Antrąją (ir paskutinę) prognozių dalį pradėsiu nuo atsakymo į teisingą kritiką. Vienas ištikimiausių GPB skaitytojų ir kritikų Augis Veg apie pirmąsias tris prognozes pakomentavo, kad tikra prognozė buvo tik antroji (koalicija šiuos metus išsilaikys), o kitos dvi – nelabai prognozės.
Jau daugiau nei pusę metų vykstant įvairiems protestams ir pasipriešinimo akcijoms prieš esamą NA-LSDP koaliciją, jaučiuosi lyg įstrigęs tarp dviejų fronto linijų. Sekdamas viešąjį diskursą bei batalijas tarp dešiniųjų ir kairiųjų apie kultūros protestus, dažniausiai sutinku būtent su kairiųjų argumentais ir vertinimu. Ir vis dėl to praktikoje stoviu toje pačioje barikadų pusėje kaip P. Gritėnas, o ne A. Bielskis.
Pastarosiomis savaitėmis, siekiant sukurti grėsmės tautos išlikimui iliuziją ir paruošti dirvą eiliniams buldozeriu stumiamiems įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” pakeitimams, viešojoje erdvėje vis dažniau keliamas klausimas dėl Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičiaus augimo. Šįkart, pasitelkus primityvią aritmetiką ir operuojant apytiksliais statistiniais duomenimis, Lietuvos visuomenė yra gąsdinama, jog jau kitais metais „nekvalifikuoti darbininkai“ iš Vidurinės Azijos parsiveš į Lietuvą „savo žmonas ir vaikus“, kurių bus tūkstančiai ir kurie, be abejo, nesiintegruos ir gyvens iš pašalpų.
Tada prasidėjo karas ir bet kokios abejonės dėl šauktinių kariuomenės bei visuotinio šaukimo visiškai dingo. Žmonės – politikai ir ekspertai, kurie jau nuo 2014 metų kalbėjo apie Rusijos grėsmę ir karo realybę, seniai reikalavę kuo greičiau įvesti visuotinį šaukimą, pasijautė buvę teisūs nuo pat pradžių, o bet kokias abejones, kritiką ar nepritarimą reiškiantieji dabar automatiškai tapo „vatnikais“. Tai buvo ne vien „top-down“ procesas, kai valdžia ar žiniasklaida „iš viršaus“ primeta griežtą partinę liniją, bet ir organiškas procesas, kai žmonės, pamatę Rusijos pradėto karo tikrovę visai šalia mūsų, pasuko į Dešinę ir tapo kur kas griežtesni saugumo ir gynybos temomis.
Šią seriją pirmiausia ir skiriame tiems, kam šis klausimas vis dar kyla – o tikrai, kas su tuo Kasčiūnu negerai? Arba: gerai, ne viskas su juo gerai, bet ar tikrai viskas negerai? Arba: o gal kažkas dar iš to bus ir gero?
Yra tokia žmogaus teisė, kuri priklauso kiekvienam Žemėje egzistuojančiam individui, ta teisė įtvirtinta Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 14 straipsnio pirmame punkte, o skamba ji taip: „Kiekvienas turi teisę kitose šalyse ieškoti prieglobsčio nuo persekiojimo ir juo naudotis.“ Jei šią teisę galėčiau sužmoginti, jos likimą Lietuvoje įvardinčiau taip: 1) 2021 m. buvo suspardyta; 2) 2023 m. atsirado ir durtinių žaizdų; 3) šiemet ji jau guli (pasienio) patvoryje vos kvėpuodama.
Gerai, gerai, su pavadinimu truputį perspaudėme 🙂 Iš tikrųjų šį kartą plepame netgi kiek rimčiau, nei įprasta. Tačiau neišsigąskite – tai nereiškia, kad juokelių ir pakrizenimų bus mažiau.
Mus į šį tašką atvedę politikai visuomenei teigė, kad siekia užkirsti kelią migracijos instrumentalizacijai. Tam prireiks dviejų dalykų. Pirma – kad pasaulyje išnyktų diktatoriai ir autoritarai. Antra, kad išnyktų priežastys, motyvuojančios žmones migruoti: ekonominė ir politinė nelygybė tarp valstybių, neapykanta kitokiems, klimato kaita, internetas, ir vidaus degimo variklis. Iki tol – arba mokėsime sienos ir lazdos politikos kainą, arba, bent pradžiai, pereisime prie konstruktyvesnių diskusijų. O jų, kaip ir alternatyvų, tikrai yra.
Perteklinių žmonių / pabėgėlių / išeivių / tremtinių nesukūrė Lukašenka. Jam šie žmonės – tik lengvai pakeičiami šachmatai galios žaidimo lentoje. Procesai, dėl kurių milijonai žmonių ryžtasi palikti artimuosius, gimtąją žemę, iškęsti sunkiai protu suvokiamą kelionę, rizikuoti savo ir savo vaikų gyvybe, yra daug platesni ir gilesni nei Baltarusijos diktatoriaus politinės ambicijos. Nors Lietuvos spauda, kurdama Batkos atsiųsto „neteisėto migranto“ mitą, kiek įmanoma tai stengiasi nuslėpti, bet pabėgėlių srautas į Europos tvirtovę anaiptol neapsiriboja pasieniu su Baltarusija ir anaiptol nemažėja.
Prieglobsčio prašytojo sąvoka – labai sudėtinga, tai – kartais labai laikinas žmogaus teisinis statusas užsienio valstybėje. Realiai prieglobsčio prašytoju žmogus būna nuo momento, kai išreiškia norą prašyti prieglobsčio (nesvarbu, žodžiu ar raštu), iki tol, kol atsakinga institucija (Lietuvoje – Migracijos departamentas) priima sprendimą suteikti arba nesuteikti prieglobstį.
