Valdoma moralinė panika: kaip „LRT gynimas“ skurdina demokratiją

Dominuojantis naratyvas yra paprastas ir emocionalus: siūlomos pataisos vaizduojamos kaip tiesioginė grėsmė demokratijai, o bet koks bandymas šį teiginį niuansuoti ar kvestionuoti interpretuojamas kaip abejingumas žodžio laisvei ar net jos išdavystė. Tokia diskurso struktūra veikia ne argumentų, o lojalumo logika. Ji ne tik supaprastina sudėtingą institucinį klausimą iki moralinio šūkio, bet ir uždaro galimybę politiniam mąstymui kaip tokiam.

Šioje schemoje klausimas, ar pataisos yra pagrįstos, perteklinės ar problemiškos, tampa antraeilis. Svarbiausias kriterijus – ne pozicijos turinys, o tai, ar ji atitinka „teisingą“ moralinį atsaką. Būtent čia politinė diskusija transformuojama į vertybinį testą, kuriame nebelieka vietos abejonėms, konfliktui ar argumentuotam nesutikimui.

 

Vadovas ≠ turinys: institucinė realybė ir jos nutylėjimas

Viešojoje erdvėje sąmoningai arba iš inercijos ignoruojamas esminis faktas: LRT generalinis direktorius nėra redakcinio turinio kūrėjas, naujienų darbotvarkės sudarytojas ar kasdienės redakcinės politikos formuotojas. Viešojo transliuotojo veikimas grindžiamas išskaidyta ir daugiasluoksne redakcine struktūra, profesiniais standartais, etikos normomis ir vidiniais autonomijos mechanizmais, kurie sąmoningai sukurti tam, kad apsaugotų turinį nuo tiesioginės politinės ar administracinės įtakos.

Tai reiškia, kad LRT nėra organizacija, kurioje vienas asmuo galėtų „pasukti jungiklį“ ir pakeisti turinio kryptį. Redakcijų savarankiškumas, redaktorių atsakomybė ir profesinės procedūros veikia kaip struktūriniai barjerai prieš individualią vadovo valią. Būtent dėl to viešojo transliuotojo modelis iš esmės skiriasi nuo komercinių žiniasklaidos priemonių ar autoritarinių sistemų, kuriose vadovo sprendimai gali turėti tiesioginį ir greitą poveikį turiniui.

Tai, žinoma, nereiškia, kad vadovo atleidimo procedūros yra politiškai neutralios ar nereikšmingos. Tačiau jų automatinis sutapatinimas su žodžio laisvės suvaržymu yra retorinis šuolis, kuris leidžia apeiti bet kokią rimtą institucinio poveikio analizę. Panikos logikoje nebelieka skirtumo tarp procedūrinio sprendimo ir autoritarinio projekto – abu sujungiami į vieną moralinį pavojų. Tokia supaprastinanti logika ne tik klaidina, bet ir sąmoningai blokuoja diskusiją apie realius, o ne įsivaizduojamus galios mechanizmus.

 

Konsolidacija per moralinį klausimą

Šios moralinės panikos politinė funkcija tampa dar aiškesnė pažvelgus į platesnį politinį lauką. Dešiniosios ir liberalios politinės jėgos Lietuvoje jau kurį laiką susiduria su struktūriniu iššūkiu: jos neturi įtikinamos, mobilizuojančios darbotvarkės socialinės politikos, nelygybės, darbo santykių ar regioninės atskirties klausimais. Šiose srityse jų siūlymai dažnai fragmentiški, technokratiški arba politiškai nepatogūs platesniam visuomenės sluoksniui, ypač už didmiesčių ribų.

Tokia situacija skatina politinį persigrupavimą ne programiniu, o normatyviniu lygmeniu. Vietoje materialių interesų ir jų konflikto į politinį centrą iškeliamos vertybinės kategorijos – laisvė, demokratija, Europa. Tai sąvokos, kurios leidžia mobilizuoti be detalių, kalbėti be įsipareigojimų ir burti aplink save ne per konkrečius sprendimus, o per moralinę tapatybę. Jos funkcionuoja kaip universali kalba, kuriai sunku prieštarauti neprisiimant „neteisingos pusės“ vaidmens.

LRT šiame kontekste tampa ypač patogiu politiniu objektu. Viešasis transliuotojas suvokiamas ne tik kaip žiniasklaidos institucija, bet kaip normatyvinės tvarkos garantas – tam tikro „teisingo“ viešojo kalbėjimo simbolis. Tai leidžia sutelkti miesto vidurinę klasę, kuriai kultūrinis ir vertybinis identitetas dažnai svarbesnis nei socialinės politikos turinys. Kartu tai leidžia išvengti sudėtingų klausimų apie nelygybę, darbą ar viešąsias paslaugas, juos pakeičiant moraliniu konfliktu.

Tokioje schemoje socialdemokratinė valdžia vaizduojama ne kaip politinis oponentas, su kuriuo galima ginčytis dėl programų ar sprendimų, bet kaip potenciali grėsmė demokratijai kaip tokiai. Tai leidžia delegitimuoti ne tik konkrečius jos veiksmus, bet ir pačią teisę veikti politinėje erdvėje. Šis procesas nėra spontaniška pilietinė reakcija. Tai sąmoninga politinė konsolidacija per moralinį klausimą, kurioje interesų konfliktai perrašomi į vertybinę priešpriešą, o politika paverčiama moralinės laikysenos demonstravimu.

 

Depolitizacija per „žodžio laisvę“

Ironiška, bet kuo intensyviau viešojoje erdvėje akcentuojama žodžio laisvė, tuo akivaizdžiau tampa, kad reali politinė analizė apskritai neįvyksta. Kalbėjimas apie LRT vis rečiau siejamas su LRT faktine veikla, programine struktūra ar socialine funkcija. Vietoje to dominuoja deklaratyvus reikalavimas „ginti laisvę“, kuris pats savaime pateikiamas kaip pakankamas politinis veiksmas.

Taip pat lieka neartikuliuota, kaip LRT turinys susijęs su materialiomis galios ir darbo struktūromis, kurios lemia, kieno patirtys laikomos reprezentuotinomis, o kieno – nereikšmingomis. Viešojo transliuotojo vaidmuo čia redukuojamas iki vieno kriterijaus – formalaus nepriklausomumo, tarsi to pakaktų apibrėžti jo politinę ir socialinę funkciją.

Tačiau svarbiausia tai, kad šie klausimai nėra tiesiog pamirštami – jie tampa neįmanomi kelti. Bet koks bandymas perkelti kalbėjimą iš lojalumo deklaracijų į analizės lygmenį rizikuoja būti interpretuotas kaip priešiškas pačiai žodžio laisvės idėjai. Taip laisvė nustoja būti sąlyga mąstyti ir tampa normatyviniu filtru, per kurį sprendžiama, kas apskritai gali būti pasakyta.

Šioje logikoje nebelieka nei ginčo, nei svarstymo. Veikia binarinė schema: arba pritari, arba esi perklasifikuojamas kaip pavojingas – ne todėl, kad tavo argumentai būtų paneigti, bet todėl, kad pats nesutikimas interpretuojamas kaip grėsmė laisvei ir politiniam „teisingumui“. Politinis mąstymas čia ne paneigiamas atvirai – jis pakeičiamas moralinės laikysenos demonstravimu, o viešoji erdvė virsta ne konfliktine politine arena, o lojalumo patvirtinimo mechanizmu.

 

Ironija: „demokratijos gynimas“ kaip demokratijos naikinimas

Čia išryškėja esminis šios situacijos paradoksas. Viešajame diskurse kalbama demokratijos ir žodžio laisvės vardu, tačiau pati šio kalbėjimo forma ima veikti prieš tai, ką ji tariamai gina. Laisvė tampa ne atvira erdve kalbėti, o reikalavimu kalbėti teisingai. Demokratija – ne procesu, kuriame skirtingos pozicijos susiduria, o būsena, kurią reikia saugoti nuo bet kokio trikdymo.

Šioje schemoje nesutikimas nebeveikia kaip mąstymo pradžia. Jis suvokiamas kaip trūkumas – nepakankamas sąmoningumas, neatsakingumas ar pavojingas naivumas. Vietoje klausimo „ką tai reiškia?“ atsiranda klausimas „ar tai leidžiama?“. Taip formuojama norma, kuri apibrėžia ne tik tai, kas sakoma, bet ir tai, kas apskritai laikoma mąstytina.

Tai keičia patį politinio konflikto pobūdį. Jis nebeegzistuoja kaip skirtingų interesų ar interpretacijų susidūrimas. Jis paverčiamas moraliniu nuokrypiu, kurį reikia pataisyti, paaiškinti arba izoliuoti. Tokiu būdu konfliktas ne išsprendžiamas, o panaikinamas, nes jam nepaliekama vietos pasirodyti kaip teisėtam.

Kai politika praranda konfliktą, ji praranda ir savo realybę. Ji tampa moraline administracija, kurioje svarbu ne tai, ką darai ar siūlai, o tai, ar tavo laikysena atitinka nustatytą normą. Demokratija tokiomis sąlygomis ne griūva staiga – ji ištuštėja. Ji išlieka kaip žodis, kaip ritualinė nuoroda, bet nebe kaip gyva praktika.

Tokioje būsenoje demokratija nebereikalauja dalyvavimo, sprendimų ar rizikos. Ji funkcionuoja kaip fonas, kaip teisinga tvarka, kurią reikia palaikyti, bet ne permąstyti. Konfliktas, kuris anksčiau buvo jos gyvybės ženklas, dabar suvokiamas kaip trikdis, kaip grėsmė stabilumui.

Demokratija be konflikto nėra represija tradicine prasme. Ji nepasireiškia draudimais, cenzūra ar atvira prievarta. Priešingai – ji veikia tyliai, per sutikimą, per įprotį, per tai, kas nebekelia klausimų. Ji tampa savaime suprantama ne todėl, kad būtų pasiekta, o todėl, kad nebeleidžiama jos mąstyti kaip probleminės.

Būtent todėl demokratija be konflikto gali būti pavojingesnė nei atvira prievarta.

 

Disciplinuojanti „pilietinė visuomenė“

Pavojingiausia šio proceso dalis yra tai, kad jis vyksta ne per valstybės aparatą, ne per įstatymus ar formalius draudimus, o per tai, kas įprastai vadinama pilietine visuomene. Būtent čia moralinė panika įgyja savo veiksmingiausią formą. Reakcijos į Staselio ir Šedvydžio pozicijas tapo aiškiais šios dinamikos pavyzdžiais, parodančiais, kaip greitai kritiškas ar niuansuotas balsas perkeliamas iš politinio nesutikimo sferos į moralinio nelegitimumo zoną.

Staselio atvejis parodė, kaip net atsargus, procedūrinis ar refleksyvus požiūris į LRT situaciją gali būti interpretuojamas ne kaip diskusijos dalis, o kaip grėsmė. Vietoje polemikos buvo reikalaujama atsistatydinimo, vietoje argumentų – viešas spaudimas ir lojalumo testai. Jo pozicija nebuvo ginčijama turinio lygmeniu; ji buvo delegitimuojama kaip tokia, tarsi pats klausimų kėlimas jau reikštų politinį nusikaltimą.

Ne mažiau iškalbingas yra ir Šedvydžio atvejis. Čia moralinė panika įgavo asmeniškesnę, beveik ritualinę formą. Viešojoje erdvėje jis buvo apipiltas purvais ne tik politinių oponentų, bet ir buvusių artimų draugų, žmonių, kurie save ilgą laiką identifikavo su alternatyvia, „pankiška“, antiautoritarine laikysena. Paradoksalu, tačiau būtent šie veikėjai staiga perėmė griežtą normatyvinę kalbą, nepaliekančią vietos abejonėms ar skirtumams. Antisisteminė „pankiška“ poza čia virto moraline policija, o kadaise deklaruotas maištas – lojalumo reikalavimu.

Ši minia nėra chaotiška. Ji veikia kaip disciplinuojantis mechanizmas, nustatantis, kas gali kalbėti, kokiu tonu ir iš kokios pozicijos. Esminė problema ta, kad ši galia nemato savęs kaip galios. Ji suvokia save kaip „demokratijos gynėją“, todėl jos veiksmai atrodo savaime teisėti ir net morališkai būtini. Būtent todėl ribojimas čia vyksta ne per draudimą, o per gėdinimą, ne per cenzūrą, o per socialinį išstūmimą.

Taip pilietinė visuomenė, kuri teoriškai turėtų riboti politinę galią ir saugoti diskusijos erdvę, ima veikti priešingai – ji perima disciplinavimo funkciją. Galia čia ne primetama iš viršaus, o palaikoma iš vidaus, per tarpusavio kontrolę, ir dėl to tampa ypač sunkiai atpažįstama.

 

GPB gyvuoja tik Jūsų dėka! Prisidėti galite čia 👇

Dėkui!

 

Pabaiga: tikroji grėsmė

LRT įstatymo pataisos gali būti kritikuojamos, ginčijamos ir taisomos. Tai normalu demokratijoje. Tačiau šiandien daug didesnė grėsmė kyla ne iš paties įstatymo, o iš valdytos moralinės panikos, kuri užgožia bet kokią galimybę mąstyti politiškai. Demokratija čia ne tiek puolama, kiek perimama – paverčiama simboline teritorija, kurią reikia ginti nuo klausimų.

Kai politinė diskusija pakeičiama lojalumo patikrinimu, demokratija nustoja būti praktika. Ji tampa ritualu: reikia teisingai pasisakyti, teisingai pasipiktinti, teisingai atsiriboti. Šioje schemoje nebelieka vietos analizei, abejonei ar klaidai. Lieka tik teisinga laikysena ir viešas jos demonstravimas.

Demokratija prasideda ne tada, kai visi sutaria. Ji prasideda tada, kai leidžiama nesutikti ir dėl to nebūti išstumtam. Kai nesutikimas ima atrodyti pavojingas, kai jis traktuojamas kaip grėsmė, o ne kaip politinio gyvenimo forma, demokratija ne žlunga – ji nustoja egzistuoti kaip veiksmas. Ji lieka kaip žodis, kaip etikėtė, kaip savęs pateisinimo kalba.

Todėl šiandien svarbiausias klausimas nėra, ar LRT pakankamai apsaugota nuo valdžios įtakos. Svarbiausias klausimas – ar demokratija dar veikia kaip konflikto erdvė, ar ji jau tapo uždara sistema, kurioje „laisvės gynimas“ naudojamas kaip priemonė neutralizuoti bet kokį politinį antagonizmą. Šiandien laisvė ginama taip, kad niekas nebegalėtų ja naudotis prieš egzistuojančią tvarką. Kai demokratija nebeleidžia konflikto, ji neapsaugo laisvės. Ji ją neutralizuoja.

 

---

Nuotrauka: Eglė Činikė