Yra balso tembras,
Kurį turi negirdimieji ir žinantieji,
Kad yra negirdimi,
Pastebimas tik kitų neišgirstųjų
Dėl tos pačios priežasties
Audre Lorde, „Aidai“
Egija visada pabrėžia konteksto svarbą. Todėl prieš keliantis į pokalbį su ja, būtina šiek tiek susipažinti su paroda. Ją savo recenzijoje Tadas Zaronskis apibūdino taip:
„Parodos kuratorių Fadescha tęstinis projektas „Qworkaholics Anonymous“ kviečia „juodaodžius, vietinius ir nebaltuosius (BIPoC), queer ir trans žmones, perdegusius dėl rasistinės ir transfobiškos, neoliberalios ir barbariškos socialinės tvarkos, susiburti draugėn ir pasisemti savigarbos, atsiriboti nuo persidirbimo kultūros ir sugrįžti prie savo vertybių ir poreikių“. Taigi, dėl lytinės tapatybės ir orientacijos, odos spalvos ir kilmės papildomą neoliberalaus teroro dozę patiriantys žmonės susiburia, kad galėtų ištrūkti iš jo prievartos mechanizmų, jiems pasipriešinti. Prievarta čia suprantama ne tik kaip išorinė, pamatuojama – pvz., ekonominė nelygybė, akivaizdžios rasizmo ir seksizmo apraiškos ir t.t., – bet ir kaip vidinė: dvasinės erdvės sunykimas, streso ir izoliacijos daroma žala psichikai, nutrūkę saitai su sava istorija ir bendruomene, primestì savęs engimo, savęs išnaudojimo mechanizmai, žalingi santykių modeliai. 2020 m. Naujajame Delyje (Indija) Fadesha įkūrė prieš kastų sistemą ir rasizmą nukreiptą meno ir socialinį erdvėlaikį „Party Office“, kuris virtualiai perkeliamas ir į kitas jų kūrybinio darbo erdves. Tai „solidarumo ir bendrystės vieta (…), kur koncentruojamasi į patį išgyvenimo aktą ir, pasitelkiant queer-anarchistines pozicijas, siekiama panaikinti neoliberalaus darbo mums primetamą sąlygojimą (conditioning)“.
(…) Meninėms ir teorinėms dekolonijinėms praktikoms būdingas siekis atkurti ryšį su tuo, ką kolonializmas marginalizavo ir ištrynė – įvairių vietovių vietinių gyventojų žiniomis, bendruomenės kūrimo ir organizavimo, medicininėmis, teisingumo užtikrinimo praktikomis, kurios neretai įtraukia ir maginį-religinį elementą. Tokia prieiga, žinoma, siekia ne binariškai supriešinti „laukines“ ir „civilizuotas“ žinias bei praktikas (kalbant klasikinės antropologijos kalba), o kritiškai užklausti Vakarų epistemologines schemas, atskleisti problemiškus tokio racionalumo taškus, istorinį jo susipynimą su kolonijiniu smurtu, ir šiuo būdu naujai, post-kritiškai pažvelgti į „laukinėmis“ Vakarų laikytas žinias bei praktikas, jų racionalumą ir galią. Parodoje dekolonijinė perspektyva originaliai perpinama su Anoniminių alkoholikų, virtusių Anoniminiais queer-darboholikais, organizacijos idėja. Vienas iš parodos erdvės centre įkurdintų eksponatų – Fadescha perrašyta AA naudojamos Minesotos dvylikos žingsnių programos versija.”
Tadas Janušauskas. Tai kas gi nutiko?
Egija Inzule. Kontekstas — labai svarbus. Nebuvo taip, kad ši paroda atsirado iš niekur. Parodą kartu su menininkėmis/-ais kuratoriais/-ėmis Vidisha-Fadescha (PartyOffice) planavome metus laiko, nuo 2023 m. vasaros. 2023 m. liepą Nidoje surengėme diskusijų ciklą, kuriame daugiausia dėmesio skyrėme naktiniam gyvenimui, rūpinimuisi ir įtraukties patirtims su dalyviais/-ėmis, kurie/-ios dirbo prie sąmoningumo didinimo, paramos neįgaliųjų teisėms, puoselėjo radikalų išskirtinumą translyčių ir BIPoC bendruomenėms. Vidisha-Fadescha skaitė pranešimą „Trans* džiaugsmas yra nediskutuotinas“ ir, be kita ko, papasakojo apie savo, kaip lumbung* menininkių/-ų ir „Documenta 15“ 2022 m. dalyvių/-ės, patirtį.
„Documenta“ — viena svarbiausių šiuolaikinio meno parodų. Ji rengiama kas penkerius metus Kaselyje, Vokietijoje. Pastaroji įvyko 2022 m. birželio-rugsėjo mėn. Dar prieš parodos atidarymą pasaulis galėjo stebėti gerai dokumentuotą ir aprašytą Vokietijos antiarabiškumu, rasizmu ir antiimigracinėmis nuostatomis motyvuotą kampaniją, nukreiptą prieš kultūros laisvę, su insinuacijomis, kad antisemitizmas yra neatsiejamas nuo Globaliuose pietuose paplitusio solidarumo su Palestina. Mažiau buvo kalbama apie rasistinius ir islamofobinius išpuolius, kurie kasdien vyko prieš lumbungo menininkus ar apie tai, kad buvo įsilaužta į vieną palestiniečių kurtą parodos erdvę ir pan. „Documenta“ kuratoriai bandė surengti diskusijų forumą, kuriame turėjo dalyvauti žymūs mokslininkai ir menininkai tiek iš Izraelio, tiek iš Vokietijos. Jie norėjo kalbėti apie kūrybos laisvę antisemitizmo, rasizmo ir islamofobijos kontekste. Tačiau renginys buvo atšauktas. Vidisha-Fadescha sakė, kad dalyviai/-ės nebuvo apsaugoti/-os nuo rasistinių įžeidinėjimų ir kad Kaselio mieste jie/jos nesijautė saugūs/-ios.
Praėjusių metų gruodį, kai buvo paskelbti mūsų planuojamos parodos finansavimo rezultatai ir Vidisha-Fadescha ėmėsi kuratorystės, jau beveik tris mėnesius stebėjome, kaip Vokietijos vykdoma politika veikia meno ir kultūros sferą, kurioje žmonės reiškė pasipiktinimą Izraeliu. Renginiai ir parodos buvo atšaukiami, žmonės baudžiami, be kita ko, ir už neva jų reiškiamą paramą ar neva egzistuojančias sąsajas su BDS judėjimu, kuris 2019 m. Vokietijoje paskelbtas neteisėtu.
Kuratorės/-iai Anaïs Duplan buvo nušalintos/-ti nuo parodos apie afrofuturizmą Folkvango muziejuje kuravimo. Frankfurto knygų mugėje buvo atšaukta palestiniečių rašytojos Adania Shibli apdovanojimo ceremonija. Ir tai tik pora pavyzdžių. Vien dėl įrašų socialiniuose tinkluose buvo atšaukti kvietimai į seniai suplanuotus renginius ir parodas. Man visa tai atrodė visiškai nepriimtina. Meno erdvės ir meno akademijos didžiąja dalimi yra tam, kad sudarytų sąlygas diskusijoms ir pokalbiams.
Ir taip pat kontekstui labai svarbu nepamiršti, apie ką yra visa paroda VDA NMK, jos dalyvių patirtys. Dalyviai/ės yra iš Brazilijos, Karibų, Indijos, Albanijos, Rumunijos, Kongo, Palestinos, Libano, Kolumbijos, Ukrainos ir Lietuvos. Dauguma jų yra ir BIPoC ir/arba LGBTQ+ žmonės. Pavyzdžiui, Vidisha-Fadescha kuratorinės koncepcijos centre yra queer darbas – darbas, kuris atliekamas tik dėl žmonių tapatybės šalia kasdienės rutinos, tokios kaip studijos, darbas, vaikų auginimas ir pan. Šiame kontekste menininkų dekolonijinės praktikos dalimi yra ir Izraelio naujakurių kolonializmo ir apartheido režimo Palestinoje smerkimas.
T.J. Mes žinome apie atvejus Vokietijoje, kai buvo tiesiog išvaikyti su Palestina kaip nors susiję renginiai ar į Vokietiją buvo neįleisti žinomi akademikai, politikai ir visuomenininkai, pvz., tas pats Yannis Varoufakis. Dar daugiau, jiems buvo uždrausta atsiųsti savo planuotų pranešimų įrašus, grąsinant tolimesniais draudimais keliauti ir pan.
E.I. Žinoma, tai visiškai nepriimtina. Stebiu mokslininkus, rašytojus, kultūros darbuotojus iš viso pasaulio, kurie nuo seno aktyviai dirba šiuo klausimu, ir puikiai matau, kaip Europos valstybių ir JAV vyriausybės taiko dvigubus standartus žodžio laisvei, žmogaus teisėms ir demokratijai, kai siekiama realizuoti savo interesus. Menininkės yra persekiojamos prisidengiant žmogaus teisių ir demokratijos vertybėmis. Gruodžio pabaigoje Berlyno senatas įvedė „antidiskriminacinę nuostatą“, pagal kurią kultūros įstaigos, siekiančios gauti viešąjį finansavimą, privalo laikytis Tarptautinio holokausto atminties aljanso (IHRA) antisemitizmo apibrėžimo, pagal kurį būtų baudžiami – negautų finansavimo – tie, kurie kritikuoja Izraelio valstybę. Po to, kai menininkai iš viso pasaulio pasipriešino, sausio mėnesį šios nuostatos buvo atsisakyta.
Juokinga, kad tiek daug pastangų skiriama menininkams ir kultūros darbuotojams kriminalizuoti, o antisemitizmas, kurio šaknys glūdi per šimtmečius įsitvirtinusioje krikščioniškoje retorikoje, ir toliau pasireiškia ir klesti kiekviename žingsnyje taip pat, kaip ir rasizmas. Ypač tai juntama dešiniųjų politikoje visoje Europoje ir toje pačioje Vokietijoje, kur jau beveik dešimtmetį nuolat stiprėja tokie politiniai dariniai kaip AfD su savo „remigracijos“ polemika. Arba prisiminkime Egilo Levicos prezidentavimą Latvijai 2019-2023 m. ir tuos antisemitinius užgauliojimus, kurių jis nuolat sulaukdavo vien dėl savo tėvo šeimos žydiškų šaknų.
Pastarąjį mėnesį dažnai minėjau Felikso Kalmensono filmą „7,5 % (Dybbuk)“, rodytą VDA NMK 2023 m. vasaros parodoje (kur. Anastasija Sosunova). Filmas nagrinėjo restitucijos ir gyvenimo su litvakų paveldu Lietuvoje, ypač Vilniuje, klausimus. Antisemitinės ir antirasistinės tendencijos turi būti sprendžiamos čia, Lietuvoje, o ne išstumiamos į diskusiją, kurioje antisemitizmas siejamas su antisionizmu. Manau, kad filmas „IZKOR. Atminties vergai“, 1991 m. sukurtas Izraelio režisieriaus Eyalo Sivano, labai tinka tautos kūrimo kontekstui posovietiniame regione. Jame kalbama apie nacionalinę valstybę, sukurtą remiantis „vieningos aukos“ naratyvu, kurioje iš arabų kraštų atkeliavę žydai per valstybinių mokyklų sistemą mokomi perimti Holokausto Europoje traumą. Filme IZKOR vyksta perspektyvos pokytis, kuris atsakomybę prisiminti nuo aukų perkelia kaltininkams, mūsų atveju – lietuviams, latviams ir kitiems regiono gyventojams, kolaboravusiems su naciais, kurie buvo žudikai. Vienas iš „Qworkaholics Anonymous“ žingsnių – pagrindinis parodos tekstas – yra klausimas, kaip išsigydyti protėvių traumą, kuri mums buvo perduota. Kaip nekartoti neapykantos ir nutraukti aukos-kaltininko ratą.
Taigi įsivaizduokime, kaip šis kontekstas turėjo jaustis Berlyne, mieste, kuris pastaraisiais dešimtmečiais didžiavosi ir kūrė savo kultūrinį kapitalą pabrėždamas savo kultūrinių erdvių įvairovę. Ji buvo sukurta dėka daugybės ne vokiečių menininkų ir kultūros darbuotojų, gausių LGBTQ+ ir POC bendruomenių.
Būtent su tokiu nuovargiu Vidisha-Fadescha ir kiti menininkai/-ės atvyko į Nidą.
Dalyvaudami/-os parodoje Vidisha-Fadescha ant parodos erdvės langų sukūrė užrašus „Nuo upės iki jūros Palestina bus laisva“ ir „Tik už BDS“. Ant medinės sienos pastato kampo purškiamaisiais dažais buvo nupiešta ir Palestinos vėliava. Tai buvo padaryta likus savaitei iki parodos atidarymo ir tai iš karto sukėlė klausimų, pirmiausia VDA NMK darbuotojams. Tai buvo menininkių/-ų reakcija į instituciją, jos tylą ir jos aplinkos tylą. Iš tiesų, apsižvalgius aplinkui, gatvėse nepamatysi žmonių pasipiktinimo Izraeliu pėdsakų – tag‘ų ar grafičių. Bent jau tikrai – ne Nidoje. Šią dusinančią tylą Vidisha-Fadescha siekė pakeisti tokia konkrečiai vietai skirta intervencija. Ir mes sutarėme, kad kaip visos parodos dalis ir atsižvelgiant į kitus eksponuojamus darbus, šie užrašai atliepia palestiniečių perspektyvą: iškeldinimą, okupaciją, kovą už apsisprendimo laisvę, giliai susijusią su sistemingu jų bendruomenių, kultūros ir egzistencijos ištrynimu nuo žemės paviršiaus. Jie nuolat susiduria su jų gyvenimų, namų ir istorinių ryšių su žeme naikinimu.
Paprasčiausias pavyzdys – 2022 m. erdvę taip pat naudojo menininkės, kurioms teko dirbti Ukrainos karo kontekste. Manau, kad kiekviena mūsų programos iteracija siekia atkreipti dėmesį į menininkų realijas ir jų laikmečio aplinkybes. 2024 m. buvo aišku, kad reikia erdvės šiai diskusijai atsirasti ir plėstis, o tokių diskusijų ir diskurso erdvių kūrimą meno priemonėmis laikau pagrindine savo darbo užduotimi.
T.J. Mačiau užrašas „Pro bds only“ yra ant lango šalia durų. Ar per tas duris įeinama į parodą?
E.I. Ne, durys yra toliau už visų užrašų. Norint įeiti į pagrindinę parodos erdvę reikia praeiti pro Palestinos vėliavą, abu užrašus ir Michaelos Dragan darbą (ilgas tekstas ant lango, niekaip tiesiogiai nesusijęs su kitais užrašais; aut. past.). Sekant „Party Office“ darbu „Documenta 15“, šiuo šūkiu siekiama apkeisti pozicijas ir leisti patirti, kaip jaučiasi išskirianti erdvė su apribojimais tiems, kurie paprastai yra įpratę, kad gali patekti visur ir visada. Būtent – tai nėra malonu. Boikotas – šiuolaikiniame mene nusistovėjusi priemonė, kurią taiko menininkai reikalaudami, kad institucijos atsakytų už savo įteisintus etikos standartus. Dažnai boikotas susijęs su darbo klausimais, finansavimo struktūromis ir politiniais santykiais. BDS ragina nutraukti karinę arabų žemių okupaciją, užtikrinti visišką Palestinos piliečių lygybę Izraelyje ir palestiniečių pabėgėlių teisę grįžti į savo namus.
Man įdomu palyginti BDS reikalavimus su sankcijomis, taikomomis Iranui, Rusijai ir Baltarusijai, prie kurių visi šiame regione esame prisijungę. Bet kuriuo atveju, Lietuvoje BDS, bent jau kol kas, nėra kaip nors uždraustas judėjimas, skirtingai nei Vokietijoje. Ir niekas neturėtų trukdyti kurti erdvės diskusijoms apie BDS ir Palestiną apskritai.
T.J. Įdomu, kaip yra suvokiamas tas užrašas ir vėliava praeiviams bei parodos lankytojoms. Ar kaip parodos rengėjų pareiškimas, ar kaip artefaktas parodoje, o galbūt kaip tai, kas liko po tam tikrame laike įvykusio piešimo ir rašymo veiksmo. Žinoma, gali būti ir daugiau įžvalgų. Jei, pvz., užrašas būtų ne ant lango, o ant kartono gabalo ir tiesiog ten kabėtų, tai, galbūt, daugiau atrodytų kaip tiesiog artefaktas iš kažkokios kitos erdvės ir laiko, pvz., protesto Londone. Galbūt tuomet būtų viskas gerai? Palyginti galima su pelnytai draudžiamais simboliais kaip svastika ar kūjis ir pjautuvas — edukaciniais tikslais, meninėje raiškoje jie yra leidžiami. Mūsų aptariami užrašai ir vėliava net nėra niekaip draudžiami (mano vertinimu, ir neturėtų būti), bet štai kelia problemų.
E.I. Manau, kad užrašai ir vėliava gali ir turėtų būti suvokiami keleriopai. Bet svarbiausia, reikia nepamiršti visos parodos ir jos kūrėjų asmeninių patirčių. Vienas iš BDS judėjimo siekių yra leidimas palestiniečiams pabėgėliams grįžti namo. Šiuo metu Gazos Ruože perkeltųjų asmenų skaičius viršija Estijos gyventojų skaičių. Būti perkeltiems – tai patirtis, kuria dalijasi daugelis parodos dalyvių ir VDA NMK darbuotojų, tarp jų ir iš Ukrainos bei Rusijos.
T.J. Taigi paroda buvo atidaryta birželį. Kas nutiko vėliau?
E.I. Iki liepos pabaigos buvo tylu, bent jau į mane niekas nesikreipė. Nors kiek žinau iš nepatikrintų nuogirdų, į Izraelio ambasados akiratį patekome nuo pat parodos atidarymo. Liepos pabaigoje VDA rektorė (NMK yra VDA padalinys) mane informavo, kad Izraelio ambasada daro spaudimą Užsienio reikalų ministerijai, kuri reikalauja atsakymų iš Kultūros ministerijos, o pastaroji kreipėsi į VDA dėl neva antisemitinių užrašų ant pastato fasado. Buvau paprašyta atsiųsti parodos nuotraukas, ką ir padariau.
Vėliau Neringos savivaldybė, viena parodos rėmėjų, kreipėsi į mane. Prie kreipimosi pridėtas ir Klaipėdos žydų bendruomenės laiškas, o jame – nuotraukos, kuriose užfiksuoti užrašai ir Michaela Dragan kūrinys „Užkalbėjimas prieš fašizmą“. Laiške teigiama, kad „realiai „nuo upės iki jūros“ reiškia sunaikinti Izraelio valstybę ir išmesti žydus į jūrą“. Atsakiau, kad užrašai yra parodos dalis, o parodą lydi renginių programa, skirta rasizmo, pokolonijinio nacionalizmo, pasaulinės ekonomikos ir neoliberalizmo klausimams, ir kad paroda tęsis iki spalio mėnesio.
Analizuodama nuotraukas susidariau įspūdį, kad nė vienas iš jas padariusių asmenų iš tikrųjų nebuvo nuėjęs apžiūrėti parodos viduje. Nemanau, kad jie būtų pakeitę nuomonę apie tai, kaip jie suvokia dviejų šūkių reikšmę, bet jie bent galėjo suprasti kontekstą.
Iki rugpjūčio vidurio dėl neva galimai kurstomo antisemitizmo, smurto ar neapykantos į VDA kreipėsi Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė (LŽB), Klaipėdos žydų bendruomenė, Izraelio valstybės ambasada Vilniuje, LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija, LR kultūros ministerija, Neringos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba (LKT; taip pat viena iš parodos finansuotojų).
Rugpjūčio pabaigoje sužinojome, kad LKT pradėjo tyrimą, ar paroda atitinka finansavimo paraiškoje nurodytą informaciją, kadangi tą informaciją vertino komisija ir pagal ją buvo skirtas finansavimas. Parodos pavadinimas skyrėsi nuo nurodyto paraiškoje, o 2 iš 5 paraiškoje nurodytų dalyvių nedalyvavo finalinėje parodoje. Todėl LKT atstovai klausė, kodėl visa paroda pakeitė savo kursą. Bandžiau paaiškinti, kad paroda nepakeitė esmės, ji buvo tobulinama toliau. Be to, paraiškoje išsamiai neaprašomas kiekvienas darbas, o pateikiamas tik parodos tikslas ir bendri bruožai. Nežinau, gal įvyko nesusipratimas tarp mūsų vizijos ir to, kaip jie suprato „queer darbą“, kuris buvo paminėtas kaip pagrindinė parodos tema. Galbūt, jie parodoje įsivaizdavo „grupelę linksmų queer žmonių“.
Kai buvau pakviesta liudyti, sužinojome, kad Klaipėdos policija aiškinasi ar pradėti ikiteisminį tyrimą pagal Baudžiamojo kodekso 170 str. 2 dalį.**
Galiausiai gavome reikalavimą iš LŽB, kuriame buvo teigiama, kad „Nidos meno kolonijoje ant pastato yra iškabinti plakatai ir užrašyti užrašai, raginantys (kurstantys) sunaikinti Izraelio valstybę“ ir reikalaujama „nedelsiant nuimti antisemitinio turinio plakatus bei nuvalyti užrašus nuo Nidos meno kolonijos pastato“.
T.J. Kaip reagavote į viską?
E.I. Iš pradžių atrodė, kad galbūt viskas nurims. Rektorė ir kiti akademijos nariai parodą apžiūrėjo liepos ir rugpjūčio mėnesiais. Rektorė sakė, kad paroda stipri ir aktuali, ir apgailestavo, kad visas dėmesys skirtas dviems užrašams. Atrodo, kad VDA administracija vis labiau pavargsta nuo visų šitų laiškų ir pa(si)aiškinimų. Tai visiškai suprantama.
Galiausiai, gavę LŽB raštą su rektore aptarėme, kad jei, siekiant deeskaluoti situaciją, geriau įvykdyti reikalavimą, aš sprendimą palieku priimti VDA. Akademijos prašymu užrašus nuvalė VDA NMK darbuotojas. Vėliava ir keturmetės Margot Vic piešiniai taip pat buvo nuvalyti.
Viena vertus nemanau, kad aš turėčiau su žydų bendruomene ginčytis, ar tai antisemitizmas ar ne, nors jo čia visiškai nematau. Kita vertus, pats reikalavimo nuvalyti užrašus faktas ir sprendimas nuvalyti gali pakreipti diskusiją kita linkme – kaip atsitinka, kad institucijos neturi galimybių atsikirsti į tokius kaltinimus? Kaip kultūros darbuotoja tikiuosi, kad atitinkamos institucijos – Akademija, Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba, taip pat Kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba – užtikrins apsaugą nuo tokių užklausų iš išorės, galinčių pažeisti žodžio laisvę mene ir kultūroje. Mane nustebino, kad vietoj ramių, apgalvotų atsakymų susirašinėjimas apėmė tiek daug emocijų ir, atrodo, buvo vedamas asmeninių motyvų.
Nesipriešindama dalies parodos sunaikinimui taip pat parodžiau geranoriškumą kalbėtis toliau. Ne tam, kad sutartume dėl užrašų reikšmės ar kartu jiems pritartume arba ne. Bet tiesiog dėl siekio įveikti šitą poliarizaciją.
Tačiau man atrodo, kad ši diskusija yra daug mažiau svarbi nei tai, apie ką yra paroda, ir norisi grįžti prie esmės. Šiame kontekste esmė yra konkrečiai palestiniečių išgyvenimai, solidarumo su jais trūkumas Lietuvoje, suinteresuotumo domėtis ta istorija ir savo role joje trūkumas. Taip pat ir visi tie žmonės, apie kuriuos kalbama parodoje, – nuo Ukrainos iki Kongo, nuo Libano iki Albanijos ir t.t.
T.J. Įdomu yra tai, kad jūs esate priversta gintis ir naikinti dalį parodos vien todėl, kad kažkas savaip interpretuoja tą dalį parodos ir jus apkaltina antisemitizmu. Turint omenyje kaip kaltinimai antisemitizmu yra pasitelkiami tildyti kritiką Izraeliui – tai aktyviai pastebi ir šimtai žydų studijų akademikų – iš karto pasimato galios santykis. Užtenka mesti nepagrįstą kaltinimą, ir jūs turite į jį atsakinėti, prasideda tyrimai ir t.t. Ir čia problema siekia net tarptautinius santykius, nes parodos dalis užkliuvo Izraelio ambasadai. Juk niekas nekreipia dėmesio ar priešingai – tiesiog džiaugiasi, jei kas nors nepatinka, pavyzdžiui, Rusijos ambasadai. Ir štai dabar jau nekalbame apie Palestiną, apie parodos turinį, o apie užrašus, meną, santykius tarp institucijų ir visa kita.
E.I. Taip, niekas nepradėjo tyrimo dėl piktnaudžiavimo lėšomis, priešingai, sulaukėme net palaikymo, kai prieš dvejus metus neplanuotai savo programoje dėmesį perkėlėme į Ukrainą, nes ten įvyko didelio masto invazija.
Šiuo atveju svarbu tai, kad buvau paraginta reikalavimus įvykdyti nedelsiant. Mano pirmoji reakcija visada būna – gerai, pagalvokime apie tai savaitę, pažiūrėkime, kokios yra galimybės, pasitarkime su kitais ir tik tada kažką nuspręskime bei imkimės veiksmų. Tačiau atrodė, kad diskusijai nebuvo nei laiko, nei vietos. O pačiame įkarštyje, atsižvelgiant į visą ilgą kontekstą, priimti ad hoc sprendimus yra labai bloga praktika.
Nepaisant to, ši išvestinė diskusija taip pat svarbi. Kitos meno institucijos turi žinoti, su kuo jos gali susidurti. Matome, kur tai nuvedė Vokietiją, kur, kaip jau kalbėjome, situacija yra labai bloga. Tiesa, ir ten kai kuriuos sprendimus jau panaikino teismai. Lietuvoje tuo tarpu vyko keli vieši renginiai, skaitymai, protestai, ir iki šiol, kiek žinau, niekas jų neuždraudė ir nesiėmė jokio poveikio priemonių prieš jų rengėjas ir dalyves. Tačiau šiuo atveju tai buvo viešoji įstaiga, iš dalies finansuojama valstybės ir savivaldybės, ir štai turime „puikų pavyzdinį atvejį“ ir tokią reakciją. Dabar pamatysime, ar yra noro kovoti už žodžio laisvę, ar nutilsime ilgam. Tikrai nenorėčiau, kad taip nutiktų, ir dėl to turėtume būti labai sunerimę.
T.J. Ar manote, kad kai kurios menininkės/-ai dėl šio jūsų patirto spaudimo taps atsargesni kuriant?
E.I. Manau, kad daugelis Lietuvos menininkių susiduria su dilema – arba tyliai dirbti su valstybinėmis institucijomis, kurių meno vadovai, kuratorės ir darbuotojai laikosi absoliučiai proizraelietiškų pozicijų, arba nuspręsti nedirbti su jomis nepaaiškinant kodėl ir taip prarandant potencialiai reikšmingas darbo galimybes. Įsivaizduoju, kad abu variantai atrodo nesąžiningi tiek dėl asmeninio politiškumo, tiek dėl meninės pozicijos. Tai prisideda prie paranojos ir savotiškos politinės savikontrolės. Ji iš lėto skverbiasi dusina, sukausto ir apriboja.
Ir tai vyksta visuomenėje, kuri puikiai žino, ką reiškia gyventi okupacijoje, būti nutildytam, būti disidentu.
O gal dauguma jų iš tikrųjų mano, kad tai jų neliečia ir yra „per toli“.
Beje, Lietuvoje apie tai, kas vyksta Gazos ruože, pagrindinėje žiniasklaidoje tylima daugiau nei „New York Times“. Visos tos neigiamos nuostatos migrantų ir prieglobsčio prašytojų atžvilgiu, kurių šaknys glūdi antiarabiškame rasizme ir islamofobijoje, parama militarizacijai ir t. t. – visa tai rodo bendrą nuotaiką. Dirbome su daugeliu menininkų, turinčių ne ES pasus, kurie kasdien yra stigmatizuojami, kad ir kur jie judėtų ES. O atvykę į Nidą jie susiduria su situacija, kai atrodo, kad institucija negali apsaugoti jų darbų ir jų pačių. Pavyzdžiui, jau dvejus metus negaliu pakviesti menininko iš Irano ir stažuotojos iš Somalio, įsikūrusios Turkijoje, nes Lietuva neišduoda vizų. Vizų neduoda, nes neva jie gali nenorėti vėl išvykti iš Šengeno erdvės. Ši arogantiška ir eurocentriška pasaulėžiūra yra žalinga, tokie diplomatiniai sprendimai yra toksiški. Tai – smurtas, kuriam aš nepritariu, bet kaip ES pilietė de facto esu ir jo bendrininkė.
T.J. Tikėtina, kad nieko nebus iš šito tyrimo ar bylos, bet reikės iššvaistyti daug laiko ir energijos. O kai kitą kartą menininkės norės kažką kurti, turės pagalvoti, ar turi galimybių eiti per visą šitą procesą.
E.I. Taip. Ir norisi, kad neprapultų esminė diskusija – tai kas buvo parodoje. Galime diskutuoti ir apie šūkius, ir apie šitą cenzūrą, bet juk svarbiausia yra situacija Gazoje, okupuotame Vakarų Krante, visame regione. Svarbu yra toliau mokytis istorijos, suprasti, kaip yra persipynę, kur jungiasi ir liečiasi regiono naratyvai.
Svarbu ir tai, ko tikimės iš savų vyriausybių ir institucijų, kurios turėtų veikti tam, kad mus apsaugotų nuo kokių nors valstybių ambasadų.
* Lumbung – indonezietiškas terminas, reiškiantis „bendrą ryžių tvartą“, buvo panaudotas kaip metafora „Documenta 15“ konceptualiajai ir kuratorinei sistemai. Tai nuoroda į bendradarbiavimo metodą, kai meninės ir kuratorinės praktikos grindžiamos kolektyviniu dalijimusi ištekliais, savitarpio parama ir bendruomenės kūrimu pirmenybę teikiant kolektyvinei nuosavybei, bendram sprendimų priėmimui, bendradarbiavimui, o ne individualizmui. „Documenta 15“ tapo pačiu lumbungu, subūrusiu dalyvius, kurių praktikos įkūnija lumbung metodą.
** Baudžiamojo kodekso 170 str. 2 dalis: Tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
1 thought on “Palestinos vėliava Nidos pušynuose ir dvigubi standartai žodžio laisvei. Pokalbis su Nidos meno kolonijos direktore Egija Inzule”