Kas aš toks?
Ne nu, jūs gal spaudos neskaitot? Sekantis klausimas.
O jei rimtai, tai aš anksčiau buvau „tik“ Tomas Marcinkevičius, bet aną rudenį susituokiau ir su mano nuostabiąja žmona nutarėm, kad gražu būtų prisidurti vienas kito pavardes, ir tapau dar ir Baronu. Nors kai kam gali, žinoma, pasirodyti, kad tiesiog išsikalinėju. Bet jei išsikalinėčiau, tai, sakau jums, tikrai būčiau tada Baronas Tomas Marcinkevičius.
O jei dar rimčiau, tai (bent kol kas) esu ne tik G1PS, bet ir asociacijos „GPB medija“ pirmininkas beigi vienas produktyviausių ir, atleiskit už garbėtrošką, populiariausių portalo GPB.lt bendraautorių. Mane galite prisiminti iš tokių linksmybių kaip „Feministas vyriškumo festivalyje“, „O davai neatsisakykime rusų kalbos mokyklose“, „Nepilti į leiką – prabanga ar būtinybė?“ bei, žinoma, „Prieš šimtą metų pervedžiau Tapinui du tūkstančius litų“.
Dar esu prisiekęs kairysis (laikau save daugiau mažiau tradiciniu socialistu), feministas ir „gramatikos nacis“ (vienintelė toleruotina nacių rūšis). Gimiau ir užaugau Alytuje, šiam miestui jaučiu daug prieštaringų jausmų – meilę ir nostalgiją, bet kartu ir liūdesį bei gailestį. Baigiau „katalikyną“ – katalikišką Šv. Benedikto gimnaziją, joje besimokydamas supratau, kad dievais netikiu. Bet įvairius tikėjimus ir jų teologijas gerbiu. Kaip Žižekas sakė, „esu ateistas-katalikas“.
Vilniaus universitete baigiau žurnalistikos bakalaurą, spėjau padirbėti regioniniame Trakų „Galvės“ laikraštyje, vienoje viešųjų ryšių agentūroje ir „Pinigų kartos“ portale. Savanoriavau (Šiaurės) Makedonijoje ir Sakartvele. Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, „pas Mažeikį“ baigiau Socialinės ir politinės kritikos magistrą. Viską kritikuoti ir politikuoti mėgau ir iki tol, bet dabar turiu tam ir diplomą! Penkerius ar šešerius metus buvau VDU politikos mokslų doktorantas, bet daktaru taip ir netapau. Esu, kaip užsienyje sakoma, ne PhD, o AbD (all but dissertation – „trūksta tik diserio“). Kada nors, gal, vieną dieną…
Dabar, be pirmininkavimo, dar dirbu ir laisvai samdomu vertėju, kalbos redaktoriumi ir lietuvių kalbos mokytoju užsieniečiams. Esu Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys, išverčiau mažiausiai penkias knygas, o suredagavau dar mažiausiai dešimt. Myliu kalbas, o ypač – lietuvių kalbą, mėgstu žaisti kalbomis, mėgstu jų mokytis ir mokyti. Nesu nei kalbos puristas, nei anarchistas, manau, kad VLKK irgi gali turėti savo vietą po saule, bet bušavoti galėtų mažiau. Va kalbos inspekcijos tai mums tikrai nereikia.
Kai buvau jaunesnis, mėgau visur trankytis ir tranzuoti, autostopu išmaišiau nemažą dalį Europos. Dabar, jau truputį aprimęs, labiausiai mėgstu vartoti visokiausią kultūrą – knygas, filmus, serialus, įvairiausius jūtūbus ir videožaidimus. Va muzika, vaizduojamuoju menu ir teatru tai nedaug domiuosi. Gyvenimą pasiįdominti vis dėlto mėgstu ir dabar – nu kažkas patraukia vis už liežuvio ar už rankutės į kokį nuotykį įsitraukti. Čia žr. aukščiau išvardintus straipsnius ir vaizdo įrašus.
Kas ta G1PS?
G1PS – visų darbuotojų profsąjunga. Dar, sako žmonės, „profsąjunga, kuri veikia“. Aš už šitą šūkį nebalsavau, man atrodo, kad daug profsąjungų Lietuvoje veikia. Bet tikrai veikiam ir mes. Esam viena politiškiausių, jei ne pati politiškiausia, Lietuvos profsąjunga. Oficialiai įsikūrėm prieš šešerius metus, Gegužės 1-ąją – todėl iš dalies taip ir vadinamės. Neoficialiai veikiam dar truputį seniau, nes kilom iš vadinamojo „gatvinio aktyvizmo“, kuris po truputį virto neformaliu darbuotojų solidarumo tinklu, o tada jau formalizavosi į profsąjungą.
Per tuos šešerius metus gerokai paaugom, tapom garbesni ir dabar turim apie keturis šimtus narių visoje Lietuvoje. Po G1PS skėčiu – ir maisto kurjeriai, ir menininkai, ir ukrainiečiai, ir videožaidimų kūrėjai, ir teksto darbuotojai (tokie kaip aš, ir kitokie). Siekiam visaip kaip derinti aktyvistines šaknis su formaliomis bei teisinėmis priemonėmis ir gerinti ne tik darbo, bet ir apskritai gyvenimo sąlygas. Norim demokratijos darbe, tvarios ekonomikos ir solidarumo. Tik tiek.
Dažnai dalyvaujam darbo ginčų komisijos posėdžiuose, nemokamai konsultuojam narius ir nenarius darbo teisės klausimais, užsiimam švietimu ir informavimu, vis pasirodom kokiam nors proteste, vieną kitą ir paorganizuojam. Mus galite prisiminti iš tokių linksmybių kaip „Kaip Turkijos kompanija stadioną Kaune statė“, „Kaunas Pride 2021“ ar „Ikiteisminis „Barborai“. Kitą trečiadienį, sausio 29 d., 12 valandą mane ir kitus G1PSterius bei G1PSteres galėsite gyvai sutikti prie Vilniaus savivaldybės vyksiančiose linksmybėse „Nebrangink bilietėlio, Benkunskai“.
Šiaip, paprastai sakau, profsąjunga, ne tik mūsų, bet ir apskritai bet kuri, yra tarsi draudimas – aha, gerai, šiandien darbe viskas normaliai ir puikiai, o kaip bus rytoj? Stok į G1PS, mokėk nario mokestį ir, jei kils problemų, eisim visi kartu už tave pastovėt. Jei nekils – tuo geriau, tada tiesiog prisidėsi prie demokratijos, tvarumo ir solidarumo plėtros Lietuvoje. Nariu ar nare gali tapti bet kuris vyresnis nei 14 metų Lietuvos gyventojas. Narystės forma va čia.
O kas čia bus?
Čia bus tinklaraštis (blògas), kuriame profsąjungos pirmininkas pasakos apie profsąjungos gyvenimą ir rašys įvairiausiomis temomis. Blògas veiks ir GPB.lt, ir Substacke – turinys nesiskirs, čia jau kaip kam patogiau. Pasižadu po naują įrašą skelbti rečiausiai kas antrą penktadienio rytą.
Kodėl kas antrą? Todėl, kad norėčiau rašyti kas savaitę, bet, kaip jau spėjote tikriausiai pastebėti, turiu devynis amatus ir, žiūrėk, galiu ir nespėti. Ar susirgti. Ar atostogų išeiti. Ar niūriai niūrutėliai jaustis. Žodžiu, kas dvi savaites – labai žmogiškas terminas, bet kartu ir labai reguliarus. Jei spėsiu ir galėsiu – rašysiu ir kas savaitę.
Kodėl penktadienį? Todėl, kad penktadienis yra labai gera diena. Be to, jau spėjau pastebėti, kad maždaug ties ketvirtadieniu truputį atsipalaiduoju, visus darbus susitvarkau, į lentynėles susidėlioju ir lieka daugiau erdvės vaizduotei. Be to, mes visi nusipelnėme ne ilgesnės nei keturių dienų darbo savaitės, todėl penktadienis – tai pirmoji savaitgalio diena! Ta proga ryte jūsų ir lauks naujausias įrašas.
O rašyti tikrai bus apie ką! Darbas profsąjungoje būna visoks, bet beveik niekad nebūna nuobodus, kas diena vis naujiena. Tai su darbuotojais organizuojiesi, tai su darbdaviu aiškiniesi, tai žurnalistams atsakinėji, tai komentarą rašai, tai lėšų ieškai, tai projektą gludini, tai darbo ginčų komisijoje atsiduri, tai teisme, tai konferencijoje, tai ministerijoje, tai Seime, tai gatvėje, tai lietuviškai kalbiesi, tai trim kalbom vienu metu slebizavoji, tai džiūgauji, tai pyksti, tai konsultuoji, tai konsultuojiesi…
Bet ne viskas gi gyvenime yra vien darbas, ane? Jau šį tekstą berašydamas galvoje rašausi sąrašėlį: ir apie pavardes noriu parašyti, ir apie santuoką, ir apie Alytų, ir apie religiją. Apie skolą kaip reiškinį dar noriu rašyti, apie Lietuvos žurnalistikos padėtį, apie kalbos mokymą ir politiką, apie psichikos sveikatą ir apie politinę Lietuvos ir pasaulio situaciją, apie Trumpą su Musku (lai juos šėtonas), ir apie konservus su socdemais… Dar, kaip sakiau, labai mėgstu knygas, filmus, serialus ir videožaidimus – tad tikėkitės ir apžvalgų. Žodžiu, visko po truputį, popuri ir varjetė, aktualijos ir gyvenimo būdas, teorija ir praktika, kultūra ir politika, socializmas ir katės.
O kodėl blògas?
O todėl, kad socialiniuose tinkluose viskas pernelyg chi chi cha cha, o portaluose – pernelyg formalu. Žinoma, galėčiau tiesiog reguliariai rašyti straipsnius į GPB – bet čia įsijungia pora blokų. Pirmasis blokas – mano galvoje. Juk čia straipsnis, vadinasi, jis turi būti rimtas, išieškotas ir ištyrinėtas, ir už kiekvieną žodį reiks atsakyti kaip už gryną pinigą. Ir tada, šito perfekcionizmo vedamas, galiausiai to straipsnio… tiesiog neparašau.
Todėl tinklaraštis yra gerai, nes čia – pirmiausia mano erdvė, ir čia neturi būti nieko labai rimto. Nesakau, kad nebus. Tikiuosi, kad karts nuo karto tikrai bus. Bet jei nebus – niekam to nežadėjau, net pačiam sau. Ir rankelė atsiriš, ir tiesis pati prie klaviatūros.
Kitas blokas – na nenoriu, kad GPB taptų tiesiog asmeniniu Marcinkevičiaus-Barono tinklaraščiu. Todėl, jį normaliai atskyrus, likęs turinys galės normaliai egzistuoti. Be to, tai bus ir gera proga truputį atitolti nuo redakcinės kontrolės: šitas turinys bus redakcijos neperžiūrimas ir necenzūruojamas, ir bus grynai tik mano paties asmeninė nuomonė, už kurią atsakingas taip pat būsiu tik aš pats.
Be to, tinklaraščiams jaučiu nostalgiją. Man šis žodis tebekvepia pirmuoju XXI a. dešimtmečiu, tokiais daugmaž 2003 metais, kai internetas dar buvo šis tas daugiau nei penki socialiniai tinklai, tarp kurių perpostinam tą pačią žinutę. Laikai, kai ryte atsidarydavau savo RSS feedą ir pamatydavau, kas parašė naują straipsnį ir kas sumetė naują komiksą. Kaip tik tais blògų klestėjimo laikais studijavau žurnalistiką, ir gerai pamenu, kaip buvo ir tokios diskusijos bendruomenėje: o tinklaraščiai, tai žurnalistika ar tiesiog laisvalaikio užsiėmimas? Atrodė, kad vyksta kažkas svarbaus.
Atrodo, kad pastaruoju metu irgi vyksta šis tas svarbaus – šioks toks šios formos sugrįžimas į viešąją erdvę. Gali būti, kad ji apskritai ir nebuvo niekur toli išėjusi. Išblėsus pirmajam soc. tinklų tviskesiui ir jiems vis labiau šūdėjant (angl. „enshittification“), po truputį iškilo įvairūs substackai ir telegramai, skiltys ir peidžai, ilgo metražo jūtūbo video ir paklodės tuose pačiuose soc. tinkluose. Visada buvo, yra ir visada bus žmonių, kurie nori normaliai atsisėsti ir normaliai paskaityti, ir paskaitę permanyti. Tikiuosi prie šitos atgimstančios mados kaip nors bent truputėlį prisidėti.
Taigi va! Komentaruose raštelkit, ką norėtumėt sužinoti apie profsąjungos gyvenimą ir kokiomis temomis norėtumėte mano informuotos nuomonės. Ar šiaip pasisveikinkit, nes blògų komentarų skiltys yra labai fainas dalykas! Galit net kokiu įmantresniu slapyvardžiu užsivadinti.
Iki kito penktadienio ir – sekite spaudą 🙂
Puikiai, looking fwd!