Neseniai pasibaigę Seimo rinkimai Lenkijoje sulaukė nemažai dėmesio Lietuvoje. Dešinioji valdančiųjų partija „Teisė ir teisingumas“ gavo daugiausia balsų. Visgi galima teigti, kad rinkimus partija pralaimėjo, nes susivienijusios centro dešiniosios ir kairiosios partijos turės daugiau balsų Seime ir galės sudaryti koaliciją.
Pristatome geriausias labai blogų metų publikacijas ir tikimės, kad tai bus gera proga prisiminti, kas vyko nelemtais 2022-aisiais politikos ir visuomenės padangėse. O gal net ir paskaityti ar paklausyti tai, ką praleidote, primiršote arba seniai žadėjote perskaityti, bet taip ir neprisiruošėte.
Kasmet gruodžio 3-ąją minima Tarptautinė neįgaliųjų diena. Oficialiai JT šią dieną nusprendė minėti 1992 m. Ji skirta atkreipti dėmesį į pagalbą neįgaliesiems, kovoti už tai, kad šiems žmonėms būtų suteiktos vienodos teisės, kad jiems būtų sudarytos sąlygos pritapti visuomenėje. Šia proga kalbiname Neįgaliųjų profesinės sąjungos „Palaikymas“ pirmininką Deividą Podleckį.
„Teatro biblioteka iš esmės yra visas muzikinis gyvenimas. Pvz., rugsėjį rengiamės pastatyti premjerą, tai dar prieš repertuaro tvirtinimą pirmasis skambutis būna man – ar mes turime natų, jeigu ne, ar yra iš kur išsinuomoti ar nusipirkti, kokios yra sąlygos, ir tik atsakius į šiuos klausimus, priimamas sprendimas.”
Pusę metų besitęsianti Vilniaus viešojo transporto darbuotojų kova – tai geriausias pavyzdys, kad susivienyti mes gebame, tik kovoti mums tenka ne tik prieš savo darbdavius, bet ir prieš valstybės biurokratinę sistemą. Atėjo metas pripažinti, kad Lietuvos profsąjungų pirmutinė problema – ne mitinis „darbuotojų pasyvumas“, o Europoje griežčiausi streikų įstatymai.
„Niekada nepraleiskite progos pasinaudoti gera krize!“ – tariamai sakė Winstonas Churchillis. Ši citata daliai Lietuvos darbdavių 2020 m., per koronaviruso pandemiją, tapo kelrode žvaigžde. Nors kai kas gal ir tikėjosi, kad milijonus ir milijardus vartantys verslai padės šaliai išgyventi vieną rimčiausių sveikatos krizių, nemažai darbdavių rado itin kūrybiškų būdų to nedaryti, o per krizę išlaikyti arba padidinti savo pelną, perkeliant ekonominę naštą ant savo darbuotojų ir valstybės pečių.
