Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Pastaruosius 13 metų studijavau ir dirbau psichikos sveikatos srityje. Šiuo metu esu vaikų ir paauglių psichoterapeutas vienoje Londono mokyklų. Karantino metu galėjau apmąstyti ir pradėti kalbėti apie psichikos sveikatos krizę su draugais ir kolegomis. Pabandysiu paaiškinti, kodėl manau, kad diskursas apie psichikos sveikatą yra nepakankamas, ir kokie iššūkiai laukia šioje srityje dirbančių specialistų.
Neadekvatus kalbėjimas apie psichikos sveikatą
Kaip pastebi socialinius judėjimus tyrinėjanti mokslininkė Deva R. Woodly, galimybės politiniams pokyčiams atsiveria tik per viešąjį diskursą. Vis dėlto psichikos sveikatos sektoriuje trūksta aktyvizmo, galinčio paveikti viešąjį diskursą ir, savo ruožtu, valstybės politiką.
Šiuo metu viešas kalbėjimas apie psichikos sveikatą yra labai mažai pažengęs. Tarkim, diskusijos šia tema dažniausiai akcentuoja asmeninę individo atsakomybę. „Extinction Rebellion“, priešingai, ragina imtis kolektyvinio veiksmo, o ne tik individualiai rūšiuoti šiukšles ar naudoti mažiau plastiko. Lygiai taip pat ir psichikos sveikatos diskursas turėtų neapsiriboti raginimais galvoti pozityviai, užsiimti joga, sveikai maitintis, daugiau mankštintis ir taip toliau. Psichikos sveikatos sutrikimai neatsiranda vakuume. Psichikos ligos kyla ne dėl to, kad neužsiimame joga. Apie visuomenės psichikos sveikatą turime pradėti kalbėti sistemiškai.
Turime skleisti psichologijos žinias apie tai, kaip problemos perduodamos iš kartos į kartą. Pavyzdžiui, jau seniai žinome, kad kūdikiai išmoksta dorotis su stresu, tik jei globėjai juos ramina ir atliepia jų poreikius. Žinome, kad 30-40% vaikų išsiugdo vadinamąjį nesaugaus prieraišumo stilių, kas reiškia, kad šiame pasaulyje jie nesijaučia emociškai saugūs. Žinome, kad žiauraus elgesio ar savikontrolės modeliai yra perduodami iš kartos į kartą. Traumos perdavimą tarp kartų galime analizuoti iš psichologijos, epigenetikos, ekonomikos perspektyvos ir taip toliau. Toks sistemiškas psichikos sveikatos krizės supratimas leistų sukurti konkrečias ir tikslingas pokyčio programas.
Ilgalaikės ir veiksmingos investicijos pavyzdžiu galėtų būti tėvų ir kūdikių psichikos sveikatos klinikos, apie kurias kalba psichoterapeutė Sue Gerhardt. Šios klinikos teikia paramą ir moko tėvus geriau suprasti kūdikių poreikius. Jei tokios paslaugos būtų prieinamos visiems, galėtume vienos kartos laikotarpiu reikšmingai sumažinti psichikos sveikatos problemų. Tai – tik viena iš idėjų, kurios galėtų patekti į viešąjį diskursą.
Tiesą sakant, psichologų sukaupta išmintis ne tik per mažai naudojama – kartais šiomis žiniomis aktyviai piktnaudžiaujama. Kaip dokumentinių filmų cikle „Ego amžius“ parodo Adamas Curtisas, psichologijos įžvalgos buvo naudojamos vartotojiškumui skatinti. Kitas dokumentinis filmas, „Socialinė dilema“, atskleidžia, kaip socialinės medijos yra sąmoningai vystomos taip, kad skatintų priklausomybę, o tyrimai rodo, kad jų poveikis paauglių psichikai yra ypač žalingas.
Psichologijos žinios gali būti naudojamos ir blogiems, ir geriems tikslams. Jos leidžia generuoti pajamas išnaudojant traumą – arba užkirsti kelią bei išgydyti traumą. Geriausia išeitis, mano manymu, yra skatinti gerai informuotą viešą kalbėjimą ir aktyviai priešintis pasipelnymui iš psichologinių problemų.
Iššūkiai psichikos sveikatos specialistams
Psichikos sveikatos specialistai turi pakankamai žinių ir geba jausti empatiją, todėl jiems labiausiai tiktų pradėti psichikos sveikatos judėjimą. Vis dėlto šios srities darbuotojai paprastai nesiburia į organizacijas. Tai reikia keisti, nes jokia kita grupė Vakarų pasaulyje neturi tokio autoriteto skatinti pokyčius šioje srityje. Jokia kita grupė negali geriau analizuoti šios nepaprastai kompleksiškos problemos ir ją suformuluoti suprantama kalba. Be to, politinis aktyvizmas puikiai dera su sąžiningumo, drąsos ir etikos pagrindu, ant kurio stovi mūsų profesija. Filosofo Alano Wattso žodžiais, „terapeutė, kuriai nuoširdžiai rūpi padėti individui, yra priversta imtis socialinės kritikos“.
Psichikos sveikatos srityje dirbantys žmonės išties imasi socialinės kritikos, bet paprastai privačioje aplinkoje ir labai švelniai. Mes apgailestaujame dėl nepakankamai finansuojamos ir į trumpalaikius tikslus orientuotos psichikos sveikatos apsaugos sistemos, tačiau retai kada imamės kolektyvinio politinio aktyvizmo. Grahamas Musicas, įtakingas šiuolaikinės psichoterapijos atstovas, teisingai pastebėjo, kad mums, psichoterapeutams, išeiti iš savo konsultacijų kabinetų komforto yra tas pats, kas kurmiams išlįsti iš savo urvų.
Akivaizdžiausias pavyzdys, kaip sunku psichikos sveikatos specialistams imtis politinio aktyvizmo, – kaip mes apleidžiame savo pačių teises. Tarkim, dauguma mokyklos psichologų Jungtinėje Karalystėje formaliai yra savarankiškai dirbantys specialistai, nors mes negalime patys nustatyti savo įkainių ar darbo valandų. Dėl to nutinka ir taip, kad metų metus vienoje institucijoje pradirbę darbuotojai negauna mokamų atostogų ar ligos išmokų. Mokyklos psichologų darbo statusas – rimta ir nesprendžiama teisinė problema. Taigi verta užduoti klausimą: kaip mes galime kovoti už kitus, jei mums taip nesiseka pakovoti už save?
Viena to priežasčių – mūsų srities kultūra, persmelkta privatumo ir vienatvės, o kartais net ir vienišumo. Pavyzdžiui, privačia praktika užsiimantys psichoterapeutai dažnai būna gana izoliuoti ir tik minimaliai palaiko ryšį su kolegomis. Be to, mažose bendruomenėse gyvenantys psichoterapeutai ir psichologai gali būti ypatingai vieniši, nes vengia neprofesinių kontaktų su savo klientais ir todėl nesilanko vietos baruose ar bendruomenės renginiuose.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Viena iš erdvių, kur psichikos sveikatos specialistai galėtų burtis į grupes, yra internetas. Vis dėlto daugelis jų aktyviai jo privengia, iš dalies todėl, kad nenori atskleisti per daug asmeninės informacijos esamiems ar galimiems klientams. Tačiau šiais laikais virtualios erdvės yra ypač svarbios kuriant bendrumą ir organizuojant bendrą veiksmą. Mūsų laikais viešojo diskurso neįmanoma keisti be energingos veiklos internete.
Buvimas versus darymas
Verta, manau, pakalbėti ir apie dar vieną priežastį: tarp psichikos sveikatos specialistų paplitę įsitikinimai neretai būna priešiški aktyvizmui. Viena iš esminių sąvokų psichoterapijos, psichologijos ir greičiausiai vakarietiškos meditacijos apskritai kanonuose – tai buvimo ir darymo priešprieša. Buvimas, manoma, yra svarbiau už darymą.
Buvimas reiškia atvirumą ateinančioms patirtims, jausmams ir kūniškiems pojūčiams, jų priėmimą. Patirtys nebūna nei geros, nei blogos, tad nėra reikalo kažką daryti – taisyti, keisti ar jų vengti. Pašėlusio aktyvumo pasaulyje – kur reikia viską daryti geriau, ilgiau, greičiau, aukščiau, sėkmingiau ir plačiau – vien būti yra atgaiva. Džiaugiuosi, kad priklausau kultūrai, kuri ugdo gebėjimą tiesiog būti.
Vis dėlto versus suponuoja bereikalingą priešpriešą tarp buvimo ir darymo. Šitoks binariškumas neretai politinį aktyvizmą priskiria nepageidautinam darymui. Savo profesiniame kontekste išties kartais sunkiai rasdavau pateisinimą į išorę orientuotai, politiškai aktyviai savo pusei.
Galbūt pasaulis tiek prisikentėjo nuo save teisinančių ir destruktyvių galios manifestacijų, kad mes, psichologinio ir dvasinio augimo šalininkai, ėmėme romantizuoti priešiškumą aktyvizmui, lyderystei ir aiškioms politinėms pozicijoms. Išminties idealą mes dažniau įsivaizduojame kaip atokiame kalne gyvenantį ir Atvirumą kontempliuojantį atsiskyrėlį, o ne žmogų, bandantį keisti tikrovę.
Rašydamas šias eilutes jaučiu, kaip sukyla pyktis. Žinoma, galiu žvelgti į vidų – galiu pajusti, kaip patiriu šį pyktį savo kūne, ir atrasti jausmus, slypinčius už mano pykčio. Galima labai daug sužinoti vien tyrinėjant savo jausmus, tačiau susilaikyti nuo veiksmo nėra jokia būtinybė ar dorybė. Turime leisti savo patirtims skleistis dabarties momente (būti) ir kartu nukreipti savo jausmus į veiksmą (daryti).
Psichoterapijos ir konsultavimo sąjungos atstovas Richardas Bagnallas-Oakeley interviu leidiniui Therapy Today sakė: „Kartais noras išlikti atsiribojusioje, reflektuojančioje „stebinčiojo aš“ pozicijoje yra mūsų gynyba.“ Bręstanti psichikos sveikatos krizė meta vis didesnį iššūkį šitokiai gynybai. Pavyzdžiui, vaikams psichikos sveikatos paslaugų kartais tenka laukti metus ar ilgiau. Tai verčia abejoti mūsų binarine buvimo-darymo perspektyva. Tai verčia pamatyti tikrovę ir drąsiai į ją reaguoti. Tai provokuoja mus bandyti suderinti ir integruoti Buvimą ir Darymą. To padaryti nepavyks toliau lindint kurmių urvuose ar medituojant ant kalno. Laikas stoti ant žemės ir veikti.
Psichikos sveikatos judėjimui teks imtis daugybės problemų. Turime pradėti sveiką viešąjį diskursą, atveriantį kelią politinėms galimybėms ir įtraukiantį platesnę visuomenės dalį. Turime siekti apsaugos darbuotojams, dirbantiems įtampą ir perdegimo pavojų keliančioje aplinkoje, tokioje kaip ligoninės ar mokyklos. Turime dėti pastangas nutraukti traumos perdavimo tarp kartų grandinę. Turime priešintis taupymo viešosioms paslaugoms politikai. Turime reguliuoti psichologiškai nesaugius kultūrinius produktus, tokius kaip socialinės medijos.
Tačiau visų pirma mes, psichikos sveikatos srities darbuotojai, turime susivienyti. Turime rasti virtualių ir fizinių erdvių, kuriose galėtume sueiti draugėn. Žinau, kad tą padaryti įmanoma ir tai veikia, nes pats pradėjau nemažai diskusijų su kolegomis apie politinį aktyvizmą – ir tai leido sukurti abipusio pripažinimo ir įgalinimo atmosferą.
Nuotraukos autoriaus. Vertė Justinas Šuliokas. Šį tekstą galite skaityti ir anglų kalba.
Straipsnis apie psichinę sveikatą, ir nei žodžio apie psichodelikų legalizaciją. Absurdas.