Metai nenumaldomai eina į pabaigą. Daugiabučių kiemais ateina ir vėl išeina žiema, o klausimas, ar bus sniego per šventes, vėl iki paskutinės akimirkos lieka neatsakytas. Tačiau kalendorius griežtas, vietos intrigai nepalieka: metai tikrai baigsis. Artėjanti metų atomazga su savimi atsineša ir mintis apie visus nespėtus atlikti darbus.
Šis tekstas – moralinės kapitalizmo kritikos kritika, apibrėžianti ekonominės kapitalo galios vaidmenį, pristatanti marksistinę realios abstrakcijos sąvoką, pažyminti prieštaras tarp kapitalizmo ir žmonijos, siūlanti atsigręžti į kapitalistinį socialinį santykį ir siekianti reabilituoti godumą. Struktūrinė godumo būtinybė bus mąstoma dvejopai: ir kaip kapitalo logikos neišvengiamybė, ir kaip politinio išsilaisvinimo strategija.
Mokyklos, ligoninės, gamyklos, gyvenamieji namai, keliai – visi iš darbininkų klasės rankų (tiesiogine ta žodžio prasme) gauti modernaus gyvenimo atributai vis dar laikomi arba nekokybiškais arba atgyvenusiais. Dorovingo ir pažangaus kapitalistinės visuomenės elito akyse, tai jie – darbininkai – paėmė darbo įrankius nuo sovietinės modernybės medžio, iš čia – ir prigimtinė darbininkijos nuodėmė. Todėl viskas, ko jie nusipelno, yra tyliai gyventi šalia mūsų ir nesiskųsti. Tiesą sakant, velniop taip mąstančius. Mes, darbininkijos atžalos ir palikuonys, neprivalom persiimti šitom kalbom ir nuostatom.
Kas yra kairė ir ką ji veikia šiandien? Iš pažiūros paprasti klausimai, tačiau į juos atsakyti vis sunkiau. 2022-ieji neatrodo kaip palankias perspektyvas kairiajai politikai žadantys metai, ir tam yra daugybė priežasčių. Be išorinių veiksnių, nemaža dalis kairės problemų nulemta vidinių niuansų, susijusių su neaiškia kairės sąvoka ir trapia kairumo būkle.
Kasmet televizijos vis sukuria kokį nors dokumentinį vaizdo pasakojimą apie savanorius, politikus, inteligentus, užsienio žurnalistus ar politinius veikėjus, kurie „tuo kritiniu šaliai momentu“ veikė ką nors patriotiško ar kaip nors gelbėjo Lietuvai jos kelyje į laisvę. Šiuose pasakojimuose net ir Sausio 13-ąją žuvę ar sužeisti Vilniaus televizijos bokšto gynėjai yra pirmiausia patriotai, žuvę už Lietuvą. O kas jie buvo, kur dirbo, apie ką dar, be nepriklausomos Lietuvos, svajojo – neaišku. Tačiau klausimą būtų galima pastatyti ir dar aštriau – kasmet susukama kokia nors laida apie Sausio 13-osios įvykius. O kur laida apie 1992 m. sausio 13-ąją? Ką laisvės sąlygomis veikė žmonės po metų, po dešimties? Vis kalbame apie tai, kaip mus formavo sovietmetis, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje gyvenam jau 30 metų. Kaip mus formavo šis laikotarpis?
Viskas kaip visada – darbo klasė aukojasi ir guldo galvas, o jų darbo vaisiais vėliau prekiaujama specijos rinkoje, kurioje konkuruoja kelios įtakingiausios šeimos. Galbūt ši padėtis pernelyg nestebintų, tačiau „Kopos“ veiksmas datuojamas… 10191-ais metais. Tokiame kosminiame filmo amžiuje visuomenė (tiksliau – jos likučiai) vis dar gyvena dinastinėje monarchijoje. Valdovus supa uniformuotos armijos ir kvazifašistiniai kultai, kariai siunčiami žūti mūšiuose dėl išteklių, o visas politinis laukas alsuoja technologinio neofeodalizmo eros įsigalėjimu. Kitaip tariant – tokioje tolimoje ateityje vis dar aptinkame labai daug normalizuotų praeities struktūrų, kurių atavizmai, žinoma, niekur nedingę ir mūsų dienomis.
Paskutinioji straipsnių trilogijos „Kapitalui giliai nusispjauti, šoki tu, ar ne“ dalis. Joje daugiau dėmesio, kaip ir kritikos, skiriama filosofui Markui Fisheriui bei jo pernelyg naiviam požiūriui į reivą. Aptariamas ir mąstytojo pasiūlytas „rūgšties komunizmo“ konceptas, toliau svarstomas malonumo ir politikos santykis, nuvedantis prie „Absoliutaus laisvalaikio darbuotojų klubo“ leidinio „Viskas bendra“, su kurio turiniu polemizuojama. Tai leidžia iškelti klasinius klausimus, įsitaisančius tarp kairėje plintančių „prabangos komunizmo“ idėjų ir poreikio turėti tvirtą bei koordinuotą kairiąją organizaciją vietoje dažnai abejotinų anarchistinių ir horizontalistinių iniciatyvų.
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
Po 2008 m. finansinės krizės auganti socialinė nelygybė tapo vis svarbesne viešų diskusijų ir politikos tema ir, neabejotinai, ji yra svarbi artėjančių prezidento rinkimų debatuose. Tačiau viešose diskusijose, net tarp politiškai oponuojančių pusių, retai kada peržengiamos tam tikros ribos – nelygybė suprantama tik kaip pajamų ir turto problema, tuo tarpu kalbos apie išnaudojimą ir klasę lieka tabu. Kodėl vengiama kalbėti apie klasę ir kaip tai įtakoja politiką?
Atgavus nepriklausomybę, diskusijos apie klasę tapo tabu. Bet koks užsiminimas apie socialinę klasę viešojoje erdvėje sukelia isterijos bangą: „Tai juk sovietinė ideologija! Argi nežinote, į kur veda tokios kalbos?”. Vis dėlto klasės terminas, nors uždraustas kalbant apie nelygybę, yra plačiai ir gausiai naudojamas kitoje temoje. Nuo pat nepriklausomybės atgavimo iki šių dienų kalbos apie „viduriniąją klasę“ nenustoja skambėti iš įvairiausių veikėjų – nuo bankų ekonomistų iki politikų. Kas yra šioji klasė ir kodėl jai teikiama tiek daug dėmesio?
