Rubrikoje „GPB Pokalbiai“ kalbiname tris Kaunas Pride organizatorius – Viktoriją, Danielę ir Roką. Apie pirmųjų LGBTQ eitynių Kaune organizavimo užkulisius, apie visos žiniasklaidos lauktas ir neįvykusias riaušes, apie politinę potekstę, kuri išgąsdino liberalus bei apie šypsenas, pasislėpusias po kaukėmis.
Rugsėjo 4 dieną įvykusios LGBT bendruomenės eitynės „Kaunas Pride“ tapo dar viena pandemijos ir migrantų krizės įaudrintos visuomenės aptarinėjama tema. Praėjus mėnesiui nuo įvykių datos, svarbu įvertinti, kuo buvo reikšmingas šis protestas.
Valdžia, kuri „žino geriau“ (net jei iš tiesų žino) ir kuri, užuot tarusis, įtikinėjusi, argumentavusi, prašiusi ir švietusi, pareiškia, kad už mus jau nuspręsta, o jeigu su sprendimais nesutinkame, esame beviltiški kvailiai, kurių neverta gelbėti, negali tikėtis, jog maištas prieš ją neįvyks. Tai silpna valdžia, kurios legitimumas kyla iš ekspertų ir technokratų sluoksnio, bet valdžią renka juk ne (tik) jie. Už poziciją „nereikia švaistyti laiko, durniukų neįtikinsi“ neišvengiamai reikės mokėti didelę kainą.
Teisiškai nesame baudžiami už tai, kad egzistuojame, bet visi teisiniai barjerai prisideda prie socialinių bausmių įtvirtinimo: stigmos ir smurto. LGBTQ+ žmonių psichologinė sveikata prastesnė už tiesių žmonių. Jaunimas labiau linkęs į savižalą ir savižudybę. Dabartinis politinis klimatas geresnių sąlygų greitu metu nežada. Mūsų politikai lenkia galvas Vengrijos ir Lenkijos autoritarams.
Naujasis municipalizmas, veikdamas savivaldos politiniame lauke, siekia decentralizuoti galią ir demokratizuoti politinį procesą, bet neapsiriboja lokalumu, organizuoja tarptautines konferencijas ir bendrus globalius darinius, nori plėsti naujųjų municipalistų tinklą, dalintis informacija ir patirtimi. Šį siekį lydį įsitikinimas, jog globalaus pasaulio konkreti raiška yra būtent miestas, o pokytis mieste reiškia pokytį pasaulyje.
Antroji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Šįkart toliau aptariamas reivo kaip judėjimo ir sąvokos nyksmas ir išsiskaidymas, svarstomas šiųdienos politiškumo apibrėžimas ir jo santykis su pasipriešinimu kapitalizmui, kritikuojamas pernelyg didelis pasitikėjimas „sąmoningumo kėlimo“ metodu. Taip pat aprašomos vietinės „Šokių už X“ aktualijos, į kurias įtraukiama ir politika-per-vartojimą-ir-pramogą, liberali „tūso idėja“ bei Vilniaus naktinis aljansas. Galop pereinama prie euforijos afekto reikšmės ir „kairuoliškų“ linksmybių.
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
Patreon rėmėjai gali pateikti mums klausimą rūpima tema. Į šiuos klausimus atsakome kiekvieno mėnesio pabaigoje publikuojamoje „Skaitytojai klausia“ skiltyje. Pateikiame atsakymą į skaitytojo Dominyko klausimą apie gentrifikaciją.
„Užčiuopi miesto pulsą labai artimai ir matai mases, o ne pavienius žmones. Štai šiuo metu žinau, kad nuo tos iki tos valandos bus mokiniai, tada – pensininkai, kurie važiuos ten ir ten. Po kurio laiko imi nuspėti, kaip viskas bus. Gali suprasti, kaip funkcionuoja miestas, kiek jis intensyvus, ką veikia žmonės, kokie jų interesai. Anksčiau Kaune jaučiausi izoliuotas savam burbule, o dabar jame labai mažai tenka pabūti, nes nebelieka laiko.“
Kurį laiką gyvenau vienose iš renovuotų Žemųjų Šančių kareivinių. Šis pastatas buvo pirmasis iš aplinkinių namų aptvertas tvora. Už šios tvoros stovi paskutinės vis dar apleistos kareivinės, prie kurių kasdien, metai iš metų, susirenka nepasiturintys rajono gyventojai gauti maisto banko paramą. Ši tvora, skirianti sterilų ir nuobodų viduriniosios klasės kiemą, sauganti namo gyventojus nuo nepageidaujamų varguolių ir ilgapirščių, man visada atspindėjo tai, ką reiškia „miesto tvarkymas“ ir „augimas“.
