Aš esu socialistas iš Ukrainos. Štai kodėl aš priešinuosi Rusijos invazijai

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Rašau iš Ukrainos, kur tarnauju Teritorinėse gynybos pajėgose. Dar prieš metus nebūčiau galėjęs patikėti, kad atsidursiu tokioje situacijoje. Mano, kaip ir milijonų ukrainiečių, gyvenimą aukštyn kojomis apvertė karo chaosas.

Per pastaruosius keturis mėnesius turėjau galimybę sutikti žmonių, kuriuos vargu ar būčiau sutikęs kitomis aplinkybėmis. Kai kurie iš jų iki vasario 24 d. nė negalvojo imtis ginklo, tačiau Rusijos invazija privertė viską mesti ir eiti ginti savo šeimų.

Dažnai kritikuojame Ukrainos valdžios veiksmus ir tai, kaip ji organizuoja gynybą. Tačiau neabejojame būtinybe priešintis ir gerai suprantame, kodėl ir už ką mes kovojame.

Per šiuos mėnesius taip pat stengiausi sekti ir dalyvauti Vakarų kairiųjų diskusijose apie Rusijos ir Ukrainos karą. Ir pagrindinis dalykas, kurį dabar dėl jų jaučiu, yra nuovargis ir nusivylimas. Per ilgai buvome verčiami paneiginėti akivaizdžiai melagingą Rusijos propagandą, per daug laiko praleista aiškinant, kodėl Maskva neturėjo „teisėtų saugumo interesų“ šiam karui, per ilgai aiškinome pagrindinę laisvo tautų apsisprendimo prielaidą, su kuria jau turėtų sutikti bet kuris kairysis.

Bene labiausiai šiuose debatuose stulbina ukrainiečių nuomonės ignoravimas. Kai kuriose kairiųjų diskusijose ukrainiečiai vis dar dažnai pristatomi kaip pasyvios aukos, kurias reikėtų užjausti, arba kaip naciai, kuriuos reikėtų pasmerkti. Tačiau kraštutiniai dešinieji sudaro visišką Ukrainos pasipriešinimo mažumą, o absoliuti ukrainiečių dauguma palaiko pasipriešinimą ir nenori likti pasyviomis aukomis.

Derybos

Pastaraisiais mėnesiais net ir tarp daugelio geranoriškų žmonių pasigirdo vis garsesnių, bet visgi miglotų raginimų pradėti derybas ir konfliktą spręsti diplomatiniu keliu. Bet ką tai iš tiesų reiškia? Ukrainos ir Rusijos derybos vyko kelis mėnesius po invazijos, tačiau jos nesustabdė karo. Prieš tai derybos dėl Donbaso, dalyvaujant prancūzams ir vokiečiams, truko ilgiau nei septynerius metus; tačiau, nepaisant pasirašytų susitarimų ir paliaubų, konfliktas taip ir nebuvo išspręstas. Kita vertus, kare tarp dviejų valstybių net ir pasidavimo sąlygos dažniausiai sprendžiamos prie derybų stalo.

Pats kvietimas diplomatijai nieko nereiškia, jei nekreipiame dėmesio į derybines pozicijas, konkrečias nuolaidas ir šalių norą laikytis pasirašytų susitarimų. Visa tai tiesiogiai priklauso nuo karo veiksmų eigos, kuri savo ruožtu priklauso nuo tarptautinės karinės pagalbos masto. Ir tai gali padėti pasiekti tikrą taiką.

Situacija okupuotose Pietų Ukrainos teritorijose rodo, kad Rusijos kariai bando ten įtvirtinti nuolatines pozicijas, nes jos garantuoja Rusijai sausumos koridorių į Krymą. Šiose teritorijose pagrobtus grūdus Kremlius naudoja  marionetiniams režimams remti, kartu grasindamas visam pasauliui badu ir blokuodamas Ukrainos uostus. Liepos 22 d. Stambule pasirašytą susitarimą dėl Ukrainos grūdų eksporto atblokavimo Rusija pažeidė jau kitą dieną, kai raketomis apšaudė Odesos jūrų prekybos uostą.

Tuo tarpu aukšti Rusijos politikai, pvz., buvęs prezidentas ir dabartinis Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas ar „Roskosmoso“ vadovas Dmitrijus Rogozinas, ir toliau tvirtina, kad Ukraina turi būti sunaikinta. Nėra pagrindo manyti, kad Rusija sustabdys savo teritorinę plėtrą, net jei Kremliui vieną dieną bus naudinga pasirašyti laikinąsias paliaubas.

Kita vertus, 80 proc. ukrainiečių teritorines nuolaidas laiko nepriimtinomis. Okupuotų teritorijų atsisakymas ukrainiečiams reiškia savo bendrapiliečių ir artimųjų išdavystę bei susitaikymą su kasdien okupantų vykdomais grobimais ir kankinimais. Tokiomis sąlygomis parlamentas neratifikuos teritorijų perleidimo, net jei Vakarai privers Ukrainos vyriausybę su tuo sutikti. Tai tik diskredituotų prezidentą Volodymyrą Zelenskį, ir į valdžią grįžtų dar nacionalistiškesnės jėgos, o kraštutiniams dešiniesiems būtų padovanota puiki proga prisitraukti naujų narių.

Zelenskio vyriausybė, žinoma, yra neoliberali. Ukrainos kairieji ir profsąjungiečiai smarkiai priešinosi jo socialinei ir ekonominei politikai. Tačiau karo sąlygomis ir nacionalizmo požiūriu Zelenskis yra nuosaikiausias politikas, koks tik galėjo ateiti į valdžią Ukrainoje po 2014-ųjų Krymo aneksijos ir karo Donbase pradžios.

Taip pat yra buvę ir nesusipratimų dėl su juo susijusių faktų. Pvz., nemažai kas dabar kaltina Zelenskį dėl nacionalistinės kalbos politikos, apribojančios rusų kalbos vartojimą viešojoje erdvėje bei suvaržančios tautinių mažumų teises įvidurinį išsilavinimą. Iš tiesų šie kalbos įstatymai buvo priimti dar praėjusios kadencijos parlamento, ir tik atskiros šių įstatymų nuostatos įsigaliojo po to, kai Zelenskis pradėjo eiti pareigas. Jo vyriausybė ne kartą bandė jas švelninti, bet vis atsitraukdavo po nacionalistų protestų.

Tai įrodo dažni jo kreipimaisi į rusus po invazijos, kvietimas Kremliui derėtis ir pareiškimas, kad Ukrainos kariuomenė nebandys atkovoti Rusijos iki vasario 24 d. kontroliuotų teritorijų, tačiau sieks jas ateityje susigrąžinti diplomatinėmis priemonėmis. Jei Zelenskį pakeistų nacionalistiškesnis politikas, padėtis tik dar pablogėtų.

Vargu ar reikia aiškinti tokios baigties pasekmes. Mūsų vidaus politikoje būtų dar daugiau autoritarizmo, vyrautų revanšistinės nuotaikos, o karas nesibaigtų. Bet kuri nauja vyriausybė į Rusijos teritorijos apšaudymą žvelgtų su entuziazmu. Kraštutinei dešinei įgavus naujų jėgų, mūsų šalis vis giliau nirtų į nacionalizmo ir reakcijos verpetą.

Kadangi mačiau šio karo baisumus, suprantu troškimą, kad jis kuo greičiau pasibaigtų. Iš tiesų, niekas taip nenori jo baigties kaip mes, gyvenantys Ukrainoje. Bet ukrainiečiams taip pat svarbu, kaip konkrečiai šis karas pasibaigs. Karo pradžioje ir aš tikėjausi, kad Rusijos antikarinis judėjimas privers Kremlių nutraukti invaziją. Bet, deja, taip neatsitiko. Šiandien Rusijos antikarinis judėjimas gali paveikti situaciją tik nedidelio masto sabotažais prieš geležinkelius, karines gamyklas ir pan. Kažkas apčiuopiamesnio bus įmanoma tik Rusijai pralaimėjus karą.

Žinoma, tam tikromis aplinkybėmis gali būti tikslinga susitarti dėl ugnies nutraukimo. Tačiau tokios paliaubos būtų tik laikinos. Bet kokia Rusijos sėkmė sustiprintų Vladimiro Putino režimą ir jo reakcines tendencijas. Tai reikštų ne taiką, o dešimtmečius trunkantį nestabilumą, partizaninį karą okupuotose teritorijose ir pasikartojančius susirėmimus ties demarkacijos linija. Tai būtų nelaimė ne tik Ukrainai, bet ir Rusijai, kurioje ilgam įsitvirtintų reakcingos politikos dreifas, o ekonomika kentėtų nuo sankcijų ir jų skaudžių padarinių civiliams.

Todėl karinis Rusijos invazijos sustabdymas yra ir rusų interesas. Tik masinis judėjimas už pokyčius šalies viduje gali atverti galimybę ateityje atkurti stabilius Ukrainos ir Rusijos santykius. Bet jei Putino režimas laimės, ši revoliucija ilgą laiką bus neįmanoma. Nugalėti Rusiją yra būtina dėl pažangių pokyčių Ukrainoje, Rusijoje ir visame posovietiniame pasaulyje.

Ką reiktų daryti socialistams

Verta pripažinti, kad daugiausia dėmesio skyriau dabartinio konflikto vidaus dimensijoms – tiek ukrainiečiams, tiek rusams. Daugelio užsienio kairiųjų diskusijose didžiausias dėmesys skiriamas platesnėms geopolitinėms pasekmėms. Bet, mano nuomone, socialistai, vertindami konfliktą, pirmiausia turėtų atkreipti dėmesį į tiesiogiai jame dalyvaujančius asmenis. Antra, daugelis kairiųjų neįvertina grėsmių, kurias kelia galima Rusijos sėkmė.

Sprendimą priešintis Rusijos okupacijai priėmė ne Joe Bidenas, ne Zelenskis, o Ukrainos žmonės, kurie pirmosiomis invazijos dienomis masiškai sukilo ir išsirikiavo eilėse prie ginklų. Jei Zelenskis tada būtų kapituliavęs, jis tik būtų save diskreditavęs didžiosios visuomenės dalies akyse, o pasipriešinimas būtų tęstas kitu pavidalu, jam vadovautų radikalios nacionalistinės jėgos.

Be to, kaip žurnale „Jacobin“ pažymėjo Volodymyras Artiukhas, Vakarai nenorėjo šio karo. Jungtinės Valstijos nenorėjo problemų Europoje, nes norėjo dėmesį skirti konfrontacijai su Kinija. Dar mažiau šio karo norėjo Vokietija ir Prancūzija. Nors Vašingtonas gausybę kartų pažeidė tarptautinę teisę (mes, kaip ir socialistai visame pasaulyje, niekada nepamiršime, pvz., nusikalstamos invazijos į Iraką), remdamas Ukrainos pasipriešinimą invazijai, jis elgiasi teisingai.

Kalbant istoriniais terminais, karas Ukrainoje yra ne mažiau proxy karas (karas per trečiąsias šalis – vert. past.), nei Vietnamas buvo proxy karas tarp JAV vienoje pusėje ir TSRS bei Kinijos kitoje. Ir vis dėlto tai buvo ir vietnamiečių tautos išsivadavimo nuo JAV karas bei pilietinis karas tarp Šiaurės ir Pietų Vietnamo. Beveik kiekvienas karas yra daugiasluoksnis; jo pobūdis gali keistis jam vykstant. Bet ką tai mums duoda praktikoje?

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

Per Šaltąjį karą internacionalistams nereikėjo garbinti TSRS, kad paremtų vietnamiečių kovą prieš JAV. Ir vargu ar socialistai būtų patarę kairiųjų pažiūrų disidentams Sovietų Sąjungoje priešintis Vietkongo rėmimui. Ar reikėjo nepalaikyti sovietų karinės paramos Vietnamui, nes TSRS nusikalstamai numalšino 1968 m. Prahos pavasarį? Kodėl tuomet, kalbant apie Vakarų paramą Ukrainai, žudikiškos Afganistano ir Irako okupacijos laikomos rimtais kontrargumentais pagalbai?

Užuot žiūrėję į pasaulį kaip į geopolitinių stovyklų darinį, socialistai internacionalistai turi įvertinti kiekvieną konfliktą, remdamiesi darbo žmonių interesais ir jų kova už laisvę ir lygybę. Revoliucionierius Levas Trockis kažkada rašė, kad hipotetiškai, jei savo interesų siekianti fašistinė Italija būtų palaikiusi antikolonijinį sukilimą Alžyre prieš demokratinę Prancūziją, internacionalistai būtų turėję remti Italijos ginklų tiekimą sukilėliams. Skamba visai teisingai, ir tai nesutrukdė jam būti antifašistu.

Vietnamo kova buvo naudinga ne tik Vietnamui; JAV pralaimėjimas turėjo reikšmingą (net jei ir laikiną) atgrasantį poveikį Amerikos imperializmui. Tas pats yra ir su Ukraina. Ką darys Rusija, jei Ukraina bus nugalėta? Kas užkirs kelią Putinui užkariauti Moldovą ar kitas posovietines valstybes?

JAV hegemonija turėjo baisių pasekmių žmonijai ir, laimei, dabar eina į pabaigą. Tačiau JAV viršenybės galas gali reikšti arba perėjimą prie demokratiškesnės ir teisingesnės tarptautinės tvarkos, arba visų karą prieš visus. Tai taip pat gali reikšti grįžimą prie imperialistinių įtakos sferų politikos ir sienų perbraižymo, kaip nutiko ankstesniais amžiais.

Pasaulis taps dar neteisingesniu ir pavojingesniu, jei nevakarietiški imperialistiniai plėšrūnai pasinaudos Amerikos nuosmukiu, kad normalizuotų savo agresyvią politiką. Ukraina ir Sirija yra pavyzdžiai, koks bus „daugiapolis pasaulis“, jei nesumažės nevakarietiško imperializmo apetitas.

Kuo ilgiau tęsis šis siaubingas konfliktas Ukrainoje, tuo labiau gali augti visuomenės nepasitenkinimas Vakarų šalyse dėl ekonominių karo ir sankcijų sunkumų. Kapitalas, kuris nemėgsta prarasti pelno ir nori grįžti prie „verslo kaip įprasta“, gali bandyti išnaudoti šią situaciją. Juo gali pasinaudoti ir dešinieji populistai, kurie yra nieko prieš dalytis įtakos sferomis su Putinu.

Tačiau jei socialistai imtų naudoti šį nepasitenkinimą, reikalaudami mažesnės pagalbos Ukrainai ir mažesnio spaudimo Rusijai, jie atsisakytų solidarumo su engiamaisiais.

——————————————————————————————————————

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Jacobin“, 2022.07.26.

Vertė Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen.

Tarasas Bilousas – Ukrainos istorikas, žurnalo „Commons: Socialinės kritikos žurnalas“ redaktorius ir organizacijos „Socialinis judėjimas“ aktyvistas.

Pagrindinė nuotr. Tarasas Bilousas (šaltinis – „Commons: Socialinės kritikos žurnalas“).