Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:
Einant trečiam dešimtmečiui po Sovietų Sąjungos žlugimo ir „sovietiniam palikimui“ vis akivaizdžiau nustojant galios įtikinamai paaiškinti visas šiandienos negeroves, Lietuvos kultūros industrija, rodos, iš naujo atrado sovietmetį kaip įkvėpimo šaltinį. Prieš keletą metų švęsdami nepriklausomybės (nuo Rusijos imperijos ir Vokietijos okupacijos) šimtmetį, gavome tokius kūrinius kaip „Pelėdų kalnas“ ar „Emilija iš Laivės alėjos“; MO muziejaus atidarymas paskatino prisiminti Lietuvos TSR dailę; LRT sovietmetį tyrinėja tokiose laidose kaip „(Pra)rasta karta“.
Vis dėlto, užuot metusios blaivų ir niuansams jautrų žvilgsnį iš laiko perspektyvos, šios iniciatyvos didžia dalimi tesiekia „priminti“, koks vienareikšmiškai blogas ir sunkus tai buvo laikotarpis. Netgi ir MO muziejus, pristatydamas sovietmečio dailininkų kūrinius, juos interpretuoja vien kaip pasipriešinimo ar nykios kasdienybės kritikos išraiškas. Pridėkime prie to dar ir pastaraisiais metais pastebimai suaktyvėjusią „viešųjų erdvių dekomunizacijos“ politiką – kelis dešimtmečius mažai kam užkliuvusios skulptūros staiga tapo moralinio pasipiktinimo objektais.
Visa tai, manau, rodo ne tiek norą apmąstyti sovietmetį, kiek tam tikrą legitimizacijos krizę, su kuria susiduria dabartinės Lietuvos valdančioji klasė. Pirmus du nepriklausomybės dešimtmečius galėjome tikėti, kad materialinis nepriteklius yra laikinas, kad kelias į NATO ir ES nuves į gerovę visiems, tereikia pakentėti, kol Lietuva pasivys Europą. Dabar, kai Vilniaus viduriniosios klasės (nors toli gražu ne visų vilniečių) gyvenimo standartai išties pasivijo vokiečių ar italų, kai Lietuva sudarinėja kasmetinius savo milijonierių sąrašus, visus likusius tampa vis sunkiau įtikinti, kad ši sistema veikia vienodai visų naudai.
Ši legitimizacijos krizė sprendžiama vadovėliniu būdu – posūkiu į nacionalizmą. Mes nuolat raginami „švęsti laisvę“, prisiminti, kaip visgi blogai buvo prie ruso, vėl ir vėl išgyventi Sąjūdį ir kartoti Baltijos kelią (tik šįkart priešinantis komunistinės Kinijos ar kolūkinio diktatoriaus priespaudai – nenoriu jų sumenkinti, bet manau, kad visos „laisvės“ akcijos yra skirtos Lietuvos publikai, o ne šios priespaudos aukoms).
Sergejaus Loznicos naująjį dokumentinį epą „Misteris Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ laikiau dar vienu šios patriotinės bangos tekstu. Nesitikėjau blaivios ir kritiškos analizės, koks realiai buvo Sąjūdžio ir jo lyderių vaidmuo Sovietų Sąjungos iširimo procese, kokie vidiniai ir išoriniai veiksniai lėmė nepriklausomybės judėjimo atsiradimą ir eigą, pagaliau, kokie nepriklausomybės projekto trūkumai galėjo lemti skaudžius dešimtojo dešimtmečio šokus, greitą ir gilų visuomenės – bei paties Sąjūdžio – susiskaldymą, socialines konvulsijas, kurias kenčiam iki šiol. Vietoje to, maniau, pamatysiu dar vieną Landsbergio hagiografiją, daug kartų matytus Sąjūdžio mitingų ir Baltijos kelio kadrus, tą patį daugiau bendro su agitpropu nei su istorija turintį pasakojimą, kaip tauta išsivadavo iš komunizmo ir rusų jungo (tai juk vienas ir tas pats), nes tiesiog myli laisvę ir tėvynę.
Nemaža dalimi būtent toks ir yra „Misteris Landsbergis“ – filmas, kurį LRT greičiausiai rodys per kiekvieną nepriklausomybės dieną, kad skatintų patriotiškumą ir pagarbą profesoriui bei jo įkūnijamai valstybingumo idėjai. Ir vis dėlto šis filmas yra daugiau. Vienas pagrindinių jo privalumų – ilgis. Keturios valandos leidžia Loznicai palikti archyvinius kadrus, kurie taupumo sumetimais būtų, ir dažniausiai būna, iškirpti iš trumpesnių filmų. Pamatome ištisas kalbas įvairiuose suvažiavimuose (pavyzdžiui, Algirdo Brazausko sveikinimą ką tik susikūrusiam Sąjūdžiui), diskusijas apie Molotovo-Ribbentropo paktą SSRS Liaudies deputatų suvažiavime, ginčus tarp įvairių Sąjūdžio frakcijų. Matome, kaip artėjant sausio 13-osios nakčiai žmonės tempia armatūros gabalus barikadoms prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Ypatingai įtaigus epizodas, kuriame Afganistano karo veteranai atsisako apdovanojimų, gautų iš valstybės, kurios nebelaiko sava, už nuopelnus, kuriais nebetiki. Galų gale dėmesio skiriama ir tiems Lietuvos gyventojams – daugelis jų rusakalbiai – kurie įtariau žiūrėjo į etno-nacionalinį nepriklausomybės projektą.
Loznicos dokumentikos stilius apvalo pasakojimą nuo patoso, įprasto filmams apie Sąjūdį ar nepriklausomybę. Jis montuoja archyvinę medžiagą be užkadrinio komentaro ar muzikos, o tai kuria objektyvumo, betarpiško „viskas taip, kaip ir buvo“ įspūdį. Archyvinių kadrų gausa leidžia Loznicai apeiti įprastus istorinės dokumentikos ribotumus – praeities įvykiai retai būna pakankamai išsamiai dokumentuoti, tad užfiskuoti vaizdai neišvengiamai primena, kiek daug liko už kadro, nes šalia nebuvo kameros, nes ji buvo per toli nuo įvykio, pasukta ne tuo kampu ar ją išjungė keliomis sekundėmis per anksti. Loznicai daugeliu atvejų pavyksta apeiti šiuos trūkumus ir parodyti įvykį kaip nuoseklią sceną be laiko ir erdvės pertrūkių. Tai, kad scenos sumontuotos iš skirtingų žmonių ir greičiausiai skirtinguose archyvuose laikomų kadrų, primena tik nevienoda jų kokybė, kartais šokinėjanti tarp juodai balto ir spalvoto atvaizdo. Tipiška scena parodo į tribūną ateinantį kalbėtoją, visą jo kalbą, kartais iš kelių kampų, ir publikos reakcijas. Ir vis dėlto kaip tik šis išbaigtumas verčia atkreipti dėmesį į konstravimo faktą. Ar tikrai aplodismentai skirti ką tik matytam kalbėtojui? Greičiausiai – bet tegalime tikėti Loznicos etika.
Istorija – reali ar įsivaizduojama – „Misteryje Landsbergyje“ (įtariu, ir Sąjūdyje) užima daugiau vietos nei bet kokios ateities vizijos. Ypač daug energijos – ir juostos – skiriama diskusijoms apie Molotovo-Ribbentropo pakto slaptuosius protokolus: filme matome ilgus liaudies deputatų Maskvoje pasisakymus apie jų egzistavimą ar neegzistavimą, Landsbergio pasakojime jis irgi užima centrinę vietą. Tuo tarpu Sąjūdžio mitinguose, rodos, esminė slinktis yra dainuojamos dainos. Viename iš ankstyvųjų dalyviai dainuoja „Lietuva brangi“ ir kažkas nedrąsiai paklausia – ar galime „Tautišką giesmę“? Netrukus, kitame mitinge, jau giedama ir „Tautiška giesmė“.
Vis dėlto pagrindinė pasakojimą struktūruojanti ašis yra Landsbergio priešprieša su Michailu Gorbačiovu – nauja ir gerokai ambicingesnė nei mums įprasta Landsbergio-Brazausko opozicija. Nors filme nematome tiesioginio jų susitikimo, būtent su paskutiniuoju SSRS vadovu daugiausia polemizuoja pats Landsbergis, būtent su Gorbačiovo istoriniu palikimu Loznica priešina filmo herojaus pasiekimus. Nors paantraštę „Sugriauti blogio imperiją“ prie pavadinimo greičiausiai pridėjo Lietuvos platintojai, būtent tokia yra pagrindinė Loznicos tezė: jog Landsbergis ar, kalbant plačiau, Sąjūdis atsveria ir paneigia paskutiniajam SSRS vadovui priskiriamus nuopelnus. Tą nesubtiliai pabrėžia ir filmo plakatas, ir, tarkim, Sausio 13-osios įvykiams skirtame segmente pabrėžtinai šmėstelinti iškaba, primenanti apie Gorbačiovui skirtą Nobelio taikos premiją – suprask, nepelnytą.
Ir vis dėlto filme brėžiamas kontrastas tarp Gorbačiovo ir Landsbergio ne visada veikia pastarojo naudai. Kadrai iš SSRS vadovo apsilankymo Lietuvoje – su neįmanoma misija įtikinti lietuvius pasilikti Sąjungoje – perteikia jo autentišką charizmą, sugebėjimą betarpiškai bendrauti su netgi jo atžvilgiu priešiškai nusiteikusia publika. Dviprasmiškai galima skaityti ir filmo pavadinimą, kuris taip pat nurodo į Landsbergio-Gorbačiovo antitezę. Susitikime su Lietuvos darbininkais vienas iš jų kreipiasi į Gorbačiovą gospodin, pone – į ką šis atsako ilgu pareiškimu apie tai, kad Sovietų Sąjungoje nėra ir, kol vadovauja jis, nebus ponų. Galima tokį pareiškimą interpretuoti skeptiškai – taip, Sovietų Sąjunga nesugebėjo iki galo įgyvendinti visuomenės be hierarchijų idealo, kuris buvo pasitelkiamas pridengti realioms represijoms. Tačiau ar tai reiškia, kad tai tebuvo ciniškas melas, kurio neverta priimti rimtai ar juo labiau siekti? Landsbergiui (ir galbūt Loznicai), rodos, atrodo būtent taip. Pačiame gale jis yra pristatomas Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje kaip „misteris Landsbergis“ ir šis epizodas užbaigia pagrindinę filmo prasminę arką: nuo okupuotos prie nepriklausomos Lietuvos, nuo Gorbačiovo prie Landsbergio. Tačiau kartu ir nuo „draugo“ prie „misterio“.
Paties Landsbergio siūloma Sovietų Sąjungos prigimties ir problemų analizė neperžengia toliau jo daug kartų girdėtų ištarų: tai buvusi „melo imperija“, komunizmas – „didžiausia žmonijos klaida“, o kompartija – valdžios plėtimo vardan valdžios mechanizmas. Vienas iš esminių jo priekaištų sovietinei sistemai – kad ši visus, su ja nesutinkančius, laikė valstybės priešais. Tai, sutikime, nėra išskirtinis SSRS bruožas, šiai silpnybei pasiduoda daugelis režimų, kai jų hegemonija ima silpti – net ir pats Landsbergis neseniai premjerę nušvilpusius protestuotojus pavadino „jedinstvininkais“, tai yra, dabartinės valstybės priešais. Vis dėlto kalbančio Landsbergio intarpai neužgožia daug įdomesnės dokumentinės medžiagos ir bent filmo pradžioje yra gan reti – jie padažnėja tik vėliau, kai jis ima kalbėti, įdomiau ir mažiau filosofiškai, apie įvykius, kuriuose dalyvavo.
Tautinio projekto ribos
Loznica didžia dalimi tapatinasi su Landsbergio pasakojimu ir jo vizija nepriklausomai Lietuvai. Šioje vizijoje praeitis svarbesnė už ateitį, tautiniai ženklai ir simboliniai gestai svarbesni už praktinę politiką. Nepriklausomybė Landsbergiui ir didelei daliai Sąjūdžio dalyvių buvo konservatyvus etno-nacionalinis projektas, o tai dabartinei save progresyvia laikančiai Lietuvos daliai sunku pripažinti. Ši vizija labiau apeliuoja į tautiškumą nei į demokratiją. Jos laisvė yra laisvė nuo svetimtaučių valdžios ir laisvė būti etnine dauguma savo valstybėje – o ne pilietinės laisvės visiems, net ir tiems, kurie su dauguma nesitapatina. Anuomet apeliacija į nacionalizmą buvo taktinė stiprybė, bet ilgainiui išryškėjo ir kaip rimtas ribotumas. Vienas iš nedaugelio apie šį aspektą kritiškai kalbančių žmonių, Tomas Venclova, prieš dešimtmetį – per praeitą rimtą ekonominę krizę – klausė, iš kur Lietuvoje tiek provincialumo, homofobijos ir ksenofobijos, siauro, netgi su nacizmu flirtuojančio nacionalizmo. Pasak jo, „panašios tendencijos ryškėjo dar Sąjūdžio laikais, nors tada laisvės siekimas buvo toks uždegantis ir patrauklus, kad norėjosi jų nepastebėti“.
„Sovietinė sistema buvo atmesta pirmiausia ar net išimtinai dėl to, kad ji, daugumos nuomone, kėlė mirtiną pavojų tautai“, – tęsia jis. Iš tikrųjų sovietinę sistemą reikėjo atmesti dėl trijų priežasčių, pasak T. Venclovos: ji buvo išsisėmusi kaip ekonominio vystymosi modelis; ji ribojo žodžio ir minties laisvę; ji izoliavo Lietuvą nuo pasaulio. O pačiai tautai negrėsė joks pavojus: lietuvių kalba turėjo oficialų statusą ir visą ją palaikančią institucinę infrastruktūrą, „tradicinė“ tautinė kultūra – kaip ją suvoktų didieji šiandienos patriotai (liaudies šokiai, sutartinės ir austos juostos, rišamos vietoj kaklaraiščio) – ne tik nebuvo slopinama, bet ir skatinama, o Lietuvos administracinėse ribose gyvenanti populiacija niekada nebuvo tokia etniškai gryna kaip vėlyvuoju sovietmečiu. Bene didžiausias paradoksas – kad Lietuvai priklausantis ir lietuviškai kalbantis Vilnius yra didele dalimi Stalino nuopelnas.
Ir vis dėlto, pasak T. Venclovos, tauta – ne demokratija, atvirumas, asmeninės laisvės – tapo Sąjūdžio mobilizacijos varikliu:
Sąjūdžio laikais lengviausia buvo išjudinti mases pabrėžiant tautinį elementą, nes tai nereikalauja gilesnės refleksijos – į tautinius šūkius dauguma reaguoja automatiškai ar beveik automatiškai, tautinė savigarba yra savaime kilnus dalykas. Tų laikų entuziazmas buvo gražus, o sudėtos aukos vertos didelės pagarbos. Bet šiandien regime ir tautinių šūkių išvirkščiąją pusę. Bent penkiasdešimt metų, o gal ir ilgiau (jei turėsime galvoje Antano Smetonos autoritarizmo laikotarpį) Lietuvoje stigo normalios, „sokratiškos“ intelektualios terpės. Žmonės įprato mąstyti vien tautinėmis kategorijomis, prarado norą ir sugebėjimą pripažinti, kad esama kitokių kategorijų, kitokių vertybių – kartais net svarbesnių. Įsivyravo primityvus, nereflektuojantis nacionalizmas – sakyčiau, „strepsiadiškas“ savojo demo kultas, noras įamžinti uždarumą ir provincializmą.
Bjaurias nacionalizmo apraiškas T. Venclova stebėjo 2010 m., bet jos nuo tada niekur nedingo. Šeimos gynimo maršų organizatoriai ir dalyviai akivaizdžiai savo judėjimą modeliuoja pagal Sąjūdžio pavyzdį, mitinguose mojuoja vėliavomis, dainuoja tas pačias dainas, skanduoja tuos pačius šūkius – toks žodynas jiems geriausiai pažįstamas ir jis vis dar efektyviausiai mobilizuoja mases. Savo nepasitenkinimą dabartine valdžia jie taip pat artikuliuoja kaip Sąjūdžio siekių ir idealų išdavystę (ar jie teisūs – atskiras klausimas). Kai Nepriklausomybės dienos iškilmėse Signatarų klubo atstovė perskaitė kalbą, kuri išreiškė šeimos gynimo maršo pozicijas – prieš partnerystės įstatymą, prieš Stambulo konvenciją – „progresyvioji“ visuomenė ją pasmerkė kaip prieštaraujančią šventės dvasiai. Tačiau šis epizodas buvo toks keblus būtent todėl, kad kalba atitiko dalies Kovo 11-osios signatarų, kurių vardu buvo pasakyta, ir dalies nepriklausomybės judėjimo lyderių pažiūras. Kartu ji priminė, kad net ir Ukrainos karo akivaizdoje vidinės Lietuvos priešpriešos – vidinė politika – niekur nedingo.
Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia
Landsbergio palikimas po 1991-ųjų
Turbūt prieštaringiausiu „Misterio Landsbergio“ aspektu daugeliui gali pasirodyti tai, kad filmas visą Lietuvos nepriklausomybės judėjimą sulygina su vienu žmogumi. Jis kuria įspūdį, kad Landsbergis įkūnija kažkokią visuomenės vienybę, kai iš tikrųjų jis yra bene labiausiai ją skaldanti figūra. Landsbergis išties užsitarnavo vietą Lietuvos istorijoje už savo vaidmenį nepriklausomybės judėjime ir ypač lyderystę, parodytą per Sausio 13-osios įvykius; vis dėlto nuo to laiko jis buvo ne vienytojas, o skaldytojas, ne moralinis autoritetas, o smulkmeniškiausios asmeninių ambicijų politikos pavyzdys. Sąjūdžio frakcija Aukščiausioje Taryboje suskilinėjo dar iki 1992-ųjų rinkimų, nemaža dalimi dėl Landsbergio noro ir neįtikėtino talento prisidaryti priešų.
Britų žurnalistas Anatolis Lievenas, stebėjęs Baltijos šalių nepriklausomybės judėjimus ir pateikęs išsamų to meto Lietuvos politikos vaizdą, aprašo Landsbergio radikalėjimą artėjant 1992-ųjų Seimo rinkimams:
Daug svarbesnis veiksnys Landsbergio slinktyje į radikalias [dešiniąsias] pozicijas buvo jo ambicija […] tapti „Tautos Tėvu“ pagal Smetonos modelį – ne tiesiog prezidentu, o nacionaliniu simboliu, kuriuo seks būsimos kartos. Šią ambiciją maitino tiek visiškas Landsbergio susitapatinimas su Lietuvos kultūra, tiek jo neišmatuojama asmeninė tuštybė. To pasekmė buvo augantis priešiškumas tarp buvusių bendražygių, dėl kurio jam teko vis labiau kliautis Sąjūdžio liekanomis ir buvusiais priešais Lietuvos laisvės lygoje, o tai savo ruožtu atstūmė dar daugiau buvusių rėmėjų. Iki 1992-ųjų rugsėjo, Laisvosios Europos radijo Lietuvos skyriaus komentatoriaus žodžiais, Sąjūdis buvo tapęs „priešų darymo mašina“. Šis užburtas ratas atsispindėjo ir Landsbergio retorikoje. Kuo isteriškesnė ji darėsi, tuo daugiau rėmėjų jis neteko centre; ir kuo daugiau rėmėjų jis neteko, tuo isteriškesnė darėsi jo retorika, siekiant pritraukti daugiau balsų dešinėje.
Landsbergio politinėms ambicijoms tašką padėjo nepavykęs 1992-ųjų gegužės referendumas dėl prezidento institucijos atstatymo, kuriuo jis tikėjosi užsitikrinti stiprias prezidentines galias sau. Tų pačių metų rudenį Seimo rinkimuose užtikrintą daugumą laimėjo LDDP – ir tai atspindėjo ne buvusių komunistų, kurie patys buvo nustebinti rezultatų, pergalę, o veikiau rinkėjų nusivylimą Sąjūdžio rietenomis ir reformomis.
Mano kartos žmonės – kurie Sąjūdžio metais buvo maži vaikai ar dar negimę – Landsbergį atsimena ne kaip aktyvų politinį veikėją, o kaip figūrą, pretenduojančią būti „moraliniu autoritetu“, iškilusiu virš politikos. Be to, kad šitokio vaidmens jam niekada nepripažino didžioji Lietuvos visuomenės dalis, jis ir pats niekada nesugebėjo būti vienijančiu, prieštaravimus moderuojančiu balsu. Išties svarbiais ir vertybinio stuburo reikalaujančiais klausimais Landsbergio pozicijos ir pasisakymai dažniausiai būdavo neteisingi ar, geriausiu atveju, suvelti ir beverčiai.
Prisiminkime, kaip 2012-aisiais valstybės lėšomis iš JAV buvo pargabenti Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio, 1941 m. Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovo, palaikai. Tai vienas gėdingesnių mūsų istorijos epizodų, ši vyriausybė kolaboravo su naciais ir yra bent iš dalies atsakinga už Holokaustą Lietuvoje. Tik didžiulio tarptautinio pasipiktinimo dėka Ambrazevičiui nebuvo surengtos valstybinės laidotuvės. Tuometinės vyriausybės atstovai galų gale nusprendė perlaidojimo ceremonijoje nedalyvauti, visgi joje buvo tuometinis Europos Parlamento narys Landsbergis bei dar vienas „moralinis autoritetas“ Valdas Adamkus (apgailėtiną Landsbergio laikyseną Holokausto istorijos klausimu yra aprašęs Dovidas Katzas). Kai ceremoniją – tiksliau, valstybės dalyvavimą joje – viešu laišku sukritikavo 41 visuomenės veikėjas (tarp jų buvo kitas europarlamentaras Leonidas Donskis), Landsbergis atsakė puolimu: „Seniai miręs žmogus kaltinamas, kad buvo toks, koks nebuvo. Įsivaizduoju, ką rašys apie mane. Gal koks kompleksas veikia konkrečiai rašančiuosius, nebūtinai pasirašančiuosius. Lyg iš jo kiltų nervas ir neadekvatūs žodžiai – net faktams. Bet neginčysiu. Gyvename labai sunkų, turbūt lemtingą metą, reikėtų mažiau ardytis dėl vieno sakinio. O 41 piliečio ir jų palikuonių tekstas praleidžia progą nesiardyti.“
Prieš keletą metų, kilus įtampoms dėl dar dviejų kolaboravimu su naciais kaltinamų veikėjų, Jono Noreikos ir Kazio Škirpos, atminimo, o žydų bendruomenei užsiminus, kad jaučiasi nesaugi, Landsbergio indėlis į viešąjį diskursą buvo keistas eilėraštukas. Aiškią poziciją jame perskaityti sunku, visgi žodžiu „žydelka“ Landsbergis tesugebėjo įžeisti žydų bendruomenę. Sulaukęs priekaištų, kad tik dar labiau kursto įtampą, Landsbergis atsakė įprastu kaltinimu „ne aš kurstau, jūs kurstote – ir tarnaujate Kremliui“.
Kai aštriausias Lietuvos visuomenę skaldęs klausimas buvo LGBT+ teisės, Landsbergio lyderystė taip pat buvo nuspėjamai neproduktyvi. Europos Parlamente 2010 m. svarstant vaikų apsaugos nuo lytinio išnaudojimo klausimus, jis sukergė homoseksualumą ir pedofiliją (man nepavyko rasti tikslios citatos, kurioje Landsbergis juos būtų tiesiogiai susiejęs – įtariu, kad tiesiog savo stiliumi sumetė kelias sąvokas į vieną vietą, palikdamas klausytojams patiems ieškoti loginės struktūros. Kalbėjimas ne propozicijomis, o implikacijomis tokiu jautriu klausimu visgi yra savaime kenksmingas). 2012 m. EP svarstant rezoliuciją, kurioje kritikuojamas Lietuvos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos viešosios informacijos įstatymas, Landsbergis pranašavo greitai ateisiant laikus, kai „rūpinsimės heterofobija ir netolerancija būtent heteroseksualams, net jų diskriminacija“. Net kai pačiam Landsbergiui galbūt atrodė, kad jis stoja LGBT+ bendruomenės pusėn – pavyzdžiui, kai 2013 m. pasisakė prieš „Baltic Pride“ eitynių draudimą Gedimino prospekte – jis vis vien sugebėjo spjaudytis chrestomatine homofobija: „Reikia bandyti tartis su eitynių organizatoriais, kad jie nesidarkytų, neišsidirbinėtų, nesistengtų bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį rūbais ar elgesiu, kuris be reikalo siejamas su jų privačia orientacija.“
Pastaraisiais metais Lietuvos visuomenės susiskaldymai kristalizavosi aplink pandemijos ir skiepų klausimus – ir visais atvejais Landsbergis savo intervencijomis tik įpildavo žibalo į ugnį. Ir vis dėlto dalis visuomenės – ši dalis neproporcingai susitelkusi žiniasklaidoje ir viešąjį diskursą formuojančiose klasėse, todėl atrodo daug didesnė, nei iš tiesų yra – jį laiko moraliniu ir intelektiniu autoritetu bei klausia jo nuomonės visais svarbiais einamaisiais klausimais. Įtariu, kad jie nenusivilia ir nenustoja to daryti tik todėl, kad Landsbergio pasisakymai – be įprastų banalybių apie būtinybę išlikti vieningiems (tik nežinia kokiais klausimais), mylėti Lietuvą – nieko realiai nepasako. Dažniausiai tai būna į nuoseklius argumentus nesusisiejanti tautinių ir religinių įvaizdžių mišrainė, kurioje gali įskaityti ką nori – o dar geriau, palinksėti ir pamiršti. Kuo nesuprantamesnės Landsbergio ištaros, tuo gilesnės ir išmintingesnės jos atrodo. Kad ir šių metų Vasario 16-osios kalba, kurią visą citavo ir „pušino“ naujienų portalai: „Vienykitės, pilėnai, puoselėkime savyje išganytojo ramybę ir kankinių atminimą, ir pragaro vartai mūsų nenugalės.“ Kaip tai gali pasiūlyti kokias nors gaires politikai ir praktiniam veiksmui?
Kažkaip Landsbergis sugebėjo tapti mitu, formaliai dar nepalikęs istorinės plotmės – tai yra, nenumiręs. Mūsų dominuojantis viešasis diskursas apie jį, apie Sąjūdį, Lietuvos nepriklausomybės judėjimą ir sovietmetį kalba mitologinėmis kategorijomis. „Misteris Landsbergis sugriovė blogio imperiją“ yra mūsų tautinė mitologija, kurią pateikti istorinei analizei, rodos, net nėra prasmės. Mes kartojame tuos mitus kiekvieną nepriklausomybės dieną, net jei ir žinome, kad faktų jie neatitinka. Juk Sąjūdis išklibino SSRS režimą – o ne Gorbačiovo „glastnost“ ir „perestroikos“ politika, kuri paskatino to paties Sąjūdžio atsiradimą. Juk Baltijos šalių atsiskyrimas buvo lemiamas smūgis, suskaldęs SSRS, – o ne vidinės kovos ir pučas Maskvoje bei Rusijos atsiskyrimas nuo SSRS. Juk amžinas ir natūralus lietuvių tautos, egzistavusios nuo neatmenamų laikų, laisvės siekis suformavo Sąjūdį ir atvedė prie nepriklausomybės – o ne socioekonominės vėlyvojo sovietmečio prieštaros, paskatinusios nacionalizmo stiprėjimą ir įtikinusios dalį SSRS elito (ir Lietuvoje, ir Rusijoje, ir kitose respublikose), kad tautiškumas, o ne aklavietėje atsidūręs socializmas, bus tvirtesnis jų valdymo legitimizacijos pagrindas. Galų gale juk komunizmas žlugo, nes prieštarauja žmogaus prigimčiai, o Sovietų Sąjunga buvo blogio imperija – o ne atsakydamas į konkretaus istorinio laikotarpio kapitalizmo prieštaravimus.
„Misteris Landsbergis“ bus šios mitologijos dalis. Jis pasakoja apie tai, kaip mes šiandien prisimename sovietmetį ir Sąjūdį, o ne kokie jie išties buvo, net jei ir kiekvienas filmo kadras yra istorinis dokumentas.
Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Lūžis“ (Nr. 5, 2022 birželis).
„Europos Parlamente 2010 m. svarstant vaikų apsaugos nuo lytinio išnaudojimo klausimus, jis sukergė homoseksualumą ir pedofiliją“ ir tada „man nepavyko rasti tikslios citatos“ ir „įtariu, kad“.
0 taškų už analizę, bet 10 taškų už atvirumą.
Redakcija, ką mąstote, kai redaguojate tokias vietas?
tekste yra nuoroda https://lgbti-ep.eu/2010/07/01/paedophilia-and-homosexuality-are-linked-say-conservative-meps/ 🙂
Smagu, kai kovojama prieš šiuolaikinius mitus apie Landsbergį, bet kiek daug vietų subjektyvumas yra per mažai išreiškiamas. „Niekam neužkliuvusios skulptūros” pvz. labai neatsakinga ir klaidinga presumpcija.