„Daug kas yra girdėję mokykliniuose vadovėliuose cituojamos tremtinės-disidentės Dalios Grinkevičiūtės istoriją. Bet mažai kam žinoma, kad tremtyje ji susipažino su žydaite Liuba Segal. Ten paauglės merginos tapo geromis draugėmis. D. Grinkevičiūtės istorija tapo vadovėline, L. Segal Lietuvoje beveik nežinoma. Šis pavyzdys parodo, kad Lietuvos žydų tremčių istorija dar yra iš esmės nepapasakota.“
Globalūs projektai vyksta ir kapitalo srautai juda nepaisydami valstybinių įstatymų ar sienų jau dešimtmečius, o visa tai pristatoma lyg Serbijoje susiderino Amerikos, Rusijos ir Kinijos įmonių interesai. Už kalbų apie investuotojų pritraukimą slepiasi Indijos piliečių darbuotojų likimas. Ar jų teisės ir interesai bus apsaugoti – belieka pamatyti ateityje. Ilga sisteminė institucijų tyla aiškiai nurodo, kad valstybės – tiek Serbija, tiek Indija – nėra suinteresuotos šios problemos sprendimu.
Lyčių mokslininkės Eszter Kovats ir Aniko Gregor vertina politikų požiūrio į lyčių studijas raidą Vengrijoje ir, mūsų nuomone, pasisako už Rytų Europos feminisčių siekį, kuris prieš nagrinėdamas lyčių kovą šeimose, pirma siekia užtikrinti galimybę moterims naudotis socialinėmis paslaugomis.
Naujieji 2020 m. prasidėjo neįprastai – spėlionėmis, jog galbūt atėjo metas Trečiajam Pasauliniam karui. Globalų šurmulį sukėlė sausio 3 d. JAV įvykdytas Irano Quds pajėgų vado Qassemo Soleimani nužudymas. Nors Donaldas Trumpas nužudymą vainikavo kaip kovos su teroru pergalę, daugelis Europos Sąjungos vadovų šią naujieną priėmė kritiškai, teigdami, jog tai tik dar labiau apsunkins regiono stabilizacijos procesą.
Save atsinaujinančiais vadinantys socialdemokratai, kaip ir prezidentas Gitanas Nausėda, į ateitį nukreiptose ištarmėse nevengia pabrėžti gerovės valstybės siekio. Atrodo, ši sąvoka Lietuvoje tapo gerokai skirtingų politinių jėgų ir ideologijų įkaite, nors istoriškai gerovės valstybė niekada ir nebuvo nuosekliai homogeniškas modelis, tačiau dabar jis valstybinės politikos lygmeniu nurodo ekonomiškai bei socialiai saugaus ir užtikrinto gyvenimo pažadą.
Praėjusieji metai Vengrijoje buvo pažymėti gausybe streikų ir protestų. Kas sukėlė šią protestų bangą šalyje, kuri, kaip nuolat visus bando įtikinti šalies valdantysis elitas, yra pasiekusi tautinę vienybę ir kurioje galia priklauso liaudžiai, įkūnytai nuolankių jos tarnų šalies parlamente. Šioje vienybėje ėmė ryškėti įtrūkiai, tad, rašytojo Bertolto Brechto žodžiais kalbant: „Visa galia kyla iš žmonių. Tačiau kur ji keliauja po to?“ Ar autoritarinius siekius demonstruojanti valdžia yra būtina sąlyga darbininkams pradėti organizuotis, o gal to paties galima pasiekti taip toli nenuėjus kraštutinės dešinės keliu? Ar grupelė pro langą į ministeriją įlipusių ir ją vėliau okupavusių mokytojų padarytų įspūdį šiandieninės Vengrijos darbininkams?
Mokytojų streikai metų pabaigoje, prieš/per biudžeto svarstymą, Lietuvoje po truputį tampa gražia tradicija. Iškalbinga ir tai, kad iš visų per pastaruosius penkerius metus mūsuose vykusių „oficialių“ streikų tik vienas vyko ne švietimo sektoriuje. Vis dėlto streikuoja mokytojai tikrai ne vien Lietuvoje – vien šiemet švietimo sektoriaus streikų banga nusirito per penkis žemynus, nuo JAV iki Dramblio Kaulo Kranto ir nuo Irano iki Lenkijos. Šioje publikacijoje pristatome prieš kiek daugiau nei mėnesį pasibaigusius masinius ir veiksmingus mokytojų streikus neseniai į Europos Sąjungą įstojusioje Kroatijoje.
Paskutinis aspektas, ant kurio dar laikėsi neoliberalizmo inercija, buvo viltis: nuolatinis pažadas, kad jei ne šiandien, tai rytoj bus geriau. Viltis mirė paskutinė, 2019-ųjų lapkritį, kai vienam televizijos interviu Bidzina Ivanišvilis, neoficialus valstybės vadovas ir „Kartvelų svajonės“ pirmininkas, ėmė kalbėti apie „apykaitinę migraciją“, žadėdamas darbus užsienyje vietoj darbų namuose: „Gerai koordinuojant, Sakartvele galėtų būti sukurta 50 tūkstančių darbo vietų… Prireiktų dešimtmečių įdarbinti visus mūsų tėvynėje. Taigi, kad įdarbintume du milijonus kartvelų, lauktume dešimtmečius. Galime derėtis su labiau išsivysčiusiomis Europos valstybėmis… kad užpildytume spragas, kurias turi europiečiai. Europiečiai turi darbų, tačiau jiems trūksta darbo jėgos, o mes neturime darbų.“
