Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
Valdžia, kuri „žino geriau“ (net jei iš tiesų žino) ir kuri, užuot tarusis, įtikinėjusi, argumentavusi, prašiusi ir švietusi, pareiškia, kad už mus jau nuspręsta, o jeigu su sprendimais nesutinkame, esame beviltiški kvailiai, kurių neverta gelbėti, negali tikėtis, jog maištas prieš ją neįvyks. Tai silpna valdžia, kurios legitimumas kyla iš ekspertų ir technokratų sluoksnio, bet valdžią renka juk ne (tik) jie. Už poziciją „nereikia švaistyti laiko, durniukų neįtikinsi“ neišvengiamai reikės mokėti didelę kainą.
Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.
