Nematoma rinkos ranka: paspausti ar įkąsti?

Deja, šiandien jau kiek per vėlu nagrinėti prezidento rinkimų kampanijos šūkio / vizijos turinį, tačiau, siekiant socialinio kontrakto ir konsensusu grįstos politikos, vis dėlto vertėtų apibendrinti tai, kas viešojoje erdvėje vyko po rinkimų ir kokia situacija buvo iki jų.

Kalboms apie gerovės valstybę pasiekus piką, vis pasigirsta skirtingų nuomonių apie galimas jos formas. Štai, Nerijus Mačiulis savo rašinyje išskyrė du skirtingus gerovės valstybių tipus – skandinaviškąjį su dideliais mokesčiais, viršijančiais 40 proc. BVP, bei tokias šalis kaip Šveicarija, Airija, Australija ar net Singapūras (tikrai?), kurios, nors ir turi mažesnius biudžetus nei Lietuva (palyginti su BVP), tačiau, pasak Nerijaus, yra išsprendusios daugelį socialinių problemų. Dalinai su Swedbank pijarščiku galima sutikti – minėtosios valstybės iš tiesų funkcionuoja geriau nei daugelis kitų pasaulio valstybių. Bet ar tikrai galima skandinaviškojo-perskirstomojo valstybių modelio sėkmę lyginti su Airijos ar Šveicarijos sėkmės istorijomis? Galų gale, ar yra atliktų tyrimų, kurie leistų daryti prielaidą, jog toks modelis labiau tiktų Lietuvai?

Prieš pradedant diskusijas šiuo klausimu, reikėtų prisiminti, kodėl ekonomika yra toks komplikuotas mokslas, o veikiau – problema, kai du šios srities atstovai gali „šaudyti“ į priešingas puses ir nė vienas iš jų nebus visiškai teisus ar neteisus. Vis dėlto, siekdami atkreipti dėmesį į ideologinius skirtumus, priminsime tik kelių pastarųjų amžių įvykius ir žmones, suformavusius skirtingas ekonomikos mokyklas. Vienoje pusėje – Adam Smith ir jo pasekėjų darbai, galiausiai sudrebinę visuotinai priimtas merkantilizmo dogmas, kurių pagrindinė teigė, jog eksporto skatinimas ir importo ribojimas yra geriausia priemonė turto kaupimui (ironiška, tačiau surūdijusiais merkantilistų šoviniais mėgsta pasišaudyti Lietuvoje veikiantys liberalai, kuriems eksporto sotumas vis dar yra viena didžiausių siekiamybių). A. Smith savo darbuose užsiminė apie „nematomą ranką“, kuri, reikia suprasti, yra savaime susireguliuojanti rinka. Kiek vėliau toje pačioje pusėje gimė ir pusiausvyros idėja, kuri lyg ir savaime neigė didelių ekonomikos nuosmukių galimybę. Tačiau 1929 m. spalio pabaigoje, pasaulio ekonomikai pradėjus balansuoti ant bedugnės krašto, pradėta kvestionuoti visiškai laisvos ir susireguliuojančios rinkos idėja, o bene daugiausiai šioje srityje nuveikė vienas didžiausių ne tik savo kartos ekonomistų – John Meynard Keynes, kuris akcentavo valstybės vaidmenį ekonominio nuosmukio metu.

Šiandien situacija kiek pasikeitusi –  didžioji dalis J. M. Keynes pasekėjų yra suskilę į ne vieną ar dvi grupes, išskiriančias kuriuos nors iš teorijos tėvo teiginių, tačiau juos noriai kombinuojančias su iki šiol menkai pasiteisinusiomis matematinėmis lygtimis, kurios būdingesnės klasikinei ekonomikai. Tiesa, reikia pripažinti, jog dalis makroekonomikos tėvu vadinamo J. M. Keynes pasekėjų, vadinamų neokeinsistais, yra net griežtesni nei jų pirmtakas, mat siūlo anticiklinę fiskalinę politiką vykdyti nepertraukiamai, t.y., visose ekonomikos ciklo stadijose, laiku reaguojant į ciklinius ekonomikos svyravimus ir juos sušvelninant. Taigi, kaip ir idėjos pradininkas, neokeinsistai pažymi, jog valstybės vaidmuo ekonomikoje yra itin svarbus ir gali būti lemiamas siekiant sušvelninti neigiamą recesijų poveikį ekonomikoje veikiantiems dalyviams. Bendrai J. M. Keynes pasekėjai dažnai vadinami jūriniais, mat JAV universitetai, kuriuose jie dirba, yra susispietę Vakarų ir Rytų pakrantėse. Tuo tarpu kone aklai tikintieji visagalėmis rinkomis ir racionaliaisiais lūkesčiais iš esmės yra laissez-faire fundamentalistai, kurie remiasi neoklasikinėmis nuostatomis, atmetančiomis svarbų valstybės vaidmenį ekonomikoje, taigi, iš esmės neigiančiomis ekonominės politikos naudą. Tokie ekonomistai dar vadinami gėlavandeniais, mat universitetai, kuriuose jie dirba, dažniausiai yra išsidėstę prie ežerų. Kaip matome, išryškėja dvi itin skirtingos ekonomikos mokyklos, kurių atstovai, nors ir sutaria dėl neoklasikinių prielaidų, paremtų racionaliaisiais lūkesčiais, bet – jūriniai ekonomistai griežtai atmeta išvadas apie rinkų savireguliaciją, o dalį nedarbo laiko priverstiniu. Tuo tarpu neoklasikasikinės krypties atstovai (toli gražu ne visada jie yra ekonomistai) ypatingai mėgsta teigti, jog nedarbas esti tik savanoriškas, o pusiausvyra anksčiau ar vėliau bus pasiekta, todėl ir kaina, kurią teks sumokėti už šią ilguoju laikotarpiu nusistovėjusią pusiausvyrą, nėra reikšminga. Apibendrinant – vienu atveju turime pripažinimą, jog kasdien vaikštome ant peilio ašmenų ir pati ekonomika iš prigimties yra nestabili, o matematika nėra raktas į daugelį atsakymų; kitu atveju – klasikinę mikroekonominę teoriją, kuri siekia maksimizuoti naudingumą, pelną ir pasiekti optimalią būseną, taigi, matematiškai aprašyti žmonių elgseną, kas, matyt, savaime yra kvestionuotina.

Nors ir kaip sunku neoklasikinės ekonomikos idėjas įsikandusiems tautos ekonomistams, o iš tikrųjų – tiesiog pijarščikams tai pripažinti, ne taip seniai atlikti tyrimai [1, 2], kuriais mėginama bent dalinai paaiškinti skirtumus tarp skirtingus gerovės valstybių modelius pasirinkusių valstybių, leidžia teigti, jog perskirstomąjį modelį pasirinkusiose šalyse santykinis skurdas yra bent penkiais procentiniais punktais mažesnis nei šalyse, kurios aklai tiki nematoma rinkos ranka. Ir vis dėlto – kuo tikėti lietuviams: raudonrožiu Skandinavijos modeliu ar jau minėta nevaržoma ranka, kuri tuoj pat viską ims ir sutvarkys? Pirmąjį Lietuvos žmonės vis dar noriai tapatina su nesėkmingu Sovietų Sąjungos projektu, kuris tebuvo dar vienas žmonių godumo bei nesąmoningumo vaisius, kai tuo tarpu antrasis itin „sėkmingai“ tvarkosi, kol tik ekonomika nepradeda smegti bedugnėn, o tada jau šaukiasi vyriausybių pagalbos ir, kaip savo knygoje ironizavo Paul Krugman [3], belieka save nusiplakti už išlaidavimą, kurio taip ir neteko patirti savu kailiu… Tai, jog lietuviams marksizmas ir visa, kas yra kairėje, asocijuojasi su didžiuoju blogiu, tikriausiai nieko nestebina – vien ko verti pastarieji „liberalų“ išstojimai į eterį, minint „marksizmo šmėklą“ (finansų ministras Vilius Šapoka apie siūlymus didinti atlyginumus mokytojams) ar „marksistinius mokesčius“ (Seimo narė Aušrinė Armonaitė apie siūlomus mokesčius bankams bei prekybininkams). Sunkiai suvokiamas pasitikėjimas nematoma rinkos ranka, nuolatos kartojama klišė apie diržų veržimąsi ekonomikos nuosmukio metu ar „sveiko proto dešiniųjų“ veikimo Seime bei Vilniaus miesto savivaldybėje nekvestionavimas tik dar kartą parodo mūsų nenorą suprasti, jog politikoje ir ekonomikoje teisingo atsakymo, kitaip nei sprendžiant branduolinės fizikos uždavinius, nėra. Vis dėlto, siekiant suvokti, ko mums reikia ir koks modelis, o galbūt netgi socialinis kontraktas būtų priimtiniausias, reikėtų mažiau žvalgytis atgal, o skaudžią praeitį suprasti kaip pamoką mums visiems, kurie ir kuria politiką bei jos grimasas.

Deja, jau beveik tris dešimtmečius visi drauge kuriame melagystėmis paremtą valstybės modelį, kurį labiau derėtų vadinti chaosu. Ši (ne)sistema remiasi gana paprasta logika: vertė, kurią sukuria gyventojai, persiskirsto ypač netolygiai – liūto dalį mokesčių sumoka darbuotojai ir vartotojai, kai tuo tarpu kapitalas apmokestinamas itin kukliais mokesčiais, ką jau kalbėti apie daugybę lengvatų, kurių grąža valstybei kvestionuotina. Tokias samdomųjų darbuotojų apkrovas, paremtas išsunkiančių ekonominių ir politinių institutų veikla plačiau savo knygoje nagrinėja Aušra Maldeikienė [4]. Iki šiol nėra imtasi jokių priemonių, kurios bent jau suvienodintų individualistų ir samdomų darbuotojų pozicijas mokesčių atžvilgiu. Na, o ką jau kalbėti apie trumpo plauko, bet storos odos veikėjus, kaip, pvz., „Linavą“, sugebėjusią išsireikalauti, kad valstybėje būtų nustatytas antrasis MMA (minimalus mėnesio atlyginimas), kurio esmė – ciniška ir labai paprasta: savo darbuotojams vežėjai visiškai legaliai, pavyzdžiui, pagal 2019 m. galiojančią tvarką, sumoka 130 procentų MMA, o likusioji dalis – vadinamieji dienpinigiai – lieka neapmokestinti, tokiu būdu darbuotojams prarandant dalį jiems priklausančių socialinių garantijų. Maža to, tokių kontorų kaip LLRI veikla ir jų vykdomas gyventojų „švietimas“ bei kalbos apie „gležnas Lietuvos konkurencingumo šakeles“ formuoja teigiamą visuomenės nuomonę apie kuo mažesnius mokesčius, kai tuo tarpu Skandinavijos šalių gyventojai didelius mokesčius supranta kaip bendrojo gėrio kūrimą. Taigi, kad ir kokiais sukčiais mokesčių (ne)mokėtojus laikytų Nerijus ir kiti tautos ekonomistai, vis dėlto reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog būtent dominuojanti neteisybė bei nusivylimas korumpuotais politikais ir itin „sąžiningu“ verslu dažnai tampa neapskaitytų pajamų priežastimi. Na, o kur neapskaitytos pajamos – ten dažnai atsiranda ir vokeliai, mažesnės socialinės garantijos darbuotojams, galų gale – jų pačių socialinė atskirtis plačiąja prasme. Savaime suprantama, dalinių vis dar didelio šešėlio priežasčių galima ieškoti ir savo įprotyje nekęsti valdžios arba pateisinti amoralų elgesį kitų atžvilgiu, nė nesusimąstant apie tai, jog kiekvienas pavogtas euras lemia mažus mokytojų, gydytojų, socialinių ir kultūros darbuojų atlyginimus. Na, o šie mums atsilieps, kai tik prisireiks viešųjų gėrybių – piktinsimės ir ironizuosime, kad paslaugų kokybė prasta, o kai kurių tenka laukti galimai ilgiau, nei mums skirta gyventi, kai tuo pat metu patys prie šio chaoso mielai prisidedame minimizuodami savo mokamus mokesčius. Tai – užburtas ratas, į kurį įtraukta didelė dalis populiacijos. Nukenčia visi, o iš balos sausi išlipa vienetai, kad ir vienas veikėjas, netikėtai apsigyvenęs Londone, o savo įmonę registravęs Nyderlanduose.

Taigi, nuo ko reikėtų pradėti, siekiant žengti pirmuosius žingsnius link tikrosios gerovės valstybės, kurioje švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sektoriai veiktų efektyviai, o gyventojai norėtų mokėti mokesčius, gal net taptų nesąžiningo verslo košmaru – nedirbtų šešėlyje? Bankų analitikai ir dažnai eteryje girdimi pijarščikai kalba apie efektyvumą, kuris, kaip ir tų pačių neoklasikinės ekonomikos šalininkų nuolat linksniuojamas konkurencingumas, be jokios abejonės, yra viso ko pagrindas, tačiau retas kuris užsimena apie, pavyzdžiui, tamprų vyriausybių bendradarbiavimą siekiant vienodai apmokestinti verslą. Štai 2016 m. atliktame tyrime, nagrinėjančiame Vidurio ir Rytų Europos valstybių mokestinių pajamų struktūrą, pastebėta, jog vienas iš būdų nesudaryti išskirtinių sąlygų vieniems ar kitiems verslams, o kartu ir adekvačiau finansuoti viešąjį sektorių, yra bendradarbiavimas europiniu lygmeniu. Tokiu būdu galėtų būti užtikrintas bendras verslo apmokestinimo reglamentavimas ir užkertamas kelias mokesčių rojų steigimuisi. Taigi, Airijos ar Singapūro atvejai šiuo atžvilgiu tėra burbulai, pučiami neoklasikinės ekonomikos mokyklos pusėje.

Dar vienas tikslas, kurio reikėtų siekti norint įtvirtinti didesnį teisingumo jausmą ir padidinti mokesčių moralę, yra pajamų mokesčio progresyvumas atsižvelgiant ne į jų rūšį, o į dydį. Apie tai jau dešimtmečius kalba Romas Lazutka, Raimondas Kuodis ir Aušra Maldeikienė, bet politikai šiems siūlymams lieka kurti. Tuo tarpu biudžeto skylė, atsivėrusi dėl didelio šešėlio, gyvulių ūkio bei kone sąmoningai vykdytos ypač neatsakingos prociklinės fiskalinės politikos (laba diena, senieji gerieji socialdemokratai, kreipiuosi į Jus, pone Butkevičiau, pone Kirkilai ir visi kiti draugai) [8], kamšoma paslaugų sektoriumi, kuris tik įtvirtina mūsų, kaip piguvos, reputaciją. Kita vertus, kol Gediminas Kirkilas ir draugai save vadina socialdemokratais (suprask, kairiosios krypties politikais), o neva žaliosios bei irgi kairiosios partijos lyderis važinėja su „Cadillac Escalade“, neabejokime – gyvename kreivųjų veidrodžių karalystėje. Taigi, jei jau politikai nesiima reikalingų žingsnių, galbūt išties vertėtų tarti „sudie“ užsisėdėjusiai nomenklatūrai, o valstybės, taigi, mokesčių mokėtojų sąskaita pelną generuojančiuosius dar kartą pasodinti ant atsarginių suolelio?

Lithmetrics – politekonometrijos tinklaraštis

Karikatūros autorius – Ingram Pinn.

[1] KENWORTHY, Lane. Do social-welfare policies reduce poverty? A cross-national assessment. Social Forces, 1999, 77.3: 1119-1139.

[2] MOLLER, Stephanie, et al. Determinants of relative poverty in advanced capitalist democracies. American sociological review, 2003, 22-51.

[3] KRUGMAN, Paul. End this depression now!. WW Norton & Company, 2012.

[4] MALDEIKIENĖ, Aušra. Melo ekonomika. Alma littera, 2014.