Pasipriešinimo balsai iš Lenkijos: kova prieš „turtų ir altoriaus“ sąjungą

Šio straipsnio garso įrašo galite klausyti čia:

Kaip pasipriešinimas prieš abortų uždraudimą tapo masiniu judėjimu, kuriančiu politinę atsvarą bažnyčiai ir dešiniajai nacionalistinei jėgai Lenkijoje? Ar nepasitenkinimas kilo tik dėl abortų klausimo? Su kokiais iššūkiais susiduriama ir kokia kryptimi judėjimas gali vystytis? Nepasitenkindamas gana siaura Lenkijos protestų apžvalga Lietuvoje ir ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, pradėjau skaityti interviu su judėjimo organizatorėmis ir dalyvėmis. 

Pirmiausia aptarsiu moterų judėjimo reikšmę Lenkijos regionuose. Su kokiais iššūkiais susiduria mažų miestelių gyventojos protestuodamos už savo teises? Kaip reaguoja bažnyčia ir vietiniai politikai? Į šiuos klausimus bandysiu atsakyti remdamasis 2018 m. atliktu tyrimu, kuriame buvo apklaustos beveik šimtas 2016-ųjų metų Juodųjų protestų organizatorių iš mažų miestelių. Antrajame skyriuje analizuosiu judėjimo keliamus socialinius reikalavimus – 2016-ųjų ir 2020-ųjų metų protestai kilo dėl reprodukcinių teisių suvaržymo, bet pastarųjų metų mobilizacijos pasižymėjo išsiplėtusia kritika ne tik valdančiajai partijai, bet ir pačiai ekonominei sistemai. Kovojama ne tik už moterų „teisę apsispręsti“ – akcentuojama ir bendra socialinė gerovė, reikalaujama, kad būtų plečiamos viešosios sveikatos ir rūpybos paslaugos, keliamas dirbančiųjų pragyvenimo lygis. Straipsnio pabaigoje noriu atkreipti dėmesį, kad šie socialiniai reikalavimai yra tiek pat svarbūs Lietuvoje – deja, bet iki šiol vietinių aktyvisčių ir žiniasklaidos dėmesys liko apribotas abortų klausimo ir individualių teisių suvokimo, kas neleido plėtoti diskusijų už vertybinių pozicijų priešpriešos.

Šiuolaikiniai viduramžiai Lenkijoje: šnipinėjantys tikybos mokytojai ir ritualinis protestuotojų gėdinimas

Pradėkime nuo vieno iš svarbiausių šių protestų aspektų – pasklidimo po mažus miestelius. Pasak 2018 m. atlikto tyrimo, tarp 2016 m. Juodųjų protestų organizatorių tik kiek daugiau nei ketvirtadalis nurodė gyvenančios didžiuosiuose miestuose, dar ketvirtadalis nurodė gyvenančios maždaug Kauno dydžio miestuose, o likusios – mažesniuose miesteliuose.[2] Toliau apžvelgsiu šiame tyrime pateikiamus interviu su Juodųjų protestų organizatorėmis iš mažesniųjų miestelių. Apie šių metų protestus detalesnių tyrimų kol kas nepavyko rasti. Tačiau galima nuspėti, kad tiek dalyvių, tiek protestų geografija tik dar labiau išsiplėtė.

Jeigu miestuose dominuoja liberalesnės pažiūros, tai mažieji miesteliai ir regionai yra pagrindinė dešiniųjų galios ašis – iš čia gaunama didžioji dalis partijos „Teisė ir Teisingumas“ balsų, atsveriančių miesto gyventojų progresyvesnę politiką. Taip pat šiuose miesteliuose geriausiai atsiskleidžia Lenkijai būdingas ypač artimas bažnyčios, politinio ir ekonominio elito bendradarbiavimas. Kaip viena iš aktyvisčių pažymi, mažų miestų gyventojams ekonominė priklausomybė yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl vengiama įsitraukti į aktyvesnį politinį veiksmą – darbų nedaug, o stabilesnės pozicijos egzistuoja dažniausiai tik viešajame sektoriuje, kuriame ypač svarbu turėti „nepriekaištingą“ politinę istoriją. Ši aktyvistė trumpai pristato situaciją savo miestelyje:

Čia yra Pakarpatė, beveik Bieszczady (Lenkijos pietryčių regionai). Yra dvi didesnės gamyklos, miesto rotušė, vietinės socialinės pašalpos ir paramos bei mokesčių įstaigos. Visa tai priklauso nuo valstybinio biudžeto. Ir kažkaip jos [įstaigos] yra priklausomos nuo mero, o jis yra iš PiS [„Teisės ir Teisingumo“ partija], taigi yra žinoma, kad jis turi platų „įtakos“ spektrą. Jis gali „sulėtinti“ žmonių karjeras, nes tai jau nutiko tiek daug kartų, kad jis išmetė žmones, kurie neatitiko jo pasaulėžiūros, jie turėjo kitokią nuomonę ar priešinosi jam. Ir žmonės žino, kad jis tai gali padaryti. Ir žmonės galvoja: „aš turiu namus, turiu darbą, kodėl aš turėčiau kišti savo snapą lauk?“[3]

Tokia situacija tikrai nėra išskirtinė Lenkijai ir panašių pavyzdžių galima rasti Lietuvos regionuose. Visgi nuostabą kelia šalia šio ekonominio pavergimo egzistuojančios bažnytinės galios mastas. Viena iš aktyvisčių pasakoja apie savo nedidelio miestelio realybę – „Vienos mokyklos pedagogė man pasakojo, kad tikybos mokytojai šnipinėja savo kolegas, informuoja kunigą, o kunigas nueina pas merą ir pasako, kad tas ir tas mokytojas turi problemų su politiniu korektiškumu, ir kad jis ar ji turi būti atleistas.“[4] Tarp miestelių kunigų ir merų dažnai egzistuoja tokie artimi santykiai, kad, pasak kai kurių aktyvisčių, XVI amžiuje parašyta lenkų literatūros pradininku laikomo Mikołaj Rej knyga „Trumpas pono, kaimo vadovo ir klebono pokalbis“ iki šiol puikiai iliustruoja šiandieninę miestelių realybę – šventą „altoriaus“ ir „turtų“ sąjungą.

Kartais šie santykiai atsiskleidžia komiškai, pavyzdžiui, viena moteris pasakoja istoriją, kaip buvo dingęs miestelio meras – paaiškėjo, kad meras sulaukė grasinimų ir kažkur slepiasi. Policija jo niekaip negalėjo rasti – nei tėvai, nei savivaldybės darbuotojais nežinojo kur jis yra, ir tik vienintelis klebonas žinojo, kur slapstosi miestelio meras.[5] Tačiau protestuoti išdrįsusiems žmonėms klebonų neretai tenka „pasisaugoti“. Viena iš aktyvisčių prisimena, kaip po protesto buvo viešai pasmerkta bažnytinėse apeigose:

Kai buvo švenčiamas Juodasis Penktadienis, buvo laikomos mišios už mus. Aš turiu vaizdo įrašą, kuriame galima išgirsti, kad tos merginos, kurios eina į gatves, yra Hitlerio dukros, šėtono draugės. Po visų šių mums skirtų epitetų buvo laikomos dvasinės apeigos „negimusio kūdikio įvaikinimui“. Ir po šio susirinkimo mano dukra grįžo ir sako: „Mama, ar girdėjai? Jie kalbėjo apie tave“.[6]

Nenuostabu, kad daugelis aktyvisčių kaip pagrindinę problemą įvardija žmonių baimę įsitraukti ar netgi paprasčiausiai išreikšti palaikymą. Bandydamos peržengti šią baimę jos ieško tam tikrų kompromisų – kitaip formuluoja teiginius, sušvelnina iš miestų „ateinančią“ politinę retoriką. Dažnai protestai yra pristatomi „vengiant politikavimo“, teigiama, kad tai akcijos už „žmogaus orumą“ – taip lyg bandoma išvengti tiesioginių sąsajų su partine politika ir iš to kylančių anksčiau minėtų grėsmių asmeniniam išgyvenimui.

---

Patinka straipsnis? Galite padėkoti čia

---

Vertinant šių protestų reikšmę reikia suprasti, kokiomis sudėtingomis sąlygomis veikė daugelis protestuotojų ir kokį potencialiai didelį išsilaisvinimo postūmį gali turėti pastarųjų metų masiniai sukilimai. Jau po 2016 m. protestų daugelis moterų apklausoje pažymėjo, kad jaučiasi atradusios naujų bendražygių, nusikračiusios ilgą laiką slėgusios tylos, neleidusios kalbėti apie bažnyčios ir turtingųjų korupciją, taip pat apie įsisenėjusias viduramžiškas lyčių normas, pagal kurias moteris privalo sėdėti namie, „tylėti“ ir „nesikišti“ į vyriškus reikalus, t.y. į viešąjį gyvenimą. Anot aktyvistes apklaususių sociologų, bendriausia šių moterų motyvacija įsitraukti į protestus buvo ne tiek abortų klausimas, bet tam tikros bendresnės asmeninės laisvės siekis – noras nepriklausyti nuo vyrų, valdžios ar bažnyčios. Vienos moterys nurodė, kad valdžios siekis pilnai uždrausti abortus buvo „paskutinis lašas“, o kitos, kad šis įvykis joms „atvėrė akis“.

Beveik visos protestus organizavusios moterys nurodė, kad naujai susiformavę žmonių tinklai suteikė jausmą, kad jos turi įtaką Lenkijos politinei situacijai.[7] Galima spėti, kad šiais metais dar labiau išaugę protestai toliau skatino mažesniųjų miestelių gyventojų aktyvumą kuriant vietinę atsvarą bažnyčios ir valdžios galiai. Jau 2018 m. rinkimuose buvo jaučiama Juodųjų protestų įtaka – rinkimų sąrašuose atsirado žymiai daugiau moterų. Tos, kurios organizavosi prieš abortų draudimą, pradėjo aktyviau dalyvauti vietiniame ir visos Lenkijos politiniame gyvenime, reikštis kitose politikos sferose, kaip, pavyzdžiui, ekologija, socialinė parama, švietimas.

Socialiniai reikalavimai ir naujoji „pilietinė“ visuomenė

Vienas iš mane dominusių klausimų – kaip dirbančiųjų organizacijos yra įsitraukusios į dabartinius protestus. Deja, bet paliudijimų apie aktyvų visą Lenkiją apimantį profesinių sąjungų dalyvavimą neradau. Viena iš didžiausių profesinių sąjungų „Solidarumas“ protestų metu kartu su neonacių grupuotėmis palaikė neoficialiu Lenkijos vadovu vadinamo Jarosławo Kaczyńskio kvietimą „saugoti bažnyčias“ nuo vandalizmo.[8] Protestuose aktyviausiai organizuojasi sindikalistinė profsąjunga Inicjatywa Procownicza [„Darbuotojų iniciatyva“], kuri šiuo metu rengia streikus Vroclave ir Poznanėje įsikūrusiuose Amazon sandėliuose.[9]

Šių metų protestai skiriasi nuo 2016 m. ne tik dalyvaujančiųjų skaičiumi – stipriai išsiplėtęs ir reikalavimų sąrašas. Reikalaujama ne tik pilnai įteisinti abortus, bet ir garantuoti didesnes socialines teises, didinti finansavimą viešajam sektoriui, gerinti darbo sąlygas. Nuo pat 2016 m. dalis aktyvisčių siekė išplėsti moterų teisių sąvoką, agituodamos už ekonominę nepriklausomybę kaip neatsiejamą moterų teisių aspektą.[10] 2018 m. kovą buvo surengtas pirmasis „Socialinis Moterų Kongresas“, kurį inicijavo slaugytojų ir kultūros darbuotojų profesinės sąjungos, taip pat nuomininkų teises ginanti asociacija. Šiuo kongresu siekta sukurti atsvarą liberaliam „Moterų Kongresui“, kuriame moterų judėjimo pergalės asocijuojamos su elito atstovėmis – verslininkėmis ir žymiomis politikėmis.

Dabartinį moterų judėjimą taip pat nereikėtų laikyti vienalyčiu. Pavyzdžiui, Visos Lenkijos Moterų Streiko OSK [Ogólnopolski Strajk Kobiet] centrinio komiteto lyderės yra kritikuojamos dėl to, kad vangiai kalba apie socialines teises. Spalio 27 d. buvo paskelbti judėjimo reikalavimai, tačiau Inicjatywa Procownicza pažymi, kad šiuose reikalavimuose ekonominės ir socialinės teisės buvo nustumtos į antrą planą. Anot profsąjungos, reikalavimuose neatsirado vietos nei nestabilaus darbo, nei socialinio būsto problemoms – temoms, kurias aiškiai iškėlė pačios profsąjungos: 

OSK socialinių ir ekonominių reikalavimų supriešinimas su kitais reikalavimais mus nuvilia. Akivaizdu, kad jie laikomi mažiau svarbiais nei politiniai ir reprodukciniai reikalavimai. Ir svarbiausia, jie yra labai menki. Atrodo, kad stipriausias reikalavimas, tai užtikrinti vienodą atlyginimą nepriklausomai nuo lyties. Bet klausimas, kaip suprasti tokią lygybę? Atotrūkis tarp vyrų ir moterų atlyginimo tose pačiose pozicijose jau dabar nėra labai didelis.[11]

Anot Inicjatywa Procownicza organizatorės Magdos Malinowskos, liberalios partijos siekia pasinaudoti protestais telkdamos pasipriešinimą į kovą prieš valdančiąją partiją. Bet liberalioms opozicinėms partijoms tenka „atsakyti“ už savo valdymo metus, per kuriuos jos nesiėmė vykdyti jokių pokyčių: „daugelis moterų gatvėse sako, kad senasis politinis elitas, 30 metų tenkinęsis apribotais abortais, iš tikrųjų nenori jokių rimtų pokyčių, o paprasčiausio valdžios „galvų“ pasikeitimo.“[12] Prisimenamas ne tik valdžios pataikavimas bažnyčiai, bet ir nuolatinis viešųjų paslaugų privatizavimas. Anot Malinowskos, atsakomybę už dabartinę moterų padėtį Lenkijoje turi prisiimti ne tik „Teisė ir Teisingumas“, bet ir kitos, anksčiau šalį valdžiusios partijos:

Nuo 1990 iki 2005 m. valstybinių darželių skaičius sumažėjo 38 proc., lopšelių – 74 proc., popamokinę veiklą lankančių vaikų procentas sumažėjo nuo 50 proc. (pradinėse mokyklose) ir 70 proc. (vidurinėse mokyklose) iki 10 proc. Valstybė, vengdama pareigos rūpintis pagyvenusiais žmonėmis ir vaikais, ją užkrauna ant moterų pečių. Tuo pačiu praradus ar sumažinus darbo užmokestį ir išaugus pragyvenimo kainoms vėl atgimė ankstesniųjų laikų vyro valdoma patriarchalinė šeimos forma.[13]

2015 m. išrinkta partija „Teisė ir teisingumas“ paskelbė „karą“ liberaliam žmogaus teisių ir lygybės diskursui, dešiniųjų įvardijamam kaip „genderistinė ideologija“. Ši partija sugebėjo užvaldyti žiniasklaidą, savo naudai pakeisti teismų sistemą, tvirtindama, kad gina tikrąsias lenkiškas vertybes – krikščionišką kultūrą ir „tradicinę“ šeimą. Anot Vidurio Europos Universiteto doktorantės Mariannos Szczygielskos, Jarosław Kaczyński vadovaujamos partijos vienu iš pagrindinių „minkštosios“ galios priemonių tapo naujai formuojama „pilietinė visuomenė“.[14] Ankstesnių sekuliarių nevyriausybinių organizacijų finansavimas buvo nutrauktas (dažnai argumentuojant, kad šios gina tik „mažumų“, pvz., tik moterų, teises) ir jų vietoje iškilo nauji religiniai dešiniųjų fondai ir asociacijos, kurios žiniasklaidoje tapo nauju pilietiniu balsu, aktyviai remiančiu valdančiąją partiją, siūlančiu naujus įstatymus, dažniausiai nukreiptus prieš moterų ir LGBT teises. Pasiūlymai riboti moterų teises pirmiausia pasirodydavo kaip šių „pilietinių“ organizacijų iniciatyva, kurią vėliau perimdavo valdanti „Teisės ir Teisingumo“ partija.

Viena iš tokių liūdnai pagarsėjusių organizacijų, tai Ordo Iuris institutas –  šis dešiniųjų think-tank’as buvo atsakingas už 2016 ir 2017 m. parengtus įstatymus dėl pilno abortų uždraudimo ir įtakojo šių metų konstitucinio teismo išaiškinimą. Šią organizaciją 2013 m. įkūrė Petro Skargos institutas – tai dešiniųjų fundamentalistinių iniciatyvų „investicinis bankas“, iš kurio steigiamos „dukterinės“ organizacijos visoje Rytų Europoje. Lietuvoje su šiuo fondu asociacijuojamos dvi organizacijos – Laisvos visuomenės institutas bei Krikščioniškos kultūros institutas. Gilesnės visų šių fondų „šaknys“ siekia Brazilijos fundamentalistinę organizaciją „Tradicija, Šeima ir Nuosavybė“ (TFP), kuri Prancūzijoje pripažinta pseudo-katalikiška sekta. Grįžtant prie Ordo Iuris – ši organizacija ne tik stipriai remia Kaczyńskio valdžią, bet ir turi tiesioginių ryšių su kitais Lenkijos aukščiausiais šalies pareigūnais ir išvystytų lobistinių kanalų Jungtinėse Tautose ir Europos Parlamente. Per pastaruosius metus Lenkijos prezidentas A. Duda paskyrė dvejus šios organizacijos atstovus Lenkijos aukščiausiojo teismo teisėjais: praeitais metais šios organizacijos įkūrėją Aleksandrą Stępkowskį, o 2018 m. su Ordo Iuris dirbusį teisininką  Krzysztofą Wiaką. 

Tačiau didžiausios visuomenės paramos „Teisė ir Teisingumas“ sulaukė ne tiek dėl nacionalistinių-krikščioniškų vertybių išpažinimo, kiek dėl pragmatinių partijos politikos aspektų – 2016 m. partija pradėjo vieną didžiausių per pastaruosius dešimtmečius Lenkijoje vykdytų socialinės paramos programų, skirtą skatinti šalies gimstamumą. Programa pavadinta „500+“ ir joje numatoma, kad kiekviena motina už antrą ir kitus nepilnamečius vaikus gauna po 500 zlotų per mėnesį. Nors žadėtas gimstamumo „sprogimas“ taip ir neįvyko, partija užsitarnavo visuomenės, ypač šalies regionų gyventojų palaikymą. Tai nuginklavo ir oponuojančią liberalią pusę, kurios pagrindinė kritika programai buvo ta, kad „labiausiai pažeidžiamos moterys“ yra „išstumiamos“ iš darbo rinkos.[15] Akivaizdu, kad liberalų pasiūlymai „atimti“ pinigus vien tam, kad žmonės būtų priversti eiti į prastai apmokamą darbą, nesujaudino tų „pažeidžiamiausių grupių“.

Ar tai reiškia, kad dabartinius protestus Lenkijoje turėtume vertinti kaip viduriniosios klasės sukilimą? Be abejonės, didelė dalis protestuotojų priskirtų save liberaliai pusei, tačiau šių protestų galia slypi gebėjime sujungti lyčių nelygybę ir ekonominį išnaudojimą kaip dvi tas pačias monetos puses. Nepaisant menko oficialių profesinių sąjungų įsitraukimo, dirbančiųjų grupių dalyvavimas protestuose, o taip pat judėjimo iškelti reikalavimai parodo, kad šie protestai yra ne tik prieš abortų draudimus, bet ir prieš neoliberalią skurdo politiką, viešojo sektoriaus privatizavimą, nestabilias darbo sąlygas. Apie platų protestuotojų sluoksnį pasakoja viena iš judėjimų dalyvių, Angieszka Mroz: 

Tomis dienomis [po konstitucinio teismo sprendimo] visos slaugės dėvėjo juodas kaukes su judėjimo simboliu – raudonu žaibu. Eitynėse kalbas skaitė aktyvistai, kovojantys už prieinamą būstą ir prieš klimato kaitą, mokytojai, vaikų darželių darbuotojai, motinos, kurios augina vaikus su negalia arba pačios yra neįgalios. (…) Demonstracijose kai kurios moterys sakė, kad jos yra katalikės ir netgi balsavo už PiS, nes šios partijos įvestos socialinės reformos (kaip parama motinoms) joms padėjo, bet šį kartą PiS peržengė ribą…[16]

Anot Mroz, pandemija išryškino viešojo sektorius skurdinimo padarinius, parodė sveikatos apsaugos nepakankamo finansavimo žalą visuomenei, kai plintant Covid virusui ligoninės negalėjo susitvarkyti su augančiais ligonių skaičiais. Pandemijos akivaizdoje valdančiųjų atsisakymas spręsti struktūrines sveikatos sistemos ir socialinės apsaugos problemas bei jų siekis pasinaudoti situacija puolant moterų teises tapo viena iš „raudonųjų linijų“, kuri išvedė į gatves net ir ankstesniuosius partijos rėmėjus.

Lenkijos protestų atgarsiai Lietuvoje – kas liko nepaminėta?

Jeigu ekonominės garantijos netaps Moterų streiko pagrindiniais reikalavimais, tai bet kokie šių protestų politiniai laimėjimai liks užrašyti šakėmis ant vandens. Be to, patiriant vis didesnį pavojų iš valstybinių pajėgų ir jaučiant vis didesnes koronaviruso pandemijos problemas, pasipriešinimas turėtų persikelti į darbovietes. Jeigu norime pasiekti pergalę ilgesnėje perspektyvoje, Moterų streikas turi tapti socialiniu ir darbo streiku. [17]

Šis Inicjatywa Procownicza aktyvisčių tekstas, paskelbtas spalio 31 d., po didžiausios demonstracijos Lenkijoje per pastaruosius 30 metų, gana taikliai numatė judėjimo trajektoriją ir iššūkius. Kaip ir 2016-aisiais, protestai sėkmingai sustabdė realų teisės aktų įsigaliojimą, bet vargu ar šiandien tai kažkam suteikia daug džiaugsmo. Šiame tekste norėjau pabandyti iš arčiau pasižiūrėti į Moterų streiko judėjimą. Esame linkę susikoncentruoti į dideles mases protestuotojų, fetišizuoti susirėmimus su policija, lyg tai savaime atneštų lauktus pokyčius. Tačiau bet kokie protestai kažkada baigiasi ir vietoje momentinių mobilizacijų iškyla ilgesnės pasipriešinimo infrastruktūros, gebėjimo išlaikyti spaudimą valdančiąjai klasei svarba.

Žinoma, dabartiniai protestai Lenkijoje neatsirado iš niekur ir yra ilgamečio organizavimosi pasekmė. Anot CEU tyrėjos Mariannos Szczygielskos, nevyriausybinėms organizacijoms praradus finansavimą ir egzistavusius įtakos kanalus valdžioje, pats feministinis judėjimas privalėjo permąstyti organizavimosi metodus ir praktikas – vietoje tam tikros judėjimo „elitizacijos“, apsiribojančios aktyvistiniais ratais  nevyriausybinių organizacijų rėmuose, išryškėjo visuomeninio įsitraukimo būtinybė. Pats žodžio streikas naudojimas ir performulavimas atvėrė galimybę išeiti anapus vertybinių diskusijų, dalijančių visuomenę į konservatyvią ir liberalią stovyklas, ir apibrėžti lyčių lygybės idėjas kaip pasipriešinimą bendram išnaudojimui ir skurdui, kurį sutvirtina bažnyčios ir valdžios despotizmas. Lenkijos įvykiai suteikia vilties, kad pasipriešinimas augančiam fašizmui kyla ne dėl nykių svajonių grįžti į menamus „laisvo“ neoliberalizmo laikus, egzistavusius prieš Kaczyńskio partijos atėjimą į valdžią. Pasipriešinimas šiandienos fašizmui įgauna realią jėgą tik kaip kova už visuomenės socializaciją – reikalaujant pertvarkyti ekonominius santykius pagal žmonių poreikius, demokratizuoti vietines valdžios struktūras ir iš tikrųjų užtikrinti pagarbą individui, suteikiant padorias socialines garantijas, o ne paliekant žmones likimo valiai – esą „laisva rinka visais pasirūpins“.

Naujų nacionalistinių jėgų iškilimas Lenkijoje turi akivaizdžią įtaką Lietuvai. Lenkijoje vykstant protestams, Nausėdienė prezidentūroje „priglaudė“ konferenciją apie „krizinį nėštumą“, organizuojamą lietuviškojo Ordo Iuris klono – Laisvos Visuomenės Instituto. Šio instituto atstovai jau yra įkišę nosis ir į seimą, dalyvauja komitetų posėdžiuose.[18] Dėka susikūrusio Lietuvos moterų teisių judėjimo iniciatyvos, Lenkijoje vykstantys protestai sulaukė didesnio dėmesio Lietuvos žiniasklaidoje. Tačiau tiek kalbant apie Lenkijos protestus, tiek apie moterų teisių padėtį Lietuvoje, diskusijos išliko gan siauros, uždarytos vertybiniuose ginčuose – kol Nausėdienė buvo kritikuojama dėl bičiulystės su žmogaus teises pagal savo poreikius aiškinančiais veikėjais, konservatorių svarstymai apie sveikatos paslaugų apmokestinimą nesulaukė jokio dėmesio iš moterų judėjimo atstovių. Ar tai reiškia, kad konferencijos prezidentūroje moterims rūpi labiau nei nemokamos sveikatos paslaugos?

Sekant protestų naujienas taip ir liko nepaminėtos mūsų šalių socialinės paralelės. Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, viešasis sektorius per pastaruosius 30 metų buvo mažinamas, „perleidžiant“ šias funkcijas nuo projektinių lėšų ar privačių donorų priklausomoms nevyriausybinėms organizacijoms. 2001 m. išleistoje monografijoje Paramos šeimai politika pažymima, kad po nepriklausomybės atgavimo „paramos šeimai politikos plėtra pasuko brangiu keliu – iš esmės tik finansinės paramos šeimai didinimo, mažų vaikų auklėjimo tik namuose maksimalaus skatinimo linkme. Tai lėmė, kad buvo uždaromos ikimokyklinės institucijos, ypač kaime, labai sumažėjo jas lankančių vaikų.“[19] Lyginant mūsų situaciją su Lenkija, tenka tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje religinės institucijos nėra tokios įtakingos ir visuomenė yra kiek labiau linkusi į sekuliarumą. Tačiau Lenkijos dešiniųjų iškilimas parodo, kad dabartinės teisės, besiremiančios nevyriausybinio sektoriaus darbu, susiklosčius nedėkingai galios pusiausvyrai valdžioje gali būti greitai atimtos. Žinoma, tikiuosi, kad taip nenutiks. Tik noriu pabrėžti, kad socialiniai protestų reikalavimai yra tiek pat aktualūs Lietuvoje, kaip ir Lenkijoje, nepaisant to, ar mus valdo religiniai fanatikai ar neoliberalūs technokratai.

---

 [1] Praktyka Teoretyczna 4, no. 30 (2018), Jennifer Ramme, Claudia Snochowska-Gonzalez, Solidarity Despite and Because of Diversity. Activists of the Polish Women’s Strike, 83p.

[2] Praktyka Teoretyczna. 80p.

[3] Praktyka Teoretyczna. 122p.

[4] Praktyka Teoretyczna. 122p.

[5] Praktyka Teoretyczna. 114p.

[6] Praktyka Teoretyczna. 114p.

[7] Praktyka Teoretyczna. 92p.

[8] Poland’s Feminist Uprising, Magda Malinowska, Marta Rozmyslowicz, Agnieszka Mroz, 2020.11.15

[9] 2000 PLN for everyone – Amazon workers demand bonus, 2020.11.05, ozzip.pl

[10] Poland’s Feminist Uprising, 2020.11.15

[11] Strajk Kobiet: Postulaty socjalne, albo przegrana, Magdalena Malinowska, Agnieszka Mróz, Jarosław Urbański, 2020.10.31

[12] Poland’s Feminist Uprising, 2020.11.15

[13] W liberalizmie demokracja jest pustym sloganem, Magda Malinowska, 2020.12.04

[14] Gendering Democratic Backsliding in Central and Eastern Europe. Marianne Szczygielska, „Good Change and Better Activism: Feminists Responses to Backsliding Gender Policies in Poland“,

[15] Evaluating 500 Program in Poland, Civil Development Forum, 2019.06.29

[16] Poland’s Feminist Uprising, 2020.11.15

[17] Strajk Kobiet: Postulaty socjalne, albo przegrana, 2020.10.31

[18] Nausėdienės palaikoma organizacija prisidėjo prie Lenkiją įaudrinusio sprendimo dėl abortų, Šarūnas Černiauskas, Miglė Krancevičiūtė ir Liucija Lenkauskaitė, Tiriamosios žurnalistikos centras „Siena“, 2020.11.17

[19] Paramos Šeimai Politika: Samprata Ir Patyrimas, V. Stankūnienė, V. Eidukienė, Vilnius, 2001.