Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
[originalų tekstą anglų kalba galite rasti čia]
„Mes praradome savo namus! Patirties ir moralės prasme Praha visiškai degraduoja. Nėra politikų, kurie galvotų apie ateitį (kurios mes nebeturime), jie tiesiog skaičiuoja pinigus…“ – rašo vienas iš žurnalo, kurį leidžia Prahos gyventojų savarankiškai organizuota iniciatyva „Bearable Living“ („Pakenčiamas gyvenimas“), kovojanti su AirBnB, bendradarbių.
Žurnale pasakojamos istorijos apie žmones, gyvenančius vadinamuosiuose „gyvenamųjų namų viešbučiuose“: pastatuose, kuriuose didžioji dalis butų jau naudojami ne ilgalaikiam būstui, o trumpalaikei nuomai, daugiausia – užsienio turistams. Prieš COVID pandemiją AirBnB svetainėje buvo daugiau nei 15 000 butų, kuriuose galėjo gyventi apie 40 000 vietinių žmonių.
Istorijos skaitytojui gali pasirodyti juokingos. Tačiau jei įsivaizduotume, kad tai yra kasdienė realybė, vykstanti mūsų namuose – vietoje, kuri turėtų būti pati saugiausia, – jos tokios nebeatrodytų. Prahos centro gyventoja pasakoja apie savo patirtį:
Šiuo metu negaliu miegoti miegamajame. Tai neįmanoma dėl triukšmo… Jau nebekviečiu policijos, nes tai reiškia, kad naktį nemiegosiu visai… Dabar miegu virtuvėje, bet tik kai čia nėra turistų, vadinasi, savaitgaliais ir kai kuriais šiokiadieniais. Kai triukšmas būna nepakeliamas, miegu koridoriuje, ant kilimo. Paprastai pamiegoti pavyksta tris dienas per savaitę. Pradėjau palikinėti šeimą ir eiti miegoti į kitą butą, bet tai nelabai padeda, nes jis taip pat Prahos centre.
Prieš kelias dienas čia buvo apgyvendinti keli britai. Dalis jų namo grįžo apie vidurnaktį, dalis – apie 4 valandą ryto. Į namą įeiti negalėjo, nes buvo per daug girti, tad šaukė ir spardė duris. Kol skambinau savininkui, vienas iš tų vaikinų į terasą nučiuožė nuo stogo. Matyt, užlipo kopėčiomis ant stogo ir, jei būtų žengęs vieną neteisingą žingsnį, jau būtų negyvas.
Viešas šlapinimasis, vandalizmas, laipiojimas stogais, vakarėliai terasose su penio kostiumais, daiktų mėtymas pro langus, vagystės, tyčiojimasis iš vietinių gyventojų, miegojimas koridoriuose AirBnB viešbučiuose tapo kasdienybe. Su tuo kovodami, vietiniai dažniausiai kviečia policiją ir bando įtikinti girtus turistus elgtis padoriai. Tačiau akivaizdu, kad to nepakanka. Siekdami apsaugoti savo namus, Prahos 1 (senamiesčio) ir kitų AirBnB paveiktų rajonų gyventojai pradėjo politinę kovą. Anot jų, AirBnB veikla turėtų būti uždrausta ir iškeldinta iš miesto, o butai turėtų atlikti ilgalaikio būsto funkciją, o ne tarnauti nereguliuojamam verslui.
Ši neapykanta AirBnB nėra unikali. Daugelio pasaulio miestų žmonės ir savivaldybės bando įvesti trumpalaikės nuomos kontrolės priemones. Tačiau AirBnB nebėra vien tik trumpalaikė nuoma. Tai tapo būsto transformacijos į paprastą prekę simboliu. Tai akivaizdus įrodymas, kaip mieste veikia kapitalistinė ekonominė logika: būstas yra skirtas parduoti, o ne tenkinti žmonių poreikius. Tie, kas gali sau leisti, gali gyventi čia, kas negali, – turi kraustytis į priemiesčius.
Tokie miestai kaip Barselona, Amsterdamas, Berlynas, Paryžius ir kiti jau išleido taisykles šiai platformai. Į tai AirBnB sureagavo neįprasta taktika: pradėjo organizuoti socialinį judėjimą reguliavimui panaikinti, naudodama bendruomenės aktyvisto ir politologo Saulo Alinsky metodus. Platforma naudoja ginklą, kurį sukūrė kairiųjų judėjimai ir profsąjungos kaip tik tam, kad kovotų su žmogiškuosius poreikius ėdančiu parazituojančiu verslu. Ir, priešingai nei tokios mažos iniciatyvos kaip „Bearable Living“, AirBnB turi pinigų, praktinių žinių, patyrusių įvairių kampanijų dalyvių, žiniasklaidos ir lobizmo specialistų bei apmokytų darbuotojų. Klausimas mums visiems: kaip atsispirti miestų pavertimui prekėmis, kai demokratinės kovos priemonės, kurios anksčiau priklausė žmonėms, dabar yra investuotojų rankose?
AirBnB judėjimas už dereguliavimą: kaip kova už demokratiją tapo turtingųjų teritorija
Naujoji strategija, kurią naudoja AirBnB, aprašyta Mančesterio universiteto sociologo Luke’o Yateso ataskaitoje. Iš esmės tai yra korporacijų gebėjimas „daryti įtaką demokratinėms institucijoms kuriant ir koordinuojant iš pažiūros nepriklausomus socialinius judėjimus, kurie veiktų jų vardu“. AirBnB naudoja koordinuotas smulkių, neprofesionalių savininkų grupes ir populiarų smulkiųjų verslininkų įvaizdį. O tikslas – apsaugoti interesus tų, kuriais platforma rūpinasi iš tikrųjų: didžiųjų investuotojų.
Strategija pagrįsta „svetingumo klubų“ tinklu. Palaikomi platformos, šie klubai „lobuoja“ vietos politikus dėl (de)reguliavimo. Platforma padeda klubams organizaciniais klausimais, o AirBnB darbuotojai asmeniškai dalyvauja savininkų protestuose. Platformos darbuotojai užsiima politiniu švietimu (neoliberalia kryptimi), kuria istorijas žiniasklaidai ir rengia politiką, kurią lobuoja savininkai. Verta paminėti, kad yra keletas svetingumo klubų, kurie atsisako platformos palaikymo, tačiau AirBnB darbuotojai šiuos klubus laiko nesėkme. Ataskaitoje teigiama, kad tokių klubų pasaulyje yra 350–400, iš jų 40% – JAV. Kiekvienas klubas turi iki devynių narių.
Klubai rengia daug rafinuotesnes kampanijas nei vietos piliečiai. Pavyzdžiui, San Fransisko klubai, priešindamiesi bandymams reglamentuoti platformą, išleido 8 milijonus dolerių, pasamdė Obamos rinkimų kampanijos rengėjus, 32 tūkstančiais skambučių pasiekė 6 500 savininkų ir kelis šimtus jų įtikino dalyvauti teismo posėdžiuose bei protestuose (palyginkite su bet kokio pilietinio judėjimo pajėgumais jūsų mieste). AirBnB pasaulio politikos ir viešųjų reikalų vadovas Chrisas Lehane’as (buvęs Billo Clintono ir Alo Gore’o patarėjas politiniais klausimais) šią kampaniją laikė tokia sėkminga, kad norėjo San Fransisko modelį pritaikyti visame pasaulyje.
Kaip atrodo klubų organizavimo procesas? AirBnB samdo bendruomenės organizatorius, kurie ieško tinkamų savininkų. Šie dažniausiai turi tik vieną būstą ir, pageidautina, yra smulkieji verslininkai, dirbantys kultūros srityje. Į svetingumo klubus atrenkami įvairių rasių ir tautybių vietiniai patriotai, kurie, idealiu atveju, yra išgyvenę traumuojančią patirtį, o jų pagrindinis pajamų šaltinis – AirBnB. Vadovaujamasi šūkiu „Lokalumas, nesaugumas ir įvairovė“. Yatesas cituoja AirBnB darbuotoją Manny iš Jungtinės Karalystės, kuris taip aiškina pasirinkimo logiką:
Taigi, kai vietos tarybų nariai ir žmonės sako: „O, AirBnB yra baisus dalykas“, tu pasitelki būstų šeimininkus, kurie tampa kampanijų ir mobilizuojančio judėjimo veidu, sakančiu: „Ne, aš tik Danas iš Lito [miestelio Škotijoje], man tiesiog reikia užsidirbti šiek tiek pajamų“, arba „Aš buvau atleistas iš darbo“, arba „Turiu sveikatos problemų“, ir būtent tokius žmones ir privilioji.
Po pradinės atrankos įvyksta pirmasis susitikimas. Pirmasis bendruomenės organizatoriaus ir savininko pokalbis akis į akį vyksta AirBnB biure. Kaip ir klasikiniame organizavimesi, savininkas gauna nedidelę motyvacinę užduotį (pasirašyti peticiją ir pan.). Antrasis susitikimas dažniausiai įvyksta savininko namuose, kur ji/s jaučiasi patogiai. Šio susitikimo tikslas – užmegzti patikimus santykius. Įmonės organizatorius bando išsiaiškinti, ar savininko istorija suderinama su AirBnB geidžiamu viešuoju pasakojimu. Vėliau vyksta susitikimai su kitais savininkais, kurių tikslas – užmegzti asmeninius santykius. Galutinis tikslas – surasti patikimus vietinius lyderius, kurie galėtų koordinuoti svetingumo klubų veiklas kovojant už reguliavimo panaikinimą.
Probleminis korporacijų lobizmo „iš apačios“ aspektas yra visiškas skaidrumo nebuvimas. Platforma viešai teigia, kad neturi nieko bendra su svetingumo klubais. Tai reiškia, kad visuomenė ir politikai gali nežinoti, kad tai ne smulkiųjų savininkų demokratinės valios išraiška, o įmonės strategija su aiškiu verslo tikslu.
AirBnB tebėra platforma, kuri nuolat atsisako bendradarbiauti su viešuoju sektoriumi (daugiausia – dėl duomenų teikimo). Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Čekijoje, ji pažeidžia keletą teisės aktų: dažniausiai Statybos ir prekybos įstatymą, verslui naudodama butus, kurie turi būti skirti ilgalaikiam būstui. Akivaizdu, kad jos veikla neturi nieko bendra su demokratija. Priešingai, platforma piktnaudžiauja socialinių judėjimų strategijomis ir taktika asocialiems tikslams. Ilgainiui ji skatina gentrifikaciją, kuri lemia neįperkamus būstus, prastėjantį bendruomeniškumą ir kaimynystę, o dažnai ir nesaugumą ar net vietinių gyventojų iš(si)kraustymą.
Yatesas tvirtina, kad socialinių judėjimų strategijomis domisi ir kitos platformos, tokios kaip Uber ar Lyft. Taigi, galime tikėtis, kad įmonių kūrybiškumas augs, o demokratijai kils dar didesnė rizika. Be to, tokios tendencijos lemia ir pasitikėjimo demokratiniais procesais bei prasmingu dalyvavimu politikoje silpnėjimą.
Stiprūs miestai – šių dienų kairiųjų ginklas
Kaip rodo dabartinė politinė realybė, miestai, o ne valstybės, glaudžiai susipynusios su kapitalistine ekonomika, gali kovoti su daug stipresnėmis neoliberaliomis jėgomis. Jie užsiima progresyvia politika, kuriai valstybėms trūksta drąsos. Nenuostabu, kad miestai, o ne valstybės vadovauja kovai su būsto finansalizacija ir miesto erdvės pavertimu prekėmis, kuria naujus tvarius ekologinius modelius ir socialinę politiką, atitinkančią vietos piliečių poreikius. Kova su AirBnB čia nėra išimtis.
Miestų judėjimas, dar vadinamas naująja savivalda (new municipalism), grindžiamas gyventojų sąmoningumu kalbant apie vietos problemas bei glaudžiais politikų ir piliečių ryšiais savivaldybės lygmeniu. Geografinis artumas ir asmeniniai miestiečių ryšiai taip pat turi įtakos. Judėjimai savivaldos lygmeniu, tokie kaip garsusis Barcelona en Comú, savo galią ir teisėtumą grindžia šiais ryšiais. Ši platforma Barselonoje aktyviai veikia nuo 2014 m., siekdama socialinio teisingumo principų (įskaitant teises į būstą ir sveikatos priežiūrą), socialiai ir ekologiškai tvarios ekonomikos, savivaldybių politinių institucijų demokratizavimo ir moralinės politikų atsakomybės, išreikštos atlyginimų lubomis, skaidrumu ar vengimu imti paskolas iš skolas generuojančių institucijų.
Pačioje gyvavimo pradžioje šis judėjimas rėmėsi viešais susirinkimais, kuriuose politika buvo kuriama gatvėse, be oficialių institucijų atstovų. Dabartinė Barselonos merė Ada Colau yra atėjusi iš PAH (hipotekų paveiktų žmonių platformos), kurioje ji aktyviai veikė daugelį metų.
Kitas sėkmingas judėjimas – Zagreb je naš („Zagrebas yra mūsų“), neseniai laimėjęs savivaldos rinkimus Kroatijos sostinėje. Jo šaknys – taip pat socialinių judėjimų politikoje ir miestiečių kovose. Judėjimas išaugo iš platformos Pravo na Grad („Teisė į miestą“), kovojančios su viešųjų erdvių privatizavimu bei pertekliniu miesto erdvių išnaudojimu apskritai ir pasisakančios už kolektyvinį viešųjų gėrybių valdymą. Viena žinomiausių platformos kovų buvo kampanija už viešąją erdvę Zagrebo centre (akcija „Mes neatiduosime Varšavska gatvės“) ir prieš Kamensko tekstilės fabriko nugriovimą.
Ši platforma ir šis judėjimas yra pavyzdžiai, kaip horizontali struktūra „iš apačios“ ir profesionalesnė organizacinė forma gali sutartinai veikti ir keistis priklausomai nuo aplinkybių ir tikslų. Toks organizacinis lankstumas prieštarauja Vidurio ir Rytų Europoje paplitusiam judėjimų „iš apačios“ polinkiui eiti profesionalėjimo ir biurokratizavimosi keliu.
Atsakas: valdžios koncentracija valstybės lygmeniu ir aktyvistų veiklos apribojimai
Nors nauji judėjimai savivaldybių lygmeniu, su legendiniu Barcelona en Comú priešakyje, siekia dovanoti miestus žmonėms, o ne kapitalui, ne visose šalyse dirva jiems gyvuoti yra palanki.
Prahoje, kaip ir visoje Čekijoje, neoliberali valstybės būsto politika (privatizavimas ir būsto rinkos liberalizavimas) laipsniškai privedė prie dabartinės rimtos būsto krizės. Būsto įperkamumas Prahoje yra vienas prasčiausių Europoje: norint įsigyti butą, reikia sukaupti 14 metinių algų, tai yra daugiau nei Miunchene, Berlyne ar Vienoje. Mokėti trečdalį (pažeidžiamiems, mažas pajamas gaunantiems namų ūkiams – ir dar daugiau) mėnesio pajamų už nuomą tapo įprasta.
73% iš 15 000 AirBnB platformoje esančių apgyvendinimo vietų skirti komerciniam naudojimui (nuomojamos daugiau nei 90 dienų per metus arba priklauso investuotojams, turintiems daugiau nei vieną nekilnojamojo turto vienetą). Tačiau parengti AirBnB reglamentavimą užtruko ne vienerius metus. Kaip tai įmanoma? Yra dvi pagrindinės kliūtys: nuosavybės reguliavimo centralizavimas valstybės lygmeniu ir neefektyvus miesto judėjimų spaudimas.
Savivaldybių judėjimai, tokie kaip Barcelona en Comú ar Zagreb je naš, pasirodė esantys pakankamai stiprūs kovoje su netolygia miesto plėtra. Tačiau turime atsižvelgti į tai, kad skirtingose šalyse skiriasi politinės kultūros, kurios daro įtaką institucinėms, teisinėms ir politinėms miesto valdymo galimybėms. Miestai negali vykdyti progresyvios politikos, kai neturi tam minimalių institucinių ir teisinių priemonių.
Taip ir yra Prahos atveju. Nors kiti Europos miestai gali reglamentuoti AirBnB veiklą, Praha neturi įstatymų leidžiamosios galios tai daryti. Ir nors būtini įstatymai buvo siūlomi parlamentui, jie niekada nebuvo svarstomi valstybės politikų. Miesto lygmeniu negalima išspręsti ne tik trumpalaikės nuomos reguliavimo, bet ir apskritai būsto klausimo. Be trūkstamų įstatymų, taip yra ir dėl to, kad 10-ajame dešimtmetyje savivaldybės pardavė didžiąją dalį savo turto, tad kapitalistinėje visatoje, kur taisykles diktuoja nuosavybės savininkai, jos neturi jokios realios galios.
Dar vieną žingsnį valdžios centralizavimo link žengė naujasis Statybos įstatymas, atėmęs teisę išduoti statybos leidimus iš savivaldybių ir perdavęs ją valstybės žinyboms. Nors daugelio Europos miestų patirtis rodo stiprių savivaldybių naudą progresyviai politikai, Praha tebėra šių tendencijų pakraštyje ir tik dabar bando nubrėžti labai kuklias ribas vystytojų galioms bei įsigyti nuosavybės.
Antra, kaip visi žinome, politikai niekada nieko nedaro, jei jų nespaudžia piliečiai, judėjimai ir iniciatyvos. Prahoje yra dvi pagrindinės iniciatyvos, kurios pasirinko dvi skirtingas strategijas. Šie du pavyzdžiai kelia klausimą apie bendrą miesto judėjimų strategiją: legaliai ar radikaliai?
Pirmoji iniciatyva – savarankiška butų savininkų grupė „Pakenčiamas gyvenimas Prahos centre“. Be kitų dalykų, ji leidžia žurnalą, kuriame piliečiai rašo savo istorijas, viena kurių cituota šio straipsnio pradžioje. Iniciatyva siekia, kad būtų sukurtas tam tikras teisinis įrankis ir daugiausia vykdo politinį lobizmą. Šioje teisinėje kovoje iniciatyva pasiteisino: pagaliau atsirado teismo nuosprendis, kad AirBnB yra verslo veikla, todėl jai taikomi verslui priklausantys mokesčiai ir kiti teisės aktai (pvz., ant pastato su AirBnB butais privaloma turėti aiškų vaizdinį ženklą, nurodantį verslo savininko vardą ir pavardę; nuomotojai privalo mokėti sveikatos ir socialinio draudimo įmokas, kurios neprivalomos ilgalaikės nuomos teikėjams).
Tačiau, perpasakojus AirBnB istoriją teisės kalba, išryškėja politinis konfliktas, slypintis šios problemos esmėje: konfliktas tarp stambaus kapitalo, paverčiančio būstą finansiniu turtu, ir gerovės vietinių žmonių, besinaudojančių savo butais tam, kam jie buvo pastatyti – gyvenimui. Miesto centre gyvenantys butų savininkai priklauso vidurinei ar net aukštesniajai klasei ir toli gražu neprisideda prie antikapitalistinio naratyvo bei nekritikuoja ekonominės logikos, kuri ir sukūrė problemą, su kuria jie kovoja. Ar „tinkama“ teisinė kategorija pavers 15 000 butų saugiu būstu? Vargu. Minėtas teismo nuosprendis apsunkina AirBnB galimybę gauti pelno, tačiau kol kas siūlo tik teisinį būdą, kaip tai padaryti, o ne esminį pokytį, būstus „ištraukiant“ iš trumpalaikės nuomos gniaužtų ir perduodant į ilgalaikio būsto rinką.
Dar viena iniciatyva – radikali kairioji „Stop AirBnB“, garsi savo protesto akcija, sulaukusia neregėto žiniasklaidos dėmesio. Aktyvistai išsinuomojo AirBnB butą ir surengė ten viešą parodą apie platformą, taip pat suorganizavo seminarų, koncertų ir urbanistinę intervenciją: 12 metrų ilgio reklamjuostę ant istorinio bokšto Prahos centre. Akcijoje apsilankė miesto meras ir nuo AirBnB nukentėję vietos piliečiai. Lyginant su teisine kalba, šiuo atveju buvo pasiūlytas suprantamas ir patrauklus pasakojimas: miestas skirtas gyventi, o ne parduoti. Tačiau aktyvistai, per daug akcentuodami ne strateginę politiką, o tiesioginius veiksmus, pakliuvo į spąstus: po šios vienos akcijos iniciatyva išsikvėpė. O kai nuosaikiam urbanistinio pasipriešinimo sparnui prireikė pagalbos su spauda, žurnalistų kontaktais, visuomenės dėmesiu, radikalios kairės nebebuvo.
Dėl pandemijos daugelis AirBnB butų pateko į ilgalaikę rinką, tad (dėl šio ir kitų dalykų) nuoma Prahoje sumažėjo 10 procentų. Akivaizdu, kad ginant namus virusas buvo daug efektyvesnis nei politikai. Šis mažėjimas lėmė nedideles individualias nuomininkų, kurie dėl pandemijos prašė sumažinti nuomos mokestį, pergales (taip pat pasisekė ir šio straipsnio autorei). Tačiau nei virusas, nei individualūs sprendimai nesukelia sisteminių pokyčių. Akcentuodamos AirBnB neteisėtumą, vietinės iniciatyvos, matyt, tiesiog sukūrė poreikį jį įteisinti, o ne uždrausti. Nors kol kas teisinis trumpalaikės nuomos kelias yra aiškus, jos reglamentavimas vis dar nepradėtas ir Praha vis dar neturi įstatymų leidžiamosios galios jį pradėti.
Viršelio nuotrauka: Harvard Business Review
Tekstą vertė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
4 Komentarai apie “Kodėl Praha nekenčia AirBnB ir kaip su juo kovoti”