„Kol kas situacija vis blogės, o tai gali išprovokuoti naują protestų bangą.“ Interviu su Baltarusijos pasipriešinimo aktyvistais

Praėjo daugiau nei metai nuo reikšmingų Baltarusijai rugpjūčio įvykių – visuotinių protestų prieš rinkimų klastojimą pradžios ir neadekvačios jėgos panaudojimo prieš protestuotojus. Kokia Baltarusija ir jos visuomenė buvo prieš protestą, kokia ji yra dabar ir kas jos laukia ateityje? Apie tai mums sutiko papasakoti Baltarusijoje nuo 2005 metų aktyviai veikiančio anarcho-komunistinio* judėjimo „Revoliucinis veiksmas“** narys.

Iš pradžių norėčiau tavęs paklausti, kokia buvo Baltarusijos visuomenė prieš protestą?

Baltarusijos visuomenė prieš prasidedant prezidento rinkimų kampanijai buvo ganėtinai politiškai pasyvi. Opozicija faktiškai neturėjo jokios įtakos šalyje, ji buvo marginali, negausi ir visą laiką represuojama. Baltarusijos ekonomika buvo sąstingyje. Tokiomis aplinkybėmis išpopuliarėjo lokalūs tinklaraštininkai, užsiimantys vietinėmis, daugiausia regionų, gyventojų problemomis.

Kokie socialiniai sluoksniai egzistavo visuomenėje?

Kalbant apie socialines grupes, egzistavo vidurinioji klasė, daugiausia IT srities darbuotojai ir mažmenininkai. Daug darbininkų ir žemės ūkio darbuotojų, pensininkų. Stambus verslas, jeigu ir buvo, tai tik dėl artimų ryšių su valdžia ir kyšių. Na, ir atskirą išrinktųjų kastą sudarė įvairių lygių ir veiklos sferų jėgos struktūrų pareigūnai. Baltarusijoje jų labai daug, jie taip pat užsiima narkotikų prekybos, prostitucijos dangstymu, verslo reketu ir t. t.  

Kokia buvo darbininkų padėtis Baltarusijoje? Kodėl neįvyko masinis streikas?

Mūsų požiūriu, streikas neįvyko dėl poros priežasčių:

1) Nepriklausomų profsąjungų ir paprastų darbininkų judėjimo trūkumas. Mažai narių turinti nepriklausoma profsąjunga yra nuolat represuojama ir negalėjo labai aktyviai reikštis. Bendrame politiniame lauke nebuvo vykdomi paruošiamieji streiko darbai tam atvejui, jeigu Lukašenka atsisakys pasitraukti. Sviatlana Cichanouskaja ir stambūs telegramo [populiari pokalbių programėlė ir socialinis tinklas – red. past.] kanalai tam kvietė per vėlai, nes naiviai manė, kad jie laimėjo jau rugpjūtį.

2) Savo vaidmenį atliko ir autoritarinio režimo monolitiškumas, persmelkiantis visas visuomenės gyvenimo sferas, o pramoninės gamyklos daugiausiai yra valstybinės. Streikuotojus malšino ne tik milicija ir KGB, bet ir grasino atleidimais, iškraustymais iš bendrabučių, net tuo, kad socialinė rūpyba atims vaikus.

O kaip dėl vadinamosios viduriniosios klasės? Tie tūkstančiai taikiai nusiteikusių žmonių Minske – aktyvi visuomenės dalis, kuri gyvendama diktatoriškoje Baltarusijoje mąstė europietiškos demokratijos vertybėmis. Kokie jie buvo ir kokie yra dabar?

Iš esmės tai mažmeninės prekybos verslininkai, IT sferos darbuotojai, buvo daug medikų. Kaip anksčiau, taip ir dabar jiems labiausiai norisi gyventi šalyje su europietiškais gyvenimo standartais. Bet daugumai jų visa tai apsiribojo kritika socialinių tinklų komentaruose ir daugiau niekaip nepasireiškė. Žmonės suprato, kad neįmanoma daug pasiekti esant tokiam autoritariniam režimui, o štai represijos po to garantuotos.

Įtaką padarė ir ekonominis sąstingis bei Lukašenkos režimo noras parodyti, kad žmonių, netgi ir daugumos, nuomonės niekas nepaisys. Tai, kaip ir milicijos teroras miestų gatvėse, supykdė daug žmonių.

 

Šaltinis: Wikipedia

Nepaisant visą šalį apėmusių protestų, panašu, kad situacija Baltarusijoje beveik visiškai kontroliuojama režimo. Kokioje stadijoje dabar yra baltarusių protestas?

Dabar jis užsitęsusios reakcijos stadijoje. Jokių masinių gatvės protestų nevyksta. Visi nors kiek susiję su politika žmonės susiduria su nesibaigiančiomis represijomis. Kasdien vyksta suėmimai – kai vieni žmonės vyksta į koloniją vykdyti laisvės atėmimo bausmės, kardomojo kalinimo įstaigose juos pakeičia nauji sulaikytieji. Žmonės išvykstą į Ukrainą, Lenkiją, Lietuvą, nes nemato perspektyvų dėl susiklosčiusios situacijos. Europos Sąjungos ir JAV įvedamos sankcijos vėluoja, įsigalioja per ganėtinai ilgą laiką ir suteikia galimybę režimui joms pasiruošti. 

Kaip dabar atrodo pasipriešinimas ir aktyvizmas?

Iš to, kas šiuo metu dar tęsiasi – tai traukinių bėgių sabotažas, režimui priešiškų hakerių atakos ir šioks toks pasipriešinimas, pavyzdžiui, stebėjimo kamerų daužymas. Hakerių atakos, beje, įgauna gana didelį mastą ir kiekvieną kartą pasiekia vis naujų rezultatų. Pavyzdžiui, neseniai buvo nulaužta duomenų bazė, kurioje laikomi jėgos struktūrų pareigūnų ir valdininkų, net ministrų ir KGB pareigūnų, pasiklausymai.

Kaip stipriai šiuo metu režimas kontroliuoja visuomenę?

Priklauso nuo to, ką laikome kontrole. Jeigu kontrolė – tai priversti visuomenę vėl pamilti Lukašenką ir pripažinti jo valdžios teisėtumą, tai šito nėra. Ir, manau, jau niekada nebebus. Jeigu kontrolę suprasime kaip prievartą visuomenei veikti taip, kaip reikia valdžiai, tai iš esmės diktatūra kontroliuoja visuomenę. Galbūt netgi stipriau nei iki rinkimų – pilietiška dalis visiškai numalšinta. Tiesa, apsaugoti nuo hakerių atakų techninių galimybių režimui neužtenka, bet tai situacijai įtakos nedaro.

Tavo nuomone, kodėl protestas išseko?

Mūsų puslapyje pakankamai daug medžiagos su praeitų metų protestų analizėmis ir nesėkmės priežastimis. Jeigu trumpai, tai jų yra trys:

1) Visuomenės nenoras priešintis naudojant jėgą prieš diktatūrą ir sąmoningas protesto kreipimas į taikią pusę. Dauguma žmonių netikėjo, kad į juos pradės šaudyti ar netgi užmuš. Buvo gan aukšti lūkesčiai, kad Lukašenka pasitrauks tiesiog pamatęs didelį kiekį nepritariančių žmonių gatvėse. 

Marginalios politinės grupės, tokios kaip mes, stengėsi įspėti, kad protestai sulauks brutalaus atkirčio, bet mūsų resursų nepakako pranešti apie tai plačiajai visuomenei. Netgi tada, kai kardomojo kalinimo įstaigose ir milicijos furgonuose žmonės buvo mušami iki mirties, didieji telegramo kanalai, koordinavę protestus, atkakliai laikėsi taikių akcijų ir skelbė apie neišvengiamą pergalę. Kuo tai baigėsi, galime dabar pamatyti. 

2) Politinio subjekto, galinčio perimti valdžią, trūkumas. Nei Cichanouskaja, nei jos bendražygiai štabe neturėjo absoliučiai jokio plano tam atvejui, jeigu rugpjūčio 10 dieną Lukašenka nepanorės pasitraukti. Cichanouskaja porą pirmų mėnesių net atsisakė save vadinti prezidente, o jos struktūra – Koordinacinė taryba – atsisakė pretenduoti į valdžią ir koordinuoti protestus. Bent kokios nors strategijos, kaip vadovauti protestams, irgi nebuvo, nors pamatus tam reikėjo ruošti dar prieš rugpjūčio 9-ąją. 

Iš esmės taip nutiko todėl, kad sąlyginai nauja ir jauna nepatyrusių opozicionierių banga stojo protesto priešakyje ir paprasčiausiai neturėjo tos pasipriešinimo Lukašenkai patirties, kurią turėjo senoji opozicija arba anarchistai. Galbūt kitu atveju jie blaiviau suvoktų, su kuo susidūrė.

3) Yra ir objektyvių faktorių. Po 27 metų diktatūros gyventojai neturi jokių saviorganizacijos struktūrų arba stiprių politinių grupių, labai mažai pilietinio pasipriešinimo ir sėkmingų protestų patirties. Iš tiesų, absoliuti dauguma protestuojančiųjų sužinojo, kad gyvena autoritarinėje, o dabar jau totalitarinėje, diktatūroje trys mėnesiai iki rinkimų. Suprantama, kad neįmanoma per tokį trumpą laiką pasiruošti, apsiginkluoti ir ryžtingai pasipriešinti tokiam įsibetonavusiam režimui, jau nekalbant apie pergalę.

Aktyvioje protesto fazėje dažnai galima buvo išgirsti, kad baltarusiai nepasirengę aktyviam, radikalesniam pasipriešinimui, todėl protestas buvo kreipiamas į taikias piliečių nepasitenkinimo formas. Kaip vertini taikaus protesto idėją? Ar Baltarusijos visuomenė nebuvo pasiruošusi aktyvesniam pasipriešinimui?

Iš dalies – taip, iš dalies ir ne. Be abejo, didžioji dauguma baltarusių nebuvo pasiruošę protestuose žudyti Vidaus reikalų ministerijos darbuotojų ar šturmuoti administracinių pastatų. Bet bent jau galėjo atakuoti techniką ir taikyti savigyną. Tai dažnai ir vykdavo. Pasipriešinimas galėjo būti aktyvesnis, jeigu tam būtų kvietę pagrindiniai ruporai, bet irgi tik iki tam tikros ribos – jis nebūtų prilygęs, sakykim, 2014 metų Maidanui. Kalbant apie taikų protestą – toks protestas niekada nebūtų galėjęs nugalėti autoritarinio režimo.

 

Šaltinis: Wikipedia

Diskusijose apie Sviatlanos Cichanouskajos štabą esi minėjęs jo problemas: kad jie netapo politiniu subjektu, kad jie neturi jokios politinės programos ir ką pasiūlyti baltarusių visuomenei. Kaip dabar vertini jų veiklą?

Na, dabar aiškiai matosi, kad Cichanouskaja paragavo politinio gyvenimo, jau jaučiasi prezidente, bet tai įvyko per vėlai. O svarbiausia, dabar nei ji, nei telegramo kanalas „Nexta“ ar kiti nekontroliuoja protesto situacijos Baltarusijoje. Todėl Cichanouskaja daro tai, ką gali daryti politikas jos situacijoje – augina politinį kapitalą ir stumia sankcijas.

O kokia tavo nuomonė, kad Sviatlana Cichanouskaja ir jos štabas ne kartą yra išsakę proputinišką poziciją, vadindami Putiną „išmintingu vadovu“, „išmintinga Rusija“?

Suprantu, kodėl tai buvo padaryta. Atvirai ir objektyviai kalbant, vienintelė jėga, kuri realiai praeitais metais galėjo nušalinti Lukašenką, buvo Maskva. Todėl kaip politikė Cichanouskaja norėjo parodyti, kad Kremlius neturėtų į ją žvelgti kaip į išskirtinai provakarietišką politikę, kuri iškart nukreips šalį į NATO. Teoriškai tai turėjo padaryti ją patrauklesne vadove negu toksiškas Lukašenka, bet senų autokratų solidarumas nugalėjo. O ir kam Putinui sąlyginai neutrali Cichanouskaja, kai yra Lukašenka, kuris dėl nenoro prarasti valdžią greitu metu visą šalies ekonomiką pajungs Rusijos įtakai?   

Tavo nuomone, kaip sankcijos paveiks režimą ir patį Lukašenką?

Ateityje kalio trąšų ir naftos produktų eksporto blokada pakenks Baltarusijos ekonomikai. Alternatyvūs tranzito ir eksporto keliai per Rusiją prives prie visiškos režimo priklausomybės nuo Kremliaus, kuris galės diktuoti absoliučiai bet kokias sąlygas. Logistikos pertvarkymas, tranzito kelių prailginimas, mokesčiai – visa tai kainuos pinigus, kuriuos režimas galėtų išleisti jėgos struktūrų pareigūnams arba bent jau kokiai nors socialinei sferai. Tai prives prie smarkaus gyvenimo lygio kritimo, atsiradus pinigų stygiui, galbūt stipriai sumenks jėgos struktūrų lojalumas.

O Lukašenką sankcijos stumia demonstruoti, kad jo negalima palenkti, pavyzdžiui, jis užtvindys Lietuvą migrantais. Bet kokiam politika besidominančiam žmogui akivaizdu, kad Baltarusija negalės galynėtis su Europos Sąjunga tokiu hibridinio pasipriešinimo būdu, bet pasenęs buvęs kolchozo vadovas mąsto kitomis kategorijomis. Svarbiau įtikinti save ir savo aplinką, kad turi „kietus riešutėlius“, o kokia to kaina – nesvarbu. Todėl daugelis dalykų iracionalūs ir bus daromi iš principo. Pavyzdžiui, nutupdyti lėktuvą su Protasevičiumi Baltarusijoje. Be to, nesu tikras, kad ši idėja Lukašenkai ar KGB nebuvo pasufleruota.

O kaip jos paveiks visuomenę? Ar nukritus pragyvenimo lygiui žmonės gali sukilti dar kartą?

Kol kas lieka viltis, kad sankcijų sukeltas katastrofiškas pragyvenimo lygio kritimas pastūmės streikui tuos, kurie praeitą rudenį buvo linkę praleisti darbe ir nestreikuoti. Ir streikuoti teks ne dieną ir ne dvi. O kaip klostysis toliau, sunku pasakyti. Akivaizdu, kad pirmiausiai Lukašenka bandys streiką numalšinti milicijos, KGB ir savo administracinio aparato jėga. Kiek tai bus sėkminga, dabar sunku pasakyti. Bet vargu ar galima tikėtis, kad protestuotojai šturmuotų Nepriklausomybės Rūmus. 

Kaip toliau keisis Baltarusija ir jos visuomenė?

Kol kas situacija vis blogės, o tai gali išprovokuoti naują protestų bangą. Bet artimiausiu metu, manau, iki metų pabaigos išliks pralaimėjimo, baimės ir teroro atmosfera. Prognozuoti toliau nelabai yra prasmės.

Kaip Lietuva arba lietuviai gali padėti Baltarusijoje likusiems žmonėms?

Gana sunkus klausimas. Sankcijų įvedimas – turbūt pagrindinė aktyvi priemonė. Stengtis žiniasklaidoje nuolat kelti Baltarusijos temą. Rašyti laiškus politiniams kaliniams, palaikyti juos materialiai***. 

Kas tau pačiam svarbu susiklosčiusioje situacijoje?

Tai dar sunkesnis klausimas. Manau, man svarbu, kad mano bendražygiai, esantys kalėjime, pakeltų jiems išpuolusius sunkumus su minimalia žala kūno ir psichikos sveikatai bei liktų ištikimi savo įsitikinimams.

---

Pagrindinė iliustracija: „Minskas – miestas herojus.” Šaltinis: Wikipedia.

*Anarcho-komunizmas – tai socialinė ekonominė anarchizmo kryptis. Politinė doktrina, teigianti, kad likvidavus kapitalizmą ir valstybę žmonės turėtų susijungti į komunistines bendruomenes, kooperuodamiesi tarpusavyje federaciniu principu, palikdami asmeninę laisvę ir veikdami tiesioginės demokratijos principu.

**„Revoliucinis veiksmas“ – Baltarusijos teritorijoje veikianti anarchistinė organizacija. „Revoliucinio veiksmo“ idėjų platforma – anarcho-komunizmas, socialinis anarchizmas ir ilegalizmas. Socialinės revoliucijos būdu organizacija siekia sukurti anarchistinę visuomenę, pasitelkdama anarchistinių judėjimų sklaidą Baltarusijoje ir kitose šalyse. Vienas iš tokios veiklos rezultatų yra karingojo anarchizmo (angl. militant anarchism) koncepcija – veikla, skirta organizuotų ir disciplinuotų revoliucinių anarchistų parengimui, gebančių veikti įvairiomis sąlygomis, naudojant įvairius metodus, skirtus skatinti anarchizmo idėjas.

***Padėti nukentėjusiems nuo represijų galite finansiškai

https://bysol.org/en/

Tiesioginė pagalba maisto produktais nukentėjusiems nuo politinių persekiojimų (tik rusų kalba)
https://www.ineedhelpby.com/ 

Išsami politinių kalinių bazė, kuriems galima rašyti laiškus bei sužinoti kalinimo priežastis

https://dissidentby.com/en 

https://politzek.me/en/