Nu labuką, kaip jaunimas sako, seniai nerašiau, labai tikiuosi, kad kai kas spėjo ir pasiilgti. Už tą nerašymą atsiprašau, buvo jam kelios priežastys, bet pagrindinė – kad pastaruosius pora mėnesių, vos tik užmetus akį į internetinę Lietuvos agorą, rankelės pačios nusvirdavo. Ir norėdavosi ne tai kad mėnesį ar du tylėti, o apskritai kraustytis į kokį kalnų vienuolyną Graikijoje ar Šiaurės Makedonijoje ir pagaliau leisti barzdai suvešėti kaip reikalas.
Apskritai situacija toje mūsų agorėlėje priminė man per pandemiją girdėtą sakinį: „Kas man tie skiepai, jei Dievas su manim kalba?“ Kadangi visi buvo labai užsiėmę Lietuvos, kaip ją kiekvienas atitinkamai supranta, gelbėjimu, ir su tuo Dievu, atrodo, labai aktyviai bendravo, visi žinojo Tiesą, tai žinoma, kad teksto suvokimo, perspektyvos įvertinimo ir pamatuotos diskusijos gebėjimai atsidūrė antram, o gal ir trečiam plane. Iš pusės žodžio buvo išskaitoma, kad esi arba vatnykas, arba liberalas, arba žemaitaitininkas, arba kasčiūnininkas, ar dar koks biesas. Ir visi turėjo po Nuomonę, kaip kokiam Sobėnių miestely, tai neatrodė, kad šitai viešajai erdvei baisiai manęs trūksta.
Bet atėjo šventės, turėjau laiko pasiilsėt, pagulėt ant sofos su videožaidimais (apie savo 2025-ųjų geriausius tikiuosi kitą savaitę parašyti), atsigavau ir štai aš ir vėl čia. Nežinau, ar dera ką nors žadėti, kad jau dabar tai pilsiu po tekstą per savaitę, būsiu pats aktualiausias ir relevantiškiausias. Gal visgi nedera. Bet pasistengti būtų sveika.
Sinoptika: visko matymo menas
Kad jau noriu 2026-uosius pradėti nuo prognozių Lietuvos politikai, tai trumpai aptarkime patį prognozavimo, pranašavimo, sinoptikos meną. Žodis „sinoptika“, beje, kurį esame pratę sieti su orų prognozėmis, pažodžiui išvertus iš senosios graikų, reiškia „kartu matyti“, t. y., matyti visus elementus vienoje vietoje, matyti viską vienu metu. Labai taiklu: juk prognozuoti, pranašauti, būti orakulu būtent tai ir reiškia: kad matai, ar bent apsimeti matąs, viską vienoje vietoje, visą „didįjį paveikslą“, ir todėl gali daryti kažkokias neblogas išvadas, kas bus toliau.
Prognozavimo menas, senas kaip pati žmonija, turi labai įdomią reputaciją mūsų visuomenėje. Pvz., horoskopus, būrimus, sapnų aiškinimą linkstame laikyti šuldu buldu, o štai akcijų biržų prognozavimą, geopolitikos ekspertų vertinimus ar bankų ekonomistų gražbylystes spausdiname pirmuosiuose puslapiuose ir vadiname aktualijomis. Nors realybėje nuspėti, kas vėl užplauks Elonui, Donaldui, Vladimirui ar šventajai Ekonomikai tikriausiai galėtume panašiai veiksmingai tiek perskaitę visus ekspertų vedamuosius, tiek panagrinėję raudonąjį Saturną trečiajame Jaučio rate.
Man rodos, kad psichologiškai prognozės atlieka vieną iš trijų funkcijų: ramina mus, leidžia mums pasimėgauti maginiu mąstymu arba pakartoja mums tai, ką žinome, bet nenorime žinoti.
Pirmasis, ramybės, efektas kyla iš pojūčio, kad aš gal ir nelabai suprantu, kas dedasi, bet kažkas tai tikrai turi sinoptiškai viską suprasti ir gebėti paaiškinti. Šiuo tėvelio troškimu galima paaiškinti tinklalaidžių, kuriose (neva) protingi dėdės valinskai, bačiuliai, roganai ir pan. aiškina pasaulio tvarką. Nes jie tai žino, ko mes nežinome, nes turi kažkokios vidinės informacijos, stebuklingų įžvalgų arba atlieka kažkokius įstabius tyrimus, ir mato tai, ko niekas nepastebi. Bet pernelyg nedemonizuokime net ir jų: kuris iš mūsų nuoširdžiai nenorėtų tokio tėvelio, kuris pasisodina tave, išsigandusį per anksti suaugusį vaiką, ant kelėnio, ir papasakoja, kaip čia viskas iš tikrųjų yra ir kas dabar bus? Dar galvelę paglosto ir saldainį duoda, ir gali eiti ir sakyti visiems draugams: jūs va nežinot, kas bus, o aš žinau, man tętis sakė.
Maginiu mąstymu pranašautojai mums leidžia pasimėgauti tada, kai suokia mums tai, ką norime girdėti. Jūsų ateityje matau žavią šatenę žaliomis akimis… Aš ir pats turiu prisipažinti, kad nuodėmingai pasimėgauju straipsniais, kaip Rusijos ekonomika jau visiškai perkaitusi ir jau tuoj tuoj ją ištiks krachas, o Trumpo reitingai jau kad krenta, kad krenta, tuoj visai dugną pramuš. Todėl, kad, kaip skelbė plakatas Foxo Mulderio kabinete, noriu tikėti.
Beje, šis variantas tinka ne tik tada, kai skelbiamos kokios nors geros prognozės. Jei, pvz., esame rimti fiskalinės drausmės šalininkai, turime namie Šimonytės altorėlį ir bėdavojame, kad jau visai tas jaunimas nebetaupo, tik avokadų skrebučius ryja, tai labai skaniai suskaitysime kokio nors Mačiulio prognozes, kaip aha, dabar jau atsiimsit savo pinigus iš bankų, o paskui senatvėj graušit duonos plutą papelijusią ir dar sukčiai iš jūsų tuos tūkstančius išvilios!
Trečioji funkcija – atskleisti mums mūsų nežinomus žinomuosius – geriausiai atskleista graikų mituose, kur Delfų orakulė vis prikalba ką nors ne to ir pagrindiniai tragedijų veikėjai taip bando jos pranašysčių išvengti, kad patys jas ir išpildo. Kita vertus, tai susiję ir su išlikimine nerimo funkcija: apsvarstyti visas įmanomas blogas situacijas ir psichologiškai joms pasiruošti. Tokias baisias pranašystes labai mėgsta doomscrollintojai, kurių ištiktokintos smegenys iškrypusiai mėgaujasi streso hormonais: o taip, tikrai taip ir bus, pasaulis jau ant dienų pyst ir pasibaigs, trečias pasaulinis, atominis karas, buboninis maras, visuotinis badas…
Žodžiu, prognozės – reikalas rimtas, bet ne todėl, kad jos išsipildo arba ne. Rimtas reikalas jos todėl, kad jos mums šiame neramiame, liūdname ir netikėtame pasaulyje leidžia nusiraminti, pasidžiaugti ir pasiruošti staigmenoms. Tad kviečiu pažaisti kartu su manimi: kaip seksis Lietuvai 2026-aisiais? Beprognozuodamas, kaip matysite, spėsiu atlikti visas tris funkcijas. O metams bėgant galėsime dėlioti varneles prie išsipildžiusių prognozių ir kryžiukus prie neišsipildžiusių.
Prognozė Nr. 1: Socdemai ir toliau nuvils
Vienas draugas šposinykas kartą labai gerai sakė: „Prieš kiekvienus rinkimus tikiuosi, kad socdemai ir vėl mane nuvils. Ir šiuo atžvilgiu jie manęs dar niekad nenuvylė.“
Tai va, jei tik pasikoreguosime lūkesčius, tai niekada nenusivilsime. Pirmiausia, žinoma, todėl, kad nėra valdžios, kuri nenuviltų (nu prabunda manyje tas anarchistas, nors tu ką). Bet kad tokių pasiutpolkių kaip su Kultūros ministerija ir LRT šiais metais tikrai bus, tai nebeabejoju. Pernai dar gal būčiau kažkiek abejojęs, tikriausiai vedamas wishful thinking (lietuviškai verčiama lyg ir „tikėjimas iš troškimo“; čia kai taip nori, kad kažkas būtų tiesa, kad pats įtiki, jog taip ir yra), bet šiemet jau tikrai nebeabejosiu. Gyvenimas – geriausias cinizmo mokytojas.
Pastaruoju metu nemažai galvoju, kodėl taip yra, kokia socdemų paslaptis. Atrodo, priėjau visai patenkinamą išvadą: nes tai oportunistinė ir chaotiška partija. Kadangi pati sau nėra atskleidusi savo rimtos ideologijos, išskyrus „žmogus ten kažką kažką, pensijos ten išmokos jo fainai, nesureikšminkim nesiparinkim trali vali, palaukim, ką konservatoriai pridirbs“, tai nei ji iki galo žino, ko nori, nei kur eina, nei turi kažkokios partinės drausmės, linijos ar vienybės. Išskyrus, žinoma, pačius blogiausius atvejus, kai staiga visi drauge stoja piestu, nes, cituoju, „jei yra pataisos, tai reikia jas priimti“.
Kadangi nėra ideologijos, tai reikia charizmatiško lyderio(-ės). Kadų kadais tą vaidmenį puikiai atlikdavo Algirdas Mykolas Brazauskas, bet po jo mirties čia atsivėrė didžiulė spraga. Tą spragą buvo bandyta užkišti Blinkevičiūte, bet jos jau amžius nebe tas, kad laivą su tokia marga įgula vestų, o ir patogiam Briuselio fotely besėdint šitas raumuo tikrai atrofavęsis, tai va ir lieki tada su Palucku. Ruginienė yra naujausias bandymas tą charizmatinę lyderę užsiauginti, ir ji tikrai charizmatiška, bet ar tas laivas jos kartu su savimi nenusitemps dugnan – dar pažiūrėsim.
Ir šiaip, kur socdemų Tapinas? Kur institutai, tyrimų centrai, kur viešieji ryšiai, linijos nacionalinėje žiniasklaidoje formavimas, nuomonės formuotojai, kur įtakingi dėstytojai svarbiausiuose šalies universitetuose? Kai rinkiminę strategiją remi pagyvenusiais žmonėmis regionuose ir visai progresyvesnei kritikai kaip užsuktas atsakinėji, kad „ne tas elektoratas“, kai užančiuose brangini senuosius bebrus, nes jie renka savo kantonų balsus, žinoma, kad šitie suminėti dalykai nesidaro, nes yra svarbesnių reikalų.
Esama, tiesa, naujosios kartos, kuriai ideologija ir visa, kas palei ją ir aplink ją, svarbu. Bent taip maniau ir tebemanau apie tokius vyručius kaip Baranovas, Šedvydis, Duchnevič, Vinokuras jaunesnysis, Jonauskas. Dar ir toks Gudžinskas buvo, kol neapsikentė. Bet kiek šitie vyručiai galios turi Seime ir partijoje, kiek gali veikti patys – atskiras klausimas. Kai kuriais atvejais (kchem LRT kche kchem) panašiau, kad, kai jiems liepiama šokti, jie tesugeba paklausti, pagal kurią muziką.
Nei per metus, nei per dvejus šitie dalykai nepasitaisys, o gal nepasitaisys ir visai. Apie didelių struktūrų inerciją yra protingų knygučių nemažai parašyta – kai didelė struktūra, tai didelė ir inercija. O kadangi LSDP yra didžiausia partija mūsų Lietuvėlėje, tai tikrai neaišku, kiek ji norės su ta inercija kovoti ir ar apskritai užsimanys.
Kol kas man socdemai primena vieną pažįstamą, kuris įstojo į politiką, bet jam nepatiko, kad ten reikia daug knygučių skaityti. „Stosiu į filosofiją“, – pareiškė jis. „Betgi ten dar daugiau skaityt reikės!“ – nusistebėjau. „Tai aš neskaitysiu, aš filosofuosiu“, – atsakė pažįstamas.
O bet tačiau, o gal kaip tik dėl to, ką čia surašiau…
Prognozė Nr. 2: Dabartinė valdančioji koalicija šiuos metus išsilaikys
„Oportunizmas“ kilęs nuo lotyniško žodžio opportunus – „patogus, naudingas“. Angliškai opportunity dar reiškia progą, galimybę. Todėl viskas visai būtų pagal etimologijos ir logikos dėsnius, jei oportunistai, gavę patogią progą būti valdžioje, norėtų tą progą kuo naudingiau išnaudoti.
O proga visiems koalicijos partneriams puiki, ir paleisti šitą laimės paukštę, jau už uodegos nučiuptą, būtų neprotinga. Socdemai stulbinamai gerais rezultatais laimėjo rinkimus, jiems nevaldyti neapsimoka – velniai žino, kada dar taip pasitaikys. „Nemuno aušra“ irgi nustebino pati save, be to, partija ilgai negyvuos, pirmininko žodis joje pirmas bei paskutinis, o Remigijus tikrai nori valdžioje pabūti. Valstiečiams ir lenkokrikščionims Skvernelio unoras apskritai buvo kaip aklai vištai grūdas – vieni vos kartelę peržengė (ak, kaip meldžiausi, kad neperžengtų!), o kiti apskritai tik per vienmandates bajorijas į Seimą prasmuko.
Visada, žinoma, galima būtų eiti į opoziciją, palikti vyriausybę – ir vėl – konservatoriams, šokti ant tos pačios švytuoklės ir reitingus augintis. Bet mažiesiems koalicijos partneriams tas neaktualu, nes neturi jie jokios ilgalaikės strategijos, o socdemus pernelyg į priekį varo mirties vara, kad apie ilgalaikį tobulėjimą galvotų (žr. aukščiau).
Kai kam atrodo, kad tokios krizės, kaip ši paskutinioji, gali paklibinti koaliciją. Gal ir gali, bet man labiau matyti, kaip koalicija nuo jų tik stiprėja – poliarizacija verčia ir poziciją, ir opoziciją nagais įsikabinti į savo pozicijas, išsikasti apkasus ir dabar jau laikytis iš visų jėgų, nes bet kokios paliaubos viešai būtų priimtos kaip pralaimėjimas. Be to, yra toks dalykas, kaip sunken cost fallacy, „įmerktų kaštų logika“: kai jau tiek pastangų, o kai kas – ir reitingų, sukišo į šią koaliciją, nebeapsimoka taip staiga imti ir iš jos pasitraukti.
Žinoma, kaip rašė Tolstojus, kad ir koks talentingas būtų generolas, dažnai mūšio baigtis daug labiau priklauso nuo pirmosios linijos kareivių – pasileis jie narsiai į ataką ar pabruks uodegas. Taip ir čia gali iškilti asmeninių faktorių: gal Žemaitaičiui kas nors užplauks, gal Ruginienės nervai neatlaikys, gal „mažiukai“ užsiožiuos kokio nors, pvz., abortų tvarkos sugriežtinimo negavę. Bet jei su psichikos sveikata papildomų problemų nebus, koalicija šiuos metus turėtų atlaikyti.
Žodžiu, ruoškimės linksmybėms. O jei jau kalbam apie ideologiją ir linksmybes, tai…
Prognozė Nr. 3: Šiemet ideologiškai tvirtos kairės partijos dar nebus
Pradžioje apsibrėšiu, apie ką šneku. Nenoriu kartoti savaime ydingų tropų apie „normalią kairę“ ar „tikrą kairę“. „Normalios kairės“ baslį nuolat drožia dešinieji, kuriems, duodu pirštą nukirsti, ta „normali kairė“ nepatiktų dar labiau nei dabartinė „nenormali“. O „tikros kairės“ griebiasi kairieji, kai neturi ką veikti ar ne ta koja iš lovos atsikėlė ir nori su bendraminčiais pasikapoti, kas čia tas „tikras“, o kas „netikras“. Visokių tų kairumų yra ir visokių jų reikia – gal stalinistus išskyrus, bet ir tie, būna, vieną kitą gerą idėją įšauna.
Nebūtinai normali ir nebūtinai tikra, bet ideologiškai tvirta kairė partija būtų tokia, kuri ekonominės lygybės klausimais būtų radikalesnė nei socdemai, o socialinės lygybės klausimais būtų radikalesnė nei Laisvės partija. Ir išmaniai tas lygybes derintų, nes nevaikšto jos po vieną. Dar galėtų tokia partija turėti rimtą ir stabilią poziciją tarptautinės teisės ir imperializmo klausimais (Ukraina, Palestina, Venesuela ir, neduokdie, Grenlandija), bet gal net nebūtų ji tokia privaloma. Manau, kai norime „kairės partijos“ ir skundžiamės, kad niekas mums neatstovauja ir nėra už ką balsuoti, kažką maždaug tokio ir turime omenyje.
Turiu prisipažinti, kad kažkokių vilčių man teikė iniciatyva „Kartu“, trumpai ir puse kojos buvau į šitą „partiją“ ir įstojęs, bet, kaip jau gerai žinome, iniciatyva baigėsi visiška nesėkme. Gal ir mano viltis buvo tas pats „tikėjimas iš troškimo“, dabar jau sunku pasakyti, nes, kaip sako anglai, kai žiūri atgal, tai rega abiejose akyse po vienetą. Nemanau, kad šis (dabar jau vėl tik) judėjimas ateityje turės realių progų tą partiją įsteigti.
Kita viltis – Lietuvos žaliųjų (nevalstiečių) partija, kurią pačią ir jos programą jau esu gyręs vienoje „Chat GPB“ tinklalaidėje. Per tuos Europarlamento rinkimus, beje, ją net ir Tapinas su Černiausku gyrė. Rinkimuose tas nelabai jai padėjo – gal tai šį bei tą pasako ir apie Tapino bei Černiausko įtakos ribas. Tačiau šiuo metu LŽP išgyvena, atrodo, ne pačius intensyviausius laikus, ypač po to, kai įvyko apsivalymo procesas ir ją paliko vienas oligarchas su visais pasekėjais. Jos veikla ir visi procesai turėtų atgyti, tik dar ne šiemet, o 2027-aisiais, kai vyks kiti savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Ketinu už ją balsuoti ir jus raginu.
Bet, apskritai imant, jei lyginsime su praėjusiu dešimtmečiu, ideologiškai tvirtos kairiosios partijos idėja jau ne tik sklando ore, bet ir po truputį, su kluptelėjimais (ar ir rimtais šlumštelėjimais) ima materializuotis. Taip po biškį iš lėto po truputį gal jau beveik dar ne bet jau kažkur ten kažkas. Vis daugiau atsiranda ir apie ją svajojančiųjų. Kojas jai kiša daug kas, įskaitant pačių kairiųjų aršumą vieni kitiems bei organizacinių įgūdžių stygių. Ne paskutinėje vietoje ir labai griežti apribojimai norint įsteigti naują partiją ant Marijos žemės – šiuo metu tam reikia dviejų tūkstančių kruopščiai peržiūrėtų ir pertikrintų parašų, t. y., 0,7 promilės visų Lietuvoje gyvenančių Lietuvos piliečių.
Laukite tęsinio
Žiūriu, kad įsirašiau kaip reikalas, o prognozių dar liko ne viena – noriu paprognozuoti ir Lietuvą gelbstinčių tėčių likimą, ir kaip dabar visi mūsų vienaragininkai į Dubajų pabėgs, ir Lietuvos kairės bei mylimosios Gegužės 1-osios profsąjungos metus. Pavargsiu rašyti, jūs pavargsit skaityti, algoritmas nubaus už daugžodžiavimą – tad geriau skelsiu šį tekstą perpus ir antrą prognozių 2026-iesiems dalį pristatysiu po savaitės arba dviejų.
Šįkart jau tikrai, nuoširdžiai, špygos už nugaros nelaikydamas pažadu, kad taip ir bus.
(Antrąją prognozių dalį skaitykite čia)
Visas tris prognozes galima susumuoti taip: niekas nesikeis. Politikoje tai visada yra stabili prognozė, bet būtų gerai antroje dalyje išgirsti ir apie pokyčius (ir dar gal apie tai, kas numirs). Kitaip tos energijos pirmiems metų žingsniams gali pritrūkti, o žiema ir taip pilkoka : )