fbpx

Mate Gabicinašvili

Sakartvelo neoliberalizmo kančia

Sakartvelo neoliberalizmo kančia

Paskutinis aspektas, ant kurio dar laikėsi neoliberalizmo inercija, buvo viltis: nuolatinis pažadas, kad jei ne šiandien, tai rytoj bus geriau. Viltis mirė paskutinė, 2019-ųjų lapkritį, kai vienam televizijos interviu Bidzina Ivanišvilis, neoficialus valstybės vadovas ir „Kartvelų svajonės“ pirmininkas, ėmė kalbėti apie „apykaitinę migraciją“, žadėdamas darbus užsienyje vietoj darbų namuose: „Gerai koordinuojant, Sakartvele galėtų būti sukurta 50 tūkstančių darbo vietų… Prireiktų dešimtmečių įdarbinti visus mūsų tėvynėje. Taigi, kad įdarbintume du milijonus kartvelų, lauktume dešimtmečius. Galime derėtis su labiau išsivysčiusiomis Europos valstybėmis… kad užpildytume spragas, kurias turi europiečiai. Europiečiai turi darbų, tačiau jiems trūksta darbo jėgos, o mes neturime darbų.“

Stok į vadybą

Stok į vadybą

Dešimtojo dešimtmečio pabaigoje buvo populiaru šaipytis iš vadybos mokslo. Vokietijoje teisininkai vairuoja taksi, juokaudavo tariami Vokietijos žinovai, o štai Lietuvoje vadybininkai tuoj turės stovėti parduotuvių kasose – toks jų perteklius. Kaip sovietiniais laikais prie įvairių profesijų būdavo pridedamas titulas „inžinierius (-ė)“, taip nepriklausomybės pradžioje darbai aplipo „vadybininko (-ės)“ etiketėmis. „Netrukus valytoja bus pervadinta šluotos vadybininke“, – užaugau klausydamasi tokio sarkazmo. O kas, jeigu jų kritikos objektai pataikė į dešimtuką ir vadyba iš tiesų yra vienintelis rinkos vertinamas gebėjimas?

Neoliberalios ekonomikos derlius: tautiniai Rytų Europos oligarchai tręšiami ES subsidijomis

Neoliberalios ekonomikos derlius: tautiniai Rytų Europos oligarchai tręšiami ES subsidijomis

Visi girdime apie šių laikų politinę dramą Rytų Europoje: iš vienos pusės stovi liberalioji Europos Sąjunga, iš kitos – konservatyvūs, tautinius interesus atstovaujantys lyderiai. Šiame kultūrinių vertybių konflikte vieni gina „iškrypusios vakarų ideologijos“ prislėgtas tautas, o kiti skleidžia demokratijos ir žmogaus teisių idėjas priešindamiesi tamsuoliškai neapykantai ir autoritarizmui. Ir kas galėtų pagalvoti, kad aršiausi „Briuselio” priešininkai yra kasmet remiami dosniomis ES subsidijomis?

Ar tau kyla klausimas, kodėl visi sujudo dėl klimato?

Ar tau kyla klausimas, kodėl visi sujudo dėl klimato?

Klimato krizė vyksta jau dabar – tai nėra mokslinė fantastika ar sąmokslo teorija. Nelaimei, aiškūs duomenys ir nauja informacija nepatenka į pirmuosius puslapius Lietuvos populiariojoje žiniasklaidoje, o tiksliau – prasmenga po bulvariniais skaitalais. Vienas iš dalykų, kurių reikalauja „Extinction Rebellion“ judėjimas, gimęs Jungtinėje Karalystėje 2018 metų rudenį, pagreitį įgavęs 2019 m. balandį, yra „sakyti tiesą“ („tell the truth“). Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad reikalaujama šalių vyriausybių įsipareigoti pripažinti klimato krizę vykstant ir tinkamai apie tai informuoti visuomenę.

Apmokestintų šypsenų kAPPitalizmas

Apmokestintų šypsenų kAPPitalizmas

Vietinėje startuolių rinkoje neseniai sužibo jau spėta apkalbėti naujovė – „daug žadanti“ programėlė „HumansApp“, veikianti taip, kad už tam tikrą pinigų sumą gali nustatytą laiką kvosti pasirinktą influencerį, visuomenininką, kūrybininką ir kitas einamąsias nūdienos tapatybes, pritinkamas šiam reikalui.

LGBT – Lietuvoje Griūva Buržuazinė Tikrovė

LGBT – Lietuvoje Griūva Buržuazinė Tikrovė

When did you ever see a fag fight back?… Now, times were a-changin’. Tuesday night was the last night for bullshit… Predominantly, the theme [w]as, „this shit has got to stop!

—anonymous Stonewall riots participant

Kada matei, kad pyderas priešintųsi?.. Dabar laikai keičias. Antradienio naktį baigėsi pakanta nesąmonėms… Pagrindinė mintis buvo, kad „šitas šūdas turi liautis!“

—neįvardinta Stonewallo riaušių dalyvė

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (2 dalis)

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (2 dalis)

Lietuvoje, kaip ir kitose posovietinėse šalyse, klasinių santykių analizė buvo ir tebėra demonizuojama, siejama su „atgyvenusia Sovietų Sąjungos retorika“. Paradoksalu, bet dabartinė diskusija apie socialinę nelygybę yra ne tik ribota, bet ir dalinai paveldėta iš Sovietų Sąjungoje naudotos socialinių mokslų teorijos. Joje socialinė nelygybė suprantama tik per pajamų ir turto prizmę, o galios ir išnaudojimo santykiai lieka nepastebėti.

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (1 dalis)

Socialinė nelygybė: kaip išvengiama nepatogių klausimų (1 dalis)

Po 2008 m. finansinės krizės auganti socialinė nelygybė tapo vis svarbesne viešų diskusijų ir politikos tema ir, neabejotinai, ji yra svarbi artėjančių prezidento rinkimų debatuose. Tačiau viešose diskusijose, net tarp politiškai oponuojančių pusių, retai kada peržengiamos tam tikros ribos – nelygybė suprantama tik kaip pajamų ir turto problema, tuo tarpu kalbos apie išnaudojimą ir klasę lieka tabu. Kodėl vengiama kalbėti apie klasę ir kaip tai įtakoja politiką?

Kam reikėjo pūsti švilpuką

Kam reikėjo pūsti švilpuką

Kai galia supyksta, ji puola. Puolimui naudoja visus savo turimus įrankius – pirmiausia žiniasklaidą – ir puola staigiai, įnirtingai ir visais frontais. Taip stipriai, kad atrodytų, jog tai visai ne puolimas – juk negali visas pasaulis būti susimokęs prieš vieną žmogų? Puolimo tikslas yra įtikinti pasaulį tą vieną žmogų niekinti, nes tada niekas taip rimtai nebežiūrės ir į tai, ką paviešina jo įkurta platforma „Wikileaks“. Neapsigaukime.

Videožaidimų pramonės spindesys, skurdas, profsąjungos ir gundymo politika

Videožaidimų pramonės spindesys, skurdas, profsąjungos ir gundymo politika

Pramogų pramonėje maždaug prieš dešimtmetį įvyko rokiruotė, kuri vis dar retai pastebima „plačiojoje visuomenėje“. Žiniasklaida jau keleri metai skelbia, kad videožaidimai bendromis pajamomis smarkiai lenkia muzikos ir filmų pardavimus. Štai 2017 m. videožaidimams pasaulis išleido 92 mlrd. JAV dolerių, t. y. daugiau nei filmams (62 mlrd. dolerių) ir muzikos įrašams (18 mlrd.) kartu sudėjus.