Įžanga: vaizdas migracijos kontrolės režime
Po Immigration and Customs Enforcement (ICE) pareigūnų įvykdyto Renée Good nužudymo ir kilusių protestų Mineapolio–Saint Paul regione, Donaldo Trumpo vadovaujama politinė valdžia pasirinko viešai komunikuoti ne per paaiškinimus ar atsakomybės prisiėmimą, o per vaizdą. Oficialioje Baltųjų rūmų paskyroje socialiniame tinkle X (anksčiau – „Twitter“) buvo išplatinta dirbtiniu intelektu (DI) pakeista protesto fotografija, vaizduojanti sulaikytą Nekima Levy Armstrong. Pirminėje nuotraukoje ji fiksuota vedama antrankiais – veidas ramus, laikysena santūri. Pakeistoje versijoje tas pats veidas transformuotas į perdėtos kančios išraišką: praverta burna, ašaros, vizualiai sustiprintas emocinis sukrėtimas. Originalų vaizdą maždaug valanda anksčiau buvo paviešinusi JAV vidaus saugumo sekretorė Kristi Noem.
Šios fotografijos atsiradimo aplinkybės buvo aiškiai politinės. Levy Armstrong dalyvavo proteste, nutraukusiame pamaldas bažnyčioje, kurios pastorius David Easterwood, kaip nurodoma teismo dokumentuose, tuo pat metu ėjo laikinojo Saint Paul ICE padalinio vadovo pareigas. Pati protestuotoja yra ordinuota dvasininkė, o savo veiksmus grindė religine ir politine kritika: protestu buvo siekiama atkreipti dėmesį į tai, kad asmuo, atsakingas už represinę migracijos politiką, kartu veikia kaip moralinis autoritetas religinėje bendruomenėje. Pirminis vaizdas fiksavo būtent šią įtampą – pilietinį nepaklusnumą, nukreiptą prieš valstybės ir vietinės bendruomenės moralinio autoriteto susiliejimą.
Skaitmeninis vaizdo perdirbimas šį kontekstą panaikino. Nepriklausoma žiniasklaidos analizė patvirtino, kad Trumpo administracijos paskleista fotografija buvo sąmoningai pakeista. Vis dėlto ji buvo pateikta be jokio žymėjimo ar paaiškinimo, tarsi dokumentinė realaus įvykio fiksacija. Paklaustas apie šį veiksmą, Trumpo politinės komunikacijos atstovas apsiribojo pareiškimu, jog „memai tęsis“. Tokiu būdu klastojimas nebuvo nei paneigtas, nei pateisintas – jis buvo įtvirtintas kaip priimtina politinės praktikos forma.
Reakcijos į šį vaizdą atskleidė jo funkciją. Dalis viešosios erdvės dalyvių nurodė, kad fotografija yra dirbtinai pakeista, tačiau kita dalis ją priėmė kaip tikrovišką ir reagavo su atviru pasitenkinimu tariama protestuotojos kančia. Respublikonų kongresmenas Randy Fine viešai pavadino ją „teroriste“ ir paragino „verkti“. Ši reakcija nebuvo pavienė: ji įsiliejo į platesnį politinį foną, kuriame Trumpo rėmėjų aplinka jau kelias savaites teisino Renée Good nužudymą, aiškindama jį pačios aukos elgesiu, tariamu nepaklusnumu ar grėsmės sukėlimu pareigūnams. Vėlesnės Renée Good autopsijos išvados parodė, kad mirtinas šūvis buvo paleistas iš saugios padėties, kai pareigūnui negrėsė tiesioginis pavojus.
Šis atvejis nebuvo pavienis: jau sausio 24 d. Mineapolyje ICE pareigūnai nužudė 37-erių JAV pilietį Alexą Pretti, patvirtindami, kad valstybės vykdomas teroras migracijos kontrolės vardu regione tęsiasi. Šiame kontekste protestuotojos fotografija veikia ne kaip informacijos perdavimo priemonė, o kaip politinis faktas. Skaitmeninis vaizdo perdirbimas čia nėra nei humoras, nei atsitiktinė provokacija. Tai sąmoninga galios praktika, kuria politizuotas valstybės smurtas pratęsiamas vaizdinėje erdvėje. Medijos šiuo atveju funkcionuoja ne kaip komunikacijos kanalas, o kaip politinės galios technologija, leidžianti normalizuoti pažeminimą ir perkelti politines represijas į kasdienę vaizduotę, kurioje kančia tampa ideologiškai prasminga. Fašistinė logika atsiskleidžia ne kaip emocinis perteklius ar radikali retorika, bet kaip racionalizuota praktika – gebėjimas valdyti per vaizdus ir tokiu būdu formuoti visuomenės suvokimą, prieš ką valstybės prievarta laikoma politiškai priimtina.
Vaizdo cirkuliacija kaip politinė ekonomija
Vaizdai, cirkuliuojantys šiuolaikinėje viešojoje erdvėje, neegzistuoja „laisvoje apykaitoje“. Jie nėra neutralūs informacijos vienetai, laisvai konkuruojantys dėl dėmesio. Jų judėjimą formuoja konkrečios infrastruktūros: platformų algoritmai, institucinis autoritetas, politinė hierarchija ir ideologinis kontekstas, kuriame vieni vaizdai įgauna svorį, o kiti lieka triukšmu. Todėl vaizdo poveikis nėra jo turinio savybė – jis kyla iš to, kas jį platina, kieno vardu jis kalba ir su kokia galia rezonuoja.
Šiuo požiūriu skaitmeniniu būdu perdirbtas protestuotojos atvaizdas nėra „vienas iš daugelio“ vaizdų. Jo politinė reikšmė kyla ne iš to, kad iššaukiamos stiprios reakcijos, bet iš to, kad jį paskelbė galios centras. Kai vaizdą platina politinis galios režimas, jis ne konkuruoja su kitais – jis užima viršutinę poziciją vaizdų hierarchijoje, tampa atskaitos tašku, pagal kurį rikiuojasi komentarai, interpretacijos ir afektai. Tokiu būdu vaizdas nurodo, kaip šią situaciją reikia matyti.
Čia afektas nėra spontaniška reakcija ar „emocijų protrūkis“. Jis veikia kaip valdomas resursas. Vaizdas ne šiaip sukelia pyktį ar pasitenkinimą – jis aktyvuoja jau parengtus refleksus, kurie ilgą laiką buvo formuojami per politinę retoriką, represinę praktiką ir viešą kalbą apie „tvarką“, „grėsmę“ ir „nusipelnytą bausmę“. Afektas šiuo atveju yra ne psichologinė būsena, o politinis kuras, leidžiantis palaikyti mobilizaciją be tiesioginių nurodymų.
Būtent todėl klaidinga teigti, kad „socialiniai tinklai skatina ekstremizmą“. Toks teiginys paslepia esmę. Problema ne platformose ir ne technologijoje savaime, o tame, kaip vaizdai įgauna skirtingą politinį svorį priklausomai nuo to, su kokiomis galios institucijomis ir ideologijomis jie susiję. Tas pats vaizdas, paskleistas iš marginalios paskyros, būtų laikomas provokacija ar dezinformacija. Tas pats vaizdas, paskelbtas galios centro, pvz. Baltųjų rūmų, vardu, tampa politiniu faktu, aplink kurį sukasi diskusija, pyktis ir pasitenkinimas.
Šitaip vaizdas nustoja būti reprezentacija. Jis nebe „atspindi“ įvykį, o įsijungia į galios grandinę. Jis pratęsia tai, ką ne visada galima padaryti tiesioginiu veiksmu: pažemina, disciplinuoja, parodo pavyzdį. Vaizdas tampa pigia, bet efektyvia valdžios forma – nereikalaujančia nei teismo, nei sprendimo, nei atsakomybės. Užtenka parodyti, o publika pati atliks juodą darbą.
Šioje politinėje ekonomijoje svarbus ne tik pats vaizdas, bet ir tai, ką leidžiama su juo daryti. Juokas, pašaipa, memai neveikia kaip pasipriešinimas ar ironija. Jie veikia kaip darbo pasidalijimas, kuriame valdžia pateikia pradinį signalą, o auditorija perima jo platinimą, sustiprinimą ir normalizavimą. Taip vaizdas tampa ne vienkartiniu įvykiu, o cirkuliuojančia praktika, nuolat atnaujinančia galios santykį tarp tų, kurie žiūri, ir tų, į kuriuos leidžiama žiūrėti.
Šis mechanizmas leidžia pereiti nuo klausimo „ką vaizdas reiškia“ prie klausimo „ką vaizdas daro“. O tai, ką jis daro, nėra komunikacija ar nuomonės išraiška. Tai – politinė ekonomija, kurioje vaizdai veikia kaip resursai, afektai – kaip mobilizacijos medžiaga, o žiūrėjimas – kaip politinis veiksmas.
Smurtas kaip politinė praktika
Migracijos politikoje smurtas dažnai aiškinamas per emocijas: baimę, pyktį, neapykantą ar „radikalėjimą“. Toks aiškinimas leidžia visuomenei išlikti „nekaltai“ – smurtas tada atrodo kaip nekontroliuojama reakcija į išorines grėsmes. Tačiau šis aiškinimas ne tik netikslus, bet ir politiškai pavojingas. Smurtas čia nėra emocinė būsena. Jis yra sąmoningai palaikoma politinė praktika, kuriai visuomenė ne pasiduoda, o ją priima, artikuliuoja ir gina.
Viešojoje erdvėje pasirodantys komentarai apie migrantų „pasirinktą riziką“, „neišvengiamas pasekmes“ ar „aukų skaičiaus mažinimą“ nėra „perdėtos emocijos“. Tai argumentai. Jie remiasi racionalumu, skaičiavimu, tariamu pragmatizmu. Šie pasisakymai ne kritikuoja valstybės veiksmus, o juos tęsia kalbine forma, perimdami ir stiprindami atgrasymo logiką. Smurtas ginamas apskaičiuotu politiniu mąstymu.
Būtent todėl klaidinga laikyti šiuos komentatorius tik pasyviais stebėtojais ar manipuliacijos aukomis. Jie veikia kaip aktyvūs politiniai subjektai, kurie dalyvauja antimigracinės politinės prievartos legitimizavime. Jie ne tik pritaria valstybės veiksmams, bet ir juos racionalizuoja, paversdami smurtą prieš imigrantus „neišvengiamu“, „logišku“ ar net „humanišku“.
Šioje vietoje smurtas atlieka aiškią funkciją. Jis nėra perteklius, klaida ar nesėkmė. Jis yra instrumentas, skirtas palaikyti sienos režimą kaip politinę tvarką. Atstūmimai, palikimas šaltyje, kūno pažeidžiamumo išnaudojimas veikia kaip signalai ne tik migrantams, bet ir vietos visuomenei. Smurtas ne tik, kas bus neįsileidžiamas, bet ir kas priklauso politinei bendruomenei, o kas – ne.
Komentarai, pateisinantys galimas mirtis ar nušalimus, atlieka ypač svarbų vaidmenį. Jie perkelia atsakomybę nuo sprendimų priėmėjų prie aukų, bet dar svarbiau – paverčia mirtį priimtina politine pasekme. Tai nėra empatijos stoka. Tai yra aktyvus politinis pasirinkimas, kuriame gyvybė vertinama per jos naudingumą sienos režimui.
Šioje vietoje ir atsiskleidžia šiuolaikinė fašistinė logika. Ji nebūtinai remiasi isterija ar neapykantos šūksniais. Ji veikia per ramų sutikimą, per „sveiką protą“, per tariamą racionalumą. Fašizmas nėra tiesiog „primestas iš viršaus“ – jis įsitvirtina per kasdienę kalbą, per komentarus, per argumentus, kurie neabejoja pačiu smurto teisėtumu.
Todėl šie pasisakymai negali būti traktuojami kaip periferiniai. Jie sudaro socialinį pagrindą, be kurio represinė politika negalėtų veikti ilgą laiką. Valstybė gali inicijuoti smurtą, bet tik visuomenė gali jį padaryti tvarų. Šiuo požiūriu smurtas migracijos politikoje yra ne tik valstybės veiksmas, bet ir kolektyvinė praktika, kurią palaiko, saugo ir normalizuoja tie, kurie ją gina viešojoje erdvėje.
Todėl smurtą grąžinti politikai reiškia pripažinti šią atsakomybę. Ne ieškoti emocijų, ne aiškinti psichologijos, bet įvardyti veikėjus ir jų pasirinktą poziciją. Migracijos režimas funkcionuoja ne todėl, kad žmonės „nesupranta“, o todėl, kad dalis visuomenės supranta labai gerai – ir su tuo sutinka.
Ksenofobinė subjektyvacija: visuomenė kaip represijos subjektas
Valstybės smurtas migracijos politikoje veikia ne tik kaip fizinis veiksmas, bet ir kaip subjektų formavimo mechanizmas. Jis neapsiriboja tuo, kas daroma migrantams – jis sistemingai veikia ir tuos, kurie stebi, komentuoja, pritaria. Šiuo požiūriu represija nėra vienpusė. Ji auklėja. Ne moraline, o politine prasme: moko, kaip mąstyti, kaip vertinti ir kaip kalbėti apie smurtą.
Šią praktiką galima apibrėžti kaip subjektyvaciją per represiją. Tai procesas, kuriame visuomenė formuojama ne per įtikinėjimą ar ideologinius lozungus, o per dalyvavimą smurto logikoje. Valstybė ne tik vykdo atstūmimus, sulaikymus ar palikimą pavojingomis sąlygomis – ji kartu nuosekliai demonstruoja, koks santykis su šiais veiksmais laikomas „teisingu“, „brandžiu“ ir „atsakingu“.
Šis „auklėjimas“ nevyksta per atvirus nurodymus. Jis vyksta per precedentus, per tylą, per tai, kas lieka be pasekmių. Kai atstūmimai pateikiami kaip neišvengiama politika, kai nušalimai įvardijami kaip „rizikos pasekmė“, kai mirtis šaltyje aptariama techniniu, beveik logistiniu tonu, visuomenei siunčiamas aiškus signalas: toks mąstymas yra leistinas. Dar daugiau – toks mąstymas pageidautinas, jei nori būti laikomas racionaliu politiniu subjektu.
Ksenofobinė subjektyvacija formuojama ne per atvirą neapykantą, o per apskaičiuotą atstumą. Žmogus mokomas ne jausti pyktį migrantui, bet nejausti atsakomybės. Mokomas kalbėti ne apie smurtą, o apie „procedūras“, ne apie sprendimus, o apie „realybę“, ne apie kūnus, o apie „srautus“. Tokiu būdu smurtas ne paneigiamas, o perkeliamas į neutralią kalbą.
Svarbu pabrėžti: šis procesas neveikia prieš visuomenės valią. Jis remiasi aktyviu įsitraukimu. Kai viešojoje erdvėje kartojami argumentai apie „neišvengiamas pasekmes“, „atsakomybę už savo pasirinkimus“ ar „bendrą saugumą“, visuomenė ne atkartoja valstybės kalbą – ji ją įsisavina ir perkuria, pritaikydama kasdieniam vartojimui. Taip formuojamas subjektas, kuris ne tik toleruoja represiją, bet ją atpažįsta kaip normalią politinę praktiką.
Ši subjektyvacija yra ksenofobinė ne todėl, kad ji visada reiškiasi atvira neapykanta. Ji ksenofobinė todėl, kad aiškiai nubrėžia ribą tarp „mūsų“ ir „jų“, ir šią ribą pateikia kaip natūralią, savaime suprantamą. Migrantas konstruojamas ne kaip politinis subjektas, o kaip rizikos nešėjas, problema, fonas, per kurį galima mokyti visuomenę apie tvarką, drausmę ir ribas.
Tokiu būdu valstybė „auklėja“ visuomenę ne pamokslaudama, o leisdama dalyvauti. Dalyvauti žiūrint, komentuojant, racionalizuojant, pritariant. Represija tampa ne tik valdžios veiksmu, bet ir bendru politiniu darbu, kuriame visuomenė mokosi savo vietos: stebėtojo, teisėjo, pateisinančiojo. Tai ir yra šiuolaikinė fašistinė logika – ne mobilizuojanti mases isterijoje, o formuojanti disciplinuotus, racionalius, „žmogaus statusą“ nustatinėjančius subjektus (kalbu apie komentarus Sienos grupės Facebook paskyroje, kur vienas iš patriotiškai nusiteikusių „tėvynės gynėjų“ atvirai teigė, kad imigrantams neriklauso „žmogaus statusas“, o kiti bendrapiliečiai uoliai gynė VSAT pareigūnų veiksmus nustumian prieglobsčio prašytojus atgal į mišką nušalinėti galūnių).
Šiame kontekste ksenofobija nėra emocinė patologija. Tai išmokta politinė laikysena, kuri leidžia gyventi šalia diskriminacinio institucinio smurto, jį pateisinti ir kartu jaustis atsakingu, blaiviu, „nepasiduodančiu jausmams“. Politinė prievarta ne tik veikia, bet ir perduoda save kaip žinojimą: kaip teisingą būdą suprasti pasaulį ir savo vaidmenį jame.
JAV ir Lietuva: postfašistinė pilietybės tvarka skirtingose teritorijose
JAV ir Lietuvos migracijos politikos dažnai pristatomos kaip nepalyginamos: skirtingi masteliai, skirtingi kontekstai, skirtingos istorijos. Tačiau šie skirtumai klaidina. Abiem atvejais veikia ta pati politinė logika, kurią G. M. Tamás apibūdino kaip postfašizmą – tvarką, kurioje represija nukreipta ne prieš politinius priešus, o prieš tuos, kurie laikomi nepriklausančiais politinei bendruomenei.
JAV kontekste tai aiškiai matyti ICE praktikoje. Migrantas čia nėra teisinis subjektas, su kuriuo valstybė privalo ginčytis teisiniame lauke. Jis laikomas administracine problema: suimamas, atribojamas, deportuojamas. Smurtas, kurį jis patiria, nėra bausmė – jis pristatomas kaip „procedūra, užtikrinanti tvarką“.
Lietuvoje atstūmimai nuo sienos taip pat nėra pateikiami kaip smurtas. Jie vadinami „apgręžimais“, „prevencija“, „valstybės saugumo užtikrinimu“. Migrantas čia taip pat nėra laikomas politiniu subjektu. Jam nepripažįstama teisė prašyti prieglobsčio. Jis paverčiamas kūnu teritorijoje, kurį galima stumdyti, palikti ir išbandyti „objektyviomis sąlygomis“.
Esmė abiem atvejais – pilietybės klausimas. Anot G. M. Tamás, postfašistinėje tvarkoje pilietybė veikia ne kaip universali politinė teisė, o kaip privilegija, kurią valstybė saugo nuo „perteklinių“ kūnų. Migrantas nėra priešas, kurį reikia nugalėti. Jo atžvilgiu tiesiog neprivaloma taikyti tų pačių politinių ir moralinių normų. Todėl jo kančia, sužalojimas ar mirtis neinterpretuojami kaip politinės atsakomybės klausimai.
Vieš komentarai šiuo klausimu JAV ir Lietuvoje skamba beveik identiškai. Argumentai apie „pasirinktą riziką“, „neišvengiamas pasekmes“, „mažesnį blogį“ ar „atgrasymo veiksmingumą“ paremti ta pačia logika: jei asmuo nepriklauso politinei bendruomenei, jo likimas tampa ne politiniu sprendimu, o aplinkybių rezultatu. Tai nėra emocinis žiaurumas. Tai – pilietybės ribų gynyba kasdienės kalbos forma.
Tampa aišku, kad visuomenė abejose valstybėse veikia ne kaip manipuliuojama auka, o kaip aktyvus postfašistinės tvarkos subjektas. Viešieji svarstymai apie tai, ar „verta gailėti“, ar „jie patys kalti“, nėra nuomonės. Jie atlieka politinį darbą: paverčia politinių teisių ir apsaugos suspendavimą natūraliu, racionaliu ir neproblematizuojamu. Taip smurtas gali reikštis be nuolatinio teisimo, be skandalų, be atviros prievartos kalbos.
Skirtumas tarp JAV ir Lietuvos yra ne logikoje, o priemonėse. Tačiau abiem atvejais rezultatas tas pats: nepilietis atsiduria už politinės atsakomybės ribų, o jo kūnas tampa vieta, kurioje valstybė demonstruoja savo suverenitetą.
Postfašizmas šiuo požiūriu yra bendras Europos ir JAV politinis režimas, kuriame pilietybė saugoma ne plečiant teises, o aktyviai atimant jas iš kitų. Ir būtent todėl šis režimas gali veikti be masinės prievartos spektaklio: jam pakanka administracinių procedūrų ir visuomenės, kuri sutinka, kad ne visi kūnai verti politinės apsaugos.
Antifašistinė ašis: fašizmas kaip tvarkos forma (Žižekiška perspektyva)
Sekant Slavoj Žižek ideologijos kritika, fašizmas suprantamas kaip tvarkos forma, matoma ne ten, kur prievarta demonstruojama atvirai, o ten, kur ji pateikiama kaip neišvengiama, techniškai pagrįsta ir politiškai atsakinga.
Esminė šios tvarkos savybė yra ideologinė inversija: smurtas nebeatrodo kaip politinis pasirinkimas. Jis pateikiamas kaip „realybės principo“ diktuojamas sprendimas, kurio alternatyvos neva neegzistuoja. Būtent taip dešinioji politika įgyja galimybę paversti prievartą pozityviu valdymo resursu – ne pažeidimu, o stabilumo įrodymu.
Institucinėse migracijos kontrolės praktikose ši logika įgauna materialią formą. Tokios agentūros kaip ICE Jugntinėse Amerikos Valstijose ar VSAT Lietuvoje neveikia vien kaip neutralūs administraciniai vykdytojai. Jų procedūrose materializuojasi ideologija. Smurtas nėra taikomas kaip bausmė už nusikaltimą, bet kaip prevencinė priemonė, nukreipta į tuos, kurie laikomi struktūrine rizika politinei tvarkai.
Žižekiška prasme svarbiausia ne tai, kad šios praktikos yra smurtinės, o tai, kaip jos pateikiamos. Prievarta įrašoma į „sveiko proto“ kalbą: kaip neišvengiama politinė pasekmė, skaudus, bet būtinas sprendimas, atsakingas pasirinkimas „be iliuzijų“. Tai atitinka Žižeko „superego logikos“ apibūdinimą: subjektui leidžiama jausti diskomfortą ar net užuojautą, bet tuo pat metu reikalaujama pripažinti, kad „kitos išeities nėra“.
Šioje schemoje smurto viešumas nėra atsitiktinis. Tam tikri prievartos atvejai – įskaitant mirtinas migracijos kontrolės praktikas ar demonstratyvų protestų slopinimą – tampa viešais faktais, kurie ne šokiruoja, o stabilizuoja ideologinį pasakojimą. Smurtas ima veikti kaip įrodymas, kad valstybė „kontroliuoja situaciją“. Tai nėra smurtas prieš politiką; tai smurtas kaip politika.
Svarbus šios tvarkos bruožas yra tai, kad smurtas nukreipiamas ne per baudžiamąją teisę, o per administracinę selekciją. Skirtingai nei baudžiamajame procese, kuriame prievarta siejama su veika ir teisiniu konfliktu, migracijos režime prievarta taikoma pagal statusą, judėjimą ir buvimą tam tikroje teritorijoje. Tai leidžia smurtą atskirti nuo politinės atsakomybės ir pateikti jį kaip techninį valdymo sprendimą.
Žižekiška kritika neapsiriboja smurto aprašymu. Ji nukreipta į patį ideologinį gestą, kuris leidžia šią tvarką suvokti kaip neideologinę. Fašizmas tokiame kontekste pasireiškia ne per atvirą neapykantą ar mobilizaciją, o per atsisakymą matyti konfliktą. Politinė kova dėl migracijos, sienų ir solidarumo pateikiama kaip administracinė problema, kurią reikia „spręsti“, o ne kaip antagonizmas, kurį reikia pripažinti.
Antifašistinė pozicija, žvelgiant iš šios perspektyvos, nėra moralinis smurto pasmerkimas. Ji reiškia ideologinės iliuzijos nutraukimą: atsisakymą priimti smurtą kaip neutralų faktą, techninę procedūrą ar „realybės diktatą“. Antifašizmas veikia kaip politinė intervencija, kuri grąžina klausimą ten, kur jis buvo uždarytas: kas laimi iš šios tvarkos ir kokį konfliktą ji maskuoja. O maskuojamas konfliktas nėra tarp „vietinių ir atvykėlių“. Tai konfliktas dėl materialių sąlygų, galios ir atsakomybės, kuris sąmoningai perkeliamas į saugumo fantazijos lauką. Vietoj klausimo, kodėl daugėja nesaugumo, viešojoje erdvėje įtvirtinamas klausimas, kaip šį nesaugumą kontroliuoti; vietoj analizės, kas gamina socialinį nestabilumą, dėmesys nukreipiamas į tai, kas esą kelia grėsmę tvarkai. Tokiu būdu politinis antagonizmas pakeičiamas administracine problema, o struktūriniai prieštaravimai – techniniais sprendimais. Didžiausias šios tvarkos laimėjimas nėra represija pati savaime, bet tai, kad ji ima funkcionuoti kaip jos nebuvimas – kaip neutralus, savaime suprantamas atsakas į tariamai objektyvią realybę.
Pabaiga. Vaizdas kaip simptomas, ne anomalija
Grįžtant prie protestuotojos vaizdo, jis šiame tekste suvokiamas ne kaip komunikacinė klaida ar propagandinis perlenkimas, bet kaip simptominis konkrečios politinės ir technologinės konfigūracijos efektas. Šis vaizdas nėra atsitiktinis: jis tampa įmanomas ten, kur valstybinė prievarta prieš migrantus ir solidarumo veiksmus jau yra perkelta iš politinio konflikto lauko į administracinės neišvengiamybės registrą.
DI naudojimas vaizdo modifikacijai šiuo atveju nėra esminė naujovė, o veikiau egzistuojančio vaizdų gamybos režimo intensyvinimas. DI nekuria naujos politikos – jis pagreitina ir sutirština procesą, kuriame vaizdas atsiskiria nuo įvykio ir pradeda funkcionuoti kaip procedūrinis politinio veikimo vienetas. Tokiame režime vaizdo politinė galia kyla ne iš jo tikrumo ar dokumentiškumo, o iš jo atitikimo jau veikiančioms institucinėms praktikoms.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite 👇
Ši logika aiškiai matoma migracijos kontrolės kontekste. Tokios institucijos kaip Immigration and Customs Enforcement Jungtinėse Valstijose ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba Lietuvoje veikia režime, kuriame sprendimai dėl atstūmimo, sulaikymo ar judėjimo apribojimo pristatomi kaip techniniai ir procedūriniai administracinio įgyvendinimo klausimai, o ne kaip politiniai sprendimai. Vaizdas – ar tai būtų sulaikytas protestuotojas, ar „sėkmingai užkardytas bandymas kirsti sieną“ – tampa šių procedūrų viešąja tąsa, o ne jų kritika ar dokumentacija.
DI generuojami ar modifikuojami vaizdai šiame kontekste ne „iškraipo tikrovę“, bet atitinka politinį poreikį: jie leidžia prievartą pateikti kaip savaime suprantamą rezultatą, o ne kaip sprendimą, kuris galėtų būti ginčijamas. Technologija atlieka depolitizavimo funkciją – ne panaikindama politinį pobūdį, bet padarydama jį neįvardijamą. Prievarta išlieka politinė, tačiau jos politinis statusas yra suspenduojamas, nes ji pateikiama kaip efektyvumo, saugumo ar procedūrų klausimas.
Todėl problema nėra pavieniai „žiaurūs“ vaizdai ar jų vartotojai. Problema yra politinių sprendimų ir technologinės infrastruktūros sąveika, kurioje dešinės politinė racionalybė įgyja galimybę veikti be atviros ideologijos. Vaizdas ne inicijuoja politiką, o ją uždaro: jis fiksuoja sprendimą kaip jau įvykusį ir pateikia jį kaip realybės faktą, kuriam nebelieka alternatyvų.
Šia prasme DI pagalba pakeistas protestuotojos atvaizdas nėra anomalija. Tai indikatorius, rodantis, kaip šiuolaikinė politinė valdžia, pasitelkdama technologijas, perkelia konfliktą iš politinės erdvės į vaizdinę apyvartą, kur sprendimai nebediskutuojami, o tik demonstruojami. Ši vaizdinė neišvengiamybė nėra neutrali: ji stabilizuoja konkrečią socialinę tvarką, kurioje politinis konfliktas dėl nelygybės, atsakomybės ir galios peradresuojamas į techninį klausimą, kam ir kokiomis sąlygomis leidžiama būti valdomam. Tad kol „atgrasymas“ ir smurtas prieš migrantus laikomas racionalia ir legitimia migracijos politikos forma, technologijos ir vaizdai bus ne jos iškraipymas, o tiksliausia jos išraiška.
Viršelio nuotraukoje: Cady Noland kūrinys „No Title“ (1992)
Ačiū