Pasaulietinė valstybė ir klerikalėjanti Lietuva

Į klausimą, ar Bažnyčia turi galią teikti palaiminimą tos pačios lyties asmenų sąjungoms, Tikėjimo mokymo kongregacija atsakė neigiamai, paaiškindama, kad Dievas negali laiminti nuodėmės ir kad tai prieštarauja Dievo planui.

Į Kongregacijos atsakymą pirmoji sureagavo Belgijos katalikų bažnyčia. Belgijos Vyskupų Konferencijos išplatintame laiške rašoma: „Belgijos vyskupai susipažino su Tikėjimo mokymo kongregacijos atsakymu, kuris kelia ypač skaudžius jausmus (…) Daugelį metų mūsų šalies Katalikų bažnyčia dirbo pagarbos, pripažinimo ir integravimo atmosferoje.“

„Aš esu giliai sukrėstas dėl savo Bažnyčios“, – viename interviu sakė Antverpeno vyskupas Johanas Bonny. „Aš atsiprašau visų, kuriems šis pareiškimas yra skausmingas ir nesuprantamas: atsidavusių tikėjimui homoseksualių katalikų porų, jų tėvų ir senelių bei jų vaikų, homoseksualių porų pastoracinio personalo ir jų konsultantų. Jų skausmas dėl Bažnyčios yra ir mano skausmas.“

Ši jautri Belgijos katalikų bažnyčios reakcija – absoliučiai priešinga Lietuvos katalikų bažnyčios (LKB) reakcingiems pareiškimams, kurie išryškino LKB negalią reflektuoti savo vaidmenį ir įtaką demokratijoje, kurioje svarbus pasaulietinės ir religinės valdžių atskyrimas. Kodėl vieniems vyskupams svarbus visų porų orumas, o kiti dvasininkai savo principus iškelia virš visuomenės, kurstydami nesantaiką? Katalikėms ir katalikams turėtų kilti klausimas: kuriems Europos vyskupams Dievas apreiškė savo planą?

Bažnyčia yra ta institucija, kuri galėtų prisidėti prie taikos ir sanglaudos kūrimo valstybėje. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvos dar laukia ilgas kelias derinant Bažnyčios ir valstybės bei jos piliečių interesus. Po nepriklausomybės atkūrimo Bažnyčia, ilgus dešimtmečius kentėjusi nuo izoliacijos ir persekiojimų, energingai reiškėsi Lietuvos politiniame gyvenime, derindama savo ir valstybės valdžios interesus. Vadinamoji kryžiaus ir sosto sąjunga buvo abipusiai naudinga tiek politikams, tiek hierarchams stiprinant savo įtaką visuomenėje. Taip Lietuvos valstybė pasuko link klerikalizmo, t. y. link Bažnyčios ir dvasininkų įtakos visuomeniniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui stiprinimo.

Nors nepriklausomybės pradžioje Bažnyčios vykdyta rinkiminė agitacija aprimo, šiuo metu pasireiškia jos politinis aktyvumas sprendžiant, kas vertas kurti šeimą (lyg šeimyninės laimės kiekis visuomenėje būtų ribotas). Ne per seniausiai ji sprendė, kas vertas būti palaidotas kapinėse, o kas – už jų tvoros.

Verta paminėti Bažnyčios pagrindinį argumentą prieš homoseksualų partnerystę: iš jų meilės negali gimti vaikai, o tai prieštarauja Biblijai. Tačiau tai liečia ir nevaisingas bei vyresniame amžiuje sukurtas poras, ką jau bekalbėti apie tas, kurios sąmoningai apsisprendė neturėti vaikų. Ar tai reiška, kad jos gyvena nuodėmėje? Vienas pavyzdys iš mano pažįstamų rato. Kunigas išpažinties metu išsiaiškino, kad tikintysis neturi vaikų, nes jo žmona buvo sterilizuota per karą. Šis žmogus negavo išrišimo, nes gyveno su nevaisinga moterimi ir nesutiko jos palikti.

LKB kova prieš Stambulo konvencijos ratifikavimą, nepripažįstant socialiniuose moksluose teorizuotos socialinės lyties – ar tai nėra tradicinis Bažnyčios nesitaikstymas su mokslo pasiekimais? Keturis šimtmečius ji neleido Žemei suktis aplink Saulę, nes tai prieštaravo Biblijai. Tik 1922 m. popiežiaus enciklikoje buvo patvirtinta, kad Žemė nėra Visatos centras, o 1992 m. Bažnyčia prisipažino klydusi, apkaltindama Galilėjų erezija. Reikia viltis, kad šį kartą procesas bus trumpesnis, nes vargu ar kas nori matyti moterį, uždarytą trijų „K“ trikampyje: Kirche, Kinder, Küche (bažnyčia, vaikai, virtuvė). Priešingu atveju, kitas Bažnyčios reikalavimas bus VU Lyčių studijų centro ar Europos lygių galimybių instituto uždarymas.

Klerikalizacija pasiekė tokį laipsnį, kad Bažnyčia, turėdama ekonominių interesų kaip verslų savininkė ir darbdavė, jaučia pareigą dalyvauti Lietuvos ekonominio modelio kūrime. Šiuo tikslu ji delegavo savo atstovą į Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) tarybą. Šio instituto tikslas – skleisti neoliberalizmo idėjas ir teikti ideologinius siūlymus taip, jog jie atitiktų stambaus kapitalo interesus.

Taigi, Bažnyčia iš pagrindinių Europos politinių srovių – socializmo, konservatizmo ir liberalizmo – pasirinko liberaliąją ideologiją, tik ne jos klasikinę srovę, o neoliberalizmą, t. y. ekonominiu fundamentalizmu pasižyminčią naująją jo kryptį. Taip Lietuvos piliečiams peršamas tikėjimas laisvosios rinkos ranka, kuri, jeigu tik niekas nevaržytų jos laisvės, sukurtų idealią sistemą. (Tegyvuoja laukinis kapitalizmas!) Remdamiesi šiuo tikėjimu, mes kuriame valstybę su aukštais skurdo rodikliais ir vis didėjančiu milijonierių skaičiumi. Neatsitiktinai vienas kunigas yra oficialiai žinomas milijonierius.

LLRI tarybos narys arkivyskupas Kęstutis Kėvalas sėkmingai apaštalauja, derindamas priemonėmis bei tikslu amoralų neoliberalizmo racionalumą su katalikiška teologija. Laisvosios rinkos ekonomiką skelbdamas katalikų projektu, jis ją susakralina: „Šventieji mainai, arba komercija, teologijoje yra žmogiškųjų gėrybių auka Dievui, kuris jas pašventina ir mums grąžina tam, kad priimtume jas tikėjimu“. Jis siūlo „nustoti į rinką žiūrėti materialistiškai ir iš to kurti tam tikrą rinkos teologiją“[i]. (Tegul bus pagarbintas naujasis kultas – šventoji rinka!)

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Ar ne puikus politinio marketingo pavyzdys, kai neoliberalizmas įpakuojamas į teologinius viražus, kad būtų patrauklesnis vartotojoms ir vartotojams? Nematoma Dievo ranka padavė ranką nematomai Rinkos rankai, kad galėtų sėkmingai sprausti visuomenę į Prokrusto lovą, verčiant tikėti, kad laisvajai rinkai nėra alternatyvų. Taip savo laiku teigė Margaret Thatcher.

Deja, laisvoji rinka visų pirma tarnauja finansų biržoje besimeldžiantiems akcininkams. Jau keturis dešimtmečius viešpataujantis neoliberalizmas nepajėgus nieko pasiūlyti kovoje su klimato atšilimu, vis didėjančia aplinkos tarša, didėjančia pajamų nelygybe ir dirbančiųjų skurdinimu. Laimei, pasaulis turi alternatyvų, viena iš jų – ekologinis socializmas. Tačiau tokia alternatyva varžo šventos laisvosios rinkos laisvę, ir piliečiams, palaikantiems šią ar panašias alternatyvas, teks susiremti su LKB.

Bažnyčios ideologinė kontrolė akivaizdžiai pasireiškė Kauno Jėzuitų gimnazijos moksleivių atžvilgiu, net grasinant pašalinimu iš gimnazijos. Jie „Youtube“ paleido „Giljožinias“, kurios po šiai dienai pažymėtos kaip keliančios pavojų. Tai – viso labo kritinis požiūris į JAV imperializmą.

Bažnyčios ideologinis pasirinkimas žengia koja kojon su jos siekiu turėti vargstančių žmonių, kaip potencialių tikinčiųjų. Arkivyskupo K. Kėvalo žodžiais: „Mažiausiai tiki Dievą tuose kraštuose, kur daugiausia valstybinės įtakos žmonių gyvenime, reguliuojant viską, pradedant darželiu ir baigiant senelių namais.“[ii] Tuo pasakoma, kad gerovės valstybė nėra katalikų projektas, nes, sukurdama socialinės apsaugos sistemą, ji mažina tikinčiųjų skaičių. Dar daugiau, tokia valstybė varžo laisvąją rinką ir kėsinasi į kapitalą, dalį jo socializuodama.

Valdandieji negalėjo likti nedėkingi Bažnyčiai už pareikštą ideologinę paramą. Būdamas Teisingumo ministru, liberalas ir buvęs LLRI prezidentas Remigijus Šimašius Europos Žmogaus Teisių Teisme gynė kryžių Europos viešosiose mokyklose.

Nors pasaulietinėje valstybėje Bažnyčia nevykdo pasaulietinės valdžios funkcijų, tačiau pagal 2000 metų dvišalę sutartį su Šventuoju Sostu buvo institualizuotas bažnyčios dalyvavimas valstybės valdyme. Laikydamasi šios sutarties, Bažnyčia sudaro dvišales darbo grupes su Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo, Teisingumo bei Finansų ministerijomis.

Tokiu politiniu angažavimusi Bažnyčia bando susigrąžinti feodalinėje visuomenėje turėtas galias. Daugiau kaip tūkstantmetį, iki XVIII–XIX a, ji veikė kaip centrinė juridinė, politinė ir finansinė institucija. Savo rankose ji turėjo visus svertus visuomenės reguliavimui ir kontrolei dvasinėje, socialinėje, švietimo ir moralės sferose[iii]. Naujoji sosto ir kryžiaus sąjunga, susijungusi po neoliberalizmo vėliava, vėl nori perimti kontrolę. Tik ar visuomenė nori gyventi neofeodalizme?

Demokratėsime ar klerikalėsime?

Europos vertybių tyrimo rezultatai parodė, kad pagal bendrąjį pasitikėjimo, tolerancijos ir solidarumo rodiklį Lietuva atsiduria labiausiai socialiai susvetimėjusių visuomenių gretose ir yra paskutinėje, 31-oje vietoje. Žemiau nukristi jau negalime, bet gal galime pakilti?

Atsižvelgiant į anksčiau aptartas klerikalizmo apraiškas, galima teigti, kad klerikalinio autoritarizmo ir demokratinio pasaulietiškumo prieštara yra pakankamai aštri. Siekdamos taikos visuomenėje, partijos turėtų peržiūrėti savo santykius su Bažnyčia ir jai suteikiamas galias bei privilegijas pasaulietinėje valstybėje. Kitaip svarbūs, žmogaus teises liečiantys įstatymai bus toliau kilojami iš vienos sesijos į kitą. Tai ypač svarbu toms partijoms, kurios savo programose deklaruoja paramą žmogaus teisėms, tačiau jų balsavimai rodo, kad čia jos nėra nuoseklios.

Popiežiui skelbiant, kad „šiuolaikinis Bažnyčios iškrypimas – klerikalizmas“, didelė atsakomybė tenka LKB. Ar ji pripažins valstybės vaidmenį integruojant įvairius požiūrius ir kuriant taiką visuomenėje? Ar vienašališkai sieks, jog LKB principai būtų privalomi visai visuomenei, taip duodama peno fašistuojančioms ekstremistinėms grupuotėms?

Visiems malonu gyventi valstybėje, kurioje dalijamasi laime su visais, gerbiami skirtumai, vertinamas solidarumas ir teisingumas bei stiprinama demokratija, kurioje visiems pripažįstamos lygios teisės. Toks yra demokratinės pasaulietinės valstybės idealas, kurio siekiama pasaulietinę valdžią atskiriant nuo religinės. Jos kūrime svarbus visų piliečių – tikinčiųjų ir netikinčiųjų, ateistų, laisvamanių ar skeptikų dalyvavimas.

[i] Vysk. K. Kėvalas: ar laisvoji rinka tik liberalams?

[ii] Vysk. K. Kėvalas: „Problema – žmogaus širdyje“ 

[iii] T. Piketty, Capital et idéologie, Paris: Seuil, 2019, p.96, p.122