Pradėsiu nuo paaiškinimo, kodėl „perdegimas“ antraštėje parašytas kabutėse. Pirmiausia todėl, kad šiame tekste iš esmės nekalbu apie medicininę diagnozę. Neturiu gydytojo licencijos, nors ir neretai kam nors bandau smegenis pagydyti. Todėl jei įtariate, kad jums rimtas perdegimo sindromas (TLK kodas Z73.0) arba, tuo labiau, fizinis ir nervinis išsekimas, marš pas šeimos gydytoją arba psichiatrą, straipsnių internete neskaičius.
Tiesa, ir TLK klasifikacijoje rašoma: „perdegimo“ sindromas. Taip pat kabutėse. Ir ta diagnozė kategorizuojama prie „Problemų, susijusių su gebėjimu įveikti gyvenimo sunkumus“. Žodžiu, diagnozė rimta, bet ją sukelia „gyvenimo sunkumai“ – sociologijos ir politikos mokslų žargonu tariant, socioekonominės ir psichologinės priežastys. Diagnozė, pakibusi tarp kabučių ir biuletenio.
Aš nujaučiu, kad man nėra klinikinio perdegimo – tokio, kuriam reikėtų diagnozės ir biuletenio. Aš jaučiu, kad man tas „perdegimas“ kabutėse. Nu kaip šiais laikais visiems „ADHD“ ar „angzajetis“, ar koks nors ten „ilgasis COVIDas“, taip man dabar „perdegimas“. Man nereikia diagnozės, man reikia atostogų.
Ar tai reiškia, kad tai nerimta? Ir taip, ir ne. Nėra labai rimta, nes ištaisoma – tomis pačiomis atostogomis, kurios turėtų už mėnesiuko kito ir ateiti. Bet kartu tiesiog labai nemalonu taip jaustis ir tai signalas, kad reikia gerai pagalvoti, kaip, ką ir kiek dirbu, ką laikau savo atsakomybe, o ką – kitų, ir taip toliau, ir panašiai. Kad nebūtų prisižaista iki diagnozės, ir šiaip, kad nereiktų per dažnai taip jaustis.
O kaip jaučiuosi? Prastai. Kadangi ne tik pirmininkauju profsąjungoje, bet dar ir verčiu bei redaguoju, o dar karts nuo karto ir kur nors pasifilmuoju ar pakalbu, tai jaučiuosi užgriūtas darbų lavinos, ir jau ne pirmas ir ne trečias mėnuo šitaip. Kiek aš juos bedarau, niekad tie darbai, bjaurybės, iki galo nepasidaro. Ir kuo toliau, tuo mažiau man jie rūpi. Imu nebesuprasti kai kurių iš jų prasmės – ir, kaip taisyklė, būtent tų, kurie man anksčiau buvo labiausiai prie širdies.
Pabundu pavargęs, visą dieną būnu pavargęs, tada einu miegoti pavargęs. Ir vėl ryte iš naujo. Ne per labiausiai noriu bendrauti su žmonėmis ir nebežinau, ar man jų trūksta, ar pirma reiktų vienam išsiilsėti, prieš į liaudį einant. Pasaulis, atrodo, tuoj sudegs karo liepsnose, bet man kažkaip jau nebelabai įdomu – nu nes kiek gi galima tampytis, jau deginkit, jei deginsit. Kas mane susitinka, tas sako – o, koks pavargęs atrodai. Pats į veidrodį pažiūriu – tiesa, atrodau.
Ar yra skirtumas tarp „perdegimo“ ir nuovargio?
„Paprasti žmonės tai pavargsta arba užsiknisa, o aktyvistams būna perdegimas“, – sarkastiškai tariau prieš kokius 8-10 metų. Tada su draugais buvome kiek labiau aktyvistai ir kiek labiau anarchistai, nemažai bendraudavome su aktyvistais iš Centrinės ir Vakarų Europos, ir jie kaip užsukti vis pasakodavo mums apie burn-outą.
Man toks keistas tas terminas tada atrodė, toks importinis, nepritaikytas mūsų paprastiems gyvenimams, kad iš jo norėjosi šaipytis. Kaip ir iš vakariečių užsivedimo vis kalbėti apie burn-outą, daryti anti-burn-outo dirbtuves, burn-outo prevencijos stovyklas, metodikas ir vadovėlius. Atrodė, kad kai kurie aktyvistai labiau domisi net ne savo aktyvizmo lauku – ekologija, darbo judėjimu, feminizmu ar pan. – o vat būtent burn-outu. Suorganizavai vieną protestą, o tada trejus metus užsiimi per jį patirto „perdegimo“ gydymu.
Jaučiu, kad šitame ciniškame mano buvusiame požiūryje tebėra krislas tiesos. Bet taip pat jaučiu, kad kalbos apie „perdegimą“ per tą laiką iš aktyvistų ratų perėjo į plačiąją miestų jaunimo visuomenę. Ir dar jaučiu, kad šitas reiškinys per tą laiką tapo tikresniu – ir objektyviai, tikrovėje, ir kartu vien todėl, kad visi kreipiame į jį daugiau dėmesio. Taip pat jaučiu, kad ir turėtume daugiau to dėmesio kreipti.
Labai netikėtai geroje paskaitoje apie perdegimą buvau pernai vasarą, labai netikėtoje vietoje – „Genčių“ festivalyje. Jei dar neskaitėt mano įspūdžių iš jo, tai paskaitykit – vienas populiariausių ir smagiausių mano kada nors parašytų straipsnių. Paskaitą vedė psichologas Artūras Deltuva, tikiuosi, nesupyks jis, jei tuo, ką išgirdau, šiek tiek pasiremsiu šiame straipsnyje.
Kuo skiriasi perdegimas nuo nuovargio? Tuo, kad nuovargis ateina ir praeina, be to, nuvargti nuo kokio nors darbo gali ir tada, kai jis tau nerūpi. Kasi, pvz., per dieną griovį – karšta, sunku, nekenti ir griovio, ir kastuvo, ir prarabo. Pavargsti. Bet neperdegi. Nes griovys ne tavo, kiek per dieną jo iškasei, tiek iškasei, darbo valandos baigėsi – trenkei lopetą ant žemės ir išėjai namo, rytoj ateisi, kasi griovį toliau.
O kai kas nors tau labai rūpi ir tu dėl to nerimauji, naktimis sunkiai užmiegi, nes apie kokį nors darbą galvoji, organizmas išskiria streso hormoną kortizolį. Stresas šiaip nėra blogas dalykas – jis gali mobilizuoti, priversti susiimti, greičiau išspręsti problemas. Kitaip sakant, geras spyris į subinę.
Bet jei subinę vis spardysi ir spardysi, tai galiausiai pritrinsi ant jos mazolį ir nebejausi tų spyrių. Taip ir kortizolis po kurio laiko ima ir nebeišsiskiria. Tai, dėl ko anksčiau neužmigdavai naktimis, dabar atrodo lyg tolimas sapnas, kažkoks reikalas, kuris lyg ir turėtų labai rūpėti, bet vat nerūpi ir viskas. Nors kuolą ant galvos tąšyk, nėra jėgų ir ūpo juo užsiimti. Galit visi pasiusti.
Todėl ir perdega pirmieji būtent aktyvistai: tie, kuriems jų darbas, ar savanoriškas, ar apmokamas, labai ir labai labai rūpi. Bet šiais laikais, panašu, jau perdega ir vadinamieji „paprasti žmonės“ – kitaip apie perdegimą negirdėtume tiek daug, nebūtų tai ir tema paskaitai „Genčių“ festivalyje. Atrodo, kad jau ir griovį kasant perdegimas gali išsivystyti. Kaip čia taip nutiko?
Visi gelbstim pasaulį
Bet pirmiau – tai, kas žadėta antraštėje. Perfrazuokime puikaus filmo „Volstrytas“ (1987) pagrindinį veikėją Gordoną Gekko ir pasakykime: kadangi nėra tikslesnio žodžio, perdegimas yra gerai. Kodėl? Todėl, kad perdegimas veikia. Tai – natūrali mūsų kūno gynyba nuo pervargimo, per didelio rūpesčio, didybės kompleksų, per griežtos darbo etikos, vidinio fašizmo ir dar visokių negandų.
Tarsi pagal Sigmundo Freudo nusakytą psichikos ekonomijos principą, mūsų kūnai ir smegenys surėdyti taip genialiai, kad mes ne visada gauname tai, ko norime, bet visada gauname tai, ko mums reikia. Jei nesugebėjome pasirūpinti savimi, laiku tarti poros ar poros dešimčių tvirtų „ne“, jei pernelyg uoliai įsikinkėme, gal net patys to nepastebėję, į žiurkių lenktynes – ateis perdegimas ir privers mus sustoti ir viską pergalvoti. Gal mums tai nelabai patiks, gal ir mūsų kolegoms ar artimiesiems nelabai patiks, bet gynybos suveiks ir taps realybe.
Tik tada, stebint, koks dažnas ir tikrai aktyvistais neapsiribojantis tapo perdegimas, kyla natūralus klausimas: nuo ko taip, atrodo, masiškai ginamės? Neturiu po ranka šūsnies tyrimų (bet jei jūs turit, tai būtinai pasidalinkit), bet turiu porą teorijų. Arba mes jau dirbame kaip aktyvistai, arba mes vis labiau atkreipiame dėmesį į toksišką pseudoaktyvistinę darbo kultūrą. Arba ir tas, ir tas.
Pavasarį su nuostabiąja žmona buvom geriausių Kanų festivalio reklamų seanse „Pasakos“ kino teatre. Kas man įstrigo – kad pelno siekiančių kompanijų, visų pirma – „Apple“, bet ir kitų, reklamos buvo labiau apie pasaulio gelbėjimą, nei valstybinių ar nevyriausybinių organizacijų. Kitaip tariant, „Greenpeace“ save mažiau pristatė kaip pasaulio gelbėtoją nei „Mastercard“. Toks jausmas, lyg aktyvistų organizacijos jau būtų kaip reikalas pavargusios nuo „aktyvisto“ stereotipo ir perleidusios jį verslams, kuriems šitas vis dar važiuoja ir sueina už gryną pinigą.
Kad verslai ieško, kaip motyvuoti tiek vartotoją, tiek darbuotoją kuo mažesniais kaštais, nieko naujo ar keisto. Aktyvistų organizacijų modelis čia itin patrauklus – iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad tikintys tuo, ką daro, žmonės gali dirbti iki nukritimo už labai menką atlygį. Tik taip susikūrė ir G1PS, ir GPB, ir daugybė kitų puikių nevyriausybinių organizacijų, netgi universitetų katedrų ir studijų programų – per gausų savanorišką, neapmokamą arba labai menkai apmokamą darbą.
Tad viskas labai paprasta: jei tik išeis darbuotoją įtikinti, kad jis ne griovį kasa, ne kasoje sėdi, ne VPNą programuoja ir ne škurliais keistis padeda, o prisideda prie tarptautinio interneto saugumo, kelia Lietuvos ekonomiką, mažina bereikalingą vartojimą, padeda žmonėms rasti vieni kitus, neša džiaugsmą, daro teigiamą pokytį pasaulyje, gelbsti banginius ir bites, palaiko LGBTQ+ bendruomenę, kardo Rusijos agresiją Ukrainoje, sprendžia socialines problemas ir dar aukoja vėžiu sergantiems Pakistano vaikams – ji(s) galės dirbti daugiau, ir stropiau, ir už mažiau. Kol neperdegs, t. y.
Ir tame net nėra jokios konspiracijos ar bendrojo plano – verslininkai irgi žmonės, ir, įtikėję šiais dalykais patys, tiesiog skleidžia juos ir darbuotojams, kurie kažkiek šitas idėjas priima, kažkiek iš jų išsijuokia, bet neturi kitos išeities, kaip tik bent jau apsimesti, kad jiems rūpi, ir dirbti bent jau ne mažiau nei sekantis pagal tingumą kolega.
Verslininkai skaito knygas, domisi politika, kartais tikrai nuoširdžiai prisideda prie nevyriausybinių ar aktyvistinių organizacijų. Ne pas vieną viršininką, ypač „progresyviuosiuose Vakaruose“, ir Deleuze’as su Guattari lentynoj vartosi, ir Graeberio „Šūdmalos darbus“ gali aptikti. Net ir tokie šūdžiai kaip Samas Bankmanas-Friedas ar Samas Altmanas kažkada buvo tarp „efektyviųjų altruistų“ – laisvais siūlais apsiūtos kaip ir kairiųjų bendruomenės, siekiančios pagerinti visos žmonijos gyvenimą. Trumpai tariant, nemažai verslininkų tikrai tiki, kad keičia pasaulį į gera – tad kodėl neturėtų tikėti ir jų samdiniai?
Kita vertus, gali būti, kad nieko čia labai naujo – „socialiai atsakingas verslas“ yra ganėtinai sena frazė, menanti dar net Henrio Fordo fabrikus. Pasaulis persipina įvairiais būdais, ir verslo bei aktyvizmo pasauliai niekada nebuvo koncertinomis vienas nuo kito atsitvėrę, perdegimas tikriausiai irgi nėra naujas reiškinys, net ir tokiais masiniais mastais kaip dabar.
Gali būti, kad mes tiesiog pradėjom labiau rūpintis savo ir kitų psichikos sveikata, ar bent jau daug daugiau apie ją kalbėti, todėl geriau atpažįstam įvairiausius sutrikimus ir kitus negerumus – net ir tais atvejais, kai jų galbūt ten nėra. Aišku, „yra“ ir „nėra“ – nelabai tinkamos kategorijos psichikos sveikatai, t. y., smegenims, kurios bando pasirūpinti pačios savimi. Jei yra smegenyse – tai yra ir realybėje. Gal ne tikrovėje, bet realybėje tai tikrai.
Tad galbūt tiesiog išmokome geriau atpažinti, kai mus mausto, įtikinėdami, kad gelbstime ruoniukus, nors iš tikrųjų dėstome verslo vadybą. Arba pramokome dėmesingiau pažvelgti į savo nuovargį ir klustelti savęs: ar taip turėtų būti? Jei neturėtų, tai kodėl taip nutiko? Arba gal patys geriau perprantame, kada darbas iš mūsų prašys daugiau, nei galės sumokėti, ir kitiems papasakojame.
Tad į klausimą „Ar mūsų darbas virsta pseudoaktyvizmu?“ aš tikslaus atsakymo neturiu. Gali būti, kad nebevirsta, gali būti, kad jau seniai jis juo yra pavirtęs, tik mes pradedame po truputį praregėti. Kai kuriems iš mūsų tai kainuoja „perdegimo“ mėnesius ir metus, bet geriau jau taip nei niekaip.
Tiesa jus išlaisvins
Tad kas daryt? Kaip neperdegt pačiam, neperdegint vieniems kitų, neužknist negyvai pavaldinių, jei tokių turit, kaip keisti pačią darbo kultūrą, kad ji mažiau degintų darbuotojus?
Aš turiu čia kelias tokias idėjėles.
Pirmoji ir pagrindinė – tai radikali tiesa apie mūsų darbus. Nuo organizacijos apačios iki pat viršaus reikia labai stipriai kamšyti šūdmalos kloakas. Pagrindinis žingsnis čia – įsivardinti, ką mes veikiame, su kuo mažiau nesąmonių. Atsisėsti ir atvirai sau ir kitiems pasakyti: aš nesu kraštovaizdžio dizaino guru, aš tiesiog per dieną kasu griovį. Aš kasoj sėdžiu, o ne „šypsena skaidrinu kliento dieną“. Aš palinkusi per dieną apeliacinius skundus surašinėju, o ne „padedu nuskriaustiesiems siekti teisingumo“. Ir t. t., ir pan.
Kur čia radikalumas – tai tame, kad galbūt kasdamas griovį prisidedi prie kraštovaizdžio dizaino; kad kasoj sėdėdamas gali praskaidrinti kliento dieną; kad surašiusi gerą apeliacinį skundą gali padėti nuskriaustajam siekti teisingumo; ir t. t. Bet jei nusimestume nuo darbų visus „galbūt“, „galimai“ ir „galiu“, kokia radikali tiesa mums liktų?
Aš daug sėdžiu prie kompo, tarškinu klaviatūra, verčiu ir redaguoju knygas (neformuoju šiuolaikinės lietuvių kalbos). Profsąjungoje bendrauju su kolegomis ir buhaltere, tvarkau biurokratiją, pasirodau žiniasklaidoje, kai reikia, parašau pranešimą spaudai, kitus einamuosius darbus nudirbu (nestatau socializmo ir nekuriu darbo klasės judėjimo). Kartais Darbo ginčų komisijoje paatstovauju nariui ar narei (neginu paprasto žmogaus). Rašau šį blògą (nesu joks įtakorius ar „nuomonės formuotojas“).
Žodžiu, nustokime gelbėti banginius ir eikime toliau griovių kasti.
Antrasis patarimas – darbo teisė yra jūsų draugė! Privalomos atostogos, laisvadieniai, švenčių dienos, darbo laiko normos tuose visuose aktuose ir kodeksuose surašyti ne tam, kad viršininką panervuotų. Nors viršininkui gal taip ir neatrodo. Laisvas nuo darbo laikas turi būti priimamas kaip šventenybė, kaip dievo įsakymas, kurį pažeisti darbiniais reikalais – rimtas faux pas, stambi nuodėmė, už kurią galima per nosį gauti arba reiktų bent iš anksto atsiprašyti arba po to nuoširdžiai gailėtis.
Viršininkas ar, tuo labiau, kolega, kuris to nepaiso ir negerbia, elgiasi tiesiog trumparegiškai ir neprotingai. Trumpuoju laikotarpiu gal ir išloš valandą ar dvi papildomo darbo, gal bus greičiau užbaigtas degantis projektas, bet po truputį nuovargis, resentimentas ir nepasitenkinimas kapsės į taurę, kuriai persipildžius darbuotoja(s) mes darbą, ims prastai dirbti ar tiesiog susirgs. O blogiausiu atveju – gal net kokią profsąjungą imsis organizuoti, ū-ū-ūūūūūū!
Na ir paskutinis dalykas, kurį pasiekti tikriausiai bus sunkiausia – mums visiems reikia nustoti šlovinti persidirbimą bei „pasiekimus“ ir imti šlovinti poilsį, balansą, nieko neveikimą, gebėjimą atsisakyti, gebėjimą sustoti, pasirūpinimą savimi ir kitais ir t. t. ir pan. Būti darboholiku turėtų būti taip pat gėdinga, kaip būti alkoholiku. Išgirdę, kad kažkas tris dienas iš eilės dirbo po 16 valandų, mes turėtume griebti telefoną ir skambinti darbo inspekcijai (ar gal net 112), o ne linksėti galva ir sakyti „Tai čia nieko, aš va aną mėnesį…“
Vietoj paskutinės pastraipos paliksiu jus su nuostabia temine daina.
Viršelio nuotraukos autorius – Jan Ingemansen.