reikšmingi – ir su savais ribotumais. Vaikų priežiūra ne namuose labai svarbi – tačiau abejonių (o kai kurių moterų atveju ir pasipriešinimą) gali sukelti numanomas tikslas paprasčiausiai kurti moterims sąlygas dirbti tokias pat ilgas darbo valandas, kaip ir vyrai. Neretai vaikų priežiūra perleidžiama kitoms moterims, dažnai – už nedidelį atlyginimą. Samdyti aukles apsimoka tik tuomet, jei auklės atlygis darbo rinkoje yra gerokai mažesnis nei tėvų. Ir žinoma, vaikų priežiūra tėra tik vienas iš daugelio mūsų dėmesio reikalaujančių rūpesčio ir namų ruošos darbų. 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Jei norite ir galite prisidėti: 

Ačiū!

Lyčių vaidmenų kvestionavimas taip pat esminis: be jo neįsivaizduojamas nei stiklinių lubų problemos naikinimas, nei tolygesnis neapmokamų darbų pasidalijimas namuose. Tačiau šios priemonės pačios sau nepadės išspręsti kai kurių įsišaknijusių lyčių lygybės problemų. Ar bent jau taip teigia Claudia Goldin, 2023 m. Nobelio ekonomikos premijos laimėtoja. Savo tyrimuose ji siekė suprasti kodėl, nepaisant progreso lyčių lygybės srityje, augančio moterų išsilavinimo lygio ir drąsos rinktis dažnai vyrų dominuojamas gerai apmokamas profesijas, niekaip nepavyksta panaikinti atlyginimų atotrūkio? Ir kodėl jis didėja moterų gyvenimo tėkmėje, ir joms susilaukus vaikų? 

Nobelio premija nebūtų Nobelio premija jei ji nebūtų skiriama už itin daugiausluoksnius ir sudėtingus tyrimus. Tačiau trumpai ir labai supaprastintai apibendrinti galima taip: didelė lyčių nelygybės problemos dalis glūdi darbo struktūroje ir kultūroje. Kuo ilgesnės darbo valandos, kuo neproporcingai dosniau atlyginama už persidirbimą ir „budėjimą darbe“ (t.y., buvimą pasirengus atvykti susitikimams su klientais ar iškilus netikėtoms problemoms), kuo – C. Goldin žodžiais – darbas yra „godesnis“, tuo didesnė tikimybė, kad heteroseksuali pora bus pastatyta prieš pasirinkimą, verčiantį nustumti tarpusavio lygybės siekį į antrą planą.

Problema, kad abu partneriai laikui „godžių darbų“ dirbti negali, ypač gimus vaikams – pastarieji nunyktų. Abu galėtų rinktis nuspėjamas darbo valandas ir lankstumą siūlančius darbus – tačiau šie dažniausiai menkiau atlyginami, tad šeima prarastų pragyvenimo ir būsto kainoms augant itin reikalingas pajamas. Taigi, vienas renkasi budėti gerai apmokamame darbe, kitas (heteroseksualiose porose dažniausiai kita) – šeimoje. Kitaip tariant, ilgos darbo valandos palaiko atlyginimų atotrūkį, tradicinį darbų pasidalijimą, didesnį net ir gerai apmokamas profesijas turinčių moterų skiriamą dėmesį rūpesčio ir namų sferai.

Darbdavys, samdydamas vyrą darbuotoją gauna ne tik jo darbo vertę, bet ir vertę namuose dirbančios moters, įgalinančios jo darbą už namų sienų. Taip tvirtino daugmaž Islandijos moterų streiko laikotarpiu gyvavusio „Atlyginimai už namų ruošą“ (angl. „Wages for Housework“) judėjimo vedlės, itin margus gyvenimo kelius išmindžiusios aktyvistės. Harvardo profesorė C. Goldin nuo daugumos šių moterų negalėtų skirtis labiau. Ir vis dėlto, ši iš labai skirtingos ekonominės minties tradicijos kilusi ekonomistė prieina panašią išvadą: ne moterys nuo apmokamo darbo atsitraukia dėl to, kad turi turtingus vyrus – tai jų vyrai turtingi, nes jos atsitraukia nuo apmokamo darbo. Tai, kaip, kiek, kada ir už kiek moterys ir vyrai dirba yra neatsiejama lyčių lygybės dėlionės dalis.

Tie „kaip, kiek, ir kada“ buvo stipriai supurtyti pandemijos karantinų metu, kuomet didelė dalis darbuotojų buvo priversti remtis technologijomis, lankstesniu darbo laiku, ir apskritai sulieti darbo ir namų sferas. Tuo metu padaugėjo ir namų ruošos darbų – ypač auginantiems vaikus. Tačiau abiems partneriams daugiau laiko leidžiant namuose, ženkliai daugiau laiko namų ruošos darbams ėmė skirti būtent vyrai. Lyginant su priešpandeminiu laikotarpiu, moterų indėlis išaugo beveik trimis valandomis, tuo tarpu vyrų – kiek daugiau nei penkiomis (nuo vidutiniškai 7 iki 12 valandų per savaitę). 

Tai ne vienintelis pavyzdys, kai didesnis lankstumo įtraukimas į darbo gyvenimus tiek vyrams, tiek moterims, savaime palengvino neapmokamų darbų naštą būtent pastarosioms. 2022 metais 33 įmonės šešiose šalyse, įskaitant ir JAV bei Kanadą, ėmėsi keturių darbo dienų eksperimento. Didelė dalis šio eksperimento atradimų nenustebins nieko bent paviršutiniškai sekančio tokių bandymų išdavas: darbuotojai jautėsi patiriantys mažiau išsekimo, didesnį pasitenkinimą darbu ir gyvenimu apskritai, geresnę darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, geresnę emocinę ir psichinę savijautą. 

Tačiau šio tyrimo metu atsižvelgta ir į pakitusio darbo organizavimo poveikį gyvenimui namuose. Dirbdami keturias dienas per savaitę, patirdami mažiau pervargimo vyrai ėmė skirti daugiau laiko vaikų priežiūrai ir namų ruošos darbams, o moterų šioms užduotims skiriamo laiko kiekis sumažėjo. Sutrumpėjusios darbo rinkoje atliekamo darbo valandos įnešė reikiamo lankstumo ir laiko, ir net ir per neilgus šešis mėnesius bent jau dalis vyrų tuo noriai pasinaudojo. Tačiau tikriausiai taip pat svarbu ir tai, kad trumpesnės darbo savaitės idėja savaime yra prieštara persidirbimo ir viršvalandžių kultūrai – tai pačiai, kuri C. Goldin tyrimuose iškilo kaip kliūtis siekiant tiek lygesnių atlyginimų, tiek lygiavertiškesnės (heteroseksualios) partnerystės. 

Darbo laiko persvarstymas galėtų būti pravartus ir tiems, kam naktimis miegoti neleidžia prastėjanti Lietuvos demografinė padėtis. Panašu, kad visuomenėse, kuriose itin pabrėžiama darbo svarba, neretai iškeliant iki asmeninės savivokos ir savivertės mato, dažnai lydima ilgų darbo valandų, gali skatinti žmones rinktis neturėti vaikų. 

Japonija ilgą laiką buvo – ir tebėra – tokio atsidavimo darbui pavyzdys. Jau legenda yra tapę japonų atsidavimas savo įmonei, itin ilgų darbo valandų kultūra, ir žodyne stūksantis atskiras žodis mirtims nuo persidirbimo (jei įdomu: karoshi). Šalia įsipynusios vis dar gajos tradicinės lyčių normos bei neproporcingai didelis moterų neapmokamiems darbams namuose skiriamas laikas. Ir – itin mažas, į Lietuvos panašus, gimstamumas. Šių metų balandį Tokijas ėmėsi keturių darbo dienų savaitės eksperimento. Ne vien tam, kad pagerintų darbuotojų savijautą ar produktyvumą: labiausiai tam, kad sudarytų sąlygas rinktis turėti vaikų be karjeros ir ekonominių nuobaudų. Persidirbimo kultūrą kaip vieną pagrindinių priežasčių savo vienam mažiausių pasaulyje gimstamumo rodiklių  mato ir korėjiečiai. 

Galbūt siekiant didesnės lyčių lygybės laikas persvarstyti ne vien požiūrį į lyčių normas – galbūt laikas šalia peržiūrėti ir požiūrį į darbo normas. Galbūt, sekant feministinės ekonomikos tyrėja Nancy Folbre, laikas pripažinti, jog neapmokamas darbas namuose yra visuomenei naudingas ir būtinas darbas, ir jam skirti ne tik tinkamą atlyginimą, bet ir reikiamą laiką. O gal, netikėtai sekant konservatyviais tyrėjais, laikas permąstyti darbo rinkoje atliekamo darbo svarbą mūsų tapatybei, paliekant daugiau erdvės kitų gyvenimo sferų nešamiems į(si)prasminimams. Galbūt, aktyvisto ir poeto Linton Kwesi Johnson žodžiais – mums visiems tereikia daugiau laiko.