„Politika be zinų spausdinimo, profsąjungų ir diskusijų yra tai, ką dabar turime – sustabarėjusį, formalizuotą procesą, kuriuo menkai kas pasitiki. Tai politika be turinio. Tačiau visos alternatyvios praktikos be (parlamentinės) politikos yra nebaigtas reikalas. Kaip noras be valios. Mums šiuo metu / visuomet reikia ir to, ir to.“
Socialiniam 1905–1907 m. karui ištirti lietuviškoji istoriografija per pastarąjį trečdalį amžiaus skyrė itin mažai dėmesio, jį sufokusuodama į nacionalistinės pakraipos antiimperinį judėjimą, oficialiai užgimusį per 1905-ųjų gruodį surengtą lietuvių suvažiavimą, šiandien patetiškai vadinamą Didžiuoju Vilniaus Seimu. Tokias istorikų nuostatas sunku suvokti – juk socialinis karas pasižymėjo ne ką menkesniu, gal net didesniu sprogstamuoju antiimperiniu užtaisu, svariai prisidėjo prie visuomenės laisvėjimo ir demokratėjimo. Susidomėjimo jis nesulaukė greičiausiai dėl mūsų istoriografiją vis dar kankinančios vaikiškos etniškumo ligos.
