Kairieji Dešinės fantazijų pasaulyje

Šie protestai, manau, įrodo, kad moralinė panika ir masinė psichozė yra labai naudingi įrankiai formuojant viešąjį diskursą. Kai kalba eina ne apie šį ar tą įstatymą ar jo pakeitimą, bet apie „PAČIĄ MŪSŲ LAISVĘ“, abejonės ir klausimai iškart interpretuojami kaip buvimas „už Žemaitaitį“, o drąsesni sakytų – „darbas Rusijai“. Problema iškeliama anapus politikos ir politiškumo – erdvės, kur galima nesutikti ir diskutuoti. Dabar atėjo laikas „ginti laisvą žodį“ bei „demokratiją“, girdime sakant. Ir nors protestų šalininkai mums vėl baksnoja pirštu į pataisas, taip pat į valdančiųjų bandymus jas priimti skubos tvarka, tikindami, kad dabar jau tikrai „tai gali būti paskutinis kartas“, ar ne tą patį girdėjome ir anksčiau, nuo pat praėjusių metų rudens?

 

„Tai gali būti paskutinis kartas“ 

Pasipriešinimas esamai valdžiai, organizuojamas visuomenininkų ir dešiniosios opozicijos, nuėjo ilgą kelią nuo Andriaus Tapino organizuojamų akcijų „10 minučių tylos“ užpernai lapkritį, piktinantis Remigijaus Žemaitaičio buvimu valdžioje. Po pirmųjų protestų emocijos buvo kiek atslūgusios, bet žurnalistai nepailstamai dirbo, ieškodami nešvarių Gintauto Palucko darbelių ir galiausiai šį bei tą rado. Tai paskatino naują protestų bangą, o tokie aukštai žiniasklaidos vertinami asmenys, kaip Laisvės partijos narys Dainius Žalimas, jau atvirai skelbė apie koalicijos esą vykdomą „valstybės užvaldymą“. Pajutę kraujo skonį, valdžios oponentai aštrino retoriką ir didino spaudimą Paluckui, kuris, galiausiai spaudžiamas ir teisėsaugos tyrimų, atsistatydino. 

Visgi, ši pergalė oponentams nebuvo pakankama, nes valdžioje liko tie patys socialdemokratai, neatsisakę bendradarbiauti su „Nemuno aušra“, o Sauliaus Skvernelio partiją pakeitė LVŽS. Po to vykę protestai, mano galva, buvo jau kuklesni, pasipriešinimas atrodė kiek išsikvėpęs. Visgi, ilgai užtrukęs vyriausybės formavimas, lydimas nemažos dalies dešiniųjų žemo lygio patyčių premjerės Ingos Ruginienės atžvilgiu, galiausiai davė pretekstą oponentams atsigauti, kai socialdemokratai perdavė Kultūros ministeriją „Nemuno aušrai“. Šis neapgalvotas sprendimas įžiebė naujus, platesnius protestus ir suteikė nepasitenkinimui valdančiąja dauguma konkretesnius kontūrus. 

Su nauja vizualine tapatybe ir naujais veidais, pasipriešinimas valdžiai pasiekė naują mastą, o retorika dar labiau paaštrėjo. Negana to, protestai sulaukė kaip niekad daug dėmesio iš žiniasklaidos, ir tas dėmesys atrodė kaip itin sunkiai paslepiamas. Rimti žmonės rimtais veidais tikino mus, kad „sprendžiasi pačios valstybės likimas“, nes jos užvaldymas esą prasideda nuo kultūros; kad „kyla grėsmė pačiai nepriklausomybei“; kad netrukus atsidursime Sakartvelo vietoje. Visgi, po kelių nuotykingų dienų, kada naujasis kultūros ministras Ignotas Adomavičius pademonstravo vienintelį akivaizdžiai turimą talentą – gebėjimą sukelti skandalą vos prasižiojus, – „kultūrininkai“ pasiekė gal net pačių nelauktą pergalę: socialdemokratai atsiėmė ministeriją iš Žemaitaičio partijos. Tuomet protestų judėjimas ėmė kiek stagnuoti, nors ir būta bandymų toliau kelti reikalavimus ir išlikti relevantiškiems.

Tačiau iš dėmesio ir skandalų gyvenantis Žemaitaitis, kartu su LŽVS nariais, pateikė pataisas dėl LRT direktorės atleidimo ir taip suteikė protestų judėjimui naują gyvenimą. Štai čia mes ir atsibundame, gal kiek pamiršę kaip tiksliai čia atsidūrėme.

Galiausiai temperatūra pakilo į naujas aukštumas, o protestai, nepaisant tam tikrų formalių reikalavimų (atšaukti Seimo svarstomas pataisas), įgavo išties egzistencinį pobūdį: arba „atstovėsime“ ir būsime laisvi, arba LRT bus politiškai užvaldyta, o Lietuva neteks laisvos žiniasklaidos. Kaip minėjau, šiame kontekste, protestų šalininkų pastangomis, daugiau nėra galimybių nesutarti, diskutuoti, ar sutikti iš dalies – yra tik pareiga ginti „laisvą žodį“ arba kolaboravimas su „tamsos jėgomis“, t. y. Rusija. Bet dabar ženkime žingsnį atgal.

 

„Valstybė – tai aš?“ 

Sekant dabartinį protestų judėjimą, o ir protestų bei pasipriešinimo valdžiai retoriką Rytų Europoje apskritai, nesunku pastebėti, kad Rytų Europos „progresyvumas“ (kurį suprantu kaip socialinį progresyvumą ir (dažnai) tapatinimąsi su Kaire) yra labai savotiškas. Žiūrint į kultūros protestus ir dabartinius protestus už „laisvą žodį“, susidaro įspūdis, jog protestuojantiems, dažnai net su Kaire save siejantiems meno ir kultūros žmonėms aukščiausias idealas yra Valstybė, idealioji liberali demokratija, kuriai ginti ir saugoti privalo būti dedamos visos pastangos. „Kokios valstybės mes norime?“ – vadinosi paskutinis didelis kultūros protestų renginys. Atsakymo „jokios“ čia būti negali. Radikali meno tradicija, nuo dadaizmo ir siurrealizmo iki 1968-ųjų įvykių, visiškai užmirštama kaip beviltiškai pasenusi ir naivi (tokios mano prielaidos, nes nesu matęs jokios refleksijos apie tai iš mūsų kultūros protestų dalyvių). Visgi, stodami į Valstybės kaip idealo, dabar neva begėdiškai taršomo valdžios nevertų politikų, gynybą, dažnas neatsisako pretenzijų į kairumą ar progresyvumą. 

 

Tai veda prie dar svarbesnio pastebėjimo. Nemažai kairiųjų ar bent save taip vadinančiųjų Lietuvoje gyvena dvigubą gyvenimą: kalbėdami apie pasaulio aktualijas, jie nevengia savęs vadinti marksistais ar anarchistais, cituoti Leniną ar Mao, stipriais žodžiais kritikuoti Vakarų imperializmą ir kolonializmą, taip pat palaikyti pavergtų tautų teisę į ginkluotą pasipriešinimą; tačiau perėję prie Lietuvos reikalų jie balsuoja už Ingridą Šimonytę ir Laisvės partiją, palaiko šauktinių kariuomenę, NATO ir bet ką, kas neva padės „gynybai“, o didžiausią grėsmę šalies viduje mato „vatnikuose“. Šie žmonės ne tik Lietuvos kontekste nesivadovauja tais pačiais principais ir idėjomis, kurias taiko, kalbėdami apie Vakarus – jie apskritai negeba matyti Lietuvos aktualijų kitaip nei per Dešinės primetamas kategorijas. Taip kairieji taikosi prie visuomenės kurioje – taip pat ir per žiniasklaidą – taisykles nustato Dešinė. Visgi, tai nėra taisyklių ar cenzūros, o vaizduotės klausimas: pasaulis, bent jau tas, kuriame gyvename ir dalyvaujame politiniuose procesuose, suprantamas vien per dešiniąsias mąstymo kategorijas.

Taigi, ne kartą tenka matyti žmones, pasaulinio masto klausimais reiškiančius tikrai radikalias idėjas, dalyvaujant kultūros protestuose, nors protestų dešinysis pobūdis buvo gana akivaizdus nuo pat Kultūros asamblėjos priimto teksto. Taip kairieji pila vandenį ant Dešinės malūno ir mainais negauna nieko. Bet ar jie kažko reikalauja, jei savo vaizduotę Lietuvos atveju apriboja „valstybės gynimu“?

 

Nacionalizmas anapus politikos

Nekeista matyti, kad dabartiniai protestai vis labiau įgauna nacionalistinį pobūdį. Nors trispalvės ir himno giedojimas protestuose pastaraisias metais ar net dešimtmečiais dažnai tapatinami su kraštutine Dešine (pvz. nacionalistinėmis eitynėmis per Kovo 11-ąją) ar „antisisteminiais“ veikėjais (ypač „Šeimų maršu“), arba su tokiais renginiais kaip oficialios valstybės šventės ar krepšinio rungtynės, dabartiniai protestai pasitelkia šiuos simbolius ir taip bando išeiti „anapus politikos“. Esą ginamos ne vienos ar kitos grupės (net kultūrininkų protestų atveju) interesai, o pati valstybė. Ir vėlgi, abejonė jai iškilusiu pavojumi jau savaime reiškia išdavystę, panašiai kaip abejojimas Lietuvos nepriklausomybės siekiu Sąjūdžio laikais. 

Ironiška, kad apeliacijos į Sąjūdžio palikimą mūsų politinėje padangėje tradiciškai ateidavo iš kraštutinės Dešinės marginalų (pvz. Vytauto Radžvilo), tad ir skambėdavo gana keistai, turint omeny menką jų įtaką. Vis tik, šios idėjos galutinai palaidoti nesugebėjo net geri du dešimtmečiai tokių mažai kam įdomių bandymų „susigrąžinti valstybę“ ar sugrąžinti „Sąjūdžio Lietuvą“: teisingai „tautišką“, etniškai homogenišką ir harmoningą valstybę be jokių klasinių prieštaravimų – idealizuojamą ir mistifikuojamą šmėklą to, ko niekada ir nebuvo (tai nostalgija ateičiai, kuri „galėjo būti“, kaip sakytų britų medijų teoretikas Markas Fisheris). Priešingai, naujas judėjimas bando apeliuoti į Sąjūdį, netgi į Sausio 13-ąją. Parafrazuojant Marksą, į pirmąjį – kaip tragediją, antrąją – kaip farsą. Tai panašu į  postmodernų spektaklį, kai protestų pažadinta jaunoji karta bando iš naujo „suvaidinti“ istorinius įvykius, kurie jai pasirodo kaip paskutiniai „tikri“ mūsų šalies įvykiai.

Nemanau, kad šis postmodernus protestų už „laisvą žodį“ nacionalizmas yra nekaltas ir savaime suprantamas. Jis ne tik parodo žmogaus sąsają su Valstybe (kaip idealia forma), be kurios žmogus neturi tikros būties; kuriai privalo aukotis, dėl kurios privalo kovoti vos tik „visuomenininkai“ pašaukia. Nacionalizmas jau tapęs aukščiausia vertybe ne tik sinicoms ar kasčiūnams, bet ir liberaliausiems iš liberalų. Fantastiškos „grėsmės“ (ant kiekvieno kampo sutinkamas „valstybės užvaldymas“ ar „penktoji kolona“) palaiko temperatūrą šių pilietiškų varlių puode, kurios netrukus ims giedoti apie tai, kaip gražu „mirti už Tėvynę“.

 

Objektyvumo etalonas? 

Grįžkime prie nacionalinio transliuotojo. Čia reikia pridėti kelias pastabas. Pirmiausia, nacionalinis transliuotojas (ne tik pas mus) atstovauja valdančiosios klasės interesus ir ideologiją. Niekada nebuvo kitaip ir klausimas, ar gali būti, nes visuomeninio transliuotojo funkcija tam tikra prasme yra perteikti vyraujančią ideologiją kaip natūralų gyvenimo foną. Ir ne, Žemaitaitis, tos pačios valdančiosios klasės (ko jis, be abejo, nepripažįsta, kaip ir jo idealas Donaldas Trumpas) paraštės veikėjas, nenori to pakeisti (jis siekia, kad nacionalinis transliuotojas atitiktų jo ideologines nuostatas). Bet to nenori pakeisti ir „laisvo žodžio“ gelbėtojai, nes esama ideologija jiems tinka, o bet kas už jos ribų yra vienas nediferencijuotas „blogis“, kuris, be abejo, „naudingas Rusijai“. Lyg stovint aklinoje tamsoje po žibintu, kai neaišku, kas aplink, išskyrus nedidelį žibinto skleidžiamos šviesos plotą. Kai kurie vadinamieji kairieji palaiko tokį supratimą, nes jų pačių „radikalumas“ tėra edgy liberalizmas. Antraip jie turėtų pripažinti šios schemos keliamą pavojų Kairės perspektyvoms: jei bet kokia alternatyva status quo ir vyriaujančiai ideologijai yra „blogis“, belieka tik labai siauras ruožas leistino reformizmo, mat esamos padėties kvestionavimas laikomas grėsmingu ir „naudingu priešui“. 

Minėtasis „blogis“ dešiniųjų retorikoje tampa vis mažiau apibrėžtas. Mūsų informacinis elitas galiausiai nurašė ir socialdemokratus, nors Lietuvos užsienio politika į valdžią atėjus socialdemokratų vadovaujamai koalicijai nė kiek nepasikeitė, o dėmesys gynybai tik didėja. Štai Palucko laikais gana žinomi žmonės skelbė jį ir jo vadovaujamą vyriausybę „dirbant Rusijai“, o į valdžią atėjus Ruginienei tokie pasisakymai tik sustiprėjo. Sunku nepastebėti labai aiškios protestuojančiųjų prieš valdžią nuostatos: bet kas, išskyrus konservatorius ir abi liberalų partijas yra „vatnikai“. Tad, po to, kai protestuotojai iš esmės pasiekė daugelį savo tikslų – Paluckas atsistatydino, „Nemuno aušra“ buvo atribota nuo Kultūros ministerijos, nestebintų, jei ir kovoje prieš „LRT užvaldymą“ valdžia atsitrauktų, – atrodo, kad tikrasis jų reikalavimas galiausiai yra pirmalaikiai Seimo rinkimai. Tad gal sąžiningiau būtų jų metu tiesiog uždrausti „antivalstybines“ partijas ir palikti tik minėtas tris?

Tačiau visgi, kas gi blogai su nacionaliniu transliuotoju? Problema, manau, netgi ne LRT šališkume, o tame, kad jį atsisakoma pripažinti. 

Girdime pasakymus: nors LRT ir jos generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė nėra idealūs ir nacionaliniam transliuotojui galima turėti priekaištų, bet koalicijos inicijuojamas „politinis užvaldymas“ esą nieko nepagerintų, o dargi pablogintų. Štai Aleksandras Znamerovskis savo komentare kritikuoja LRT bei Garbačiauskaitę-Budrienę, tačiau galiausiai tikina, kad priėmus svarstomas pataisas būtų tik blogiau – esą pasitrauks žurnalistai, naujo generalinio direktoriaus paieškos gali užsitęsti, o žiniasklaidos lygis Lietuvos smuks. Visgi, jis sąmoningai bando susieti LRT kritikus su socialdemokratų palaikytojais ar konkrečių pataisų šalininkais. Znamerovskis kaip ir neabejoja, kad pataisos reikš „užvaldymą“, nors tikslaus mechanizmo kaip vyktų šis „užvaldymas“ jis nepateikia. Bet aš nemanau, kad daugelis kritikuojančiųjų LRT ir šiuos „egzistencinius“ protestus už „pačią laisvę“, yra pasiryžę mirti ant minėtų pataisų gynimo kalno. 

 

 

Čia matome tam tikrą asimetriją. Sakoma, kad „nei dabar viskas gerai, nei politinis užvaldymas padarys geriau“, tačiau vargu ar kas tiki Žemaitaičio gerais ketinimais (nebent jo šalininkai), o štai tuo kad „dabar nėra gerai“ netiki patys protestuojantieji. Išties, dauguma jų, taip pat dauguma žurnalistų, prisidedančių prie protesto, tikrai nemano, kad „dabar nėra gerai“ ir laiko LRT bemaž žiniasklaidos laisvės etalonu. Kaip dažniausiai būna, jie ideologiją įžvelgia kitų veiksmuose, o save mano esant anapus bet kokios ideologijos ir paprasčiausiai dirbant savo darbą. Tad atmetus šias pataisas yra itin naivu tikėtis ir kitų pokyčių LRT. Priešingai, dabar matoma situacija, kai kovos „už laisvą žodį“ kvestionavimas prilyginamas išdavystei, sukuria sąlygas bet kokios kritikos nacionaliniam transliuotojui delegitimizavimui nepriklausomai nuo jos pagrįstumo.

 

„Ir vėl tu su ta savo Palestina“

Čia prieiname prie kitos temos, kurią būtina paminėti Lietuvos žiniasklaidos kontekste – mūsų žurnalistų pozicijos Izraelio vykdomo genocido Gazoje atžvilgiu. Per šį jau daugiau kaip dvejus metus vykstantį genocidą, o ir anksčiau (prisiminkime Shareen Abu Akleh nužudymą 2022 m.), Izraelis sąmoningai taikėsi į žurnalistus Gazoje, okupuotame Vakarų Krante, taip pat Libane ir kitur. Buvo nužudyta daugiau kaip 240 žurnalistų. Visgi, tai netapo pretekstu Lietuvos žurnalistams mobilizuotis ir išreikšti savo solidarumą su taikiniais tapusiais kolegomis.

Pats Izraelio veiksmų per visą šį laikotarpį pateikimas tiek LRT, tiek komercinėje žiniasklaidoje buvo nedviprasmiškai šališkas Izraelio naudai. Bene kiekviena naujiena iš Artimųjų Rytų Lietuvos žiūrovus ir skaitytojus pasiekia forma „Izraelis sako“, „Izraelio kariuomenė praneša“, „Izraelis neigia“; situacija sistemingai nušviečiama iš Izraelio perspektyvos, akcentuojant izraeliečių išgyvenimus, jausmus ir emocijas, kuriant įspūdį, kad tai – „žmonės tokie kaip mes“, o palestiniečius redukuojant į „Hamas valdomos ministerijos“ pateikiamus skaičius, visiškai ignoruojant Izraelio visuomenės mažiau patrauklius elementus, tokius kaip kolonistų („naujakurių“) smurtas Vakarų Krante, kankinimai ar apartheidas. Šis paveikslas – reti pranešimai, įcentrinantys Izraelio perspektyvą, bei kolonistų smurto ir teroro ignoravimas – kartais papildomas nedviprasmiška sionistine propaganda. Būtent šis kontekstas, manau, lemia visuomenėje vyraujantį požiūrį į Izraelio veiksmus. 

Visgi, Znamerovskis mus tikina, kad tokia kairiųjų kritika esą „beveik visuomet remiasi subjektyviu vertinimu“, Edmundas Jakilaitis turįs pilną teisę palaikyti Izraelį (taip pat, matyt, ir aikčioti dėl pranešimų gaviklių Libane sprogdinimo), o kairieji savo elgesiu „niekuo nesiskiria nuo šeimamaršinių aktyvistų – išsirenkamos ir tiražuojamos pavienės antraštės, nepretenduojant į jokią rimtesnę analizę“. Pastarasis palyginimas tęsiamas toliau: pasak Znamerovskio, „pro-palestinietiški aktyvistai siūlo žurnalistams rašyti piktus laiškus, dėl jų požiūriu netinkamų publikacijų“. „Visos pusės, aišku, už savo teisingas idėjas, tad dėl teisingo tikslo, tinka ir bet kokios priemonės“, – kandžiai pastebi autorius. Tačiau, baigdamas šios temos aptarimą, jis pasiremia moksline analize ir pripažįsta, kad įvykių Gazoje pateikimas yra neobjektyvus, ką esą lemia autorinių tekstų trūkumas, konkrečių žurnalistų šališkumas ar istorinių žinių stoka. Problema esą „kompleksinė“, bet LRT generalinė direktorė čia ne prie ko (ar čia irgi rimtos analizės išvados?), nors, štai, jei ji bus atstatydinta, pasitrauks ir daug žurnalistų, o LRT darbas bus paralyžiuotas. 

 

Pats stebiu, kaip mūsų žiniasklaida pateikia informaciją apie Izraelio vykdomą genocidą jau bene dvejus metus ir sunku teiginį, kad „išsirenkamos ir tiražuojamos pavienės antraštės“ priimti kaip nors kitaip nei gaslighting. Sunku sutikti, kad teiginys, jog „Izraelis teigia atakavęs „Hamas“ vadavietę po ligonine Gazoje“ nėra labai objektyvi antraštė yra tiesiog „subjektyvi kritika“. Kontrastas su tuo, kaip žiniasklaida pateikia Rusijos veiksmus invazijos Ukrainoje metu, yra milžiniškas. Taip pat, didelę platformą turintis žurnalistas, kuris mėgaujasi Rusijos dronų smūgiais gyvenamiesiems namams Ukrainoje, neapsigintų sakydamas, kad tai jo „asmeninė nuomonė“, kuriai jis turįs pilną teisę – savo nuomonės dėstyti eteryje jam labai greitai galimybių neliktų. 

Esama daugybės labai konkrečių problemų, tokių kaip klaidingų teiginių skleidimas ar vienpusis informacijos pateikimas ignoruojant kontekstą ir kitus šaltinius. Dėl to turime teisę skųstis ir kritikuoti žurnalistus, nes jų darbas yra informuoti visuomenę kaip galima objektyviau ir jie yra atsakingi už tai, kad Lietuvoje genocidas nėra tokia jau svarbi tema.

Galiausiai, keistai skamba teiginys, kad kritika LRT antraštėms ar turiniui, ar protestai prieš pro-izraelietišką propagandą rašant laiškus yra tolygūs „maršistų“ veiksmams. Daugmaž skamba kaip: „Esi vegetaras? Žinai, kas dar buvo vegetaras? Dailininkas iš Austrijos! Taigi…“ Kažin kokiais duomenimis ar analize remiasi autorius, darydamas tokias į emocijas apeliuojančias paraleles? Jos, matyt, turi atvesti prie išvados – kritikuoti žurnalistų darbą yra blogai, nepaisant kritikos turinio ar pagrįstumo. 

Nors Znamerovskis akcentuoja tai, kad dauguma naujienų Palestinos tema yra agentūrų pranešimai, galima kelti kelis klausimus: ar LRT, nekeisdama nei antraštės, nei teksto (kas kitais atvejais dar ir kaip daroma), neprisiima atsakomybės už savo perpublikuojamus agentūrų pranešimus? Ar agentūrų žurnalistai, verčiantys Izraelio kariuomenės pranešimus spaudai ir pateikiantys juos Lietuvos publikai, neturi kito pasirinkimo – nei nesutikti to daryti, nei bandyti siekti objektyvumo ieškant papildomų šaltinių, nei, galiausiai, pasitraukti iš darbo, verčiančio būti genocido bendrininku? Bet ne vien apie agentūrų pranešimus eina kalba. 

Kartais pasirodo ir tokie „autoriniai tekstai“, kaip antai interviu su naująja Izraelio ambasadore praeitų metų spalį. Minėtas interviu išties suteikė Izraelio ambasadorei sceną skleisti propagandą. Žurnalisto darbas nėra leisti politikui ar diplomatui „išsisakyti“ dėstant akivaizdžiai melagingus teiginius. Primenu, kad pernai LRT.lt pasirodžiusiame Žemaitaičio interviu portalas įdėjo ir fact-checking, tad, regis, įmanoma ir paneigti klaidinančią informaciją. Dar komiškesnė situacija nutiko su Nemiros Pumprickaitės laida „Aštuonkojis“, skirta „Artimiesiems Rytams“ – pati Izraelio ambasada ją pareklamavo. Ką tai sako apie objektyvumą? Neverta pamiršti ir to, kad per pastaruosius metus Izraelio vyriausybė skyrė itin dideles sumas savo „viešiesiems ryšiams“, tad ambasadorės interviu ir Izraelio požiūrio pateikimas matytinas ir platesniame įvaizdžio kūrimo kontekste. Tiesa, pas mus esama užtektinai nuoširdžiai įtikėjusių sionistų, kurie be papildomų raginimų ar paskatinimų talkins Izraeliui kovoje dėl viešosios nuomonės.

 

Svarbūs ir nelabai svarbūs klausimai

Apskritai, keistas jausmas apima matant šiuos protestus (tiek kultūrininkų, tiek dėl „laisvo žodžio“), nes pats esu vienas tų „blogųjų“ pro-palestinietiškų aktyvistų, ne tik gėdinantis savo darbą dirbančius žurnalistus, bet ir dalyvaujantis protestuose prieš Izraelio vykdomą genocidą. Bene visi dalykai, dar neseniai atrodę nepasiekiami Lietuvoje – kaip antai boikotai, platformos nesuteikimas, rėmimo atsisakymas, vieša kultūros ir švietimo įstaigų pozicija oponuojant valdžiai, bendruomenės susitelkimas ir kūrybingi protestai, netgi banner drop nuo tilto – pasirodo yra įmanomi! Pasirodo, netgi valstybės finansavimą gaunančios įstaigos gali su kažkuo nesutikti ar prieš kažką protestuoti. Regis, visą šį laiką trūko ne galimybių, o noro. 

Be abejo, galiu (ir vėl) sulaukti klausimo: „O tai prie ko čia ta Palestina? Čia apie mūsų valstybę kalbam!“ Galiu atsakyti taip: net atmetus tai, jog Izraelio vykdomas genocidas yra didžiausias šių laikų nusikaltimas, šią temą verta vėl ir vėl priminti dėl to, kad tai mūsų valstybė bendradarbiauja su Izraeliu, mūsų kultūros ir švietimo institucijos, įskaitant ypač uoliai palaikančias kultūros protestus, ir toliau stiprina ryšius su juo. Tai yra mūsų reikalas, nes mūsų valdžia, tiek esama, tiek buvusi, mūsų vardu meilinasi genocidą vykdančiai valstybei ir nekantrauja įsigyti ant palestiniečių išbandytų Izraelio ginklų, o mūsų kultūros ir meno institucijos nesibodi Izraelio ambasados finansavimo ir bendrų projektų bei padeda Izraeliui kultūra plauti kruviną mundurą. Kai kalbama ne šiaip apie kažkokias pataisas, o apie „laisvę“ ir „demokratiją“, tokie dvigubi standartai, švelniai tariant, diskredituoja šią emocingą retoriką. 

Vėlgi, girdime raginimus visa tai atidėti į šalį, nes pavojuje esąs pats „laisvas žodis“. Taip teigia Edvardas Šumila, kultūros protestus pristatęs anglakalbei auditorijai. Jo manymu, priekaištai dėl tylėjimo genocido akivaizdoje yra iš esmės teisingi, bet „[š]iandieninė kova turėtų būti matoma kaip transcenduojanti bet kokį ideologinį pasidalinimą; nes šie kiti klausimai gali būti sprendžiami tik santykinai stabilioje politinėje aplinkoje, kuriai dabar iškilęs pavojus“. „Visi šie klausimai bus nušluoti, jei prarasime savo institucijas ir laisvo kalbėjimo galimybę“ – dramatiškai teigia Šumila. Taigi, vėl matome apeliacijas į buvimą „anapus politiškumo“, kur ginama kažkokia abstrakti „laisvė“, pati galimybė laisvai kalbėti įvairiais klausimais, netgi apie genocidą Gazoje. Įdomu, kad autorius kalba apie „mūsų“ institucijas, įsivaizduodamas, kad jos, matyt, atspindi „mūsų“ – tautos ar visuomenės – valią ir interesus. 

 

GPB gyvuoja Jūsų dėka! Prisidėti galite 👇🏽

 

Apskritai, Šumilos straipsnis yra puikus mano aprašytų tendencijų pavyzdys: iš esmės dešinysis naratyvas su kritinės teorijos žargono pabarstukais. Taip dešinioji vaizduotė ir dešinioji darbotvarkė vėl įsiurbia kairiuosius, kurie, eidami į protestą prieš LRT „užvaldymą“, palieka Palestinos klausimą namuose lyg progai netinkamą drabužį, nes jis, kaip ir daugybė kitų klausimų, paprasčiausiai nėra jiems iš tikrųjų svarbus. O kas yra ir nėra svarbu, vėlgi, priklauso nuo politinės vaizduotės, ir ji pas mus yra būtent dešinioji ir Dešinė nustato prioritetus, o kairieji prie jų, nors dažnai nenoriai, taikosi, į juos reaguoja, bando pasiekti kažkokių savo tikslų jų apibrėžtuose rėmuose.    

Kitas klausimas, kurį neva lengva ranka galima atidėti į šalį, yra migrantų padėtis pasienyje: ironiška, kad tą kartą, kai Lietuvos pasienyje valdžia buvo įvedusi nepaprastąją padėtį, sieną su Baltarusiją kertantys migrantai imti atstūminėti atgal, o kiti, jau esantys Lietuvoje, laiką leido koncentracijos stovyklose, didelė dalis šiuo metu susirūpinusiųjų demokratijos išlikimu arba tylėjo, arba tam entuziastingai pritarė. Ši migrantų atstūmimo praktika tebegalioja, liudydama gražų politikos tęstinumą pasikeitus valdžiai, kaip emocijų doriems piliečiams nesukeliantis mūsų demokratijos fonas. Net tada, kai Laurynas Kasčiūnas po Konstitucinio teismo sprendimo pareiškė, jog pažeistų Konstituciją dar kartą, demokratijai pavojus iškilęs, matyt, nebuvo, o vienam dabartinių protestų veidų Karoliui Kaupiniui Kasčiūnas neatrodo keliantis kažkokią grėsmę.

 

Vaikščiojimas per miegus

Tad matome, kad protestai demokratiją ir „laisvą žodį“ suvokia gana siaurai, o gal suvokia labiau kaip aiškinimo nereikalaujančias sąvokas, kurios privalo sukelti emociją, reakciją – kodėl kažko klausi, kai turi kartu su kitais ginti valstybę? Protestai, besiremiantys šiomis mąstymą stabdančiomis formulėmis, siekia sukurti dirbtinę, nacionalistinę vienybės regimybę, turinčią užmaskuoti klasinius skirtumus ir nelygybę visuomenėje. Vienaip ar kitaip, ši vienybė nesiremia ekonominiais ar socialiniais interesais, o bendra ideologija ir bendru ideologiniu atsaku.

Aišku, jog norėti kažko anapus valstybės, svajoti anapus esamos padėties, tikėtis žodžio laisvės anapus „objektyvaus nacionalinio transliuotojo“ yra neįmanoma, jei toliau gyvename dešiniosios vaizduotės pasaulyje, tapatindamiesi su valstybės idealu. Taip kairieji gali tapti tik liberalų ir konservatorių pakeleiviais, pakenčiamais kaip treniruočių partneriai, bet jokiu būdu ne varžovai. Jų toleruotinas vaidmuo yra palaikyti, bet kritikuoti; sutikti, bet ateičiai palikti nesutikimą. O ar ta diena, kai jie pagaliau galės nesutikti ir kritikuoti, kalbėti apie Palestiną, migraciją, nelygybę ateis? Gal kai rinkimus laimės dešinieji? Na, tada kritikai irgi nebus vietos, nes valstybės likimas priklausys nuo valdžios stabilumo… 

Tad nemanau, kad kairieji turi toliau klaidžioti Dešinės fantazijų pasaulyje, sutikdami matyti pasaulį dešiniųjų kategorijomis. Neraginu ir ginti socialdemokratų valdžios, kurią sunku rimtu veidu pavadinti kairiąja ir kuri verta ypač negailestingos kritikos dėl gėdingo bendradarbiavimo su Izraeliu, nors šiuo klausimu Lietuvos politikoje vyrauja nuostabus sutarimas per visą politinį spektrą. Tačiau šiuo metu vykstantys protestai turi būti suprantami atsibudus iš dešiniojo sapno ir sustojus pamąstyti apie šio sapno reikšmę, atsisakant staigiai reaguoti ir pasiduoti moralinei panikai.