Šiame straipsnyje norėčiau pasidalinti keletu kritinių minčių apie demokratinę valstybę, kurią esame kviečiami ginti. Remdamasis savo asmenine patirtimi demokratinėje Lietuvoje kaip seniai čia gyvenantis laikinasis gyventojas, pristatysiu keletą su Kultūros judėjimu susijusių viešųjų diskursų, su kuriais neseniai teko susidurti. Darau išvadą, kuri gali pasirodyti netikėta: šiandien mes negyvename demokratijoje, todėl judėjimo užduotis Lietuvoje, regione ir pasaulyje turėtų būti ne ginti šią iliuziją, o sukurti ir realiai įtvirtinti demokratinę politinę realybę žemėje.
Demokratija – kam ji skirta?
Iš pat pradžių, prisipažinsiu, jaučiau tam tikrą nepasitikėjimą Kultūros judėjimu. Aišku, iš dalies dėl to, kad tai susiję su mano paties politinių teisių suvaržymu – esu nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam vis dar draudžiama dalyvauti tame, ką daugelis vadintų demokratijos kertiniu akmeniu, – rinkimuose. Kaip ir kitiems pilietybės neturintiems gyventojams šiuose kraštuose, „demokratinės teisės“ man prieinamos tik kaip pareiga laikytis įstatymų, bet ne privilegija aktyviai dalyvauti sprendimų priėmime. Raginimas ginti demokratinę valstybę žmonėms, esantiems mano padėtyje, tiesiog nėra toks, su kuriuo galėtume tapatintis. Žinoma, mūsų, svetimšalių, padėtis čia galėtų pablogėti, bet galėtų ir pagerėti, tačiau galiausiai dėl mūsų likimo nusprendžia kiti.
Demokratija nėra skirta visiems. Nepriklausančiųjų „tautai“ atskyrimas yra tipiškas šiandieninių vadinamųjų demokratinių valstybių bruožas.
Nepaisant to, dalyvavau keliose diskusijose neseniai vykusiame forume „How to Jump from the Boiling Pot?“ (liet. „Kaip iššokti iš verdančio puodo?“), kurį surengė protesto prieš kultūros ministrą iniciatyvinė grupė. Forumas buvo įspūdingas tuo, kad jame susirinko žurnalistai, politikai, NVO darbuotojai ir kultūros specialistai iš visos Rytų Europos. Kaip sakė vienas iš organizatorių: „Turime nustoti žiūrėti tik į Vakarus ir pradėti žiūrėti, ką daro mūsų kaimynai“. Pritariu. Renginyje Lietuva buvo pozicionuojama posovietiniame geopolitiniame lauke, kuriame buvo pastebima tiek ryškių panašumų, tiek ir žymių skirtumų.
Pavyzdžiui, diskusijoje apie Moldovą klausiausi pasakojimų apie kovą prieš Rusijos įtaką ir siekį galiausiai integruotis į pažangią Vakarų Europos civilizaciją. Pasakojant apie įvairias nedemokratines Rusijos taktikas kištis į Moldovos politiką, pavyzdžiui, samdant tiek virtualius, tiek nevirtualius „aktyvistus“, atstovaujančius Rusijos interesams, įdomi įtampa kilo vienam diskusijos dalyviui užsiminus apie proeuropinį oligarchą, kuris žadėjo, kad būtent ES gins konservatyviasias vertybes, dėl kurių kitų atveju būtų sukamasi į Rusiją pusę.
Tai privertė mane susimąstyti, ar oligarcho vykdomoje informacinėje kampanijoje yra bent kiek tiesos. Ar ES nuolat siūlė erdvę „neliberalumui“ iš vidaus? Kiek progresyvūs yra ES valstybių narių pasiekimai? Ir ką daryti, kai techniškai demokratinė valstybė išsirenka partiją, kuri ardo vadinamąsias demokratines institucijas, atvedusias jas į valdžią?
Visi šie klausimai susiveda į vieną: ar demokratija gali būti atskirta nuo politikos? Kitaip tariant, ar tikrai įmanoma ginti demokratines institucijas nesiimant priemonių prieš etninį nacionalizmą, kuris iš esmės draudžia mažumų dalyvavimą politikoje; be antiimperialistinės diplomatijos, užtikrinančios, kad teisingumas neapsiribotų vien tik piliečiais; ir nepanaikinus privačios nuosavybės režimo, kuris leidžia išnaudoti mažumas, kaupti turtus ir viešpatauti, o likusiems geriausiu atveju palieka simbolinę balsavimo teisę?
Demokratijos šalininkams Lietuvoje atsakymas yra visiškai aiškus – taip, demokratija ir politika gali būti atskirtos. Bent jau taip jie sau sako. Edvardas Šumila labai gerai suformulavo Kultūros judėjimo liberaliąją politiką:
„Ideologinis šališkumas čia neturi didelės reikšmės. Kairėje dažnai jaučiame apmaudą dėl to, kad likusi kultūrinė bendruomenė yra pernelyg apolitiška, tyliai pritaria genocidui Gazoje ir neprisijungia prie kitų mūsų protestų. Daugelis iš šių dalykų yra tiesa, tačiau šiandienos kova turi būti vertinama kaip pranokstanti bet kokį ideologinį pozicionavimą, nes visos kitos problemos gali būti sprendžiamos tik esant palyginti stabiliai politinei aplinkai, o tam dabar yra iškilęs pavojus. Visos kitos temos bus eliminuotos praradus mūsų institucijas ir galimybę laisvai reikšti savo nuomonę.“
Šumilos raginimas ginti „liberaliąją demokratiją“, nepaisant jos akivaizdžių nesėkmių ir bendrininkavimo nusikaltimuose, išryškina jo grįžimą prie senosios kritikos kairiesiems Lietuvos centristinėje politikoje. Nuo tada, kai 2013 m. atvykau į Lietuvą, nacionalinė žiniasklaida naudoja tropą, neva kritiški kairiųjų pasisakymai pasitarnauja Rusijai, nes kelia grėsmę dabartinės valstybės ideologiniam stabilumui. Žvelgiant į praeitį, nesvarbu, kokia partija buvo valdžioje, – radikali kritika iš kairės visada buvo blogis. Šumila tobulai kartoja centristinės žiniasklaidos tropą ir šiandien:
„Anksčiau kairieji naudojo suirutę kaip ginklą prieš fašizmą ir totalitarines tendencijas, taip pat prieš susitaikymą su pokario socialine tvarka Vakarų pasaulyje. Kritinė teorija stabilumą dažniausiai vertino su nepasitikėjimu. Tačiau suirutės strategijos idėja jau seniai užgrobta reakcingų jėgų, dar daugiau – Rusijos ilgalaikių dezinformacijos strategijų. Adorno „F skalė“ autoritarinę asmenybę siejo su tais, kurie troško griežtos tvarkos, o šiandien matome priešingą reiškinį: daugelis reakcingų rinkėjų trokšta chaoso ir nėra prisirišę prie konkretaus politinio tikslo. Tai, kas kadaise buvo kritikos strategija, tapo autoritariniu manevru.“
Taigi, taigi, pirmiau už politiką yra demokratija, o pirmiau už demokratiją – trapi Vakarų galios bloko liberalioji demokratinė tvarka, užtikrinanti ideologinėms diskusijoms reikalingą stabilumą ir pilietines laisves. Atrodo, kad politika yra tik antraeilis dalykas, palyginti su nekvestionuojama visuomenine tvarka liberaliojoje demokratijoje. Kas gi yra ta liberalioji demokratija, kuri yra svarbesnė už politiką ir yra jos būtina sąlyga?
Būk kaip vanduo, mano drauge
Grįžtant prie „How to Jump from the Boiling Pot?“ renginio, antrąją forumo dieną atidarė diskusija, kurioje dalyvavo Kultūros judėjimo pagrindinė komanda. Būtent čia aš pamačiau liberalios demokratijos politiką praktikoje. Kultūros profesionalė Dagnė (kino prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė – red. pastaba) prisipažino auditorijai, jog ji niekada pernelyg nesidomėjo politika, „tiesiog kūriau meną ir tiek“, tačiau vėliau ji pareiškė, jog „išmokta pamoka yra ta, kad reikia būti politiškai aktyviems, nes gali ateiti diena, kai liks tik piliečiai, kurie turės kovoti už mūsų nepriklausomybę, už laisvą šalį“.
Nėra reikalo atsiprašinėti, Dagne. Liberaliosios demokratijos pagrindas kaip tik ir yra privataus gyvenimo sferos, kurioje kuriame meną ir užsiimame verslu nesirūpindami aplinkiniu pasauliu, atskyrimas nuo viešosios sferos, kuri per viešąjį valdymą užtikrina privačių asmenų saugumą. Taigi liberalioji demokratija atsiduria pavojuje tada, kai bet kokia jėga, nesvarbu, kairioji ar dešinioji, kvestionuoja šį šventą politinės ir socialinės-ekonominės sferų atskyrimą.
Šia prasme Kultūros judėjimas nėra politinis judėjimas, o tik piliečių iniciatyva siekiant atkurti savo liberaliosios demokratinės valstybės stabilumą, kad jie galėtų toliau vykdyti savo įsipareigojimus bankams, planuoti keliones, tenkinti vakarietiškus troškimus ir pirkti materialines gėrybes, ateinančias kartu su dalyvavimu Vakarų karuose, genociduose ir ekociduose. Kaip puikiai pasakė kitas susirinkimo organizatorius Gediminas: „Būkite kaip vanduo, draugai, neprisiimkite jokios politinės pozicijos, nes mes giname demokratiją, o ne ideologiją.“
Nematoma stabilumo kaina
Žvelgiant vien į pasekmes žmonėms, gyvenantiems konkrečioje demokratinėje valstybėje, liberalaus stabilumo kaina yra tiesioginis klasinis išnaudojimas kartu su kitomis smurto formomis. Lygindama senovės Graikijos demokratijos iš esmės komunistinį pobūdį su šiandieninėmis liberaliomis demokratijomis, istorikė Ellen Meiksins-Wood atsargiai iškėlė argumentą, kad mes gyvename valstybėje, kuri labiausiai panaši į feodalinės visuomenės logiką. Wood pagrindžia savo argumentą parodydama, kad tiek feodalinėje, tiek liberalios demokratijos santvarkoje siekiama, viena vertus, privatizuoti valdžią, o kita vertus, ją centralizuoti suverenioje institucijoje, užtikrinančioje valdžios viršenybę tautos atžvilgiu:
„Esminis feodalizmo bruožas tuo metu buvo politinės valdžios privatizavimas, o tai reiškė vis didesnį privačios nuosavybės integravimą į autoritarinį gamybos organizavimą. Galiausiai iš feodalinės sistemos išsivystęs kapitalizmas šią privatizaciją ir integraciją patobulino – visiškai nusavinant tiesioginių gamintojų [kuriamą gėrį] ir įtvirtinant absoliučią privačią nuosavybę. Tuo pat metu būtina šių pokyčių sąlyga buvo nauja ir stipresnė centralizuotos viešosios valdžios forma. Valstybė atėmė iš savininkų klasės tiesiogines politines galias ir pareigas, kurios nebuvo susijusios su gamyba ir nuosavybe, palikdama jai tik išnaudojimo galias, apvalytas nuo viešųjų, socialinių funkcijų.“ (Ellen Meiksins Wood, „Democracy Against Capitalism“, p. 39)
Liberalusis stabilumas pirmiausia užtikrina nuolatinį turtingųjų sluoksnio vykdomą klasinį išnaudojimą, tuo pačiu siūlant laisvę kaip socialinio nestabilumo dovaną kitiems visuomenės sluoksniams, kurie struktūriškai yra atskirti nuo šios savininkų klasės. Neturėtų stebinti, kad „antidemokratinis“ Hobbesas buvo laisvos minties šalininkas ir nematė prieštaravimo tarp dviejų pasaulių: vidinės mąstymo laisvės ir išorinio paklusnumo. Kaip pastebi Warren Montag, būtent iš šio dualizmo Kantas vėliau suformuluos liberaliosios demokratijos pagrindinį principą: „diskutuokite kiek norite ir apie ką norite, bet pakluskite“.
Tačiau žodžio laisvė, atsieta nuo kūno laisvės, Spinozai buvo ne kas kita kaip lunatizmas – laisvės apgaulė, skirta tik tam, kad masės būtų labiau linkusios susitaikyti su savo vergove.
Jie pavers pasaulį dykuma ir pavadins tai taika
Imperija, nesvarbu, ar tai būtų Vakarų liberali demokratija, ar Rytų valstybinis socializmas ir oligopolija, nesustos prieš nieką, kad apgintų savo „vertybes“, įskaitant nuoseklų antidemokratinių politinių jėgų visame pasaulyje rėmimą siekiant pašalinti bet ką, kas kelia grėsmę jos monopolijai prekybos ir išteklių srityje.
Nuo 90-ųjų Lietuva įvairiais būdais dalyvavo NATO vykdytuose karuose ir genociduose – nuo karių dislokavimo iki pasisiūlymo steigti kalėjimus ar teikti sienų apsaugos paslaugas ir t. t., ir pan.
Kiek toli esame pasirengę eiti, kad apgintume liberaliosios demokratinės tvarkos stabilumą? Ar tai pateisina masines grėsmę keliančių civilių gyventojų deportacijas ar net egzekucijas? O gal pateisina jų knygų deginimą ir universitetų bei ligoninių naikinimą? O kaip dėl masinio įkalinimo ir sienų kontrolės, siekiant užtikrinti mūsų laisvę reikšti savo nuomonę?
Ryškus pavyzdys, iliustruojantis paradoksą, vyraujantį mūsų dabartinėje „demokratinėje“ santvarkoje, yra plačiai paplitęs kultūrinių ir humanitarinių organizacijų bendradarbiavimas su sionistinėmis finansavimo institucijomis ir žiniasklaidos platformomis. Čia susiduriame su atvejais, kai sionistinis verslas siūlo save kaip platformą migrantų balsams, bet tuo pačiu metu aktyviai remia jų skurdą kitur.
Kas įtraukiamas, o kas išbraukiamas iš liberalizmo žadamo taikos ir asmeninės laisvės sąrašo? Liberalizmas dovanoja sodą, tuo pat metu versdamas pasaulį dykuma. Atėjo laikas užduoti klausimą, iš kur atkeliauja visi tie vargšai žmonės, kurie prašo prieglobsčio šiame vis mažėjančiame žalumos plotelyje, kurį vadiname „laisvuoju pasauliu“.
Taigi, prieš imdamiesi tautinės valstybės gynimo klausimo, pasvarstykime, ką iš tiesų giname. Nepamirškime, kad pati Lietuvos nacionalinės valstybės idėja tapo įmanoma tik dėl to, kad buvo masiškai dalyvaujama XIX a. prasidėjusiame Europos fašistiniame, etninės viršenybės projekte, kurio tikslas buvo sukurti rasiniu požiūriu grynas „tautas“, eliminuojant kalbiškai ir socialiai savarankiškas bendruomenes bei išvarant, marginalizuojant ir galiausiai išnaikinant visus, kurie buvo laikomi „kitokiais“ jų suvereniose teritorijose. Visiškai priešingai nei etninė nacionalistinė „kraujo teritorijos“ ideologija, kurioje gyvename šiandien, Vilnius, kaip pastebėjo Arendt, tarpukario laikotarpiu buvo vadinamas „pabėgėlių sostine“.
GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Paremti galite čia 👇 👇 👇
Ačiū!
Demokratija prieš kapitalizmą
Ar dabartinė demokratijos krizė Lietuvoje turi potencialo realiai politizuoti visuomeninį judėjimą? Darau ne netikėtą išvadą, jog tai įmanoma tik tuo atveju, jei surasime būdą, kaip pasinaudoti nestabilumo momentu, kad konceptualiai išsiaiškintume, už kokią demokratiją mes iš tikrųjų kovojame. Ir nors antifašistinių šūkių skandavimas gatvėse yra gera pradžia, visgi, kaip prieš kelerius metus išsamiai išdėstė politikos teoretikas Gilles Dauve, nepakanka tik demokratinės opozicijos autoritarizmui – turime sukonstruoti tokią politikos koncepciją, kuri peržengtų kapitalistinės valstybės formos ribas, ir sukurti revoliucinę programą iš daugybės judėjimų visame pasaulyje. Turime sukurti internacionalistinę partiją, atitinkančią 21 amžiaus sąlygas.
Grįžtant prie istorikės Wood ir jos anksčiau minėtos knygos „Demokratija prieš kapitalizmą“, mums būtų naudinga atidžiau panagrinėti dažnai pamirštamą komunistinių, socialistinių ir anarchistinių tradicijų indėlį į mums taip brangų demokratinį etosą. Kai kuriuos gali nustebinti tai, kad daugelis pagrindinių institucijų, kurias siejame su demokratija, tokių kaip valstybinės mokyklos, visuotinės žmogaus teisės (ir tai galima susieti su istoriko Massimiliano Tomba knyga) ir darbo dienos reglamentavimas, kilo iš šių judėjimų. Pripažinti šį indėlį jokiu būdu nereiškia neigti istorinį, regione itin giliai patirtą „komunistų“ bendrininkavimą kapitalistiniame autoritarizme. Verčiau tai yra perspėjimas, kad nereikėtų aklai žengti į ateitį remiantis tikėjimu, jog stoję po nauja Vakarų liberalizmo vėliava įveikėme kapitalistinės valstybės autoritarinę prigimtį. Jei esame šaukiami ginti demokratijos – būkime tikri, kad tai, ką giname, yra demokratija.
Galiausiai, nepritardami stabilumo reikalaujančiai skanduotei, galėtume pradėti perkėlinėti diskursą nuo liberalios demokratijos gynimo prie organizuoto judėjimo, siekiančio ją dar labiau sutrikdyti. Suirutė, kaip puikiai pasakė Walteris Benjaminas, suvokiant, kad „nepaprastoji padėtis, kurioje gyvename, yra ne išimtis, o taisyklė“, taptų „užduotimi sukurti tikrą nepaprastąją padėtį“. Nepaprastoji padėtis, kuri nebebus valdoma, bet bus nukreipta prieš kataklizmų virtinę sukėlusį istorinį progresą, kuris negailestingai pavers mūsų pasaulius dykumomis, jei nebus sustabdytas kartą ir visiems laikams.
Iš anglų kalbos vertė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen
Viršelio nuotrauka: Noah Brehmer
Šis tekstas yra pavojingas ne todėl, kad kritikuoja demokratiją, o todėl, kad tai daro visiškai ignoruodamas istorinę ir geopolitinę realybę, kurioje šiandien gyvena Lietuva. Kai Rusija kariauja genocidinį karą prieš Ukrainą ir atvirai grasina Baltijos valstybėms, demokratijos delegitimizavimas nėra radikali kritika. Tai yra neatsakingas politinis nihilizmas.
Autorius sąmoningai diskredituoja Lietuvos demokratiją, ją vadindamas iliuzija, tačiau nepateikia jokios rimtos analizės apie realias demokratines institucijas, konstitucinę santvarką ar piliečių politines teises. Vietoje to siūloma ideologinė schema, pagal kurią demokratija laikoma tik tada, jei ji atitinka autoriaus revoliucinę anti kapitalistinę utopiją. Tokiu atveju jokia egzistuojanti demokratija niekada negalės būti tikra. Būtent toks požiūris yra patogiausias autoritariniams režimams.
Ypač ciniška, kad šis tekstas parašytas saugiai gyvenant demokratinėje valstybėje, kurios institucijos garantuoja autoriui žodžio laisvę, tuo pačiu metu menkinant pačias sąlygas, leidžiančias šią laisvę apskritai turėti. Ukrainoje žmonės šiandien žūsta ne už liberalios demokratijos kritiką, o už teisę apskritai nebūti sutrypti autoritarinės imperijos.
Autoriaus raginimas suirutei, nestabilumui ir demokratijos sutrikdymui skamba ypač neatsakingai šiuo istoriniu momentu. Būtent nestabilumas, cinizmas ir nepasitikėjimas demokratinėmis institucijomis yra pagrindinis autoritarizmo augimo kuras tiek Rusijoje, tiek Europoje, tiek JAV. Tai nėra emancipacija. Tai yra trumpiausias kelias į politinį vakuumą, kurį visada užpildo jėga, o ne laisvė.
Šis tekstas taip pat atkartoja pavojingą naratyvą, kad mažos valstybės neturi politinės valios ir tėra Vakarų imperijos įrankiai. Tai iš esmės sutampa su Kremliaus propaganda, kuri Baltijos šalių nepriklausomybę vaizduoja kaip fikciją, o jų saugumo sprendimus kaip primestus iš išorės. Tokia retorika, sąmoningai ar ne, objektyviai silpnina Lietuvos politinį subjektiškumą.
Demokratija nėra tobula, bet šiandien ji yra vienintelė reali politinė sistema, leidžianti visuomenei taisyti savo klaidas be smurto. Kai pasaulyje demokratijos traukiasi, o autoritarizmas stiprėja, viešas demokratijos ardymas be atsakomybės už pasekmes nėra drąsa. Tai yra privilegijuotas aklumas.
Jei pagal autorių šiandien gintume ne demokratiją, o jos griovimą vardan ideologinės grynybės, rytoj gali nebelikti nei demokratijos, nei erdvės bet kokiai kritikai apskritai.
O trumpai: šis Noah Brehmer tekstas yra propaganda.
Straipsnis tai whatever – bet jame reiškiamos idėjos nėra joks demokratjos delegitimizavimas, o eilinė kritika demokratinės santvarkos trūkumams. Tokia ji yra reiškiama daugelyje demokratinių Vakarų ir ne Vakarų valstybių. Demokratiškai ginčijantis. Taisant demokratijos klaidas. Siekiant tvirtesnės demokratijos, kurią visiems atrodytų verta ginti.
Šiaip įdomu, kad kai suirutę, nestabilumą, nepasitikėjimą demokratinėmis institucijomis kelia tapinų šaika – viskas gerai, o va kritikėlė nišiniam kairės portale – jau, matai, pavojus. Kažkaip kvepia ne rūpestėliu Lietuvos saugumu, o tiesiog noru tildyti autoriaus socialisties idėjas. Jei nepatinka kairė – viskas gerai, demokratijoj gyvenam, bet nemaišykit savo politinių preferencijų su mūsų visų saugumo klausimais.
O tie mosikavimai „geopolitine realybe“ dažnai, jei ne dažniausiai, jau yra virtę į partinių politinių žaidimėlių įrankį, o ne pastangą siekti realaus saugumo šaliai ir visuomenei. Galėtų jau kas nors eksperimentui pasiūlyti ir rinkimus uždrausti. Juk yra ne vienas pavyzdys, kaip rusija jais pasinaudoja. Prieštaraujantiems, kad tai nedemokratiška, galima greitai atkirsti – bet tokia „geopolitinė realybė“, rinkimai yra silpna vieta, kuria gali pasinaudoti priešas, liberalizmas ir demokratija buvo cute taikos metu, o dabar va yra karas, reikia rimtiems vyrams rimtais dalykais rimtai užsiimti. Kaip kad botų tiktoke gaudymas.
„Geopolitinės realybės“ kontekste kaip tik reikia skirti daugiau erdvės žmogaus teisėms ir laisvių raiškai, kaip tik reikia kuo atsargiau švaistytis „pavojinga!“ epitetais, nes politikams manipuliuoti piliečių baime, tuo remiantis kaupti galią, be pagrindimo silpninti demokratines institucijas ir žmogaus laisves yra itin patogu. Būtent tai yra patogiausia autoritariniams režimams. Jei šitai kažkaip nesuvokiama – nežinia, kodėl kažkam turėtų būti įdomios jūsų idėjos apie autoritarizmą.
Žodžio laisvė yra prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė, o ne „garantuojama institucijų“. Tai ačiū „institucijoms“, kad jos kol kas dar jėga nevaržo – nors nebus nuostabu jei netrukus bus prie to prieita. Juk „geopoilitinė realybė“! Žodžiai – kulkos! Iš komentaro sprendžiant, ir pati visai neprieštarautumėt, kad kas šį migrantą socialistą su savo kritikomis užčiauptų. Taigi „pavojinga“.
Ir galiausiai – tai, kad kremlius propagandai naudoja Vakarų kolonialistinę praieitį (ir dabartį) nieko neturi riboti nuo Vakarų kolonializmo kritikos; ypač stebint ką dabar daro JAV. Ką siūloma daryti, įsivaizduoti, kad nuo kremliaus dronų atsimušinėsim didele gražia stačia tautiškai subjektiška valia? Ar vis tik vertintis galios pusiausvyras ir perspektyvas? Ištie snedaug Lietuvos padangėj infantilesnių idėjų, nei propagandiniai „niakartokit kremliaus propagandos naratyvų“ naratyvai.
Nors sutinku su kokiais 90% to, kas parašyta, vienas dalykas kliūva. Pirma, autorius laiko kultūros protesto judėjimą homogenišku ir statišku, turinčiu iš anksto aiškiai apibrėžtus įsitikinimus, kurie neturi jokio šanso pasikeisti. Iš tiesų prie protestų prisijungė daug žmonių, gyvenančių gan skirtingomis materialiomis sąlygomis ir ateinančių į protestus su skirtingais politiniais įsitikinimais, kurie, be to, gali kisti. Realūs judėjimai gali keistis, plėsti svarstomų klausimų ratą, vystytis kaip politinė bendrija ir sąmoningėti, mokytis ir net radikalėti. Būtų neteisinga kritikuoti pradinę būseną tik todėl, kad ji dar nepasiekė tobulo pasaulio idealų. Tad būtų racionaliau klausti, kokios jėgos galėtų stumtelėti esamą mobilizuotą minią kairėn – link rimtesnio ekonominių klausimų svarstymo, radikalios demokratijos ar tolyn nuo imperialistinių galios laukų. Bet tai gali padaryti tik tas, kas parodo susirinkusiems žmonėms, kaip toks judesys padidina jų galimybes veikti, o ne teigia savo požiūrio formalų teisingumą. Galų gale, veiksmai, kuriuos siūlo autorius: „perkelti diskursą”, „konceptualiai išsiaiškinti” ar „sukurti programą” turi politinę prasmę tada, kai įvykdomi ne suspenduojant praktinį judesį, o kyla iš paties judėjimo veiklos, vykdami išsyk ir diskurso, ir materialiam lygmeny.
Tiesa – tačiau sunku kritikuoti matančius homogenišką protestų vaizdinį. Protestų reprezentacija sutelkta į kelis arba atvirai dešiniuosius, arba į nevatai apolitiškus asmenis. Protestą pastumti kairėn tikriausiai galėjo tie patys prastomis materialiomis sąlygomis ir kairiais politiniais įsitikinimais pasižymintys protesto dalyviai, prieš teikiant savo paramą pareikalaudami ir savęs reprezentacijos tarp protesto veidų. To nebuvo. Vietomis suvis reikalauta ignoruoti faktą, kad politiškai protestas susijungė su politinėm jėgom, kurios niekada jokių sunkiai galą su galu suduriančių (ar tai būtų kultūros, ar kitų profesijų atstovai) nereprezentuos, nes jų pačių politinės pažiūros, veiklos, ir interesai atspindi besigriebiančius už galvos dėl menkiausio pelno mokesčio pakėlimo. Vietoje pasinaudojimo galimybe aiškiai pasakyti, kad Žemaitaičio vanojamas NVO ir pan. „elitas“ nėra tas (pvz. finansinis, stambaus verslo), kurį reikia vanoti – norom ar nenorom protestu paremtos būtent to finansinio elito interesus reprezentuojančios politinės jėgos.