Filologijos filologistika: vienos darbo jėgos istorija

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Kai įstojau į prancūzų filologiją Vilniaus universitete, nustebau sužinojusi, kiek fakulteto absolventų ir paskutinių kursų studentų dirba tarptautinių korporacijų paslaugų centruose ir kiek daug jų steigiama Lietuvoje. Iš pažiūros tokių įmonių veikla atrodo visai nesusijusi su filologiniu išsilavinimu, tačiau poreikis aptarnauti klientus visame pasaulyje lemia darbo vietas tiems, kurie moka užsienio kalbas. Kai praeitą vasarą sulaukiau kvietimo dirbti viename iš tuo metu Vilniuje besikuriančių paslaugų centrų „Yara“, nesitikėjau, kad po metų sulauksiu kito kvietimo – palikti įmonę. Kodėl? Nes atsisakiau dirbti viršvalandžius pavaduojant kitas pareigas užimantį žmogų ir kartu su kolegomis viešai kėliau klausimus apie skirtingą užmokestį už tokį patį darbą. Po įvairių diskusijų su vadovybe man atsiskleidė visa šių tarptautinių korporacijų veikimo Lietuvoje schema, kuria ir norėčiau pasidalinti.

Filologų darbdaviai 

Lietuvoje veikiantys tarptautinių korporacijų klientų aptarnavimo centrai masiškai įdarbina užsienio kalbų filologijos absolventus. Žymiausi filologų darbdaviai Lietuvoje – „Western Union“, „Revolut“, „DXC“, „Bazaarvoice“, „Girteka Logistics“, „Wix“ ir kiti. Į Lietuvą taip pat neseniai persikėlė vienos didžiausių Norvegijos kompanijų, trąšų gigantės „Yara“ Europos klientų aptarnavimo ir logistikos centras. Jame šiuo metu dirba virš 200 užsienio kalbas mokančių logistikos ir klientų aptarnavimo specialistų. Ši įmonė atleido savo darbuotojus įvairiose Europos sostinėse, kad galėtų įdarbinti gerokai pigiau kainuojančius užsienio kalbų specialistus Lietuvoje.

Milijonines pajamas skaičiuojanti Jungtinės Karalystės finansų technologijų bendrovė „Revolut“ klientų aptarnavimo specialistui japonų (!) kalba Vilniuje siūlo 1 200–1 400 eurų atlyginimą neatskaičius mokesčių[1]. Kaip sostinėje įsigyti ar išlaikyti būstą, kurti šeimą uždirbant 700 eurų per mėnesį į rankas – mįslė ir mistika. Labai panašų atlygį vos pora mėnesių anksčiau siūlė „Žemaitijos pienas“ Kėdainiuose[2], tad natūralu, kad „Revolut“, įvertinęs lietuviško kapitalo įmonių darbo pasiūlymus bei Statistikos departamento informaciją, pagal kurią vidutinis atlyginimas šiuo metu Lietuvoje siekia 1398,5 euro neatskaičius mokesčių[3], gali taip neįtikėtinai pigiai įsigyti japonų kalbos specialistą.

Kalbant apie lietuviško kapitalo įmones, Mindaugo Railos valdoma transporto paslaugų grupė „Girteka Logistics“ yra antra vertingiausia Lietuvos įmonė po „Vilniaus prekybos“. Finansų analitikai ją įvertino milijardu eurų, o 90 proc. šios įmonės akcijų valdantis M. Raila yra antras turtingiausias lietuvis[4]. Remiantis tinklapyje Rekvizitai.lt pateikta atlyginimo mediana, įmonėje ji siekia 3 006 eurų, tačiau šie skaičiai menkai susiję su tuo, ką gauna įmonėje „Girteka“ įsidarbinęs eilinis specialistas. „Girteka Logistics“ linkusi priimti ir paskutiniųjų kursų studentus. Taip, pirmuoju filologijos absolventų darbdaviu tampanti įmonė naudojasi tuo, kad be darbo patirties pradedančiam karjerą užsienio kalbų specialistui gali mokėti net ir mažesnį nei vidutinį užmokestį. „Girteka Logistics“ garsėja ir prastomis darbo sąlygomis – nuolatiniu darbuotojų veiklos sekimu bei viršvalandžiais. Esą darbuotojai, pradėję komunikaciją su klientais darbo metu, privalo į jų užklausas atsakinėti iki kol išsprendžiama kliento problema, nors komunikacija telefonu vyksta jau po darbo valandų, t.y. dirbami neapmokami viršvalandžiai.

Visos šios įmonės, taip pat ir „Western Union“ padalinys, vykdo strateginį bendradarbiavimą su universitetais – jų veikla pristatoma karjeros dienose, įmonės pačios inicijuoja susitikimus su studentais, siekdamos toliau sėkmingai užtikrinti, kad rinkos poreikius kasmet patenkintų naujai išugdoma pigi darbo jėga. Šį sisteminį pigios darbo jėgos išnaudojimą gerai atspindi „Yara“ įkūrimo strategija. Steigdama padalinį Lietuvoje, įmonė aktyviai darbino patyrusius kalbos specialistus, suteikdama jiems geriau apmokamą klientų aptarnavimo specialisto etatą. O veiklai stabilizavusis, „Yara“ pradėjo bendradarbiauti su universitetais, siekdama įdarbinti kuo daugiau ką tik studijas baigusių absolventų suteikiant jiems mažiau apmokamą analitiko etatą. „Analitiko“ pozicija reiškia tokias pačias darbo funkcijas, kaip ir „patyrusių“ ekspertų, bet žymiai mažesnį atlyginimą.

Talentai ir galimybės

Kodėl apie šį struktūrinį darbo jėgos išnaudojimą nekalbame viešumoje? Ir kodėl net tie patys universitetus baigę jauni žmonės linkę pateisinti savo padėtį, o ne, pvz., solidarizuotis ir reikalauti atitinkamų garantijų?

Viešąjame diskurse šis darbo jėgos išnaudojimas užmaskuojamas „nekaltais” epitetais talentų pritraukimas arba patrauklių darbo vietų kūrimas. Projektas „Investuok Lietuvoje“ giriasi paslaugų centrų potencialu šalyje:

„Lietuva, besididžiuojanti jaunais gyventojais ir įspūdingu absolventų skaičiumi, išlieka viena iš mažiausiai užpildytų verslo paslaugų rinkų regione. Patogus susisiekimo tarp miestų tinklas, tarpusavio pagalba ir glaudus bendradarbiavimas su akademinėmis institucijomis Lietuvoje sukuria puikias galimybes investuotojams įkurti verslo paslaugų centrą. Kaunas ir Vilnius, vienas nuo kito esantys vos valandos atstumu, jūsų verslui pasiūlys puikių techninių ir socialinių mokslų srities talentų.“[5]

Politikoje šie „talentų” epitetai yra tapę kasdieniu reiškiniu. Laisvės partijos programos skiltyje Talentai kalbama apie užsienio šalių piliečių arba grįžtančių lietuvių integraciją į darbo rinką[6]. Pakeitus žodį talentai į darbo jėga, prasmė šios partijos programoje visiškai nesikeičia. Liberalų sąjūdžio, partijos, kurios rinkiminis šūkis buvo „Kurkime galimybių Lietuvą“, ekonominės programos pirmosios dvi tezės skamba taip: „1. Gerovės valstybės vizijas keisime į Galimybių valstybės realybę; 2. Teiksime paramą kuriantiems pajamas, o ne didinsime pašalpų gavėjų sąrašą.“[7] Kitaip tariant, siekis kurti gerovės valstybę, kurios tikslas – rūpintis savo piliečiais, bus keičiamas siekiu tapti galimybių šalimi, kurioje piliečiai rūpinsis savimi tarnaudami tarptautiniam ir vietiniam stambiam kapitalui.

Ofisuose dirbantys žmonės dažnai pasiduoda šiai neoliberaliai iliuzijai, kad jie nėra išnaudojamų darbuotojų didžioji dauguma, o priešingai – išskirtiniai talentai, kurių didelės pastangos (atsidavimas įmonei, viršvalandžiai) atvers galimybes iš santaupų neturinčio ir nuo algos iki algos gyvenančio darbuotojo tapti pasiturinčiu viduriniosios klasės atstovu. Toks dominuojantis kalbėjimas apie darbą ofisų tarnautojus paverčia individualiais, karjeros siekiančiais talentais – solidarios visuomenės, kurios nariai siekia padėti vienas kitam, priešingybe. Dauguma ofisų darbuotojų, įskaitant ir filologus, net nesvarsto burtis į profesines sąjungas, nes šios skirtos darbininkams. Darbuotojai – visai atskira miesčioniška talentų klasė, neva turinti visas galimybes praturtėti. Dėl savo aukštesnio išsilavinimo ši klasė tarsi norėtų vadintis vidurine klase, tačiau realybėje dėl mažų pajamų ji negali nei pakelti didelės mokestinės naštos, nei pateisinti vartojimo lūkesčių, nei gyventi patogaus gyvenimo, kai nereikia laukti artėjančios algos.

Pakalbėkim apie atlyginimą

Ofisų darbuotojai gali nematyti prasmės organizuotis ir todėl, kad viena iš didžiausių problemų – skirtingas užmokestis už tą patį atliekamą darbą – yra kruopščiai slepiama. Lietuvoje šiandien privaloma į darbo skelbimą įtraukti informaciją apie atlygį, tačiau skelbimuose nurodomos darbo užmokesčio lubos ženkliai skiriasi nuo to, kas iš tiesų siūloma pradedančiajam darbuotojui.

Apie darbo užmokestį vis dar nėra įprasta kalbėti su draugais. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad apie jį nesišnekame ir su pačiais artimiausiais darbinėje sferoje – kolegomis, taip palaikydami ydingus darbo santykius ir suteikdami darbdaviui visas priemones išlaikyti ir lyčių nelygybę darbo rinkoje, ir didžiulį atlyginimų atotrūkį lyginant su pažangesnėmis ES valstybėmis. Neretai pačios įmonės įpareigoja savo darbuotojus nesidalinti informacija apie individualias darbo sąlygas su kitais to paties darbdavio samdomais darbuotojais. Tai būdinga įmonėms „Yara“, „DXC“, „Girteka Logistics“, nors nacionalinė darbo teisė įpareigoja konfidencialumą garantuoti tik su komercine veikla susijusiai informacijai[8]. Tokie tylėjimo įžadai skirti palaikyti iliuziją, kad esi talentingas, turintis visas galimybes gyventi geriau darbuotojas, ir prisideda prie to, kad suvokti savo statusą kaip samdomo darbuotojo, kuriam verta solidarizuotis su kolegomis, būtų sunkiau. Iš dalies dėl tokios vaizduotės, kai skųstis neva gali tik žemiausias pajamas gaunantys, turime ir keistoką politinį horizontą, kuriame dominuoja progresyvumo ir meritokratijos gretinimas su dešiniosiomis ideologijomis, o kairė tarsi asocijuojama su nekvalifikuota darbo jėga, fetišizuojamu proletariatu ir valstiečiais.

Filologijos studijų absolventai, kurie neišgali toliau tęsti akademinės veiklos be padorios stipendijos, darbą korporacijoje mato kaip perspektyviausią variantą. Dauguma filologinių darbų – tokie kaip vertimai, tekstų kūrimas ar redakcija – siūlomi kaip individualios veiklos vykdymas, o tai negarantuoja nei pastovių pajamų, nei socialinių garantijų, nei galimybės gauti paskolą būstui. O įžengę į paslaugų centrų pasaulį, studentai susiduria su vienu iššūkiu. Žinant, kad darbo patirtis dažnai yra būtinas darbdavio reikalavimas, o darbo praktikos Lietuvoje vis dar neapmokamos, ką tik studijas baigę studentai turės nusiteikti kurį laiką parduoti savo darbo jėgą už gerokai mažesnę nei rinkos kainą.

Korporacijos puikiai išnaudoja šį „talentais“ įvardijamą šalies potencialą – suvokdamos, kad universitetus baigusiems žmonėms kitų pasirinkimų daug nėra, menkus atlyginimus ir ekonominio saugumo trūkumus bando užmaskuoti herojiniu žodynu. Amerikoje nuo 2013 iki 2016 m. drastiškai išaugo žodžių rock star ir ninja (roko žvaigždė ir nindzė) vartojimas darbo aprašymuose[9]. Lietuvoje taip pat galima rasti, pvz., kvietimų atlikti neapmokamą klientų aptarnavimo praktiką, kuriuose teigiama, kad būsi the hero of the day (dienos didvyris), o talentas ir aistra minimi beveik kiekviename korporacijos ar startuolio darbo skelbime[10].

Ką daryti?

Žvelgiant plačiau, dabartinė švietimo sistema primena masinę kvalifikuotos darbo jėgos gamyklą, į kurią verslas neinvestuoja nė cento, bet mielai naudojasi kasmet kone konvejeriu paruošiamais specialistais. Kas kartą senbuviams darbuotojams iškėlus klausimą dėl algų kėlimo, galima, sulaukus naujos absolventų kartos, juos keisti pigesne darbo jėga.

Akivaizdu, kad valdant dešiniesiems užmojai gerinti ekonominį klimatą verslui neleis plėsti viešojo sektoriaus ir kurti daugiau darbo vietų užsienio kalbų specialistams valstybinėse kultūros bei švietimo įstaigose. Tuo tarpu dominuojanti neoliberali, „rinkos poreikius“ turinti atliepti švietimo sistema palaikys susiformavusią korporacijų ir universitetų „bendradarbiavimo“ praktiką, kuri lems, kad universitetai toliau masiškai priims naujus studentus, o šie stabilių pajamų ir iliuzinio saugumo sieks besikuriančiuose paslaugų centruose. Vietoj to, kad būtų stiprinamas viešasis sektorius ar būtų siekiama pritraukti įmones, iš tiesų atliepiančias universitetuose įgyjamą kvalifikaciją, mes turime valstybinį projektą „Investuok Lietuvoje“, pritraukiantį į šalį ofisinio pobūdžio klientų aptarnavimo sektorių su visomis jame egzistuojančiomis eksploatacijos struktūromis. Neadekvatus darbo krūvis, darbas per valstybines šventes ir naktimis, lėtas užmokesčio augimas yra šių centrų kasdienybė.

Vienintelė išeitis keisti situaciją – tai burtis į filologų profesinius susivienijimus ar susižinojimo grupes, kurios galėtų daryti spaudimą tiek tokiems darbdaviams kaip korporacijos, tiek valstybiniam sektoriui ar leidykloms. Solidarūs reikalavimai didinti darbo užmokestį bent garantuotų tai, kad užsienio kapitalo įmonės sumoka adekvatų atlygį už tai, kad samdo filologus aptarnauti jų produkcijos tiekimo grandines. Na, o dėl leidyklų bei viešojo sektoriaus – reiktų pripažinti, kad prastos vertėjų darbo sąlygos yra viena iš priežasčių, kodėl neturime daugybės bazinių XX a. socialinių mokslų teorinių tekstų, kuriuose ir aptariamos anksčiau išvardintos problemos. Nors tai nereiškia, kad su tokiais tekstais nėra susipažinta – angliškai skaitančių pakankamai – bet viešoji erdvė Lietuvoje vis dar yra neprieinama darbo santykių problemoms spręsti. Vietoj pokalbių apie darbo santykių demokratizavimą, turime talentais, galimybėmis, investicijomis ir inovacijomis perpildytą ir verslui palankų žargoną, kuris sėkmingai palaiko iliuziją apie individualiais pasiekimais grįstus darbo santykius, bet trukdo darbuotojams susikalbėti dėl jų bendrų interesų – geresnių darbo sąlygų. Tikėtina, kad ne vienas filologas vietoje trąšų pardavinėjimo ar švedų pensijų administravimo rinktųsi prisidėti prie to, kad kalboje rastųsi vietos socioekonominėms idėjoms reikšti.

[1] Nebegaliojantis Revolut darbo skelbimas, CV online.

[2] Nebegaliojantis Žemaitijos pieno darbo skelbimas, CV bankas.

[3] Duomenys apie vidutinį šalies užmokestį, Lietuvos statistikos departamentas.

[4] „Turtingiausi Lietuvos verslininkai : N. Numavičius, M. Raila ir D. Mockus“, 15 min.

[5] „Prioritetiniai sektoriai – paslaugų centrai“, Investuok Lietuvoje.

[6] Laisvės partijos programa.

[7] Lietuvos Respublikos Liberalų sąjūdžio programa.

[8] Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas.

[9] Scott W. Stern. „The Generation That Was Exhausted“, The New Republic.

[10] Neapmokamos praktikos skelbimas.

Pagrindinės iliustracijos šaltinis – „Facebook“ puslapis „Filologyno katinas“.