Lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

GPB skaitytojams pristatome ištrauką iš neseniai lietuviškai išleistos garsiosios britų tinklaraštininko, filosofo ir kultūros kritiko Marko Fisherio knygos „Kapitalistinis realizmas: Nėra jokios alternatyvos?“ Šiame, pirmajame knygos skyriuje, autorius pristato bendrą „istorijos pabaigos“ atmosferą, kurioje dar kartą ir nuaidi žymusis Fredrico Jamesono ir Slavojaus Žižeko klausimas: „Kodėl mums lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo?“

Primename, kad GPB rėmėjai knygą internetu gali įsigyti 15 proc. pigiau.

Vienoje pagrindinių Alfonso Cuaróno 2006 m. filmo „Žmonių vaikai“ (Children of Men) scenų Clive’o Oweno personažas Teo užeina pas draugą į Batersio elektrinę, virtusią savotišku valstybinės įstaigos ir privačios galerijos deriniu. Kultūros lobiai – Michelangelo „Dovydas“, Picasso „Gernika“, „Pink Floyd“ pripučiama kiaulė – saugomi pastate, kuris ir pats yra restauruotas paveldo artefaktas. Tai – mūsų vienintelė proga užmesti akį, kaip gyvena elitas, pasislėpęs nuo masinį nevaisingumą sukėlusios katastrofos padarinių: jau ištisa žmonių karta nėra susilaukusi nė vieno vaiko. „Kokia viso to prasmė, jei nebus kam į tai žiūrėti?“ – paklausia Teo. Nebeišeina pasiteisinti „ateities kartomis“, nes nebus jokių ateities kartų. Atsakymas – nihilistinis hedonizmas: „Bandau apie tai negalvoti.“

„Žmonių vaikų“ distopija unikali tuo, kad ji būdinga vėlyvajam kapitalizmui. Tai – ne tas visiems gerai pažįstamas totalitarinis scenarijus, kurį nuobodžiai demonstruoja vos ne kiekviena kino distopija (pavyzdžiui, Jameso McTeigue’o 2005 m. „V – tai vendeta“ (V for Vendetta). P. O. Jameso romane, pagal kurį pastatytas filmas, demokratija laikinai sustabdyta, o šalį valdo pats save pasiskyręs Prižiūrėtojas; vis dėlto filme šis faktas protingai nesureikšminamas. Kiek žinome, visur kur įmanoma taikomos autoritarinės praktikos galėjo būti įvestos ir santvarkoje, kuri formaliai išliko demokratiška. Mus tokiai įvykių eigai jau paruošė karas prieš terorizmą: krizės normalizavimas veda prie situacijos, kai nebeįmanoma įsivaizduoti, kad kada nors bus atšauktos priemonės, kuriomis tvarkomasi su nepaprastąja padėtimi (kada gi baigsis tas karas?).

„Žmonių vaikai“ mums norom nenorom primena frazę, priskiriamą Fredricui Jamesonui ir Slavojui Žižekui: lengviau įsivaizduoti pasaulio pabaigą nei kapitalizmo. Šis posakis itin tiksliai perteikia tai, ką turiu omenyje sakydamas „kapitalistinis realizmas“: plačiai paplitusi jausena, kad kapitalizmas – vienintelė perspektyvi politinė bei ekonominė sistema ir kad nebeįmanoma netgi įsivaizduoti nuoseklios jo alternatyvos. Kadaise distopiniai filmai ir romanai buvo tokios vaizduotės pratimai – juose vaizduotos katastrofos buvo pretekstas papasakoti apie po jų atsiradusius kitokio gyvenimo būdus. „Žmonių vaikuose“ šito nebėra. Vaizduojamas pasaulis čia atrodo panašesnis į mūsiškio plėtinį arba intensyvesnę versiją nei į jo alternatyvą. Šiame pasaulyje, kaip ir mūsiškiame, ultraautoritarizmas ir Kapitalas visiškai nėra nesuderinami: čia sugyvena koncentracijos stovyklos ir tinklinės kavinukės. Viešoji erdvė „Žmonių vaikuose“ apleista, atiduota nebeišvežamoms šiukšlėms ir sėlinantiems gyviams (vienoje itin paveikioje scenoje apleistos mokyklos koridoriumi nubėga elnias). Neoliberalai – kapitalistiniai realistai tikrąja to žodžio prasme – seniai džiūgauja stebėdami viešosios erdvės naikinimą, tačiau, kitaip nei jų deklaruojamose viltyse, „Žmonių vaikuose“ valstybės nunykimo neregėti – tik jos apnuoginimas iki kertinių kariuomenės ir policijos funkcijų (sakau „deklaruojamose“, nes neoliberalizmas vogčiomis kliaujasi valstybe net ir ideologiškai ją talžydamas. Tai visu grožiu pasirodė per 2008-ųjų finansinę krizę, kai, vos išgirdusi neoliberalizmo ideologų komandą, valstybė atskubėjo į pagalbą bankų sistemai).

Katastrofa „Žmonių vaikuose“ nei tyko kažkur už posūkio, nei jau yra nutikusi. Veikiau ji išgyvenama realiu laiku. Katastrofa neįvyksta kurią nors tikslią akimirką; pasaulis nepasibaigia sprogimu – jis užgęsta, suaižėja ir iš lėto subyra. Kas sukėlė katastrofą, nežino niekas; jos priežastis – tolimoje praeityje, taip visiškai nebesusijusi su dabartimi, kad atrodo lyg piktavalės būtybės užgaida: išvirkščias stebuklas, prakeiksmas, kurio jokia atgaila negali atšaukti. Tokią negandą palengvinti gali tik intervencija, kurios tikėtis galima ne daugiau, nei pirmiau buvo laukta prakeiksmo. Ką nors daryti – bergždžia; prasminga čia tik beprasmė viltis. Prietarams ir religijai – pirmiesiems bejėgių prieglobsčiams – atėjo aukso amžius.

O kaip dėl pačios katastrofos? Akivaizdu, kad nevaisingumo motyvą reikia priimti kaip metaforą – kitokio nerimo pakaitalą. Norėčiau teigti, kad šis nerimas tiesiog prašosi būti suvokiamas kultūrinėje plotmėje, o filmas kelia klausimą: kiek laiko gali išlikti kultūra, kurioje nebelieka nieko naujo? Kas nutinka, kai jaunimas praranda gebėjimą stebinti?

„Žmonių vaikai“ susieja įtarimą, kad pabaiga jau bus atėjusi, su mintimi, kad visai gali būti, jog ateitis pasiūlys tik pakartojimus ir perrikiavimus. Ar gali būti, kad nebebus jokių lūžių, jokių „naujumo šokų“? Toks nerimas dažnai veda prie bipolinio svyravimo: „silpna mesianistinė“ viltis, kad kada nors vis dėlto įvyks kažkas naujo, krenta į niūraus įsitikinimo, kad nieko naujo jau niekada nebebus, bedugnę. Dėmesys ateinančiam Didžiajam Įvykiui virsta dėmesiu paskutiniam didžiajam įvykiui – kaip seniai jis nutiko ir ar labai buvo didis?

„Žmonių vaikų“ užkulisiuose tūno T. S. Eliotas – juk nevaisingumo motyvą filmas paveldėjo iš Bevaisės žemės (The Waste Land). Baigiamasis filmo epigrafas „šanti šanti šanti“ daugiau bendra turi su fragmentuotomis Elioto eilėmis nei su upanišadų ramybe. Galbūt „Žmonių vaikuose“ galima įžiūrėti ir užkoduotus kito Elioto – „Tradicijos ir individualaus talento“ (Tradition and the Individual Talent) Elioto – rūpesčius. Šioje esė Eliotas dar iki Haroldo Bloomo[1] aprašė abipusį ryšį tarp kanoniškumo ir naujumo. Naujovė save apibrėžia kaip atsaką tam, kas jau įtvirtinta; tuo pat metu tai, kas jau įtvirtinta, turi save performuoti kaip atsaką naujovei. Elioto teigimu, išsekus ateičiai, liktume net ir be praeities. Nebesikeičianti tradicija, kuriai nebemetami iššūkiai, praranda bet kokią vertę. Kultūra, su kuria nevyksta nieko, išskyrus jos saugojimą, apskritai neverta kultūros vardo. Puikus to pavyzdys yra Picasso „Gernikos“ likimas filme – sielvarto ir įsiūčio riksmas prieš fašizmo žiaurumus čia virtęs dekoracija ant sienos. Kaip ir Batersio elektrinei, kurioje jis kabo, šiam paveikslui „ikonos“ statusas suteiktas tik atėmus iš jo bet kokią funkciją ar kontekstą. Joks kultūros objektas negali išlaikyti savo galios, kai nebelieka jį išvysti galinčių naujų akių.

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Nereikia laukti netolimos „Žmonių vaikų“ ateities, kad pamatytume, kaip kultūra virsta muziejų eksponatais. Kapitalistinio realizmo galia iš dalies kyla iš kapitalizmo gebėjimo įtraukti ir suvartoti visą iki šiol nutikusią istoriją: taip veikia jo „ekvivalentų sistema“, galinti priskirti piniginę vertę visiems kultūros objektams, – ir nesvarbu, ar tai religinė ikonografija, ar pornografija, ar Kapitalas. Pasivaikščiokite po Britų muziejų, kuriame eksponuojami objektai, išplėšti iš savo gyvenamų pasaulių ir surinkti į vieną vietą lyg į kosminį laivą iš „Grobuonies“ (Predator), – štai jums ir išraiškinga iliustracija, kaip veikia šis procesas. Praktikas ir ritualus verčiant grynai estetiniais objektais, praeities kultūrų įsitikinimai pasiduoda objektyviai ironijai ir virsta artefaktais. Kapitalistinis realizmas nėra tam tikra realizmo rūšis; jis praktiškai yra pats realizmas. Kaip Komunistų partijos manifeste rašė Marxas ir Engelsas:

Lediniame savanaudiško išskaičiavimo vandenyje [kapitalas] paskandino šventąjį religinės ekstazės, riteriško entuziazmo, miesčioniško sentimentalumo virpesį. Žmogaus asmens orumą ji[s] pavertė mainomąja verte ir vietoj daugybės suteiktų ir įgytų laisvių iškėlė vieną beširdę prekybos laisvę. Žodžiu, religinėmis ir politinėmis iliuzijomis pridengtą išnaudojimą ji[s] pakeitė atviru, begėdišku, tiesioginiu, beatodairišku išnaudojimu.[2] 

Kapitalizmas – tai, kas liko subyrėjus ritualiniam ir simboliniam įsitikinimų detalumui: neliko nieko, tik tarp griuvėsių ir relikvijų slankiojantis vartotojas-žiūrovas.

Ir vis dėlto šis perėjimas nuo įsitikinimų prie estetikos, nuo įsitraukimo prie stebėjimo laikomas vienu iš kapitalistinio realizmo privalumų. Tvirtindamas, kad, Alaino Badiou žodžiais, „išgelbėjo mus nuo „pasenusių ideologijų“ įkvėptų „mirtinų abstrakcijų“, kapitalistinis realizmas bando rodytis esąs skydu, saugančiu mus nuo paties įsitikinimo keliamų pavojų. Postmoderniam kapitalizmui pritinkantis žiūrėjimas iš ironiško atstumo turėtų stiprinti mūsų atsparumą fanatizmo vilionėms. Mums sakoma: sumažėję lūkesčiai – nedidelė kaina už apsaugą nuo teroro ir totalitarizmo. „Gyvename prieštaroje“, – pažymi Badiou:

<…> žiaurumu ir gilia nelygybe grįsta padėtis, kurioje visa, kas egzistuoja, vertinama vien piniginiais matais, mums pristatoma kaip idealas. Teisindami savo konservatizmą, įtvirtintosios tvarkos gynėjai iš esmės negali vadinti jos idealia ar nuostabia. Vietoj to jie nutarė teigti, kad visa kita – vienas siaubas. Žinoma, sako jie, gal ir negyvename tobulame Gėryje. Bet mums pasisekė, kad negyvename Blogio sąlygomis. Mūsų demokratija – netobula. Bet ji geresnė nei kruvinos diktatūros. Kapitalizmas – neteisingas. Bet jis bent jau ne toks nusikalstamas kaip stalinizmas. Milijonams afrikiečių leidžiame mirti nuo AIDS, bet bent jau neužsiimame rasistinėmis nacionalistinėmis deklaracijomis kaip koks Miloševićius. Irakiečius žudome iš lėktuvų, bet bent jau neperrėžiame jiems gerklių mačetėmis kaip kokioje Ruandoje… Ir t. t.

Toks „realizmas“ analogiškas išsikvėpusiam depresija sergančio žmogaus požiūriui į pasaulį – bet kokia pozityvi būsena, bet kokia viltis jam atrodo tik pavojinga iliuzija.

[1] Haroldas Bloomas (1930–2019) – amerikiečių literatūros kritikas, laikomas įtakingiausiu XX a. antrosios pusės literatūros kritiku. Laikė save „vakarietiškojo kanono“ gynėju nuo „pasipiktinusiųjų mokyklos“ (School of Resentment) – marksistinės, feministinės, postkolonialistinės, poststruktūralistinės ir pan. literatūros kritikos (čia ir toliau – vert. past.).

[2] Citata iš 1988 m. lietuviško leidimo, vertėja (-as) nenurodyta (-as).

Iliustracijos – stopkadrai iš filmo „Žmonių vaikai“. Vertė Tomas Marcinkevičius.