Viskas, ko šiais metais neparašiau

Įprastai nuo metų gale aplankančių minčių apie asmenines nesėkmes geriausiai padeda naujų planų sudarinėjimas ar vadinamosios „Naujųjų metų rezoliucijos“. Tačiau šįkart tradicijų sergėjimas pasirodė abejotino naudingumo veikla, todėl nutariau jas permąstyti ir surašyti darbus, kurių atlikti per šiuos ir ankstesnius metus taip ir nespėjau. Omeny turiu planuotus, tačiau iki šiol neparašytus įvairius tekstus. Jie lyg šmėklos, kurios vis nemaloniai kuždėdamos primena apie save. Gyvas priekaištas dėl apsileidimo, tinginystės, atidėliojimo, atsakomybės nebuvimo, negebėjimo planuoti laiko ir kitų nuodėmių.

Ar daug tekstų neparašiau? Nemažai. Žemiau surašęs kelis, kuriuos pamenu, mąstau, kad yra dar vienas kitas, kurį veikiausiai pamiršau. Taigi, visai atsitiktine tvarka šis jokiu būdu nebaigtinis sąrašas atrodo maždaug taip:

Pirmiausia į galvą ateina neparašytas tekstas apie tai, kad visa viešai Kauno merui Visvaldui Matijošaičiui išsakyta kritika dėl iki šiol iš Rusijos neiškelto verslo yra šūvis pro šalį. Juk kaltas čia visai ne Kauno mero asmuo, o socialinė ir ekonominė sistema, dar geriau žinoma kapitalizmo vardu. Matijošaičio valdoma „Viči“ niekuo nesiskiria nuo tokių įmonių kaip „Pepsi“, „Philip Morris“ ar „Nestle“. Žmogiškasis godumas ir kapitalo savivalė – tikrieji Putino rėmėjai. Tačiau jie neturi adreso ar savivaldybės pastato, yra sunkiau matomi ir protestuoti prieš juos kur kas kebliau.

Neparašiau ir teksto apie tai, kad daugeliu atvejų Lietuvoje dėl įvairių viešojo sektoriaus problemų turėtume kaltinti ne politikus, o šalies kapitalistus. Galia ir svarbių visuomenę liečiančių sprendimų priėmimas koncentruojasi ne tik šalies Seime, Vyriausybėje ar Prezidentūroje. Galią užsakyti muziką dažnai turi ir tas, kas dalina pinigus degtinės dėžutėse. Lobistine ir / ar korupcine veiklomis jie, jų „sąjungos“, „konfederacijos“ ar „institutai“ siekia savo, o ne viešojo intereso patenkinimo (mažiau surenkamų mokesčių ir mažiau perskirstymo).

Kodėl tuomet dažna analizė ir kritika pameta šiuos galios centrus ir aktorius iš savo akiračio? Ar gražuliai, žemaitaičiai, kalbančios bankų galvos prezidentūroje nėra tik foninis triukšmas dėmesiui nukreipti? Tiesa, Laisvės partijos nariai atvirai deklaruoja savo interesus ir galios pozicijas: „Jeigu ne Laisvės partijos aiški pozicija koalicijoje, tai tuoj čia tų mokesčių būtų prikurta ir pridėliota daugiau. Tai aš vienareikšmiai sakau, kad šiandienai tai yra antra įtakingiausia partija Lietuvoje“, – metų pradžioje teigė vienas žymus partijos narys. Tačiau vargu, ar Laisvės partija yra galutinis „neįvestų mokesčių“ naudos gavėjas.

Negimė ir tekstai kur kas kasdieniškesnėmis temomis. Pavyzdžiui, apie tai, kad geriausios dainos lietuviškos muzikos padangėje yra tos, kurias atliekantieji dainuoja su akcentu (nuo „Hiperbolės“ vokalisto Michailo Garberio iki „Lemon Joy“ Igorio Kofo, SKAMP kolektyvo, Jurgio Didžiulio, Alinos Orlovos, Radžio ir t. t.). Mes nenorim girdėti tik vieno ir vienodo lietuvių kalbos skambesio. Tautinio ir rasinio grynumo apologetai verkia kamputyje.

Identiškas likimas ištiko ir kitą tekstą apie muziką – planuotą straipsnį apie geriausius lietuviškus „darbo klasę“ apdainuojančius kūrinius. Vėlyvuoju sovietmečiu įrašyta Vytauto Kernagio „Santechnikas iš Ukmergės“ ar penkios minutės po nepriklausomybės atgavimo pasirodęs „Pompos“ kūrinys „Viskas tavo bosui“ – tik kelios dainos iš nebūto straipsnio. Jei žinote daugiau tokių kūrinių, palikite nuorodą į juos komentarų skiltyje. Ačiū.

Būta sumanymo rašyti long-read’ą apie tai, kad kiekviena socialinių ir ekonominių santykių vystymosi pakopa turi ją gerai simbolizuojančią discipliną ar profesiją. Pvz., feodalizmas – baudžiauninkų darbu paremtas žemės ūkis, industrializacija – pramonė ir inžinerija, ne į gamybą, o į paslaugas orientuotas kapitalizmas – bankininkystė, start-upai ir algoritmas. Jei modernybėje valdžia ir visuomenė buvo matomos kaip mašinos su savo atskirom dalim (individas – tai, kas yra ne-daloma, šeima – pagrindinė tradicinės visuomenės ląstelė, o visuomenė – įvairių socialinių sluoksnių visuma; valdžios atveju – valdžių padalijimo principas, stabdžių ir atsvarų sistema ir t. t.), tai po modernybės valdžios veikimo principas atitinka programavimo logiką. Patys valdžios atstovai dažnai mini įvairių algoritmų paiešką vienai ar kitai problemai spręsti. Algoritmas – tai ne (stambios gerovės valstybės rankomis atliekamas centrinis) planavimas: norint nutiesti 8 km kelio kur nors mieste ar rajone tereikia gauti finansavimą, patvirtintą pagal vieną ar kitą projektą. Visuomet trumpalaikį ir be tęstinumo.

Neparašiau ir teksto apie marksistinę laisvės sampratą. Apie tai, kodėl laisvė be „lygybės ir brolybės“ yra kaip galva be rankų, kojų ar širdies. Ar apie tai, kodėl man patinka posakis „Laisvė – tai įsisąmonintas būtinumas“.

Dar liko daug neišlieto rašalo apie tai, kuo kairuoliškumas nuo liberalizmo skiriasi kultūrinėje sferoje. Nemaža dalis politikos apžvalgininkų ar „sofos egzpertų“ linkę teigti, kad liberalios ir kairiosios partijos Lietuvoje turėtų sutarti žmogaus teisių klausimais. Taip kuriamas įspūdis, kad skirtumai abiejose stovyklose kultūriniais klausimais iš principo neegzistuoja! O, Karlai!

Žodynėlio rubrikai taip ir liko neparengtas termino PMC (professional-managerial class, „profesionalų-vadybininkų klasė“) paaiškinimas. Įvairūs dešinieji kartais prisimena paskelbti, kad klasė kaip analitinė kategorija yra atgyvena. Juk gyvename poklasinėje visuomenėje („nu o tai, kuriai klasei priskirti IT darbuotoją?“). Kartais, tiesa, pasidomima, kaip gi šalyje laikosi „vidurinioji klasė“, bet tai juk tik naudinga išimtis iš taisyklės, ar ne? Tad norėjosi į vartoseną įnešti terminą apie dar vieną „profesionalų-vadybininkų klasę“, kuri, kontroliuodama gamybos procesus ir užimdama aukštesnes pareigas, nėra nei proletariatas, nei buržuazija. Na, bet apie ją galite pasiklausyti ir truputį daugiau sužinoti kolegų tinklalaidėje. 

Be to, kad neparašiau visų šių tekstų, ligi šiol taip ir neprikalbinau jokio gero draugo ar pažįstamo į lietuvių kalbą išversti puikią libertarinio socializmo dvasia parašytą Oscaro Wilde’o esė „The Soul of Man Under Socialism“ („Žmogaus dvasia socializme“). Galbūt su galimybe vėliau ją išleisti nedidelės, gražiai iliustruotos knygelės pavidalu. 

Lygiai taip pat nutiko su idėja pasinaudojant kitų žmonių laiku ir jėgomis propaguoti žydų Bundo palikimą, versti įvairius tekstus, skirtus jam įamžinti, ir taip ištraukti šią garbingą socialistinę organizaciją iš užmaršties. Problema su aktyvizmu, kaip sakė vienas draugas, yra ta, kad ilgainiui „you run out of other people’s time“ („tau išsenka kitų žmonių laikas“).

Nepakalbinti liko ir kiek įdomesnių dalykų apie sovietmetį pasakyti galintys istorikai. Iki šiol knieti paklausti, kokią reikšmę posovietinei transformacijai turėjo tai, kad, skirtingai nei Lenkijoje ar Vengrijoje, sovietmečiu mūsuose nebuvo jokių autentiškų bandymų reformuoti socializmą. Nebuvo rudeniškų ar pavasariškų kairuoliškų bandymų sukilti prieš sovietus ir kurti socializmą su žmogišku veidu, o ta opozicija, kuri veikė, buvo iš esmės tautinė ir nacionalistinė. Ar ne todėl po 90-ųjų laisvė ir tapatybė(s) mums buvo brangesnė ir svarbesnė nei solidarumas, savitarpio pagalba ir socialinė įvairių visuomenės grupių gerovė?

Norite, kad Karoliui būtų motyvacijos parašyti dar neparašytą tekstą? Spauskite čia:

Visų šių tekstų jūs niekada neturėjote progos perskaityti dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, dėl vidinio įsitikinimo ir troškimo parašyti rimtą, gerą tekstą. Vos ne tokį, kuris vėliau galėtų atgulti į autorinę eseistinių straipsnių rinktinę. Tačiau čia tuoj pat dažnai atslinkdavo mintis, kad tokio teksto parašyti nepavyks, kad tam reikia daugiau pastangų, laiko ir erdvės. Idealiu atveju, kokio nors namuko pušyne, prie ežero, kavos, galybės laiko įvairių šaltinių skaitymui, buvimo off-grid ir, pageidautina, vasaros. 

Dėl abejonės, kad tekstai kažkam yra svarbūs ir kad jie kažką keičia. Galbūt man išties pasiseks parašyti tekstą viena iš aukščiau išvardintų man įdomių temų. Na ir kas? Ar tai nebus tik dar vienas skaitinys ryte „prie kavos“? Jei tekstas turės kokį nors poveikį skaitytojui, kaip apie tai sužinosiu aš? 

Dėl to, kad skaičiau ką nors įdomaus. Kažką, ką vėliau veikiausiai norėsiu išversti ar ko pagrindu būtinai norėsiu parašyti dar vieną svarbų tekstą. 

Dėl perdegimo. Kiek save pamenu, dažnu atveju rašau visuomenei aktualiomis temomis, visad turėdamas omeny kokias nors kokios nors žmonių grupės problemas. Visad turėdamas omeny poreikį rašyti kitaip, šviesti (ir tuo pačiu šviestis pačiam) ir plėsti to, kas pagalvotina, ribas. Juk yra tiek daug tekstų, kurie iš esmės kalba apie tą patį (laisvę, individo atsakomybę, poreikį pakentėti už tautą, sėkmės vaikymąsi ir t. t.). Tačiau vieną dieną kilo klausimas – o kas parašys tekstą apie mane? Gal visi rūpesčio kitais tekstai tebuvo bandymas nurašyti (tiesiogine prasme) savo problemas?

Kortas ant stalo – mano tekstai buvo skirti kitiems. Rašyti man sekėsi mokykloje. Tada rašiau, nes tuo galėjau būti geresnis nei kiti ir savaip atsigriebti už patyčias ir kitą šūdą. Vėliau noras atsigriebti prieš stipresnius virto noru saugoti ginti ir padėti silpnesniems. Mokėjau rašyti ir šį tą žinojau, tad veikiausiai kažkur pasąmonėje kirbėjo mintis – „o kodėl nerašius kitiems, kad jie irgi „suprastų“. 

Už šiuos tekstus veikiausiai derėtų atsiprašyti ir pasibarstyti galvą pelenais. Ne dėl to, kad trūksta žinių, o dėl manymo, kad kitiems reikia neprašytų patarimų ar proto knisimo. Tačiau nei varžytis, nei savanoriškai tarnauti bendram visų labui aš nebenoriu. Ir ne tik dėl to, kad ši susigalvota tarnystė dažnai yra abejotinos naudos. Nesinori pyktis dėl parašytų tekstų, patirti ir imti į širdį minties, kad skaitytojas „ne taip suprato“, ar būti patyčių objektu dėl „rakštimi“ kažkam tapusių gerų tekstų. 

Neberašyti sekasi daug lengviau supratus, kad mano tekstų niekas neprašė, kad be jų aš nebūsiu mažiau įdomus ar vertas gerų dalykų gyvenime. Jei yra kokių nors probleminių temų, atsiras ir jomis pasisakančiųjų. Galbūt atsiras ir skaitytojų, kurie norės tokius autorius remti ir išlaikyti. Jei neatsiras nei vieno, nei kito, gal tuomet tai reiškia, kad gyvename ne taip jau blogai? 

O į negimusių tekstų kapines užsuku ne sielvartui, o atsigręžti, akimi apžvelgti ir „prasieiti“ pro tai, kas kažkada domino, kai bėgau tolyn nuo temų, kurių aptarimo reikėjo man, o ne kažkam kitam.

„Šakomis keliauja voras / Nuo žvakučių vaškas laša / Tyška vaškas ant stalelio / Su vokais neatplėštais“, – skambant „Kardiofonui“, laikas tarti sudie. Mirkite ir ilsėkitės ramybėje, tekstai pamėklės.

Viršelio nuotraukoje – teksto autorius Karolis Dambrauskas. Nuotraukos autorė Monika Žekevičiūtė.