Nepaisant šio vienaip ar kitaip reikšmingo socialinio judesio, daugiau susirūpinimo kelia ne prieš ką protestuojama, o už ką būtent – kokia Baltarusija įsivaizduojama nukabinus Lukašenkos portretą?
Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.
Po to, kai rugpjūčio pabaigoje Vilniuje surengta palaikymo akcija Honkongo protestams, o po mėnesio pačiame sostinės centre buvo iškabinti kvietimai švęsti Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 70-metį, vėl skardžiau ir pikčiau pasigirdo kalbos apie Kiniją bei Lietuvos santykį su ja.
Kol populiarusis ir matomiausias Lietuvos feminizmas be perstojo atsiverinėja, kaip „savo braižo ieškantis“ ir „besigryninantis“ kaleidoskopas, nuo ryžtingų sprendimų ir veiksmų nuolatos užlaikomas begaliniais pusfabrikatinių diskusijų procesais, atsiranda rimtesnių ir pakankamai toli siekiančių vietinių proveržių. Nors įvykis ambicingas, idėjiškai koncentruotas, turintis reiklią bei kryptingą funkciją ir nenusiteikęs leistis į tam tikrus kompromisus, bet: ar sutelkta žinių ir pažinčių gausa nuties planus tolimesnėms didesnio mastelio iniciatyvoms?
Neabejotina, kad aplink mus spurdantys „Fridays for Future“ judėjimai yra sveikintini atkaklūs bandymai „pramušti“ ekologinį diskursą į platesnes auditorijas, tačiau to, kas daroma, kol kas tikrai nepakanka. Kiek tenka pastebėti, vietinio judėjimo viduje neblėsta ideologiniai prieštaravimai, kurie niekaip stipriau neišsivysto kairiąja kryptimi, todėl didžioji jų komunikacijos dalis vis dar yra narve tupintis rinkodarinis erzelis (to galima pasimokyti ir iš užkerpėjusių nevyriausybinių organizacijų struktūrų), niekaip nepateikiantis savęs kaip grėsmingos, žaisti nenusiteikusios jėgos.
Knygoje taip pat pilna idealizmo, persunkto tikėjimo individo sąmone ir valia (iškeliant šią kone iki suvereno statuso), tačiau ženklesnės kolektyvinės pastangos yra beveik neminimos, tik patrupinamos Y. N. Harari lygio indeksavimu. Kaip ir šis, T. Snyderis yra naivus centristas, uolus disensuso vengėjas, dar ir suteikiantis progą skaitant pamanyti, jog iki D. Trumpo JAV politika buvo sveikintina bei tvarkinga.
Turbūt mažai beliko nenutuokiančių, kas jau kelerius metus, ir dabar vis intensyviau, vyksta Vilniaus stoties rajone. Tiek besiplečiantis smulkusis verslas, tiek miesto savivaldybė deda suvienytas pastangas, kad rajonas įgautų atitinkamą komercinį prestižą, trauktų investicijas ir taptų miesto centro tęsiniu bei gyvenamąja ir darbo vieta pasiturinčiai vidurinei klasei.
Vietinėje startuolių rinkoje neseniai sužibo jau spėta apkalbėti naujovė – „daug žadanti“ programėlė „HumansApp“, veikianti taip, kad už tam tikrą pinigų sumą gali nustatytą laiką kvosti pasirinktą influencerį, visuomenininką, kūrybininką ir kitas einamąsias nūdienos tapatybes, pritinkamas šiam reikalui.
