Kaip ponas mužikui dieną ilgino

Pirmas toks įvykis, kiek pamenu, buvo prieš keletą metų. Lyg ir kažkokio automobilių startuolio vadovas atėjo pasiskųsti, kad va, žiūrėk, darbuotojai ofise kavą geria ir šnekasi. O turėtų dirbti! Kodėl jie nedirba daugiau?! Istorija ir ketvirčio ataskaitos kaip rugius nuo pelų atsijos teisiuosius, kurie dirbo ir kėlė kompanijos vertę, nuo kofeinu ir pletkais pritvinkusių parazitų.

Pasijuokėm. Pakraipėm pirštą prie smilkinio. Pakomentavom apie tai, kad išsisėmė natūrali naujo produkto augimo kreivė ir entrepreneris pradėjo ieškoti dėl to atsakingų vidinių priešų. Kažkaip ir nepagalvojom, kad šitai kartosis. Gal ir derėjo – pelno tendencija kristi tai nedingo. 

Bet štai jau 2026 metai prasidėjo, o tokie pasisakymai kaip tik atrodo dažnesni. Ne visi jie yra vienodos formos ir ne visi randa tą pačią nuodėmę, kurią įvardyti skamba geriau nei sakyti „va šiti bestijos neneša pakankamai pelno“. Bet visi pučia daugiau mažiau tą pačią dūdą. 

 

Formuojame nuomonę [apie save [prastą]]

Keletas pavyzdžių – postų autoriai redakcijai žinomi. 

 

Svarbiausia pradėti su trenksmu, o kas yra didesnis baubas darbdaviui šiandien, nei keturių dienų darbo savaitė? Kadangi jau visus daugiau mažiau į ofisą pargynė, tai darbas iš namų beveik nugalėtas. O va keturių dienų smailos ausys vis dar kyšo iš už horizonto. Gąsdina. Gaila, kad „LinkedIn“ nebuvo tais laikais, kai darbdaviai buvo priversti susitaikyti su 8 valandų darbo diena. Galbūt būtume ir likę prie šešių dienų, dvylikos valandų per dieną darbo savaitės. 

Tada nereiktų iškiliems didžių kompanijų vadovams socialiniuose tinkluose vograuti apie Kiniją, 996 (dirbti nuo 9-os iki 9-os, šešias dienas per savaitę) ir grėsmę mūsų Lietuvėlei atsilikti, tik pačioje įrašo pabaigoje užsukant, kad gal jau kaip nors apsieisim, nugalėsim, bet tik jei pasistengsim (daugiau dirbt (ofise)).

Bet grįžtam prie „LinkedIn“ ir keturių dienų darbo savaitės. Norisi paminėti ir mažytę diskusijos po šiuo postu dalį. Vienas žmogus kaip kontrargumentą pateikia mokslinį tyrimą: metaanalizė nustatė, kad iš maždaug 140 įmonių, pabandžiusių 4 dienų savaitės modelį, 90% prie jo ir liko. Darbuotojai teigė, kad jaučiasi geriau ir dirba produktyviau. Tačiau tai nėra taip svarbu (vadovams ir kitokiems LLRI mirtininkams) kaip mintis, kurią perša faktas, kad 9/10 kompanijų liko prie 4 dienų modelio. Produktyvumas ir pelningumas nekrito. Aiman, gal net ir augimo buvo. 

Į šį argumentą buvo atsakyta lakoniškai, bet forma, kurią atpažins kiekvienas, kuriam teko dirbti kontoroje, viešai ir garsiai deklaruojančioje, kad visi jų sprendimai yra racionalūs ir grįsti naujausia informacija:

 

Juk praktiškai visi esame patyrę, kad sprendimai yra paremiami tik ta informacija, kuri atitinka vadovų įnorius, o visa kita – BS (bullshit, arba, broliškai artojiškai verčiant, paistalai). 

Bet čia buvo tiesiog vienas didžiulės Lietuvos įmonės komunikacijos galvos pasisakymas. Ką mums apie ofisinį mailių ir planktoną gali pasakyti net kelių darbuotojų paieškos ir apmokymo kompanijų vadovas?

 

Tai va jums, lepūs milenialsai, glebūs dženzyrai ir turbūt dar tik nelegaliai ir neproduktyviai dirbantys alfa. Va senoji karta (kuriai, kaip užimančiai nemažą vadovų dalį, autorius tikrai nebando prisigerint) buvo rimti kentai. O jūs, tinginiai, norite gyventi kaip multimilijonierius, įsteigęs prekybos centrą, bet dirbti tik 4 dienas. Gal net iš namų! 

Dažnai nutylėtas lieka faktas, kad daug lengviau yra aukoti miegą ir savaitgalius tada, kai dirbi savo projektui, kažką kas aukština tavo vardą ir krauna asmeninius turtus. Nepaminima ir tai, kad mes visi turbūt pažįstam bent po vieną ar kelis kūrybininkus, kurie aukoja savo laiką aistrai ir gauna už tai grašius. Bet gal formulė „dirbk, dirbk ir uždirbsi“ galioja tik tiems, kurie užsiima TIKRU verslu, o ne kažkokiom malalietkų nesąmonėm – menine ar kultūrine veikla?

…arba samdomu darbu? Absoliuti dauguma mūsų tuo tarpu dirba už atlyginimą ir yra visiškai, kaip Marksas sako, susvetimėję, ar nusvetimenti nuo savo sukuriamo produkto. Taip niekad nesusikrausi turtų ir vardo nesusikursi. O šitai ypač akį rėžia po visų priverstinių ketvirčio rezultatų švenčių, kur džiaugiamasi dviženkliu (procentaliai) augimu, kol tau (ir tavo kolegoms) vis tiek reikia kapotis dėl atlyginimo pakėlimo infliacijai kompensuoti. Tuo tarpu žmonės, šventėje lipę ant scenos, perka antrą Masserati į darbą važiuoti.

Rizikuodamas atmiežti savo straipsnio tikslumą negaliu nekreipti dėmesio į hiperbolizavimą, kad žmonės, norintys dirbti mažiau ir uždirbti daugiau taikosi į Dundulio lygio turtus. Kai 2024 m. duomenimis 620 tūkst. šalies gyventojų gyveno žemiau skurdo ribos, o kolegos vis atideda nemažą atlyginimo dalį vieno kambario kamūrkės nuomai ir paskiria ateinančių penkių mėnesių lėšas dantų taisymui.

Teigiantys, kad tokie žmonės yra tinginiai, norintys gyventi lyg 1%, primena kaip Hillary Clinton juokavo neva Bernie Sanders pažadėjo visiems po ponį, kai ji pati buvo kritikuojama už ponių dalybų logistikos kvestionavimą. Tik stuobrys gali prilyginti žmonių norą panaikinti studentų paskolas už aukštajį mokslą ar įdiegti nemokamą sveikatos apsaugą vaikiškiems kaprizams.

Bet ko tikėtis iš žmogaus, kuris sugebėjo pralošti rinkimus Donaldui Trumpui? Žiūrėsime, kokių panašių aukštumų pasieks mūsų elito klasė, lyginanti Dundulio turtus su nenoru rinktis tarp nuomos ir dantų taisymo. 

Tik mūsuose dar tampomi argumentai, kurie pasenę buvo jau tą lemtingą 2016-ųjų lapkričio dieną:

Teatleis man Kate Bush už mėgėjišką vertimą, bet kitaip negaliu atsakyti į šį kapitalistinį frazės „tegul jie valgo ragaišį“ remiksą:

Ką jis galėjo daryti? Turėjo būti roko žvaigžde!
Bet jis negalėjo įpirkti gitaros
Ką jis galėjo daryti? Turėjo būti politiku!
Bet jis niekad negavo išsilavinimo.
Ką jis galėjo daryti? Turėjo tapti tėvu!
Bet jis neišgyveno iki dvidešimties!

Kur galima judėti po tokio slogučio? Tik prie kažko dar absurdiškesnio: verslininkų skundų, kad juos engia ir terorizuoja darbuotojai.

 

Du dalykai prieš judant toliau:

1. Jei prie skundo nėra glamūrinės nuotraukos, tai toks iš tavęs ir nuomonės formuotojas. 
2. Darbo inspekcijos darbo ginčų komisijos pernai darbuotojams iš darbdavių priteisė virš 14 milijonų eurų. Darbdaviams iš darbuotojų – beveik 300 tūkstančių. Gal todėl kalbėti apie darbuotojų vykdomą terorą ir „nepatogu“.

 

O tai kame replės?

Taigi, kodėl viešai rizikuojama reputacija ir savigarba besiskundžiant, kad darbuotojai esą mažai dirba ir daug nori? Mano teorija yra paprasta: vadovų smegenys neatlaiko spaudimo nuolat versti number go up (skajchiooką kelti, t.y. pelną auginti) ir savo bejėgystėje pradeda ieškoti kaltųjų. Nes nėra tokio dalyko kaip „pakankamai pelno“. Tai yra vienas neimliausių logikai skaičių visame racionalumo kostiumą vilkinčiame ekonomikos karnavale.

Kokie turi būti pelnai nusprendžia savininkai, kas šiais laikais (ir ypač kalbant apie rimtos smarvės kompanijas) yra valdybos ir akcininkai. Jų norai ir lūkesčiai neturi būti susieti su jokia materialia realybe – jie tiesiog turi galią ir ja naudojasi. Pavyzdėlis iš žaidimų industrijos (kuri, leiskite priminti, jau praaugusi filmų industriją): paskutinius kelis metus dideli leidėjai uždarinėja net sėkmingas studijas, kurios išleido smarkiai pasisekusius žaidimus. Kodėl? Todėl, kad laiku atleidus darbuotojus galima pasiekti Microsoft siekiamus 30% pelno. 30% pelno! Tai yra absurdas tiek izoliacijoje, tiek industrijoje, kurioje geri pelnai įprastai siekia apie 20%. 

Tai ką daryti tokioje situacijoje? Svertų visgi yra: leisti naujus produktus (čipsus iš ropių) ar atnaujintas jų versijas (ropių skonio čipsus), prastinti žaliavas (dėl to iš mūsų lentynų nepasitraukia palmių aliejus) ir taip toliau. Bet to negana, o ir fiziškai gali išsemti produkto išdarkumo ribas.

Galima į produktus prifarširuoti reklamos, ypač jei vartotojai nelabai turi kur bėgti (pavyzdys: Google ir pagrindinis paieškos funkcijos žlugdytojas Prabhakar Raghavan). Galima net pasamdyti velnių pilną growth team (growth, kaip augimas, yra terminas labai sietinas su vėžiais ir augliais), kurie gali pažerti tokių išminties perlų kaip „o jei paslėptume būdus atsisakyti paslaugos?“.

Taip vardijame ir vardijame priežastis, kol galiausiai atsiremiame į atlyginimus. Įsivaizduok, tu esi vadovas. Vadyba tau sako, „didink skaičiuką“. Bet skaičiukas atsisako pasiekti kartelę, kurią valdyba ir akcininkai tau iš dangaus nuleido.  Produktas iščiustytas, išlaižytas, įgavęs sąmonę ir veblena „tėvai, kiekviena mano gyveno akimirka – kančia…“

Ir tada pamatai su kavos puodeliu prie produkto kūno stovintį ir jį apėjusių polipų bei auglių raudų besiklausantį darbuotoją. Ei, ko jis nedirba?

 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite čia 👇

 

Aritmetika paprasta: aš mokų darbuotojams už 8 valandas darbo. Vadinasi, jei jie dirba – pačia siauriausia darbo prasme – 7 valandas 59 minutes, tai jie per dieną iš manęs pavagia minutę. Per savaitę – 5 minutes. O taip savaitė po savaitė, ketvirtis po ketvirčio, darbuotojas po darbuotojo ir susideda į tikrus pinigus! Tikrus pinigus, dėl kurių mane spaudžia vadyba! Jei čia būtų Microsoft, atleisčiau juos visus ir taip gaučiau 63% atlyginimo pakėlimą!

Ir taip nepastebimai išnyksta atmintis, kad egzistuoja KPI, (key performance indicators, arba svarbiausi našumo rodikliai), OKR (objectives and key results, arba tikslai ir rezultatai pagal raktinius rodiklius) ir panašūs akronimai. Jais kompanijos iškelia ir matuoja šiek tiek ambicingus tikslus – tai, ką galima pasiekti, nu ir biškutuką ant viršaus, kad būtų kur augti. Kad ir kaip būtų sunku kartais kvantifikuoti darbo rodiklius, žmonės sugalvoja. Žodžiu, vien pažiūrėjus į tuos duomenis, turėtų matytis kiek darbuotojas padaro per ketvirtį, ir jau tada nėra skirtumo, kakoja jis tris ar keturis kartus per dieną.

Bet visos tos sistemos egzistuoja kažkokioje kitoje racionalioje erdvėje, kuri nėra tarp kairės ir dešinės vadovo ausies. O šioje erdvėje yra stresas, yra alkis ir yra akių tiekiama informacija, kad va, Jonas juokiasi darbo vietoje. Va, ėjau pro Antaninos stalą ir mačiau, kad pas ją ekrane „Facebook“ atidaryta. Žodžiu, žmonės nedirba. Žmonės vagia. Reikia kažką daryti. 

Geru atveju toks skundas pasieks tavo tiesioginį vadovą, kuris parodys į ketvirčio rezultatus ir tvirtą savo stuburą, ir turės teisybės ieškotojas pabrukęs uodegą sliūkinti į „LinkedIn“ skųstis. Bet jei komandos lyderis yra tiesiog vadovybės klapčiukas ir pamiršo, kad turėtų atstovėti už komandą, tada ateina eilė tam, ką Mark Fisher pavadino rinkos stalinizmu. 

Taip šalia OKR, KPI, Jira bilietėlių ir kitokių marazmų atsiranda dar daugiau popierizmo. Matai, reikia darbuotojams tikrai tikrai tikrai įrodyti, kad dirba. Tad vietoje darbo, darbuotojas verčiamas pildyti daugiau lentelių, atsižymėti daugiau apps, vadovas turi nubrėžti daugiau grafikų… Bet ponas bent laikinai įtikinamas, kad visi tikrai suka dienos ilginimo mašinos rankeną.

O mes liekame ten, kur buvome – prie suskilusios „LinkedIn“ geldos. Praeis kiek laiko. Dar vienas vadovas driogstels apie tai, kad jei darbuotojai tikrai dirbtų, tai Lietuvai pinigų trims tankų divizijoms užtektų. Žmonės kraujo pilnomis klumpėmis pritariamai patrepsės. Ir toliau suksime visi mašinos rankeną, laukdami skaičiuko augimo. 

 

---

Viršelio nuotrauka: Mauricio Alarcón / Unsplash