Pykčio džinas degtinės dėžutėje
– O davai nusibraukiam ir sau, ir teismams apskritai dar ir tą reitingą, kiek jo ten belikę, – tarė Vilniaus apygardos teismas.
– Kaip fainiai, aš irgi noriu! – atitarė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
– O davai nusibraukiam ir sau, ir teismams apskritai dar ir tą reitingą, kiek jo ten belikę, – tarė Vilniaus apygardos teismas.
– Kaip fainiai, aš irgi noriu! – atitarė Viktorija Čmilytė-Nielsen.
Liberalių pažiūrų politikams pavyko padaryti nuostabų dalyką – suskaldyti visuomenę dėl visai nekontroversiškos problemos. Ta problema yra smurtas prieš moteris. Būtų stebuklas, jei rastume Lietuvoje žmogų, kuris viešai pasakytų nenorįs, kad smurto prieš moteris mažėtų. Būtų sunku rasti net ir ką nors, kas privačiai pripažintų, kad neprieštarauja smurtui prieš moteris. Tačiau liberalai, tiksliau, Seimo pirmininkė, iškėlė klausimą ne dėl smurto prieš moteris, o dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. Nors pati konvencija, kaip puikiai žino ją perskaitę, nėra radikali ir jau ratifikuota daugelyje šalių, dešiniosioms jėgoms prieš ją pavyko mobilizuoti didelę visuomenės dalį: net „Laisvės TV“ žiūrovų tarpe dauguma nepritarė konvencijos ratifikavimui.
Postfeminizmas dera su populiariojoje kultūroje neoliberalaus diskurso įtvirtintomis individualizmo ir savireguliacijos temomis. Sėkmė, kuri dėl klasinių nelygybių yra pasiekiama tik privilegijuotai grupelei, vaizduojama kaip atitinkanti individualių savybių išskirtinumą ir įdėtas pastangas. Į struktūrines nelygybes žiūrima kaip į kairiųjų konspiracijos teorijas, o jų pripažinimas tariamai rodo silpną charakterį.
Socialdemokratų klaida verčiau buvo ne vangiame žmogaus teisių klausimo akcentavime, o atskiestoje ekonominėje retorikoje. Iš jų girdėtos ekonominės idėjos skamba kaip „geresnės vadybos“ pasiūlymai, kurie susiniveliavo su kitų partijų teiginiais apie „geresnį lėšų panaudojimą”, „viešojo sektoriaus optimizavimą“ ir „galimybių Lietuvą“ – temos, kuriose konservatoriai ir liberalai žymiai geriau sugeba kurti „racionalumo“ ir „profesionalumo“ aurą.