Ką iš tikrųjų reiškia pastaruoju metu išpopuliarėjęs terminas „naujasis etninis nacionalizmas“? Ar šiuolaikinis pakankamai margas (savo pilkumoje) lietuviškasis nacionalizmas papuola į šią kategoriją? Ir kaip šis reiškinys, dažnai laikomas grėsme demokratijai, tvarkosi su vis įvairėjančiomis šiuolaikinėmis visuomenėmis?
Šie prezidento rinkimai buvo pirmieji, po kurių nuoširdžiai norėjosi atsidusti ir pasidžiaugti, kad „politinę diskusiją“ socialiniuose tinkluose pakeis senos geros pėdų nuotraukos paplūdimyje, buvusių klasiokų naujagimiai ir vienadieniai memų drugeliai.
Žinomas laidų vedėjas Kristupas Krivickas paskelbė apie planus žygiuoti Bernardinų parke vienoje rankoje įsikibus vaikus, kitoje – Lietuvos vėliavą, taip siekiant atkreipti dėmesį į „pavojų”, kuris yra iškilęs „tradicinei šeimai”. Krivicko pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti šeimas ginantys influenceriai ir politikai. Bet ar tikrai tradicinė šeima yra tik tai, ką įvardijo Krivickas, t.y., „tėtis, mama ir vaikučiai”?
