Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.
Globalūs projektai vyksta ir kapitalo srautai juda nepaisydami valstybinių įstatymų ar sienų jau dešimtmečius, o visa tai pristatoma lyg Serbijoje susiderino Amerikos, Rusijos ir Kinijos įmonių interesai. Už kalbų apie investuotojų pritraukimą slepiasi Indijos piliečių darbuotojų likimas. Ar jų teisės ir interesai bus apsaugoti – belieka pamatyti ateityje. Ilga sisteminė institucijų tyla aiškiai nurodo, kad valstybės – tiek Serbija, tiek Indija – nėra suinteresuotos šios problemos sprendimu.
Artėjant Tarptautinei dirbančiųjų solidarumo dienai, svarbu kalbėti ne tik apie altyginimus ir darbo laiką, bet ir dažnai nutylimą temą – seksualinį priekabiavimą darbe. #MeToo atvejai davė krušos, tačiau susikoncentravo akademinėje sferoje ir galios santykius kondensavo anapus darbo santykių problematikos.
